Transcendencija esti šiapus. Pokalbis apie Arvydo Šliogerio filosofiją

Aplinkkeliai.lt redaktorių, VILNIUS TECH universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektorių Tautvydą Vėželį kalbina filosofija.info.

Pokalbis sukasi aplink filosofiją, kurią matydamas ir mąstydamas kūrė Arvydas Šliogeris, tikras filosofas, pasižymėjęs išskirtine erudicija, egzistencine laikysena, kalbos dovana ir savitu žvilgsniu į pasaulį.

I

Kokią įtaką jums, kaip žmogui, kaip asmenybei, kaip filosofui, padarė Arvydo Šliogerio filosofija? Kuo jo palikimas – darbas, veikla, kūryba – išskirtinis ir vertingas mūsų kultūrai, o galbūt unikalus ir autentiškas pasauliui?

Epitetas „filosofas“ man turi egzistencinės patirties svorį turinčio, savo mąstymo kokybe išskirtinio žmogaus apibūdinimą, kuriuo nederėtų laisvai švaistytis. Sąvokų turinio devalvacija yra rimta mūsų gyvenamojo laikmečio problema, ir to neturėtume užmiršti. Vis dėlto kalbėdami apie Arvydo Šliogerio asmenybę ir jo darbų palikimą, galime drąsiai jam priskirti šį apibūdinimą. Turėjome ir, galimas daiktas, dar labai negreitai turėsime tokio savito žvilgsnio į pasaulį ir jame esančius reiškinius individą, kuris tiek savo erudicija, tiek egzistencine laikysena ir kalbos dovana prilygtų šiam filosofui. Esu iš tų žmonių, kuriuos dar mokykloje, vėlyvosiose klasėse, „užkabino“ šio mąstytojo žydinti kalba, pirmiausia vartant jo verstų knygų įvadus. Kaip dabar galvoju, poveikis pasireiškė paprasčiausiai tuo, kad perskaičius tuos įvadus įsidėmėjau jų autoriaus pavardę. Na, o tuomet pradėjau skaityti, nelabai ką suprasdamas, jo paties knygas, iš kurių keletą aptikau savo Kaišiadorių miestelio bibliotekoje. Ir tuomet, kaip prisimenu, pagalvojau, kaip būtų smagu jį gyvai pamatyti ir gal netgi pasikalbėti. Gali atrodyti kiek keistokai, bet po kurio laiko man pavyko tai padaryti, ir todėl jaučiuosi likimui dėkingas.

Apie šio filosofo darbų palikimo mūsų valstybei ir kultūrai reikšmę man byloja jau vien tai, kad jis buvo vienas iš aktyviausių ir kūrybingiausių intelektualų valstybingumo atstatymo ištakose, pirmajame jos nepriklausomo gyvenimo dešimtmetyje, kuriame ypatingai reikėjo aukšto intelekto ir plačios erudicijos žmonių tiek politiniame gyvenime, tiek kultūros baruose. Laikui bėgant, politinio gyvenimo realijos mūsų ryškiausius teoretikus, stovėjusius prie valstybingumo atsiradimo ištakų, išstūmė iš pragmatinio „kovos už būvį“ lauko, arba vertė sąmoningai nuo jo atsiriboti, grįžti prie tikrojo savojo pašaukimo dirbant intelektualinį darbą.

Ir čia A. Šliogerio darbų verčiant svarbius Vakarų mąstymo tradicijos veikalus, kuriant lietuvišką filosofijos terpę, neįmanoma pervertinti. Reikia suprasti, kaip svarbu tuomet buvo po ilgų dešimtmečių stagnacijos gimtąja kalba skaityti didžiuosius Vakarų klasikus – Georgą Hegelį, Arthurą Schopenhauerį, Friedrichą Nietzschę, Martiną Heideggerį, Hannah Arendt, Karlą Raimundą Popperį. Tą mąstančios tautos dalies poreikį liudijo ir šių dienų masteliais milžiniški tuometiniai humanistikos knygų tiražai. Nuo vokiečių romantikų laikų, nuo jų formuojamos švietimo, kaip Bildung, idėjos žinome, kad savo kalbos ir jos dirvonuojančių išteklių atradimas ir išskleidimas kitaip, kaip tik formuojantis ir lavinantis skaitant ir verčiant didžiuosius autorius iš viso nėra įmanomas. Mūsų apkalbamo filosofo darbai ir veikla – akivaizdus to pavyzdys.

Pernelyg didelis rūpinimasis savo svarbumu pasauliui, mano požiūriu, rodo ne ką kitą, o savo paties nepilnavertiškumo kompleksus. Vis tik žinome, kad tai vienas iš negausaus būrio mūsų humanistikos atstovų, kurio knygos išverstos ir tikriausiai dar bus verčiamos į kitas kalbas, kas jau savaime rodo jo mąstymo unikalumą ir universalumą. Kaip bebūtų, tai svarbu ir reikalinga mūsų mažai tautai, kuriai nuo pat išsivadavimo iš sovietinio jungo laikų nuolatos būtina save atrasti ir patvirtinti esant vakarietiškosios civilizacinės erdvės dalimi, kuri susiduria su visais jai iškylančiais iššūkiais. Antra vertus, skaitydami jo tekstus, ypač vėlyvuosius, galime aiškiai jausti pesimistinį, kartais netgi apokaliptinį toną, kuomet filosofas mąsto ne tik apie pačios filosofijos būklę dabartiniame pasaulyje, bet ir apie globaliosios civilizacijos pagimdyto technologinio teroro įsivyravimą visose kasdienio gyvenimo srityse, autentiškų gyvenimo formų išstūmimą į paraštes. Todėl pirmiausia turime pripažinti, kad susiduriame su retai pasitaikančia individualaus filosofavimo galia, kuri turėjo būti išsakyta iš vidinės būtinybės ir dalykų matymo, sugebant įeiti į labai savitą dialogą su Vakarų mąstymo tradicijos tekstų kalba. Kažkodėl suprantame, kad visa kita lieka išvestiniai ar antriniai dalykai.

