P r o b l e m a:
r e f l e k t u o t a s p a k a r t o j i m a s
Sørenas Kierkegaardas chrestomatinėse filosofijos interpretacijoje traktuojamas kaip vienas neklasikinio mąstymo1 pradininkų, kas dažnai sietina su gyvenimo filosofijos ir egzistencinio mąstymo iškilimu, kaip opozicijos klasikinės minties intelektualizmui ar moderniosios racionalizmui. Jei interpretacijos, kad dabarties filosofinis būvis yra esmingai paveiktas Friedricho Nietzsche’s, yra labai dažnos (vienas ryškesnių pavyzdžių yra tokios traktuotės minėtinas manymas, jog postmodernizmas iš principo yra nyčiška filosofijos plėtotė2), tuo tarpu ankščiau kūrusio Kierkegaardo indėlis tarsi nutylimas. Bent jau nėra taip akcentuojamas ir plačiai aptariamas. Nors vien kai kurių šiuolaikinės minties autoritetų (filosofai Martinas Heideggeris ir Ludwigas Wittgensteinas ar vienas šiuolaikinės fizikos pradininkų Nielsas Bohras) esminių sąsajų užfiksavimo su „Kopenhagos Sokrato“ mąstymu užtektų tam, kad Kierkegaardo įtaka šiuolaikiniams mokslams būtų konstatuotina esanti ypatingos svarbos. Net Gilles’is Deleuze’as, vienas nyčiškos filosofijos plėtotės svarbiausių ir įtakingiausių atstovų, viename fundamentalių savo veikalų „Prasmės logika“3 diskutuoja su Kierkegaardo mąstymu šiam „stovint užkulisiuose“, t. y. tiesiogiai jo neminėdamas, bet tokių filosofinių konceptų, kaip singuliarumas, o ypatingai, paradoksas, įvedimas teorinėje plotmėje sietini su Kierkegaardo vardu. Tiesiogiai Deleuze’as pripažįsta svarų pastarojo indėlį į filosofiją, kurį visų pirma galima sieti su tuo, jog „Kierkegaardas pasiūlė mums tikėjimo teatrą, susiedamas jį su dvasingumu bei priešpriešindamas pastarąjį loginiam judesiui“.
Šiame straipsnyje keliama idėja, kad Kierkegaardo filosofijoje esminiu judesiu tampa pakartojimas. Tačiau ne imitacinis, papūgiškas ar ideologiškai apspręstas, bet suvoktas, reflektuotas pakartojimas, kurio išraiška visuomet pasirodo kaip paradoksas. Kuo paradoksas labiau nutolęs nuo žmogiškos egzistencijos sąlygų, kurios esmingai sietinos su mąstymu, tuo paradokso struktūra tampa akivaizdesnė, todėl manytina, kad dėl to Kierkegaardo filosofijoje dažniausiai sutinkama paradokso analizė yra sietina su tikėjimo modusu, nes jame, sąmoningos būtybės egzistencijoje, reikalaujama esmingai redukuoti apmąstymus „aklo“ arba betarpiško tikėjimo vardan. Šiame straipsnyje siekiama artikuliuoti reflektuoto pakartojimo, taigi paradokso, svarbą, įvedant mažiau Lietuvos filosofiniame tekstų interpretavimo kontekste aptariamus Kierkegaardo filosofijos aspektus4: 1) paties autoriaus savivoka; 2) Kierkegaardo tiesos samprata; 3) „atiduodama duoklė“ tikėjimo situacijos aptarimui.
P i r m a s i s p a k a r t o j i m a s:
r e f l e k t u o t a a u t o r i a u s b i o g r a f i j a
Aptariant Kierkegaardo filosofiją, viena probleminių linijų, kurios išvengti, bent jau fragmentinėmis nuorodomis, vargu, ar gali pavykti, – autoriaus autentiškumo problema. Daugybė paties Kierkegaardo pasirinktų ir sukurtų pseudonimų, raštų turinyje vykstanti nuolatinė polemika ir sumaištis tarp aptariamų pozicijų priskyrimo vienam ar kitam personažui, pagaliau paties Kierkegaardo biografiniai faktai, sudaro prielaidas kelti klausimą apie tai, ar išskirtina ašis, ant kurios būtų galima suverti šį „kaukių maskaradą“. Pripažintas Kierkegaardo filosofijos žinovas ir mylėtojas Lietuvoje Tomas Sodeika, aptardamas šį danų filosofo mąstymo ir rašymo aspektą, daug dėmesio skiria biografinių faktų pristatymui ir jų susiejimui su kūrybinės veiklos procesu, tokiu būdu Kierkegaardas tampa „<…>ne mokytojas, dėstantis doktriną ar nurodinėjantis, kaip kas turi mąstyti ir gyventi, o greičiau liudytojas, liudijantis savąją egzistencinę tiesą savąja biografija“(Sodeika 2006: 224).
