Andy Warhol. Shot Sage Blue Marilyn (1964)
Pasaulyje, kuriame Andy Warholas yra šiuolaikinio meno sinonimas, o vienas paveikslas, pavyzdžiui, aukščiau pavaizduota Marilyn, parduodamas už šimtus milijonų dolerių, sunku neturėti savo nuomonės apie jo kūrybą. Mano tikslas yra įrodyti, kad Warholo kūriniai tikrai atitinka meno šedevrų ar, tiksliau, vartojimo šedevrų, kriterijus.
Vartoju šiuos žodžius, – vartojimo šedevrai, – nes tai pirmiausia yra ta tikrovė, kurią siekė užfiksuoti Warholas. Šiuose kūriniuose, pradedant spalvomis ir baigiant turiniu, perteikiamas hipervartotojiškas pasaulis, kuriame gyvename. Tai peržengia gryno materialaus vartojimo ribas, pasiekia sensacingų medijų vartojimą ir tampa paties meno metakomentaru. Būtent šitai daro šiuos kūrinius tokius ikoniškus. Šie kūriniai išsiskiria nebūtinai technika – Michelangelo freskose Siksto koplyčioje ar Monet „Vandens lelijose“ slypi daug didesnis techninis išradingumas. Jo kūriniai yra tokie įspūdingi paprasčiausiai dėl to, kad Warholas pastebėjo vartotojiškumo pokyčius tiek visuomenėje, tiek mene, ir rado puikią priemonę juos perteikti menine forma.
Paimkime, pavyzdžiui, garsiausią jo kūrinį „Campbell’s sriubos skardinės“ [Campbell’s Soup Cans], esantį Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMa). Žiūrėdami į jį, galite pagalvoti: „Kas gi čia ypatingo?“ Tai tik skardinės, skardinės ir dar kartą skardinės. Trisdešimt dvi sriubos skardinės, išdėliotos keliomis eilėmis. Žinoma, Warholas kiekvieną iš jų nutapė atskirai. Bet daugelis žmonių galėjo tą padaryti, o jis pats net nesugalvojo šio dizaino! Taigi, iš pirmo žvilgsnio, tai yra menka kūrybiškumo apraiška.
Andy Warhol. Campbell’s sriubos skardinės (Campbell’s Soup Cans, 1962, MoMa; nuotr. aut. Brandon Fick – https://www.flickr.com/photos/ficken/2103465159; viešo naudojimo kūrinys: nuoroda)
„Tai tarsi reklama“, – apie Campbell’s pasakė vienas mano klasiokas. „Tai akivaizdus kažkieno darbo pasisavinimas, ir jis nenubaudžiamas tik dėl savo statuso!“ – pareiškė kitas, kai su klasiokais svarstėme apie „Devynias Džekes“ (Nine Jackies) Metropoliteno muziejuje.
Ir… būtent tai yra esmė. Būtent todėl Warholo kūriniai tokie ryškūs: nesvarbu, ar Warholas aiškiai siekė savo veikla atskleisti, ką jis daro, ar ne, neabejotina, kad jis kalba apie masinio vartotojiškumo, paties meno, kaip prekės, savimeilės [amour-propre] ir perdėto stimuliavimo, amžių. Svarstydamas, kas yra geras menas, supratau, kad nors technika ir turinys neabejotinai vaidina svarbų vaidmenį, tą patį vaidmenį atlieka ir kontekstas bei kūrinio metapasakojimas (ką menas pasakoja apie save). Pateiksiu keletą pavyzdžių: Manet „Olimpija“ sąmoningai turėtų kelti žiūrovui pasibjaurėjimą. Į šį paveikslą, kuriame pavaizduota nuoga prostitutė, gulinti lovoje ir besiruošianti susitikti su kitu klientu, reikia žiūrėti ir jausti pasibjaurėjimą žemesniais instinktais, egzistuojančiais žmogaus viduje ir lemiančiais jo elgesį. Šis paveikslas paveikus tuo, kad jis užfiksuoja šią tikrovę, įkūnija europietiškas nuotaikas Antrosios Prancūzijos imperijos laikais ir taip pat perteikia kažką apie paties meno būklę tuo laikotarpiu.