II

A. Šliogeris kritikavo Techninį Logą sąsajoje su teologija ir kalbos gyvenimo būdu. Kaip pakomentuotumėte, praplėstumėte, o galbūt oponuotumėte filosofui?

Turime leisti sau interpretuoti jo tekstus, kas, žinoma, visada lieka subjektyvu ir reikalauja atidumo, siekiant išvengti klaidų. Kita vertus, netgi privalome tai daryti, jeigu norime, kad filosofo balsas ir toliau mums bylotų, neliktų įkalintas knygų puslapiuose. Man rodos, čia mums gali padėti ir paskutiniai jo tekstai knygose „Filosofijos likimas“, „Lietuviškosios paraštės“, „Pokalbiai apie esmes“. Pastaroji dialogų knyga labai dėkinga tuo, kad joje savo pagrindines temas, skleidžiamas kūrybiniame kelyje, gyvų pokalbių su Virginijumi Gustu metu, aiškina pats A. Šliogeris.

Aristoteliui priskiriamame veikale „Fizika“ pateikiama physei onta ir tekhnei onta skirtis, ko gero yra viena svarbiausių mėginant suprasti šiuose veikaluose plėtojamas mintis, filosofinę nuotaiką. Per šią perskyrą – gamtiniai daiktai / techniniai daiktai – mes galime atsekti skirtį: bekalbė gamtinė ar ontologinė tikrovė/kalba ir kultūra. Visa kultūra atsiranda iš kalbos, tame tarpe ir technika bei teologija yra ne kur kitur, o kalbos pusėje. Filosofo pamatinė orientacija, lygiai kaip Aristoteliui, yra bekalbiai daiktai, tai yra physei onta. Jam atrodė, kad mes jau gyvename totalinio kalbos pertekliaus ar pasileidimo epochoje, kurios technologinė kristalizacija ir yra Ekranas. Šitą Ekrano epochą, kurioje ir mums tenka gyventi, kaip akivaizdžiai matome skaitydami jo tekstus ar žiūrėdami jo pokalbių įrašus tame pačiame Ekrane, jis atvirai niekino. Toji tekhnei onta realybė jam nė iš tolo negalėjo lygintis su physei onta tikrove ontologinės kokybės masteliu.

Dar daugiau, jį jaudino tai, kaip toji dirbtinė realybė iškreipia ir išstumia fizinę tikrovę, kėsinasi į individualų daiktų ir autentiškų žmogaus gyvenimo formų buvimą. Neatsitiktinai jo mąstymo kelyje įvyksta vaisingas neakivaizdus dialogas su prancūzų mąstytoju Jeanu Baudrillard’u, kurį galime aptikti „Niekio vardų“ skyriuje „Telehominoido sapnai“. Tai galime pastebėti tiek iš tam tikrų šio mąstytojo sąvokų perėmimo ir naudojimo savo asmeniniame teoriniame instrumentarijuje, tiek iš bendros, jiems abiem būdingos kritikos dabartinei hiperrealybei, nostalgiškos ar melancholiškos nuotaikos ilgintis prarastos tikrovės. Šį prancūzų teoretiką jis paskaitose įvardindavo kaip vienintelį protingą likusį Vakarų mąstytoją, gebantį kalbėti apie tai, ką mato, o ne ką perskaitė.

III

A. Šliogeris yra filotopijos sąvokos autorius. Ne kiekvienas mūsų žino, ką šis žodis reiškia, galbūt galite apibrėžti, interpretuoti šį konceptą mūsų skaitytojams?

Taip, tai filosofo idiominė sąvoka, pirmą kartą pasirodanti veikale „Būtis ir pasaulis“, kuris, kaip pats tvirtina, buvo parašytas sovietmečiu į stalčių, net nesitikint, kad veikalas išvys dienos šviesą. Gyvendami vizualinio vaizdų antplūdžio laikais, mes taip pat galime mėginti suprasti ir tai, ką pats geismas neprarasti savo individualaus mąstymo, savo tikrojo balso raiškos galimybių tamsiu brežnevizmo laikotarpiu reiškė to meto didžiosios humanistikos badą jaučiantiems kūrėjams. Kita vertus, šį savitą žodį naujadarą galime aptikti ir kituose jo veikaluose, o viename iš jų – „Lietuviškosios paraštės“ – jis aiškinamas siejant jį su antikine klasikine, pirmiausia Platono ir Aristotelio, filosofija. Lemtinga šioje vietoje, kaip jau minėjau, iš Aristotelio perimta gamtinių daiktų (physei onta) ir techninių daiktų (tekhnei onta) perskyra, tuo remiantis atsirandantis kalbos ir bekalbiškumo, sielos ir sąmonės atribojimas pačioje A. Šliogerio filosofijoje. Žinome, kad Aristotelis skirstė filosofiją į teorinę ir praktinę, bet lietuviškųjų paraščių mąstytojas mums primena svarbų teorijos išskirtinumą ir pirmumą praktikos atžvilgiu. Vaizdžiai tvirtinama, kad teoriją Aristotelis vadina amžinųjų esmių stebėjimu ir ją tiesiogiai sieja su filosofija, kaip bekalbio teorinio daiktų mąstymo kalbiniu apmąstymu.