Tokia Kierkegaardo recepcija, tapusi visuotinai priimtina ir beveik nekvestionuotina, – bent lietuviškoje filosofinėje tradicijoje, – esti pakankamai diskutuotina. Visų pirma dėl joje slypinčių galimybių atsirasti (labai dažnai net akademinėje filosofijoje) gana tiesmukiško Kierkegaardo gyvenimo įvykių susiejimo su jo filosofine koncepcija. Turint omenyje Kierkegaardo filosofijoje vyravusį sprendinį apie esminių dalykų nekomunikabilų pobūdį bei tai, kad Sodeikai taip pat būdingas šis metodologinis motyvas filosofinėje kalbėsenoje, neteigtina, kad pats Sodeika taip traktuoja Kierkegaardo mąstymą, tačiau manytina, kad tokioje koncentruotoje netiesioginėje Kierkegaardo filosofijos artikuliacijoje lieka nepakankamai išryškintas pakartojimo motyvas. Autoriaus biografinis pakartojimo motyvas. Sodeika savo recepcijoje, atlikdamas biografinių faktų artikuliaciją, koncentruojasi ties tais Kierkegaardo kalbėjimo apie save motyvais, kurie gali būti įvardinti „pirmo lygio supratimu“. Tokio lygio supratimu, kuris Kierkegaardo koncepcijoje pasirodo estetinėje stadijoje arba, jei perkeltume į specifinę sritį, kuri ypatingai rūpėjo Kierkegaardui, – tikėjimą, visa tai pavadintina naiviu, visiškai tiesioginiu atitinkamų dogmų priėmimu(Sodeika 2006: 232 – 239); tai kaimo moterėlės tikėjimas [sąvoka mano – V. G.]: „<…> dauguma krikščionių tik vaizduojasi esą krikščionys, tai kokiomis kategorijomis jie gyvena? Jie gyvena vadovaudamiesi estetinėmis ar daugių daugiausia estetinėmis-etinėmis kategorijomis.“(Kierkegaard 2006: 61) Tai puikus betarpiško tikėjimo, taigi, manytina, autentiško tikėjimo pavyzdys. Bet ar toks tikėjimas prieinamas ir galimas protui, kuris skaito Kierkegaardo ar net šį tekstą? Ir Kierkegaardas, ir Sodeika mano, kad ne. Beje, Kierkegaardas, pasitelkdamas Kristaus pavyzdį, kaip autoriaus pavyzdį, mano, kad net tikėjimo dalykuose kaimo moterėlės tikėjimas negali būti įvardijamas autentišku judesiu: „<…> visas Kristaus gyvenimas būtų buvęs veltui, jei jis būtų buvęs toks incognito, kuris praėjo per gyvenimą visai nepastebėtas – o vis dėlto jis tikrai buvo incognito.“(Kierkegaard 2006: 47) Būti nepastebimu, tikėjimo akto kasdieniu praktikuotuoju, anot Kierkegaardo, tai likti pirmojo incognito terpėje, o būtina pasiekti ir antrąjį – pakartotą incognito, net/nes Kristus tą atliko. Tokiu atveju, siekiant rasti autentiško judesio išraišką, autoriaus biografinių faktų artikuliacijoje būtina ieškoti pakartojimo struktūrą turinčių įvykių, o tai jau reiškia įtarpintų/reflektuotų biografinių įvykių. Reflektuodamas savo kūrybinę veiklą arba paaiškindamas motyvus, kodėl iki Baigiamojo nemokslinio priedo rašė estetinius kūrinius ir dėl to buvo priverstas naudoti pseudonimus, nes autoriaus veiklos siekis nuo pat pradžių buvo „tapti krikščionimi“, Kierkegaardas sako: „Religinis autorius turi pirma žiūrėti, kad su žmonėmis susibendrautų. Tai yra, jis turi pradėti nuo estetinio pasirodymo. Tai rankpinigiai.