L. Šestovo knyga apie Kierkegaardą1, galbūt geriausia jo knyga, yra puikiai išversta į prancūzų kalbą. Ji nuostabiai parašyta, kaip ir daugelis šio autoriaus knygų. Pagrindinė autoriaus mintis šioje knygoje išreikšta labai koncentruotai ir aiškiai, jeigu, žinoma, galima reikalauti aiškumo iš mąstytojo, kuris neigia mintį ir kovoja su pažinimu. Formalus knygos trūkumas yra varginantis vieno ir to paties dalyko, tų pačių frazių kartojimas, kurios, matyt, išreiškia tai, kas autoriui svarbiausia. Aš L. Šestovą laikau labai geru ir originaliu mąstytoju bei labai vertinu jo problematiką, užjaučiu jį kovoje su „visuotinumo“ valdžia žmogaus gyvenimui, kovoje prieš būtinumą, gerbiu jo laisvės troškimą. Tačiau turtinga ir plati tik jo neigimo filosofija, o teigimo filosofija skurdi bei trumpa, jai pakaktų pusės lapo. Kitaip ir būti negali, nes tai, ko jis nori, negali būti išreikšta mintimi ir žodžiu, tai prieinama tik kaip gryna apofatika2, bet kartu jis pasilieka mąstymo ir proto teritorijoje. Knygoje apie Kierkegaardą aš netgi aptinku – nors ir trumpai išdėstytą – ištisą kosmologiją. Tai vis dėlto proto konstruktas, nors šio konstrukto pagrinde glūdi tragiška paties L. Šestovo ir jo mėgstamų herojų gyvenimo patirtis. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš L. Šestovo knygos negalima pažinti paties Kierkegaardo – atpažįstamas tik pats knygos autorius. Kierkegaardas jam tik puikus pretekstas temos išsklaidai, kuri jį patį kankina ir kuriai jis paskyrė visą savo kūrybą. Kierkegaardo teorijoje jis daug ką išleidžia iš akių, bet Kierkegaardas jam ypatingai artimas, jis sukrėstas jo likimo, ir L. Šestovui jų susitikimas yra ypatingas įvykis. L. Šestovas – egzistencinis mąstytojas. Egzistencinė filosofija, t. y. filosofija, nukreipta į subjektą, o ne į objektą, negali būti tik pasakojimu apie išgyventas žmogaus nelaimes. Išgyventa tragedija gali būti pažinimo šaltiniu, bet pati išgyventa tragedija dar nėra filosofija, nes filosofinis pažinimas yra apmąstymo aktas, kurį atlieka mąstytojas išgyventos tragedijos atžvilgiu. L. Šestovas neigia šį pažinimo aktą, traktuodamas jį kaip pirmapradę žalčio įtaigą, bet savo nenuoseklumo dėka jis vis dėlto jį atlieka, ir tai jį, kaip mąstytoją, išgelbsti. Sunkumai, kurie kyla L. Šestovui, kai jis nori išreikšti jam rūpimą temą, tokie dideli, kad šie sunkumai jo, kaip filosofo, padėtį padarytų beviltiška. Jis galbūt būtų priverstas nutilti, bet visa tai nusėda L. Šestovo knygose, kuriose netgi atsiranda aiškumo iliuzija – tai paaiškinama literatūriniu L. Šestovo talentu, ironija, kuria jis nuolatos remiasi savo dėstyme, ir savotišku paperkančiu lyrizmu, neįprastu jautrumu, suteikiančiu jo raštams ypatingą žmogiškumą. Tik emocine kalba galima suprasti, ką jis kalba, o į intelektualią kalbą, kuri, beje, L. Šestovui labai būdinga, tai sunkiai išverčiama. Negalima atsikratyti įspūdžio, kad L. Šestovas pirmiausia kovoja pats su savimi, su savo racionalizmu, tikėjimu racionaliomis kliūtimis ir jis nori mus įtikinti, kad mes visi turime racionalias kliūtis, kad viskas priklauso žalčio įtaiga reiškiamo mąstymo plotmei. Toks dalykas gali pasirodyti įtikinamas todėl, kad L. Šestovas išimtinai kalbasi tik su filosofais, pažinimo žmonėmis ir kovoja su jais nesikreipdamas į tikėjimo liudytojus. Iš esmės Šestovo mintis yra labai despotiška. Minties despotiškumas visada yra pasaulio ir minties krypčių pasidalijimas į du sluoksnius. Vienas šio pasidalijimo sluoksnis yra tamsos karalystė: graikų