Šis bekalbis teorinis daiktų mąstymas siejamas su filotopija, nes į kalbą filosofinis matymas kristalizuotis gal tik sielai orientuojantis į bekalbius gamtinius daiktus. Jeigu tekhnei onta reikalauja grynosios kalbos judesio, mirtingojo orientyrus perkeliančio į antjuslumą, anapus juslinio horizonto, ir galbūt išvis nėra duoti, o tik remiantis kalba konstruojami, physei onta mirtingajam yra duoti kaip akivaizdžiai matomi individai arba nežmogiškumo krešuliai, įsišakniję šiapus mirtingojo juslinio horizonto. Štai kodėl filosofija, atsirandanti kaip teoro susitikimo su akivaizdžių juslinių individų paviršiumi apmąstymas, pasak A. Šliogerio, lemtingai pririša prie physei onta peizažo – prie vietovės-šiapus-juslinio-horizonto. Filotopija, graikiškus žodžius meilė ir vieta jungiantis darinys, ir būtų ta pagarba horizonte atsiveriančiam gamtinių daiktų peizažui, kur teorinės žiūros lauke gali įvykti žmogaus ir nežmogiškojo pasaulio jungtuvės. Tai savita ir savo reikšmės neprarandanti sąvoka, įgaunanti naujus prasminius atspalvius dabartinėje globalinėje technokratinėje civilizacijoje. Štai toks antikos klasikų stilių primenantis filosofavimas, vargiai sutinkamas dabartinių vakarietiškų mąstymo mokyklų atstovų darbuose, nei jų aukštinant, nei menkinant. Unikalu tai, kad jis išskleistas tokia gražia ir gyva lietuvių kalba.

IV

Filosofas sakė: „Mano dievas yra šio pasaulio dievas.“ Ką reiškia „pasaulio dievas“? Koks yra Filosofo Dievas?

Daugiau nei prieš tris su puse šimtmečio (1654 m.) Blaise’as Pascalis parašė žodžius „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių“. Ši jo asmeninių užrašų frazė pavirto sparnuotu posakiu, nes šie žodžiai perteikė dalykus, kuriuose ir vėlesnių kartų mąstytojai atpažino save, tas problemas, kurios nuolatos turi būti apmąstomos; jo genijui pavyko pasiekti įžvalgų, kurios dar ir mums teberūpi. Susiduriame su šiuolaikinę, sekuliariąją Vakarų civilizaciją formavusių skirtingų tradicijų sankirtų įtampa, kuri iškildavo kad ir tokiais klausimais: kas bendro tarp Atėnų ir Jeruzalės? Svarbu prisiminti ir tai, kad antikinė graikų/romėnų tradicija jungėsi su visiškai kitokiu žydų kultūros paveldu, formuodama jau visiškai kitą – krikščioniškos religijos cementuojamą civilizaciją, kuri savo metu išgyveno vidines kovas religinės ir pasaulietinės valdžios galių susidūrimo lauke, taip pat skirtingame religiniame ir gamtamoksliniame visatos atsiradimo, žmogaus vietos kosmose aiškinime.

Tas Naujųjų laikų Dievo egzistavimo visatoje, žmogaus vietos kosmose, jo santykio su gamta interpretavimas aiškiai skiriasi nuo to, kuris buvo Vakarų krikščioniškosios civilizacijos ištakose – politeistinėse antikinėje graikų/romėnų ir monoteistinės žydų kultūros tradicijose. Savo ruožtu, racionaliai apmąstomas graikų filosofų ir išminčių Dievas, aptinkamas išlikusiuose jų tekstuose ir įvardijamas kaip Logosas, Demiurgas ar Pirmasis Judintojas, aiškiai skiriasi nuo Dievo sampratos apreiškimo tradicijose. Tas labai savitas ir aukščiausios mąstymo kokybės racionalumas, aptinkamas Herakleito, Platono ar Aristotelio darbuose, stulbino jau pirmuosius krikščionis. Kai kurie iš jų net įsigudrino juos vadinti pirmaisiais krikščionimis iki krikščionybės. Naujaisiais amžiais, plėtojantis matematinei/eksperimentinei gamtotyrai, ta įtampa tarp apreiškimo ir racionalaus aiškinimo ieškojimo įgavo naujas, kitokias formas.

Taip mėginčiau paaiškinti minimos A. Šliogerio frazės „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ atsiradimo kontekstą. Vis tik regime esminius skirtumus, lyginant šio filosofo pažiūras su Naujųjų amžių racionalumo apologetais. Filosofo santykis tiek su teologija, tiek su mokslu, kurį jis dar kitaip vadina technoteologija, yra negatyvus. Pabrėžkime tai, kad jis jų nepriešpriešina; tai nors ir skirtingos, bet tos pačios monetos pusės, kurios branduolys yra kalba. Jis prisimindavo ir interpretuodavo Johanno Wolfgango Goethe’s mintį, kalbėjusį apie tai, kad Naujųjų amžių matematinė eksperimentinė gamtotyra savo kankinimo metodą perėmė ne iš kur kitur, o iš Inkvizicijos. Skirtumas tik toks, kad vietoj žmogaus į kankinimo stakles įspraudžiami daiktai. Naujosios technoteologijos kalba tapo matematika, bet savo esme ji išlieka agresyvi gamtinių daiktų, tik per kuriuos gali atsiverti nežmogiškumas, atžvilgiu. Todėl tas dievas gali pasirodyti tik pasaulyje, physei onta apsuptyje, bet ne bažnyčiose, celėse ar laboratorijose. Dabartiniuose megapoliuose taip pat nebeliko antikinių miestų stiliaus aikščių ir gatvių, todėl žmogaus rankų nepaliesta gamta tampa geriausia tokio susitikimo su nežmogiškumu vieta.

V

Filosofija versus mokslas – šitokios pozicijos laikėsi mąstytojas. Kodėl?