“(Kierkegaard 2006: 63) Šis, jau paties autoriaus, atliekamas savo kūrybos aptarimas estetinę kūrybos stadiją atskleidžia biografinių faktų atskleistyje, kurie nepanaikina poeto, kaip esančio tikrovės nuošalėje, egzistencijos, sietinos su pirmine Kierkegaardo veiklos imperatyvine biografija, bet ir tampa sugrįžimu į biografiją, įvedant paradokso momentą – esi religinis, bet turi tapti estetiniu: „Taigi religinis autorius, kurio esminė mintis yra tapti krikščioniu, teisingai krikščionijoje pradeda būdamas estetinis autorius.“(Kierkegaard 2006: 69)
Šioje struktūroje neišvengiamai atsiranda įtarpinimo motyvas. Šio motyvo ignoravimas yra pagrindinis „akmuo po kaklu“, kuris nuskandina visus taip ir nepasiekus autentiško krikščionijos judesio. Tai labiausiai akivaizdu susidūrus su krikščionijos mokslo propaguotojais ir skleidėjais, kai pastarieji visomis išgalėmis bando įtikinti esantys tikri krikščionys, išleisdami iš akių ar minčių tai, kad kuo įnirtingiau jie įtikinėja, tuo labiau tolsta nuo krikščionijos. Tai vyksta, nes krikščioniją jie patalpina refleksijos totalybėje, kai tuo metu būtina „<…>nepamiršti, kad dialektinė sandūra nesibaigtų tauškalais: minties, kas yra kas, būtent to, kad religiškumas – lemiamas, o estetiškumas – incognito“(Kierkegaard 2006: 80); tokiu būdu visą šią nesugriaunamą religiškumo ir estetiškumo įtampą būtina išlaikyti, siekiant autentiško krikščionijos judesio atlikimo. Šią struktūrą palaiko bei įgalina, taigi ir padaro apskritai galimą, tokios struktūros galios dėka atsirandantis pakartojimas, kuris atveria autoriaus biografinį paradoksalumą: „Krikščionijoje tapti krikščioniu reiškia arba tapti tuo, kas esi (refleksijos vidujybė arba suvidujinimo refleksija), arba iš pradžių ištrūkti iš iliuzijos, o tai vėlgi yra refleksijos apibrėžtis.“(Kierkegaard 2006: 85)
Kierkegaardas priminė/prisiminė, kad nuo pat mažumės buvo auklėtas apie tiesos sunkį, o tai lėmė, kad teko nutraukti santykius su pasauliu ir vėliau juos įtarpinti estetiniu judesiu bei pseudonimų masyvu. Tačiau refleksinis savo kūrybos apmąstymas paradoksaliai jį gražina prie tos pačios „suskilusios geldos“, kai „Rūbas buvo tinkamas. Kiekvienas religinis autorius eo ipso yra poleminis, mat pasaulis nėra toks geras, kad religiškumas būtų laimėjęs ar turėtų persvarą. Triumfuojantis religinis autorius, esantis pasaulyje, eo ipso nėra religinis“(Kierkegaard 2006: 108). „Ta pati suskilusi gelda“ – tai grįžtis į savo biografiją, bet autorius nebe tas pats, vietoje siekio būti religiniu, pasirodo religinis autorius, pseudonimų kaukės nuimtos, estetinė kūryba – praeitis ir autentiškas autoriaus būvis įvykęs čia ir dabar. Tačiau ar refleksijoje įmanoma išlikti visados? Kokia sąskaita galima tarti, kad išlaikoma reflektuota autoriaus biografija? Tiesos samprata praskraidina daugelį dalykų, kurie gali būti priskirti tik dar vienai Kierkegaardo užsidėtai pseudonimo kaukei, autentiškumo kaukei.