filosofija, Sokratas, Aristotelis, Spinoza, Kantas, Hegelis, pažinimas, protas ir moralė, visuotinos tiesos, būtinumas. Kitas pasidalijimo sluoksnis yra šviesos karalystė: Biblija, tiksliau, kai kurie Biblijos žodžiai, Tertulijonas, Pascalis, Lutheris, Nietzsche, Dostojevskis, Kierkegaardas, tikėjimas, neribotos „anapus gėrio ir blogio“ galimybės, gyvenimas, laisvė. Iš esmės tamsiai proto, moralės ir pažinimo karalystei išsigelbėjimo nėra, jo nėra beveik visiems filosofams, tame tarpe ir didiesiems. Kai aš skaičiau šią paskutinę L. Šestovo knygą, labai jaudinančią knygą, apėmė varginantis įspūdis, kad ji visa sąlyginė ir kad autorius nėra įsitikinęs realiu šiuo sąlygiškumo buvimu. Jeigu Dievas yra, tada egzistuoja neribotos galimybės, kad tai, kas buvo įvykę anksčiau, gali tapti nebuvus: Sokrato nunuodijimas, progresuojantis Nietzsche’s paralyžius, Kierkegaardo nuotakos netekimas. Tada įmanoma pergalė prieš būtinumą, kuris žaloja mūsų gyvenimą, įmanomas laisvas gyvenimas rojuje, bet L. Šestovo mintis turi ypatingai tragišką charakterį dėl to, kad Dievas, kuriam viskas įmanoma, kuris yra aukščiau bet kokios būtinybės ir visų visuotinų tiesų, lieka sąlygine hipoteze. Dievas postuluojamas kaip priemonė išsigelbėti nuo proto ir moralės viešpatijos, panašiai kaip Kantas jį postulavo tam, kad išgelbėtų moralę. L. Šestovas stiprus savo neigimu, bet ne savo teigimu, ne savo ilgesiu tikėjimui, ne savo tikėjimu. Jo knygos palieka įspūdį, kad paskutinis žodis priklauso protui, visuotinoms tiesoms, moralei, būtinumui, kad Nietzsche’i ir Kierkegaardui nėra galimybės išsivaduoti iš savo kančių.
L. Šestovui svarbiausia tikėjimas. Šiuo siekiu jis artimas Lutheriui. Nuodėmės priešingybė yra ne dorybė, o tikėjimas. Tik tikėjimas gali išgelbėti, tik tikėjimas Dievu, kuriam viskas įmanoma, kuris nepriklauso nuo jokios būtinybės ir gali grąžinti Jobui jo jaučius ir vaikus, Abraomui Izaoką, Kierkegaardui Reginą Olsen ir t. t. Anapus tikėjimo nėra išsigelbėjimo nuo būtinybės viešpatijos. Kaip įmanomas tikėjimas ir kas jį turi? Skaitant L. Šestovą, lieka įspūdis, kad tikėjimas neįmanomas ir kad jo niekas neturėjo, išskyrus vienintelį Abraomą, kuris pakėlė peilį virš mylimo sūnaus Izaoko. L. Šestovas netiki, kad tikėjimą turi vadinamieji „tikintieji“. Jo neturi netgi didieji šventieji. Juk niekas negali pajudinti kalnų. Tikėjimas nepriklauso nuo žmogaus, jis suteikiamas Dievo. Dievas beveik niekam nesuteikia tikėjimo, Jis nedavė jo Kierkegaardui, nedavė nė vienam L. Šestovo tragiškajam herojui. Pasirodo, kad vienintelis kelias yra uždarytas. L. Šestovas sukūrė maksimalų tikėjimo supratimą, kuriam esant tikėjimas tampa neįmanomu ir tuomet jo niekas neturi. Bet šis tikėjimo supratimas neatitinka didžiųjų tikėjimo liudijimų žmogaus dvasingumo istorijoje, apaštalo Pauliaus liudijimų, kitų apaštalų ir šventųjų, pranašų ar religijos reformatorių. L. Šestovui tikėjimas yra žmogiškosios tragedijos pabaiga, kovos pabaiga, galas kančioms, neribotų galimybių gyvenimo rojuje pradžia. Tai klaidingas tikėjimo supratimas, kuris daugeliui tampa priežastimi, pateisinančia jų netikėjimą. Tikėjimas nėra pabaiga, tai ne gyvenimas rojuje, o sunkaus kelio pradžia, herojiškos kovos pradžia, kurios L. Šestovas nenori. Tikintysis ir toliau ant savo pečių tempia pasaulio būtinumą, suvokia netikinčiųjų sunkumą, jam tenka daug išbandymų, jį kankiną abejonės, dvejonės. Žmogaus prigimtis lieka aktyvi, o ne pasyvi, taigi L. Šestovas sukūrė tokį tikėjimo supratimą dėl to, kad