Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju

pagal | 2022 03 20

Viena pagarsėjusi eilutė iš hinduistų šventojo rašto „Bhagavadgyta“ apibūdina amerikiečių fiziką J. Robertą Oppenheimerį, tačiau jos reikšmė yra sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

J. R. Oppenheimerio, 1945 m. liepos 16 d. pamačiusio pirmąjį atominio ginklo detonavimą, mintyse šmėstelėjo hinduistų šventraščio ištrauka:

„Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju.“
[Now I am become Death, the destroyer of worlds]
1

Tai turbūt geriausiai žinoma eilutė iš „Bhagavadgytos“, bet taip pat ir klaidingiausiai suprantama.

Oppenheimeris mirė būdamas šešiasdešimt dviejų Prinstone, Naujajame Džersyje, 1967 m. vasario 18 dieną. Jis, karo metais buvęs Los Alamoso laboratorijos, kurioje gimė „Manhatano projektas“ [Manhattan Project], vadovas, pagrįstai laikomas atominės bombos „tėvu“. Vėliau jis prisiminė: „Mes žinojome, kad pasaulis nebebus toks pat. Keletas žmonių juokėsi, keletas verkė, daugelis tylėjo.“ Garsusis mokslininkas, stebėdamas „Trejybės“ [Trinity] atominio bandymo ugnies kamuolį, atsigręžė į hinduizmą. Nors niekada netapo hinduistu religine prasme, Oppenheimeriui tai buvo naudinga filosofija, kuria jis galėjo grįsti savo gyvenimą. Anot sanskrito gramatikos ir hinduizmo žinovo dr. Stepheno Thompsono, dėstančio Oksfordo universitete, Oppenheimerį ši filosofija akivaizdžiai traukė. Jo susidomėjimas hinduizmu nebuvo trumpalaikis susižavėjimas – tai buvo būdas suteikti savo veiksmams prasmę.

„Bhagavadgyta“ yra septynių šimtų dvieilių posmų šventraštis, parašytas sanskritu, kuriame dėmesys telkiamas į dialogą tarp didžio kario princo Ardžunos ir jo karinio vežimo vadeliotojo Viešpaties Krišnos, Višnu įsikūnijimo. Susidūręs su priešiška kariuomene, kurioje yra jo draugų ir giminaičių, Ardžuna sutrinka. Bet Krišna jį moko aukštesnės filosofijos, kuri jam padės atlikti kario pareigas, įveikiant asmeninį susirūpinimą. Tai vadinama dharma, arba šventa pareiga. Tai viena iš keturių pagrindinių „Bhagavadgytos“ pamokų: geismas, arba troškimas; turtas; teisingumo arba dharmos troškimas; ir galutinė visiško išsilaisvinimo, arba mokšos, būklė.

Klausydamasis savo patarėjo, Ardžuna prašo Krišnos, kad šis atskleistų savo universalųjį pavidalą. Krišna sutinka ir vienuoliktoje „Bhagavadgytos“ giesmėje (pokalbyje) pasirodo kaip didinga, siaubą kelianti būtybė su daugybe burnų ir akių. Būtent ši akimirka įstrigo Oppenheimerio sąmonėje 1945 m. liepos mėnesį. „Jeigu danguje kartu sušvistų tūkstančių saulių šviesa, tada tai galėtų prilygti šio galingo sprogimo spinduliavimui“ – taip tą akimirką Naujosios Meksikos dykumoje išvertė Oppenheimeris.

Hinduizme, kuriame esti nelinijinė laiko samprata, didysis dievas yra įsitraukęs ne tik į kūrimą, bet ir į naikinimą. Trisdešimt antroje eilutėje Krišna ištaria žodžius, susilaukusius didelio Oppenheimerio dėmesio. „Citata ‘Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju’ tiesiogine prasme reiškia pasaulį naikinantį laiką“, – aiškina Stephenas Thomsonas, pridurdamas, kad Oppenheimerio sanskrito mokytojo pasirinkimas „pasaulį naikinantį laiką“ versti kaip „mirtį“ yra įprasta interpretacija. Šių žodžių prasmė paprasta: kad ir ką darytų Ardžuna, viskas yra dieviškose rankose.

„Ardžuna yra karys, jo pareiga – kovoti. Krišna, ne Ardžuna, nuspręs, kas gyvens ir kas mirs, ir Ardžuna neturėtų nei liūdėti, nei džiūgauti dėl to, ką nulems likimas, neturėtų galvoti apie padarinius, – sako Thompsonas. – Ir svarbiausia, kad jis būtų atsidavęs Krišnai. Jo tikėjimas išgelbės Ardžunos sielą.“ Regis, Oppenheimeriui taip ir nepavyko rasti ramybės. Praėjus dvejiems metams po „Trejybės“ sprogimo, jis pasakė:

„Fizikai pažino nuodėmę, kurios joks vulgarumas, joks humoras ir jokie perdėti teiginiai negali iki galo užgožti; tai yra pažinimas, kurio nebeprarasi.“

Thompsonas tęsia: „Kitaip nei Ardžuna, neatrodo, kad jis tikėjo sielos nemirtingumu. Ketvirtasis argumentas „Bhagavadgytoje“ iš tikrųjų nurodo, kad mirtis yra iliuzija, kad mes negimstame ir nemirštame. Tai jau filosofija: esti tik viena sąmonė ir visa kūrinija yra nuostabus spektaklis.“ Galima daryti išvadą, kad Oppenheimeris niekada netikėjo, jog žmonės, nužudyti Hirošimoje ir Nagasakyje, nepatyrė kančių. Nors savo darbą atliko pareigingai, jis niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad tai galėtų jį išlaisvinti iš gyvenimo ir mirties rato. O Ardžuna, priešingai, supranta savo klaidą ir nusprendžia stoti į kovą.

„Krišna sako, kad tu paprasčiausiai turi atlikti savo pareigą kaip karys, – dėsto Thompsonas. – Jeigu būtum šventikas, negalėtum to padaryti, bet tu esi karys ir turi taip pasielgti. Žvelgiant plačiau, Bomba galbūt simbolizavo kovos su blogio jėgomis, kurias įkūnijo fašizmo jėgos, kelią.“

Ardžunai galėjo būti palyginti lengva abejingai vertinti karą, nes jis tikėjo, kad jo priešininkų sielos vis tiek gyvuos. Tačiau Oppenheimeris aštriai jautė atominės bombos pasekmes. Jis tikrai nemanė, kad sunaikinimas tebuvo iliuzija. Akivaizdus Oppenheimerio nesugebėjimas susitaikyti su nemirtingos sielos idėja niekuomet nedavė jam ramybės.

Now, I am become Death, the destroyer of worlds

Yuri Leonov // Oppenheimer (Now, I am become Death, the destroyer of worlds), 2011

 

Vertė T. Vėželis
‘Now I am become Death, the destroyer of worlds’. The story of Oppenheimer’s infamous quote
„Bhagavadgyta“: Vydūno vertimas

  1. Maloningasis Viešpats pasakė:
    Laikas esmi Aš, pasaulių griovėjas,
    augu ir augu, naikindamas viską.
    Stosi tu mūšin ar bėgsi iš mūšio –
    niekas vis tiek šių karių neišgelbės.

    (Bhagavadgyta, 11:32; Alfonso Bukonto vertimas)

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Žodis apie „Bhagavadgytą“ - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.