A n t r a s i s p a k a r t o j i m a s:
t i e s a k a i p s u b j e k t y v y b ė s p a r a d o k s a s
Kierkegaardas imasi klasikinės temos – tiesos analizės. Klasikinė šios temos interpretacija teigia, kad tiesa yra tai, kas atitinka arba reprezentuoja tikrovę. Šioje vietoje kyla pagunda taip ir skaityti Kierkegaardą, kai jis pats šiam gundymui sudaro prielaidas nuolatiniu savo kartojimu apie siekį papasakoti, išreikšti, aptarti, kalbėti apie tikrovę. Jolita Pons, skaitydama Baigiamąjį nemokslinį prierašą, šiuo keliu ir pasuko, – „išskaitomos“ Kierkegaardui nuolat rūpinčios temos (tikrovė, galimybė, egzistencija, individo suinteresuotumas), iškeliant tik vieną naujesnį šių temų aspektą: „Pati tikrovė, pasak Kierkegaardo, yra buvimas tarp ‘Tikrovė yra inter-esse tarp hipotetiškos abstrakcijos mąstymo ir būties vienovės’“(Pons 2006: 201), ir toks buvimas grindžiamas aktyvia paties individo laikysena: „Tam, kad iš tikrųjų egzistuotų, individas turi būti susirūpinęs savo egzistencija, suinteresuotas tapti savimi pačiu, konkrečiu savimi, o ne ištirpti abstraktybėje: egzistencija visada yra individas, abstraktybė neegzistuoja“(Pons 2006: 202). Tačiau skaitant Baigiamąjį nemokslinį prierašą, viena įdomiausių problemų yra tiesos problemos aptarimas ir naujos tiesos koncepcijos suformavimas, kuri vėliau susiejama su religiškumo problema, aptariant ją paradokso aspektu, kaip absurdo ir tikėjimo santykį. Tokiu būdu tiesos sampratos aptarimas tampa Kierkegaardo nutiestu tiltu į religinės stadijos supratimą, savotišku įvedančiuoju svarstymu, leidžiančiu pasiruošti religiškumo svarstymui, kuris koncentruota ir aiškia forma išdėstomas Baimėje ir drebėjime. Šliogeris pastebi, kad Baigiamajame nemoksliniame prieraše Kierkegaardas bent dešimtį kartų pakartoja savo išvadą apie atliktą tiesos sampratos artikuliaciją: „<…> žmogus jau turi tiesą, amžinoji, t. y. visuotinė ir objektyvi tiesa yra jau duota gatavu pavidalu, todėl reikia klausti ne apie tai, kaip pažinti dar nežinomą tiesą, o apie tai, koks individo santykis su jau duota, jau gatava, jau pažinta tiesa.“(Šliogeris 1985: 84) Šioje Šliogerio tezėje dar lieka daug galimybių interpretuoti Kierkegaardą kaip klasikinės tiesos tęsėją, tačiau pastarojo atlikta smulkmeniška tiesos analizė nepalieka iš klasikinės tiesos, kaip objektyvios reprezentacijos, esmingai besisiejančios su visuotina tikrove, „nė vieno akmens ant akmens“.
Kierkegaardas, pradėdamas svarstymus, o iš principo atlikdamas tiesos sampratos destrukciją (Nietzsche’i artimas judesys, tik atliktas su kitu užmoju ir kitokiu stiliumi), konstatuoja, kad filosofinėje tradicijoje vyrauja būties ir mąstymo sutapatinimas, tokiu būdu teigiant, kad tiesa atsiranda kaip šio sutapatinimo pasekmė, tačiau jau net šioje, atrodytų, klasikinę tiesą apibrėžiančio teiginio pristatyme Kierkegaardas pabrėžia dalykus, kurių pagrindu jis plėtoja savąją koncepciją. Jis nurodo, kad šiame mąstymo ir būties sutapatinime yra pakartojimo motyvas, t. y. teigiama, kad tiesa tvirtinama du kartus, tik su kitu akcentu, kuris sutapatinimo uždengiamas ir eliminuojamas – vienu judesiu akcentuojama tiesa, o kitu yra. Taip pat, anot filosofo, svarbu tai, kad sutapatinimo metu atliekamas tiesos suvisuotinimo judesys(Kierkegaard 2005: 222). Šis suvisuotinimas vykstąs tokiu struktūriniu judėjimu: „Kelias link objektyvios tiesos yra atskirtis nuo subjekto, tačiau tuo metu, kai subjektas ir subjektyvumas tampa nereikšmingi, kame slypi tiesos objektyvumo faktorius, tiesa nusireikšmina taipogi, nes ir interesas, ir tiesos reikmė yra subjektyvus sprendimas.