Tas pats ir su Warholu. Nuo ryškaus „Dolerio ženklo“ (Dollar Sign) iki GE/Skull, sukurto bendradarbiaujant su Basquiat, masinės gamybos vartojimo prekės užima centrinę vietą drobėse. Ši tendencija pradeda įsitvirtinti dar impresionistų judėjime, pavyzdžiui, Manet 1882 m. paveiksle „Foli Beržer baras“, tačiau galbūt tik Marcelio Duchampo 1917 m. kūrinyje „Fontanas“ pamatome tikrąją jos įsitvirtinimo pradžią. Warholo kūriniai prasmingi, nes atskleidžia, kad už meno pasaulio ribų mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas tapo preke – nuo švietimo iki žiniasklaidos ir taip toliau. Temos, kurias pirmieji gvildeno impresionistai, išryškėja didžiuliu mastu, kadangi visuomenei parodomas jos atspindys.
Tačiau Warholas žengė dar toliau, pripažindamas, kad ši masinio vartotojiškumo sritis apima ir patį meną. Manau, kad būtent tai Warholą skiria nuo jo pirmtakų impresionistų ir dadaistų. Įdomu tai, kad Warholui meno sudaiktinimas savaime nėra blogas dalykas. Mes tai žinome, nes Warholas sukūrė daugiau nei devynis tūkstančius paveikslų bei skulptūrų ir savo mirties dieną buvo sukaupęs turto už daugiau nei 220 milijonų JAV dolerių. Praėjo menininkų, esančių visuomenės pakraštyje, laikai; tuo pačiu laikotarpiu, kai Amerikos konglomeratai siekė įtvirtinti savo galią susijungimų ir įsigijimų būdu, menininkai vis labiau suvokė savo pačių prekių ženklų galią. Menas nebebuvo apsiribojęs Niujorko Žemutinio Ist Saido salonais ar galerijomis, dabar jis buvo projektuojamas ant marškinėlių, pastatų ir palėpių, pasakydamas tiek pat apie savininką, kiek ir apie dailininką tokiu mastu, kokio anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti.
Todėl Warholo kūrinius galima laikyti šiuolaikinio meno rinkos metakomentarais. Jie pabrėžia faktą, kad pats menas dabar yra prekė ir statuso simbolis, padėdami suprasti, kaip tokie kūriniai kaip Basquiat „Be pavadinimo“ (Untitled, 1982) 2017-aisiais aukcione pasiekė rekordus kaip visų laikų brangiausiai parduotas paveikslas.
Warholui patys fiziniai kūriniai – Marilyn Monroe atspaudai, eksperimentiniai filmai, tokie kaip „Merginos iš Čelsio“ (Chelsea Girls), ir eskizai – pernelyg nerūpėjo. Visas jo meno tikslas buvo apmąstyti visuomenę, kurioje gyvename. Todėl buvo atsisakyta ankstesnių menininkų naudotos savireferentiškumo technikos (prisiminkime Claros Peeters pasirašytą peilį natiurmorte) ir įtraukti masinio vartojimo simboliai: laikraščių antraštės kūrinyje „129 žuvę lėktuvo katastrofoje!“ (129 Die in Jet!), kainų etiketės kūrinyje „Televizorius už 199 dolerius“ ($199 television) ir smurtingi atvaizdai kūrinyje „Trylika ieškomiausių žmonių“ (Thirteen Most Wanted Men).
Būtent visų šių veiksnių derinys – jo gebėjimas taip gerai įkūnyti šiandienos hipervartotojišką pasaulį, meno metakomentarai, jo kūrinių spalvos ir dinamiškumas – Andy Warholo meną paverčia reikšmingu. Ir net jeigu Warholas tiesiog atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku, turėtume pripažinti, kad meno kūrinį reikšmingu daro ir intersubjektyvus aspektas, ir kad net jei patys nematome jo kūrinių privalumų, verta paminėti, kad būtent aplink Warholą susibūrė daugybė žmonių, visiems laikams pakeitusių meno pasaulį. Visa tai kartu yra tikrasis Andy Warholo kūrybos išskirtinumas.
Adam Louis Sebastian Lehodey
Vertė T.
Andy Warhol and the Masterpiece of Consumption
Susiję įrašai:
Basquiat ir istorijos sugrįžimas
Postmodernizmo mokykla