Pirmiausia egzistencine (nebūtinai politine) savo laikysena A. Šliogeris buvo tikras konservatorius, tai matome ne tik iš vieno jo tekstų rinkinio pavadinimo ar nuolatinio gilinimosi į Vakarų mąstymo, pirmiausia klasikinių graikų, tradiciją. Kartais jo tekstuose galime aptikti ir Rytų, pavyzdžiui, senosios kinų mąstymo tradicijos, perlų apmąstymą, liudijantį tokią laikyseną. Knygoje „Niekio vardai“ jis perpasakoja klasikinio kanoninio daoistų teksto ištrauką taip:

„Zhuangzi. Kalba sodininkas: esu girdėjęs savo mokytoją sakant – kas naudojasi mašinomis, tas visus savo reikalus tvarko kaip mašina; kas tvarko reikalus kaip mašina, to širdis pavirsta į mašiną, o kam krūtinėje plaka mašininė širdis, tas netenka tauraus paprastumo.“ (Šliogeris 1997: 114).

Ta pagarba išminčiai, kuri aptinkama didžiuosiuose senoviniuose tekstuose, visą laiką išliko svarbi šio filosofo gyvenimo kelyje; jai būdinga orientacija į paprastumą, laiko patikrintus dalykus, nepasitikėjimą techninėmis naujovėmis, apskritai mašina. Kaip jau minėjome, filosofo raštuose aptinkame stiprų individualumo adoravimą ir nežmogiškumo iškėlimą, kurie siejami su siela ir bekalbiškumu, ir visišką nepasitikėjimą technika, kuri tapatinama su kalba arba sąmone (kurios jam sutampa) ir agresija gamtinių daiktų atžvilgiu. Teologijos ir mokslo, dar vadinamo technoteologija, branduolys yra kalba, o ne bekalbis nežmogiškumas. Šia prasme pati teologija šiam filosofui yra visų ideologijų, nesvarbu, ar tai būtų fizikalistinė, ar sekuliari pasaulietinė (pavyzdžiui, fašizmas, nacionalsocializmas ar bolševizmas), pramotė. Jos agresyvią prievartinę prigimtį būtų sunku paneigti; šios agresijos liudijimus matome ir išlikusiame materialiame istoriniame pavelde. Savo ruožtu teorija, kaip filosofijos branduolys, visada išlieka svarbi kaip antipraktinis, todėl ir antitechninis santykis su pasaulyje pasirodančiais daiktais, į kuriuos orientuotis tampa vienintelė galimybė išsaugoti autentiškas gyvenimo formas globalinėje technologinėje civilizacijoje.

VI

Paradoksalus jo santykis buvo ir su menu, kūryba. Kodėl? Ar paprieštarautumėte?

Man rodos, matome, kad tas paradoksalumas organiškai gimsta iš visos jo filosofijos. Kadangi toji filosofija gyvai vystėsi, tas požiūris į meną ir bendrai kūrybą kažkiek keitėsi, nors toji M. Heideggerio mintis, kad didis filosofas visą gyvenimą mąsto vieną ir tą pačią mintį, daugeliu atveju tinka kalbant ir apie A. Šliogerio filosofiją. Vis dėlto jeigu ankstyvajame tekste „Daiktas ir menas“, apmąstant Paulio Cézanne’o ar Vincento Van Gogho paveikslus, randame tam tikrą klasikinės tapybos būklės erozijos įvardijimą, jos tradicijos trūkio diagnozę, o pačiose paveikslų interpretacijose jaučiama M. Heideggerio, visų pirma jo veikalo „Meno kūrinio ištaka“, įtaka, vėlesniuose veikaluose atsiribojama ir nuo jos. M. Heideggeris kalba apie paveikslą kaip tapytojo gyvenamojo pasaulio ir žemės ginčą ar kovą [Streit], per kurią mums atsiveria tam tikra pačios būties būklė, ir mes galime matyti šios filosofijos atbalsius „Daikte ir mene“, pavyzdžiui, A. Šliogeriui kalbant apie šių tapytojų „donkichotiškas“ pastangas išsaugoti daiktą jo ontologinės struktūros byrėjimo metu, prasidedant didžiosioms kapitalizmo statyboms, kylant Ekrano epochai.

Vis dėlto išlieka individualus, neįprastas žvilgsnis į šių dailininkų kūrybą. Tradiciškai menotyrininkai šiuos tapytojus priskiria postimpresionistams, kurie darė didelę įtaką vėlesnių modernybės srovių – fovizmo, ekspresionizmo, kubizmo – meno meistrams. Visa tai filosofas, mėgęs plenerinę tapybą, jau įvardija kaip mirusio meno tradiciją, vadindamas ją bjaurumo estetika. „Pokalbiuose apie esmes“ jis atvirai sako, kad kol menas nesiskiria nuo amato, viskas yra gerai, bet kai jis tampa savarankišku, estetiniu – prasideda hoministinio nihilizmo puota; štai tada prasideda negeri dalykai – atsiranda prabanga ir naikinimas dėl prabangos, atsiranda naikinimas dėl naikinimo arba nihilistinis naikinimas. (Šliogeris 2013: 287).

Taigi matome, kad vėlyvasis A. Šliogeris tikrai neaukština nei estetinės, nei apskritai kitokios žmogaus kūrybos, kuri bet kuriuo atveju visada išlieka naikinimas; nes nors ex nihilo nihil fit, niekas iš nieko neatsiranda, grynai iš savęs paties žmogus sukurti nieko negali. Menas išlieka svarbus tiek, kiek jis rodo daikto individualumą ir unikalumą, išliekant abejingu visoms kalbinėms abstrakcijoms, tame tarpe ir heidegeriškajam „būties bylojimui“, kuris neva reiškiasi didžiųjų dailininkų ir poetų kūryboje; galiausiai kuriantysis geriausiu atveju jam buvo valstietis, sodininkas, tik jau ne menininkas. Kalbant apie meną, svarbi ir kita jo mintis: jei meno kūrinys šio to vertas, jis yra paprasčiausias langas, pro kurį Tu pamatai gamtos daikte glūdinčią ir tylinčią Esmo transcendenciją. (Šliogeris 1997: 170-171). Galimas dalykas, kad jau gyvename Ekrano epochos išsipildymo pradžioje, todėl tas filosofo paradoksalus požiūris į meną, į jo padėtį mūsų dienomis tampa dar aštresnis ir įdomesnis, ir tuo galime įsitikinti skaitydami jo knygas.