“(Kierkegaard 2005: 226) Kierkegaardas šioje pradedančioje ryškėti struktūroje toliau akcentuoja nuredukuoto subjektyvumo faktorių, po truputį percentruodamas svarstomos problemos lauką: „Subjektyvi refleksija nukrypsta į subjektyvumo vidujybę, tokiu būdu siekdama interiorizacijos aktu tapti tiesos refleksija, ir mūsų išryškinta problema, kai parodėme, kokiu būdu įtvirtinama objektyvybė, ištrinant subjektyvybę, pasikeičia, nes dabar subjektyvybė tampa išeities tašku, o objektyvybė nyksta.“(Kierkegaard 2005: 229) Kierkegaardas nemano sustoti ties šiuo radikalizuotu dialektinės struktūros pristatymu ir nurodo esminį momentą, kuris nuolatos suredukuoja šią įtampą vieno ar kito sąskaita: „Taip viena yra panaikinama dėl kito. Taip pat yra uždengiama ir tai, kad žmogus yra egzistuojantis subjektas, o tai reiškia eliminuojamą aistrą [įtampos pamatas – V. G.], kuri neleidžia tiesai pasirodyti paradokso būdu, o pažįstantis subjektas tolsta nuo žmogiškojo pavidalo, tapdamas kažkuo fantastišku, o tiesa šiame tapsme tampa šio fantastiško gyvio pažinimo objektu.“(Kierkegaard 2006: 232)
Toliau plėtojant išskleistą probleminį lauką ir konkrečiau išskiriant Kierkegaardo atramos punktus, kurių pamatu jis toliau vysto tiesos kritiką, pažymėtina, jog jis akcentuoja, kad, žvelgiant per objektyvumo prizmę, visuomet akcentuojama ar siekiama kalbėti apie kažką, kai tuo metu, kuomet vyrauja ar išlaikoma subjektyvi prieigą prie svarstomo dalyko, visuomet akcentuojama, kaip kalbama, o lemiamas momentas yra „<…> aistra begalybei, bet ne jos turiniui, nes jos turinys ir būtų ji pati, bet jai pačiai, o tai reiškia tiesai kaip subjektyvybei ir kaip subjektyvumui“(Kiekegaard 2006: 236). Kierkegaardas šiame tiesos svarstyme ypatingus nuopelnus priskiria Sokratui, kuris, anot jo, pirmas suformavo ir visoje savo veikloje nuolatos išlaikė principą, kad tiesa yra subjektyvybė, nes niekada neleido sau atlikti intelektualinio suicido, tai yra niekada nesvarstė, iš tokios pozicijos, lyg būtų pamiršęs, kad pats yra ribotas subjektas. Šis Sokrato indėlis tiesiog neįkainojamas, nes leidžia daryti tokias išvadas: „Jeigu tiesa yra subjektyvybė, vidujybė, tuomet objektyviai apibrėžta tiesa yra paradoksas, o šis faktas, iš objektyvybės pozicijos, kad tiesa yra paradoksas, tik patvirtina, kad tiesa yra subjektyvybė<…> paradoksas – tai objektyvi neapibrėžtybė, kuri yra vidinės aistros išraiška ir esti tiesa<…>, tačiau amžinoji, egzistuojanti tiesa jokiu būdu nėra paradoksas, tačiau tokiu esti santykyje su egzistuojančiu.“(Kierkegaard 2006: 238-239) Trumpai ir aiškiai tariant, taip mintį formuoti galima tam, kad dar kartą išryškinti paradokso pasirodymą Kierkegaardo koncepcijoje: „Paradoksas iškyla tuomet, kai suderinama amžinoji tiesa ir egzistencija bei, visuomet labiau pabrėžiant egzistenciją, paradoksas aiškiau pasirodo.“(Kierkegaard 2006: 242)
Taigi Kierkegaardo tiesos samprata atsiskleidžia kaip pakartota tiesos steigtis, derinant duotą visuotinybę su individualumo egzistavimo intensyvumu, kai nuolat įgaunama paradokso išraiška. Tiesa su visuotinybės kauke esti tik laukų kaliausė, bet Dievas gali pasirodyti dideliu geltonu paukščiu žaliu snapu. Paradoksą, kaip esminės išraiškos formą, Kierkegaardas padaro esmine figūra, ties kuria telkiasi bet kokia galimybė intensyvinti egzistenciją visuotinybės formoje, o kuo labiau intensyvinama egzistavimo pusė, tuo labiau tirštėja paradokso forma. Anot Kierkegaardo, tikėjimas yra intensyviausias egzistencijos modusas. Kodėl Kierkegaardas laikosi tokios nuomonės ir kaip paradoksas pasirodo šioje terpėje?
