Ironija kaip sulaikytas momentas. Ironijos tikrumas. Ankščiau jau buvo minėta, kad Solgeris savo estetikos paskaitose kalba apie ironiją kaip apie bet kokio meninio kūrinio sąlygą. Jeigu, turint tą mintyje, pasakysime, kad poetas turi ironiškai vertinti savo kūrinį, tai tuo pačiu omenyje turėsime kai ką kita. Lygiai taip pat ironijos meistrai išaukština Shakespeare’ą ir… Skaityti toliau »
Ironija po Fichte’s. Kantas įkūnijo tokią šiuolaikinę spekuliaciją, kuri, pasijutusi subrendusia ir savarankiška, ėmė bodėtis dogmatizmo prieglobsčiu ir tapo panaši į sūnų paklydėlį, pareikalavusį, kad tėvas padalintų palikimą. Jau aišku, kas iš to išėjo. Aišku ir tai, kad spekuliacijai neprireikė vykti į tolimus kraštus, kad ten pavėjui paleistų jai priklausančią dalį, kadangi dalybų… Skaityti toliau »
1841 m. rugsėjo 29 Sørenas Aabye Kierkegaardas apgynė filosofijos magistro disertaciją „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“. Šį darbą jaunasis Siorenas parašė daniškai – netradiciškai tam laikmečiui (ir tik gavęs karaliaus leidimą), nes jautė, kad gimtoji kalba leis geriausiai atskleisti ironijos temą. Tiesa, disertaciją jam teko apginti pagal to meto tradiciją – lotyniškai. Ir tai… Skaityti toliau »
P r o b l e m a: r e f l e k t u o t a s p a k a r t o j i m a s Sørenas Kierkegaardas chrestomatinėse filosofijos interpretacijoje traktuojamas kaip vienas neklasikinio mąstymo pradininkų, kas dažnai sietina su gyvenimo filosofijos ir egzistencinio mąstymo iškilimu,… Skaityti toliau »
L. Šestovo knyga apie Kierkegaardą, galbūt geriausia jo knyga, yra puikiai išversta į prancūzų kalbą. Ji nuostabiai parašyta, kaip ir daugelis šio autoriaus knygų. Pagrindinė autoriaus mintis šioje knygoje išreikšta labai koncentruotai ir aiškiai, jeigu, žinoma, galima reikalauti aiškumo iš mąstytojo, kuris neigia mintį ir kovoja su pažinimu. Formalus knygos trūkumas yra varginantis vieno ir… Skaityti toliau »
Pristatome dar vieną pranešimą iš konferencijos „Filosofija ir maištas“. Šį kartą siūlome išklausyti Jūratės Rubavičienės (Baranovos) pranešimą pavadinimu „Maištas ir beprasmybė: ne tik apie J. Kristevą“. Pranešime svarstoma, kokiu laipsniu maišto ištakos yra psichologinės, o kiek jos yra socialiai struktūruotos? O gal maištas yra laisvai pasirinkta vertybinė sistema? Jeanas-Paulis Sartre’as teigė, jog esame įmesti į… Skaityti toliau »
Aplinkkeliai siūlo kūrybinį eksperimentą minčiai, refleksijai ar skaitymui. Trys autorės parašė autonomiškus tekstus vedamos vieno kūrybinio labirinto vingio – kino režisieriaus Michelangelo Antonioni vaizdinių pagundos. Šis eksperimentas siekia sukurti akstiną įsiterpti ketvirtajam takui – skaitančiojo neabejingumui. PIRMAS PRISILIETIMAS Giedrė Braškutė Perfrazavus Francio Bacono šūkį „Mokslas – tai jėga“, galima apibūdinti racionalizmo, begalinio tikėjimo ir pasitikėjimo… Skaityti toliau »