VII

A. Šliogeris buvo ne tik filosofas, bet ir fotosofas. Kas yra fotosofija?

Jis tiki jos išskirtinumu tiek, kiek ją supriešino su visa šiuo metu vyraujančia bjaurumo estetika ar netgi tradicine meno samprata, kad menas yra kūryba. Menais reiškiasi prabangus naikinimas: žmogus naikina tiek, kiek visai nebūtina naikinti. Tuo požiūriu jam fotografija yra švelnesnė, nes jos metu neprisiliečiama rankomis prie gyvų nežmogiškų daiktų. Na, o visa kita yra tai, ką galima vadinti jo kalbos džiazu, siejant fotosofiją su graikiškomis sąvokomis „šviesa“ (phos), „teptuku“ (graphis) ir pan. Plačiau apie tai jis rašo tekstuose „Apie fotosofiją“, „Apie fotografiją Lietuvoje“. (Šliogeris 2011b).

VIII

Koks buvo A. Šliogerio santykis su globalizacijos reiškiniu?

Be abejo, tas santykis labai negatyvus. A. Šliogerio filosofijoje jis tampriai siejasi ir su bendrai kalbos, kaip žmogaus egzistencinio centro būklės, problema dabartiniame pasaulyje. Manau, čia galime atsekti ir ryškų vėlyvojo M. Heideggerio tekstų, pavyzdžiui, „Technikos klausimas“, „Pasaulėvaizdžio metas“, kuriuos jis pats vertė, poveikį jo požiūriui. Jam atrodė, kad šiuo metu vyksta katastrofiška visų natūralių kalbų destrukcija¹. Vadinamoji globalizacija pirmiausia siejama su informacinės kalbos pertekliaus ir matematinės/skaitmeninės kalbos, – kurią jis dar kitaip vadina techniniu žargonu, – diktatūros įsitvirtinimo situacija. Kitaip tariant, natūralias kalbas išstumia visuotinė techninė kalba, kuri sudaryta iš lygčių, nebeturinčių tiesioginio juslinio referento, kuri nebenurodo į jokį konkretų daiktą anapus jos pačios ir nebeatitinka jokios konkretaus mirtingojo tiesioginės ir individualios pasaulio daiktų patirties.

Sunku būtų paneigti, kad bent jau mūsų viešajame gyvenime, darbo santykiuose, natūraliosios gyvosios kalbos arealas vis labiau siaurėja, o techninės arba žargono kalbos vis labiau plečiasi, vis labiau užgožia natūralią kalbą. Galime suprasti, kad šia žodžio ir daikto santykio samprata besiremiantis filosofas negali teigiamai žiūrėti į globalizaciją, kuri siejama su individo pajungimu ir vergove techniniam žargonui ar globaliam kapitalui, kuriam rūpi tik judėjimas panaudojant gamtinius išteklius ir pelno generavimo pasaulyje procesai. Kaip matome, toji Ekrano epocha reiškiasi įvairiomis, bet A. Šliogerio filosofijoje vien tik negatyviomis formomis.

IX

Kiek apskritai filosofijoje teorija suderinama su praktika?

Filosofijos skirstymas į teorinę ir praktinę atsiranda Aristotelio veikalų palikime. Teorinę pagal abstrakcijos lygį sudaro fizika, matematika ir metafizika, kuri dar kitaip vadinama pirmąja filosofija, ir kuri, būdama nepriklausoma nuo visų specialiųjų mokslų, tiria būtį apskritai (to on ē on). Praktinę filosofiją sudaro etika ir politika. Logikai pripažįstamas dalinis savarankiškumas, traktuojant ją kaip visuotinai galiojančią formalią discipliną, kuri yra parengiamoji filosofijos svarstymo sąlyga, ir kuri Aristotelio mokslų sistemoje nebuvo priskiriama nei prie teorinių, nei prie praktinių mokslų. Praktinę filosofiją Aristotelis suprato kaip studijas, nukreiptas į praxis, į veiklą. Jos tikslas yra apmąstymai apie etiškai informuotą politinį veikimą kartu, kurio tikslas – telos – yra teisinga veikla (o ne tik pažinimas kaip toks).

Nekintamų reiškinių apmąstymas ir tiesa apie juos yra teorinės filosofijos tikslas. Tad klasikinės tradicijos perduotas skirtumas tarp praktinės ir teorinės filosofijų apibrėžtas aiškiai. Bet turime atminti, kad Aristoteliui, kurio palikimas kartais vadinamas antikinės graikų filosofijos raidos ciklo branda, teorija ir praktika nors ir skiriama, yra aiškiai tarpusavyje susijusi ir suderinama. Etika ir politika, tarp kurios nėra griežtos skirties, skiriasi nuo teorijos, bet kaip praktinė filosofija yra visos mokslų sistemos dalis.

Skaitydami A. Šliogerio veikalus, matome, kad ta skirtis tarp praktikos ir teorijos yra brėžiama labai ryškiai. Aiškinčiau tai absoliučiai pakitusia egzistencine žmogaus būkle dabartiniame pasaulyje, kuri mažai ką turi bendro su savomis vakarietiškosios civilizacijos ištakomis. „Alfoje ir omegoje“ filosofas tvirtina, kad

„mes esame pažinimo mašinos, savotiški gnostiniai monstrai, savo mąstymo galią susiaurinę iki matematinių formulių ir eksperimentinių kodų, virtusių visą dabartinio žmogaus gyvenimą reguliuojančia technine mašinerija – ta vienintele ir tikrąja tariama realybe (virtual reality), kuri iš tariamos vis labiau virsta net pernelyg tikroviška, grėsmingai paversdama iliuzija kadaise tokį solidų, tvarų ir patikimą natūralų pasaulį – gamtą, daiktą ir kūną“. (Šliogeris 1999: 9-10).

