Danų filosofo Søreno Kierkegaardo negalima laikyti tam tikros filosofinės doktrinos steigėju, tačiau kaip tik todėl įmanoma jį paversti daugelio šiuolaikinių filosofinių ir religinių-filosofinių srovių pirmtaku, teigia rusų filosofė ir filosofijos istorikė Piama Gaidenko. Siūlome perskaityti ištrauką iš jos knygos „Estetizmo tragedija: apie Søreno Kierkegaardo pasaulėžiūrą“.
Didis danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas Rusijoje laikytas ir vis dar laikomas pirmiausia egzistencializmo pradininku, rečiau – savotišku religiniu filosofu. Bet šie Kierkegaardo įvaizdžiai greičiausiai tik apniaukia tai, ką darė mąstytojas, – jo žmogaus apologiją, poetinių prasmių ir romantinės ironijos tyrimus, ginčą su Hegeliu bei siekį prasibrauti prie pačių daiktų ir pačių įvykių. Rusijoje Kierkegaardas yra vienas… Skaityti toliau »
Ironija kaip sulaikytas momentas. Ironijos tikrumas. Ankščiau jau buvo minėta, kad Solgeris savo estetikos paskaitose kalba apie ironiją kaip apie bet kokio meninio kūrinio sąlygą. Jeigu, turint tą mintyje, pasakysime, kad poetas turi ironiškai vertinti savo kūrinį, tai tuo pačiu omenyje turėsime kai ką kita. Lygiai taip pat ironijos meistrai išaukština Shakespeare’ą ir… Skaityti toliau »
Ironija po Fichte’s. Kantas įkūnijo tokią šiuolaikinę spekuliaciją, kuri, pasijutusi subrendusia ir savarankiška, ėmė bodėtis dogmatizmo prieglobsčiu ir tapo panaši į sūnų paklydėlį, pareikalavusį, kad tėvas padalintų palikimą. Jau aišku, kas iš to išėjo. Aišku ir tai, kad spekuliacijai neprireikė vykti į tolimus kraštus, kad ten pavėjui paleistų jai priklausančią dalį, kadangi dalybų… Skaityti toliau »
1841 m. rugsėjo 29 Sørenas Aabye Kierkegaardas apgynė filosofijos magistro disertaciją „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“. Šį darbą jaunasis Siorenas parašė daniškai – netradiciškai tam laikmečiui (ir tik gavęs karaliaus leidimą), nes jautė, kad gimtoji kalba leis geriausiai atskleisti ironijos temą. Tiesa, disertaciją jam teko apginti pagal to meto tradiciją – lotyniškai. Ir tai… Skaityti toliau »