susiejo rojaus palaimą su žmogaus prigimties pasyvumu. Jam žmogaus prigimties aktyvumas yra protas, žinojimas, moralė. Laisvė gaunama tik iš Dievo, o ne iš žmogus veiklos, jis tik naudojasi ir mėgaujasi laisve, stebi ryto žvaigždę, susijungia meilėje su princese. L. Šestovo niekas taip neatstumia, kaip heroizmas. Žmogaus prigimties pasyvumas Dievo atžvilgiu visada yra viena kvietizmo3 formų. L. Šestovas šaukiasi Biblijos ir ragina būti atviriems, kad išlaisvintų žmogų nuo Sokrato ir graikiškosios filosofijos viešpatijos, proto ir moralės, visuotinų tiesų viešpatijos, bet iš Biblijos jis paima tik tai, kas jam reikalinga temai išskleisti. Jis ne biblijinis žmogus, jis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios žmogus. Nietzsche L. Šestovui artimesnis negu Biblija ir labiausiai įtakoja jo gyvenimą. Jis atlieka Nietzsche’s temos biblijinę transkripciją, Nietzsche’s kovą su Sokratu, protu ir morale jis aukoja vardan to, ką vadiname „gyvenimu“. Jam Biblija baigiasi ties pirmapradės nuodėmės sakme, Abraomu ir Jobu. Jis tartum užmiršta, kad biblijinio atvirumo centrinė figūra yra ne Abraomas, o tas, kuris kalbėjosi su Dievu akis į akį, – Mozė. Mozės atvirumas biblijiniam Dievui sudaro judaizmo ir krikščioniškojo Senojo Testamento pagrindą, o tai yra įstatymo, dešimties įsakymų atvirumas. Mozė L. Šestovui netinka, jis ne jo žmogus, tai yra aišku, nes jis mielai priskiria jį Sokrato linijai, o kas gali būti arčiau Biblijos, jei ne Mozė? Ir Kierkegaardui, ir L. Šestovui Abraomas, pakėlęs peilį virš mylimo sūnaus, tėra literatūrinis personažas, iliustruojantis jų tikėjimo, kaip neribotų galimybių sferos, temą. Abraomo vaizdinys stulbinantis, tačiau jame dar atsiveria pirmykščiai religiniai įsitikinimai, kad Dievybės gailestį galima pasiekti žmonių aukojimais.
Kokia pagrindinė L. Šestovo idėja, jeigu, žinoma, šnekant apie jį leistina kalbėti apie idėjas? Paskutinėje knygoje ši idėja išreikšta labai talentingai ir žėrinčiai, su didele susikaupimo jėga: L. Šestovas pasakoja savo mitą apie pasaulio sutvėrimą ir pirmąją nuodėmę – tai suspausta kosmologija. Dievas yra visiškai laisvas, jokiomis amžinomis tiesomis nesupančiotas, t. y. jam viskas įmanoma. Jis sukūrė pasaulį ir žmogų. Ir viskas buvo „gėrio veikla“. Būtis ir žmogiškas gyvenimas iš Dievo yra nuostabūs. Gyvenimas rojuje yra maitinimasis gyvybės medžiu. Bet štai iš nebūties bedugnės pasirodė žaltys ir žalčio balsas užbūrė žmogų. Jis sugundė žmogų vaisiumi nuo pažinimo medžio ir žinojimas užvaldė pasaulį, pasibaigė rojus ir prasidėjo siaubas bei kančios. Bedugnės nebūties (néant) dėka gundantis žinojimas virsta būtinybe (amžinųjų pažinimo tiesų), o ši būtinybė virsta protu ir morale, o protas ir moralė tampa amžinybe. L. Šestovas yra amžinybės priešas, jis mato joje paskutinį nebūties virsmą. Amžinybė – iš žalčio, o ne iš Dievo. L. Šestovas taip pat yra dvasingumo ir mistikos priešas. Amžinybė, dvasia, mistika, kitoks pasaulis – visa tai fiktyvūs proto prasimanymai praradus vienintelį šio žemiško gyvenimo, sukurto Dievo, tikroviškumą. L. Šestovas yra amžinybės priešas, nes amžinybę suvokia kaip amžinas proto tiesas, amžinus gamtos dėsnius, t. y. būtinybę. Na, o kaip dėl konkrečių gyvų būtybių amžinojo gyvenimo, amžinųjų gyvenimų Jobo, Sokrato, nelaimingojo Nietzsche’s ir nelaimingojo Kierkegaardo bei paties L. Šestovo? Priešiškumas šiai amžinybei reikštų mirties pripažinimą esant paskutiniu gyvenimo žodžiu. Bet ar įmanomas gyvenimas rojuje viešpataujant mirčiai?