Tai galima sieti ir su Naujaisiais amžiais iškilusia matematine-eksperimentine gamtotyra, kuri šiam filosofui beveik nebeturi bendro mato su klasikine antikinės filosofijos tradicija. Sau būdinga vaizdinga metaforine kalba epochos simboliu jis pasirenka René Descartes’o figūrą, kuris „laikytinas savotišku moderniojo pasaulio Herkuliu, padovanojusiu žmonijai pačią galingiausią iki šiol jos turėtą kuoką – matematinį-eksperimentinį metodą, – kuria daužomas nebe Nemėjos liūto, o visos Žemės kūnas“ (Ten pat: 10).

Rašinyje „Teorija ir technologija“, lietuvių filosofas, remdamasis Aristoteliu, teoriją vadina amžinųjų esmių stebėjimu ir ją tiesiogiai sieja su filosofija, kaip bekalbio teorinio daiktų mąstymo kalbiniu apmąstymu. Pasakojama apie tai, kaip antikiniais laikais matanti teoro siela pereina į mąstančią filosofo sąmonę; pažymima, kad teoriją ir jos kalbinį kristalą, filosofiją, reikėtų labai aiškiai supriešinti su technologija, aklos technomagiškosios kalbos gyvenimo būdu. Gausiai remiamasi etimologijomis, aiškinant, kas yra graikiškai suprantami žodžiai teoras, teorija ar technologija. (Šliogeris 2011b: 300-385).

X

Tikriausiai kertinė tema A. Šliogerio filosofijoje yra nihilizmas. Kuo jo nihilizmo samprata skiriasi nuo įprastos?

Nihilizmo tema tokia plati, kad jai skiriamos monografijos, rengiamos konferencijos, todėl galime tik paminėti svarbiausius dalykus. Tyrėjai nagrinėja istorinius ir teorinius jo kontekstus. Filosofinio nihilizmo apmąstymo ištakų Naujaisiais laikais reikia ieškoti dar XVIII a. Apšvietoje bei XIX a. Europos kultūriniame, socialiniame bei politiniame kontekste. Pačią sąvoką nihilismus pirmą kartą paminėjo Friedrichas Lebrechtas Goetzius savo teologiniame traktate. Nihilizmas kaip filosofinė orientacija kilo iš Immanuelio Kanto ir G. Hegelio filosofijų atmetimo ir plėtojosi Ludwigo Andreaso Feuerbacho, Friedricho Heinricho Jacobi, Søreno Kierkegaardo, Maxo Stirnerio ir A. Schopenhauerio veikaluose.

Vienas pirmųjų vardą filosofiniam nihilizmo, kaip „labiausiai nelaukiamam iš visų svečių“, turiniui suteikė XIX a. mąstytojas F. Nietzsche, rašęs apie tai, kad nihilizmo epochoje žmogus „suka iš centro link X“, o pats nihilizmas įgauna „istorinio judėjimo Niekio link“ prasmę. Jo „Dievo mirties“ metafora būtent ir išreiškia šią moderniojo žmogaus mentalinę būklę. Apie 1860 m. Rusijoje susiformavo savitas rusiškojo nihilizmo tipas. Sąvoką „nihilizmas“ savo romane „Tėvai ir vaikai“ (1862 m.) išpopuliarino rašytojas Ivanas Turgenevas; ši dvasinė būklė analizuojama Fiodoro Dostojevskio kūryboje. Vėliau nihilistiniai motyvai pasirodė XX a. egzistencinę žmogaus būklę pasaulyje apmąsčiusių mąstytojų, pirmiausia vokiečių ir prancūzų – Oswaldo Spenglerio, M. Heideggerio, Karlo Jasperso, Ernsto Jüngerio, Karlo Gustavo Jungo, Karlo Löwitho, André Malraux, Gabrielio Marcelio, Emmanuelio Levinas’o, Alexandre’o Kojève’o, Jeano-Paulio Sartre’o, Albert’o Camus, George’o Bataille’aus, – darbuose. Nuo XVIII a. pabaigos iki pat mūsų dienų nihilizmas buvo minimas įvairiai, nurodant ateizmo, anarchizmo, idealizmo, materializmo, solipsizmo, panteizmo, scientizmo, skepticizmo ar krikščionybės kritiką.

Nesileisdami į šio reiškinio gilesnę dvasinės raidos ar „spekuliatyvinę“ analizę, galime pastebėti, kad A. Šliogerio nihilizmo interpretacija išsiskiria ir šiame šio reiškinio apmąstymo lauke. Jam nihilizmas nebuvo teorija, neigianti Dievą, vertybes, humanizmą ar dar kokią nors ideologinę pasaką. Kalbėta buvo apie tai, kad nesama alternatyvos nihilistas – nenihilistas. Prasminga yra tik perskyra tarp aklo, besaikio ir saikingo nihilizmo. Naikinimo perteklius, naikinimo džiaugsmas, naikinimas dėl paties naikinimo, naikinimas dėl prabangos – štai kas daro žmogų prigimtiniu nihilistu. Ir tai jis pirmiausia sieja su Niekiu kaip pačiu žmogaus esmės centru.