T r e č i a s i s p a k a r t o j i m a s:
r e f l e k t u o t a g r į ž t i s į b e t a r p i š k u m ą
Religiškumo temą ir religinio paradokso struktūrą Kierkegaardo filosofijoje plačiai ir įvairiapusiškai išanalizavo daugelis jo mąstysenos tyrinėtojų ir interpretatorių. Tokiu atveju ši darbo dalis gali būti laikytina kaip esminių pagrindinės minties (jog Kierkegaardo koncepcijoje lemiantį vaidmenį turi refleksijos dėka atliktas pakartojimas, įgaunantis paradokso struktūrą) akcentų sudėliojimas, pasitelkus atliktas interpretacijas tikėjimo paradokso aspektu. Labai įdomų pastebėjimą pateikia Šliogeris, atkreipdamas dėmesį, kad Baimėje ir drebėjime, svarstydamas apie tris egzistavimo stadijas, pirmųjų dviejų aptarimui Kierkegaardas pasitelkia istorinius personažus – Don Žuaną, Faustą, Agamemnoną, kai tuo tarpu trečiosios pavyzdys – Abraomas – paimtas iš mito terpės. Beje, šis dviejų stadijų „sudėjimas į vieną pusę“ ir priešpastatymas trečiajai, religinei, dažnas atvejis paties Kierkegaardo tekstuose, o tai, matyt, leidžia manyti, jog pirmosios dvi – estetinė ir etinė – priskirtinos neautentiškajai pusei ir esančios tarsi pakopinės, įveiktinos, o tuo metu trečioji, religinė – pageidautina, siektina net paties Kierkegaardo egzistencijoje, autorinėje veikloje.
Dauguma interpretatorių taip ir traktuoja stadijų santykį, tačiau pripažinta Kierkegaardo filosofijos tyrinėtoja Piama Gaidenko mano, jog tokia interpretacija klaidinga(Gaidenko 2007: 181-182). Žiūrint iš probleminio šio darbo aspekto, tenka sutikti su Gaidenko teze, nes egzistencinių stadijų hierarchizaciją eliminuotų paradokso, kaip reflektuoto pakartojimo, struktūrą. Nekvestionuotinas teiginys, kad kiekvienas individas gali judėti atitinkama trajektorija „aukštyn-žemyn“ egzistencinių stadijų diagonale, tačiau jei šis judėjimas yra traktuojamas kaip esmingai hierarchinis ir visuotinas, tuomet yra suredukuojamas pamatinis Kierkegaardo siekis į svarstymo teritoriją įvesti singuliarumą, paverčiant kiekvieną singuliarą tik viena singuliarų tinklo detalių, t. y. teigiant, kad individualybės yra individualybių suma, tačiau toks teorinis judesys būtų atsitraukimas nuo radikalios Kierkegaardo pastangos apie egzistencijos pirmumą ir grįžimas link etinės stadijos totalumo, mažų mažiausiai liekant tarp etinės ir religinės stadijų ir ten sutalpinant visus individus. Tikėjimų A ir B išskyrimas (kaip tikėjimo-nes ir tikėjimo-todėl, kad, t. y. kaip kontrafaktinio ir faktinio tikėjimų turinių sandūra su skirtingais jų išpildymais), vienam priskiriant net absurdo nepaisymą, o kitam pozityvios patirties pagrindimą(Kardelis 2006: 158), patvirtina artikuliuojamos struktūros apie paradokso, religijoje išsireiškiamo absurdu, reflektuoto pakartojimo (buvusios pozityvios patirties išlaikymas) struktūrą. Tai, kad Abraomas, būdamas tikėjimo paradokso situacijoje, esti individu, kuris yra aukščiau už visuotinybę (etines normas), nes „<…> savo santykį su visuotinybe apsprendžia savo santykiu su absoliutu, o ne santykį su absoliutu – savo santykiu su visuotinybe“(Kierkegaard 2002: 64), vadinasi, radikalioje paradokso būsenoje, kai „Abraomas atsiduria ne tik anapus dorovės, ne tik anapus gėrio ir blogio, bet ir anapus bet kokios