Lygiai toks pats L. Šestovo priešiškumas ir dvasiai. Dvasią jis suvokia kaip protą ir iš jo išplaukiantį būtinumą. Bet dvasia gali būti suvokiama kaip laisvė, išsilaisvinimas iš būtinumo karalystės ir tai vienintelis jos teisingas suvokimas. Kaip bebūtų keista, L. Šestovo mintyje galima aptikti labai stiprų manicheizmo4 elementą. Jo suvokimu, pasaulis priklauso žalčio viešpatijai. Pasaulį valdo būtinybė, kuri yra nebūties transformacija, t. y. pasaulį valdo žaltys, valdo pasitelkdamas protą su neginčijama tiesa ir gėriu. Aplinkui niekur nematyti, kad pasaulyje veiktų Dievas. Dievas veikia išimtinai per tikėjimą, bet kaip jau matėme,iš tikrųjų ir tiesos niekas neturi. Niekur negalima aptikti laisvės. Aukščiausias pasaulinio gyvenimo taškas – kančia ir žmogaus konvulsijos, tokių žmonių, kaip Kierkegaardas, neviltis. L. Šestovui neatsiveria joks kelias. Bet koks kelias priklauso kasdienybės karalijai. Būtų įdomu pasigilinti, ką L. Šestovas turi omenyje, kai kalba apie Dievą. Jo knygoje apie Kierkegaardą tai ima ryškėti. Dievas yra neribotos galimybės ir šios neribotos galimybės reikalingos žmonių norų įgyvendinimui. Kad būtų galima paaiškinti žmogaus patirtas nelaimes taip, lyg jų nebūtų buvę. Dievas – tai sugrąžinimas mylimo sūnaus Izaoko Abraomui, jaučių ir vaikų Jobui, sveikatos Nietzsche’i, Reginos Olsen Kierkegaardui; Dievas yra tada, kai vargšas jaunuolis, svajojantis apie princesę,princesę gauna, kai pogrindinis žmogus „geria arbatą“ („ar tam pasauliui nebūt, ar man arbatos negert?“)5. Bet kodėl L. Šestovas toks įsitikinęs, kad Dievas yra visiškai laisvas (Dievo laisvė panaši į savivaliavimą) savo noruose grąžinti Reginą Olsen Kierkegaardui ir atiduoti princesę vargšui jaunuoliui svajotojui? O galbūt Dievas viso to nenori ir geidžia, kad Kierkegaardas netektų nuotakos, o vargšas jaunuolis negautų princesės? Šiuo atveju Kierkegaardo ir L. Šestovo viltys Dievu yra tuščios. Neribotų Dievogalimybių bagaže yra ir tokia galimybė, kad Dievas nenori, jog Kierkegaardas turėtų Reginą Olsen, o vargšas jaunuolis – princesę. Gali būti, kad tai ne žaltys, ne būtinumas, ne protas ir žinojimas, ne Hegelis, o Dievas atėmė iš Kierkegaardo Reginą Olsen. Aš netgi leidžiu sau manyti, kad tai nėra jau taip blogai. Regina Olsen, greičiausiai, buvo paprasčiausia miesčionė, ir esant laimingam šeimyniniam gyvenimui su ja, Kierkegaardas galbūt kalbėtų dorovinius pastoriaus pamokslus ir rašytų banalias teologines knygas ir mes neturėtume jo genialių kūrinių, o L. Šestovas neturėtų galimybės parašyti apie jį nuostabios knygos. „Gyvenimas“, šitaip žavintis proto ir žinojimo, dvasingumo ir amžinybės priešą, ne toks jau nuostabus dalykas. Dievas nėra žmogaus norų vykdymas. Dievas, veikiausiai, yra kažkas kita. Klausimas apie norus sudėtingas. Vienas vargšas jaunuolis svajojo apie princesę, apie tai L. Šestovas tūkstantį kartų kartoja savo knygoje, ir šiuo pagrindu kuria savo Dievo pažinimą. Bet juk yra ir kitas vargšas jaunuolis. Jis svajoja apie būties paslapčių pažinimą arba apie