Kaip pažymi pats filosofas, Niekis jau buvo patekęs į pačių Vakarų mąstymo tradicijos pirmeivių graikų akiratį. Homero raštuose Nieką, kaip savo vardą, vienaakiui kiklopui Polifemui įvardija Odisėjas. Apie jį, kad ir netiesiogiai, kalba Parmenidas, Demokritas, Leukipas, Platonas. Netgi visai tiesiogiai apie Nieką jau vėlesnėje, krikščioniškoje tradicijoje kalba Pseudodionisijas Areopagitas ar Meistras Eckhartas, galiausiai M. Heideggeris, sakantis, kad jo būtis prilygsta Niekui. A. Šliogeris „Pokalbiuose apie esmes“ pasakoja, kad Niekio įžvalga į jo sielos paviršių iškyla ir netgi tampa centrine verčiant G. Hegelio veikalą „Dvasios fenomenologija“, kuri jam atsiranda kartu su kalbos problema. Veikale „Niekis ir Esmas“ ji tampa pagrindine, vėliau jau apskritai nebeišnykstančia iš akiračio, keliant sau tylų klausimą: iš kur atsiranda kalba, kur yra jos metafizinės šaknys; kaip kalboje gali atsirasti žodis, kuris absoliučiai į nieką nenurodo, beje, ne vienintelis, bet pats įžūliausias, pats akivaizdžiausias? (Šliogeris 2013: 178-180).

Niekio, kaip metafizinio žmogaus centro, įvardijimas mums leidžia visiškai kitaip traktuoti A. Šliogerio nihilizmo sampratą. Apie tai jis pats kalba savo veikaluose: Niekio įkaitas, Niekio vergas arba Niekio sūnus žmogus, kaip kalbantis gyvūnas, yra pasmerktas naikinimui, todėl iš prigimties yra nihilistas. Visa kultūra, atsiradusi iš ekstatinio nesužmoginto pasaulio naikinimo, yra savotiška kalbos kristalizacija, įrodanti prigimtinį, tik žmogui būdingą nihilizmą. Nepasiduoti šiam ekstatiniam naikinimui, dar kitaip vadinamam Kaligulos sindromu, kaip ir jo priešybei, savinaikos arba Nirvanos sindromui, būtų mėginimas iki pat gyvenimo galo apriboti savo nihilizmą ir išlikti Odisėjui arba graikams būdingo saiko, Itakės sindromo, ribose.

XI

Viena jo knygų vadinasi „Transcendencijos tyla“ (filosofas didelę reikšmę teikė veikalų pavadinimams). Noriu paklausti jūsų, kodėl ta transcendencija tyli ir kaip žmogui išgirsti tą tylą?

Trumpame įvade į savo solidžios apimties veikalą „Transcendencijos tyla“, A. Šliogeris mini Ludwigo Wittgensteino „Loginį filosofinį traktatą“, konkrečiai jo paskutinės septintos tezės dalį „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, taip apibrėždamas savo santykį su vadinamuoju XIX-XX a. „lingvistiniu posūkiu“ (Linguistic turn) filosofijoje, kuriame pabrėžiama, kad kalba yra akiniai, kurių neįmanoma nusiimti: kalba, gebėjimas kalbėti yra faktorius, lemiantis mūsų supratimą ir veikimą, kuris neišvengiamai formuoja mūsų požiūrį į pasaulį.

Galima abejoti, ar tikrai sąžiningas toks pasirėmimas šiuo netradiciniu ir labai savitu veikalu, kurį tikriausiai reikėtų skaityti ne kaip pabirų aforizmų sąranką, o nedalomai vientisą protestą prieš tradicinės filosofijos problemas. Jas austrų filosofas įvardija kaip pseudoproblemas, kurios neatsižvelgia į pačios kalbos, kuria jos formuluojamos, logiką. Anot jo, filosofijos problemų šaltinis – ne pasaulis ir mūsų santykis su juo, o neteisinga kalbos logikos samprata. Kita vertus, niekas nedraudžia šį veikalą skaityti ir juo, kaip tos pačios Vakarų mąstymo tradicijos dalimi, remtis savaip.

Savitu matymu ir gyva kalba peržvelgęs pagrindines istorines Vakarų filosofijos problemas, lietuvių filosofas nesutinka „tylėti“, tvirtindamas, kad prasminga kalbėti tik apie tai, kas esti anapus kalbos, nes tas „anapus“ yra vienintelis prasmės, gyvenimo ar mąstymo, šaltinis, o tam, kaip jis kalbėjo savo paskaitose, būtina pramušti „kalbos šalmą“ ir pamatyti daiktą be „kalbos drabužių“, kažkuria prasme pamatyti patį „daikto veidą“.

Čia pat jis paaiškina, kad Transcendencijos vieta – pats pasaulis ir patys daiktai, toji tikrovė, kurią didieji mąstytojai vadino Transcendencija. O tai, kas anapus, yra tyla. Mąstymas ir kalba yra tiltas, žmogų siejantis su pačiais daiktais. (Šliogeris 2011a: 5). Galime aiškiai suprasti, kad A. Šliogerio Transcendencija arba „anapusybė“ yra imanencijoje, t. y. „šiapusybėje“, ir tokia jos apibrėžtis ar traktavimas skiriasi nuo tradicinio teologinio jos supratimo ir aiškinimo. Bet todėl jis ir yra toks įdomus. O tai, kad Transcendencijos tyla kartais prabyla didžiųjų filosofų kalbėjimu – verbaline ar rašto forma, – galbūt yra pats didžiausias stebuklas ir paslaptis?

XII

Kuri A. Šliogerio knyga jums labiausiai patiko ir kurią rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Pirmiausiai atmintyje iškyla pokalbiai su kolegomis studijų metu, ir tam tikras jų metu susiformavęs supratimas, kurį po kurio laiko galiu tik patvirtinti. Pirmiausiai turime suprasti, kad filosofija nėra gastronomija ir teorinių veikalų negalime vertinti kulinariniais kriterijais. Tai galima pasakyti apie visus laiko patikrintus teorinius darbus, ne tik apie mūsų aptariamus filosofo veikalus. Padėties nepalengvina ir tai, kad iki šiol nėra paprasta apibrėžti pačios filosofijos esmės, jos moksliškumo kriterijų. Žinoma, estetinis skonio kriterijus gali (nors nebūtinai) išlikti svarbus, bet tai jau individualaus mąstytojo stiliaus, jo mąstymo raiškos braižo dalykas. Akivaizdžiai matome, kaip kartais sunkiai teorines problemas sprendžia skirtingų mąstymo mokyklų teoretikai tarpusavio debatuose tarptautinėse konferencijose, ir kitaip atviroje polilogo erdvėje būti negali.

