Savo spalvingu gyvenimu ir nepaprastai įtaigia kūryba prancūzų filosofas Michelis Foucault (1926–1984) siekė peržengti kalbos ir socialinių struktūrų ribas bei vertė niekais istorines tapatybes. Atmetęs bet kokias įsigalėjusias nuostatas, jis siutino mokslininkus, abejodamas visomis pozityviomis programomis, – tiek senovinėmis imperinėmis bei feodalinėmis, tiek šiuolaikinėmis, kaip antai liberalioji humanistinė, – tuo pačiu metu atkakliai atsisakydamas atsakyti, kokios alternatyvios sistemos galėtų jas pakeisti. Būtent sistemos, socialinės galios ir dominavimo institucijos buvo pagrindinis Foucault taikinys. Jo archyvų „nusiaubimo“ technika galiausiai pagimdė „žinojimo archeologiją“ (l’archéologie du savoir), kuria filosofas parodė, kaip kiekviena institucija yra persunkta tuo, ką politikos teoretikas Williamas E. Connolly’is pavadino „savavališku sisteminiu žiaurumu“.
Michel Foucault
Dokumentinis filmas „Michel Foucault: anapus gėrio ir blogio“ (Michel Foucault: Beyond Good and Evil, 1993, rež. David Stewart) kreipia dėmesį į filosofo asmenybę ir jo kontroversišką gyvenimą: kalbinami jo bendradarbiai ir biografai, nušviečiamas mąstytojo gyvenimo etapas, kai jis po narelį narstė Amerikos kontrkultūrą. Biografas Jamesas Milleris pastebi, kad Foucault buvo „apsėstas troškimo tirti anapus normalios kasdienybės patirčių esančias būsenas, tokias kaip narkotikai, įvairios erotiškumo formos“, idant „galėtų perkonfigūruoti pasaulį ir savo vietą jame“. Antropologo Paulo Rabinowo tvirtinimu, Foucault siekė atkasti klausimus, kuriuos analitinė filosofija iš dalies palaidojo: klausimus apie tai, ką reiškia būti žmogumi anapus socialinių kategorijų, kurias laikome savaime suprantamomis.
aplinkkeliai.lt
Parengta pagal ubu.com ir openculture.com
www.ubu.com/film/foucault_good.html
Atgalinis pranešimas: Deleuze’o seminarai: Foucault | Aplinkkeliai.lt