gamtos paslapčių mokslinius atradimus. Pasirodo, Dievas negali patenkinti šio jaunuolio norų, juos gali patenkinti tik žaltys, kadangi pažinimas sklinda iš žalčio, o ne iš Dievo. L. Šestovas nepastebi, kad taip jis apriboja Dievo laisvę ir jo galimybes. Jis remiasi idealizacija ir gyvenimo apoteoze, šia prasme L. Šestovas priklauso Lebensphilosophie pakraipai. Klages’as6, kuriam nebūdingas L. Šestovo religinės problematikos reikšmingumas, taip pat išimtinai siekia, misdamas nuo gyvenimo medžio, ir dvasingumą, ir protą suvokti kaip parazitus, išsiurbiančius gyvenimo syvus. Bet gyvenimas yra viskas. Kodėl pažinimas nėra gyvenimas? Pažinimas taip pat yra gyvenimo dalis, tai yra įvykis būtyje ir jaunuolis, svajojęs apie pažinimą, nėra blogesnis už jaunuolį, kuris svajojo apie princesę.
Knygoje apie Kierkegaardą, galbūt pirmąkart, esama nemalonių puslapių apie krikščionybę. Krikščionybė atsiduria greta Sokrato, stoicizmo, idealizmo, t. y. priklauso žalčio, nebūties stichijai, ji virtusi protu ir morale – amžinybe. L. Šestovui visiškai svetima atpirkimo paslaptis, jam atpirkimas yra proto pramanas. Jis pamiršta, kad judėjams kryžius buvo pagunda, helenams – beprotybė. Oponuojant L. Šestovui, teigtina, kad protu lengviausia pripažinti Dievą visagaliu, kuriam viskas įmanoma, ir labai sunku pripažinti kenčiantį ir nukryžiuotą Dievą. L. Šestovui nieko nesako dieviškoji meilės auka, dieviškasis nukryžiavimas, jam tai atrodo Dievo laisvės ir visagalybės apribojimas. Jis turi judaizmo palikimą, todėl L. Šestovui nėra priimtinas Dievo įžmoginimas. Dievas tapo žmogumi – tai jam atrodo priimtina tik protu ir yra proto pramanas, tuo tarpu protui Dievas nepasiekiama paslaptis ir paradoksas. Teatleidžia man kovotojas prieš protą, bet šia prasme aš jame matau racionalistą. Kad ir kaip atrodytų keista, L. Šestovas religijoje, ypač krikščioniškoje, mato „opiumą liaudžiai“, užsimaskavusius protą ir moralę, per kuriuos dvasinis pasaulis sutvirtina kasdienybę. Labiausiai lieka nesuprantama, kaip L. Šestovas sprendžia mirties klausimą, kuris visada jam kėlė rūpestį. Ar konkrečios būtybės egzistavimas yra baigtinis? Ar L. Šestovas neigia tik amžinąsias proto ir moralės tiesas, ar taipogi neigia amžinąjį gyvenimą? Tai pagrindinis klausimas. Kaip būti turint begalinius žmogaus siekius? Kuo galima pasitikėti? Tuo, kad Dievas yra neribotos galimybės? Bet juk Kierkegaardas mirė negavęs Reginos Olsen, Nietzsche mirė neišsigydęs baisios ligos ir net neparagavęs gyvenimo medžio vaisių, Sokratas nunuodytas ir taip toliau. Mes visi mirsime nesulaukę begalinių norų išsipildymo, pilnai neparagavę gyvenimo medžio vaisių. Niekas šioje žemėje, šiame laike į rojų nepateks. Kokią prasmę turi L. Šestovo kvietimai atsigręžti į Dievą, kuriam viskas įmanoma, kuris gali Kierkegaardą išgelbėti nuo kančių, jei Dievas neleidžia prisikelti amžinajam gyvenimui? Šestovo kova prieš protą ir etiką pasirodo visiškai bejėgė prieš tragišką žmogaus likimą, kaip ir patys protas bei etika. Pakartosiu, aš dažnai