Vis dėlto žinome, koks svarbus kalbos grožis, metaforinė jos galia buvo pačiam filosofui A. Šliogeriui, kurios dosnumu sau pačiam jis taip mielai dalinosi. Manau, kad daugybę jo išsakytų „kalbos perlų“ galime aptikti be išimties visuose jo tekstuose, nepaisant to, ar juos priskirtume eseistikai, ar teorines problemas gvildenantiems veikalams. Iš jo pasisakymų viešojoje erdvėje, paskaitose žinome, kokia svarbi ir brangi jam pačiam buvo ankstyvoji knyga „Daiktas ir menas“, kuriame taip savitai prakalbinama Rainerio Marijos Rilke’s poezija ir P. Cézanne’o tapyba. Ne mažiau įdomu skaityti jo kitus eseistinius tekstus apie didžiuosius Vakarų ir mūsų kultūrinės erdvės kūrėjus rinkiniuose „Konservatoriaus išpažintys“, „Sietuvos“, „Lietuviškosios paraštės“. Lygiai taip pat ir jo teoriniai veikalai – „Būtis ir pasaulis“, dvitomis „Niekis ir Esmas“, „Niekio vardai“, „Transcendencijos tyla“, „Alfa ir omega“, „Filosofijos likimas“ – neabejotinai turėtų išlikti mūsų tautos raštijos aukso fonde.

 

LITERATŪRA:
A. Šliogeris. Alfa ir omega: ontotopijos metmenys. 1999. Vilnius: Pradai.
A. Šliogeris. Niekio vardai: septyni antropotopijos etiudai. 1997. Vilnius: Pradai.
A. Šliogeris. Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai. 2011a. Vilnius: Margi raštai.
A. Šliogeris. Lietuviškosios paraštės. 2011b. Vilnius: Vilniaus universitetas.
A. Šliogeris, V. Gustas. Pokalbiai apie esmes. 2013. Vilnius: Tyto alba.
Kalbos pabaiga?. 2009. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“ Nr.3, kovas.

Pirmoji publikacija:
http://www.filosofija.info/vezelis-tautvydas/transcendencija-esti-siapus-pokalbis-apie-arvydo-sliogerio-filosofija/

 

P. S.

MANO DIEVAI

Šimtus sykių esu kaltintas ateizmu, nepagarba „Dievui“ ir jo garbintojams. Tačiau tai naivūs logolatrų dūsavimai ir krikščioniškos monomanijos proveržiai. Atmetu bet kokį tikėjimą kaip tariamą susitikimą su dievais ar šventybe. Jei dievybės garantu laikyčiau tikėjimą, pasiduočiau pačiai bjauriausiai stabmeldystei – Kalbos stabų garbinimui, o sykiu hoministiniam narcisizmui, nes stabo garbinimo užkulisiuose glūdi naivus žmogaus ir visų pirma mano paties susidievinimas: stabas tėra tik kaukė, už kurios glūdi savimi besižavintis Narcizas – hominidas. Tikrasis tikrosios dievybės atitikmuo yra ne tikėjimas, o štai šito bekalbio nežmogiško gyvo daikto, Juslinės Transcendencijos fenomeno, regėjimas. Todėl štai mano dievai, štai mano šventybės indai, štai tikrosios Transcendencijos ir intensyviausios būties telkiniai: pirmiausia Saulė, pasipuošusi debesų drabužiais; pirmiausia dosnioji Žemė, apsirėdžiusi žaliaisiais žolynais; pirmiausia Ąžuolas, intensyviausios šventybės altorius; pirmiausia pati gražiausia dievybės skraistė – pavasarinio beržyno žaluma; pirmiausia tylų himną Transcendencijai giedantis Grūdos upelis; pirmiausia auksinio smėlio atolai, kuriuose ganosi purpuriniai upėtakiai, – ar yra kas matęs gražesnius angelus, dievybės žinianešius ir palydovus; pirmiausia juodagalvis baravykas, tobuliausias Dangaus ir Žemės vaikas; pirmiausia babytės iškeptas duonos kepalas, paženklintas šventu nuolankumu ir dėkojimu Žemės syvams; na ir, žinoma, pirmų pirmiausia – BULVĖ, balta lyg Leda, iššokusi iš durpžemio juodumos į Nataliukės skreitą, tarsi į šį žemės dovanotą baltą ovalą būtų akimirkai įsikūnijusi pati Saulė; bulvė – pati gražiausia deivė, kiek tik man teko matyti; bulvė – rudenė deivė, kaip pasakytų Sigitas Geda. Šiaip ar taip, visi mano dievai gyvi, ir niekas neturi teisės jų vadinti stabais, nes stabu derėtų laikyti tik tai, kas pagaminta, kas padaryta paties žmogaus, taigi negyva, – lėles, knygas, ikonas ar „Dievo“ fabrikus. Tai Jūs, stabmeldžiai, esate tikrieji ateistai, nes meldžiatės tik savo tuštybei, pridengtai nukaršusio Stabo kauke. O galų gale jūs meldžiatės mirčiai, kurios vardas – Mašina.

Arvydas Šliogeris ²

 

1. Žr. „Kalbos pabaiga? – Kalbasi Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis“ // „Metai“, 2009 m. Nr.3.
2. A. Šliogeris, „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“, Vilnius: Apostrofa, 2010, p. 263–264.