pritariu L. Šestovo problematikai, jo sukilimui prieš „visuotinumo“ viešpatavimą, kuris yra proto ir etikos pramanas, esu kartu su juo žmogaus likime. Bet L. Šestovas skleidžia žmogaus pasyvumą. Žmogus jam yra nuodėmingas, bet nekaltas, todėl už nieką neatsakingas, o dėl to ir pasyvus. Aktyvus tik Dievas, bet Dievas neaptinka savęs pasaulyje. Žinojimas – vienas žmogaus aktyvumo reiškinių, protas gali būti žmogaus ponu, bet gali būti ir žmogaus tarnu. Ne nuo žinojimo prasidėjo žmogaus ir pasaulio nelaimės, sunkiai įtikėtina ir tai, kad būtent nuo jo viskas prasidėjo. Žinojimas suvokia būtinumą, bet ne jis jį kuria. Būtinybė yra objektyvacijos vaisius. Pagrindinį L. Šestovo filosofinį trūkumą matau tame, kad jis nenustato skirtumo tarp žinojimo formų ir pakopų. Jis taip pat, kaip ir racionalizmo gynėjai, tiki proto visuotinumu ir vienalytiškumu. Tuo tarpu protas yra kintantis ir turi skirtingas kokybes bei atspindi kokybines žmogaus būsenas ar žmonių tarpusavio santykius.
Nikolajus Berdiajevas
Николай Бердяев, Лев Шестов и Киркегаард // Oбщественно – политический и литературный журналъ Современные записки. Париж, 1936, № 62, с. 376-382.
Vertė M. S.
Redagavo V. Gustas, L. Jankauskas
- Léon Chestov. Kierkegaard et la philosophie existentielle. Libraire J. Vrin. Paris. 1936.
- Apofatika (nuo graik. ž. aποφατικος (apofatikos) – „neigiamas“) – dievoieškos būdas pasitelkus neigimą („kas nėra Dievas?“); priešingas būdas yra katafatika (nuo graik. ž. καταφατικός (katafatikos) – „teigiamas“) – dievoieškos būdas pasitelkus teigimą („kas yra Dievas?“).
- Kvietizmas (nuo lot. ž. quietus – „ramus“, „ilsintis“) – XVII a. katalikų teologijos mistinė srovė. Kvietistai teigė, kad žmogaus dvasinė ir kūniška prigimtys yra visiškai priešingos viena kitai, dėl to sielą reikia gelbėti nuo kūno per mistinę kontempliaciją, kuri padeda surasti vidinę ramybę ir sujungia sielą su Dievu.
- Manicheizmas – persiška gnosticizmo atmaina, sinkretiška religija, turinti zoroastrizmo, budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementų, kurią III a. sukūrė persų religijos reformatorius Manis (216 – 276).
- Turimi mintyje žodžiai iš Fiodoro Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“ («Записки из подполья», 1864): «Свету ли провалиться, или вот мне чаю не пить?» („Ar tegu pasaulis prasmenga, ar kad aš arbatos negerčiau?“) Į savo paties klausimą žmogus atsako: „tegu pasaulis prasmenga, o aš kad visada arbatą gerčiau.“ – Žr. F. Dostojevskis „Apysakos I“, V.: „Margi raštai“, 2010, p. 373, vertė Ramutė Rybelienė.
- Ludwig Klages (1872 – 1956) – vokiečių psichologas ir filosofas, Schopenhauerio ir Nietzsche’s idėjų šalininkas, vienas charakterologijos ir grafologijos pradininkų.
„Bet gyvenimas yra viskas. Kodėl pažinimas nėra gyvenimas? Pažinimas taip pat yra gyvenimo dalis, tai yra įvykis būtyje ir jaunuolis, svajojęs apie pažinimą, nėra blogesnis už jaunuolį, kuris svajojo apie princesę.” – Gerai čia Berdiajevas pastebėjo. Man irgi dažnai kyla toks klausimas. Įžvalgus straipsnis.