visuotinybės. Pagaliau jis atsiduria anapus kalbos: juk jis nieko negali pasakyti, nes bet koks šnekėjimas skleidžiasi visuotinybėje, kuri ir lemia tarpusavio supratimą. Abraomas pasmerktas tylėjimui ir vienatvei. Jo kančia nebyli, jo tragedija kitiems nesuprantama ir nepaaiškinama“(Šliogeris 2006: 284). Ši Abraomo situacija yra aiški grįžtis į betarpiškumo būseną – tylą. Tačiau ši tyla nėra tyla dėl neįgalumo ar dėl ideologinio aklumo, kaip tai vyksta estetinėje egzistencijos stadijoje, tai suprastas ir sąmoningai pasirinktas veiksmas, tai buvimas absurdo akistatoje ir priklausymas jam, tai atsidavimas lemčiai, kuri visuotinybės plotmėje, tai yra išorybėje, pasirodo radikalia egzistencine situacija: „Arba esama paradokso, kad individas, kaip individas, stovi absoliučiame santykyje su absoliutu, arba Abraomas pražuvęs.“(Kierkegaardas 2006: 113)
Refleksijos pakartota paradokso situacija nepanaikina akistatos arba-arba pasirinkimo reikalavime. Egzistencinis tarp, kyburiavimo svaigulys neatšaukiamas – išauga paradokso koncentracija, tačiau ji taikytina tik tiems, kurie nuėjo šį kelią, bet kad ir koks jis būtų kilnus ar autentiškas, vis dėlto kiekvienoje konkrečioje čia ir dabar vykstančioje egzistencijoje iškyla kitas tik tai egzistencijai skirtas paradoksas. Tokią pagrindinę žinią palieka Magistras Siorenas.
Virginijus Gustas
Naudota literatūra
1. Kierkegaard, S. 2006. Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą. Vilnius: Baltos lankos. Vertė J. Q. Pons.
2. Kierkegaard, S. 2002. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. Vertė J. Adomėnienė.
3. Kardelis, N. 2006. „Kierkegaardo filosofija ir egzistenciniai religingumo profiliai“, in Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofinės interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas, psl. 151 – 160.
4. Pons, J. 2006. „Tikrovė, galimybė ir tikrovės galimybė – Kierkegaardo Baigiamasis nemokslinis prierašas“, in Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofinės interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas, psl. 199 – 206.
5. Sodeika, T. 2006. „Kierkegaardo netiesioginė komunikacija“, in Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofinės interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas, psl. 223 – 244.
6. Šliogeris, A. 1985. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. Vilnius: Mintis.
7. Šliogeris, A. 2006. „Tikėjimo paradoksas Kierkegaardo filosofijoje“, in Egzistencijos paradoksai: Kierkegaardo filosofinės interpretacijos. Sud. A. Andrijauskas, psl. 281 – 302.
8. Киркегор, С. 2005. Заключительное ненаучное послесловие к Философским крохам. Минск: Логвинов. Перевод Т. В. Щитцовой.
9. Гайденко, П. Р. 2007. Трагедия естетизма: О миросозерцании Серена Киркегора. Москва: ЛКИ.
- Šią sąvoką į filosofinės tradicijos interpretavimą Lietuvoje įvedė Antanas Andrijauskas, priskirdamas ją atitinkamo laikmečio ir mąstymo pobūdžio filosofams.
- Baranova, J. 2007. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU.
- Ši studija kartu su „Skirtimi ir kartote“ sudaro Deleuze’o disertacijos ir mąstymo „lūžio“ filosofinėje kūryboje korpusą.
- Autoriaus savivoka dažniausiai aptariama siejant šį momentą su Kierkegaardo biografiniais faktais, tuo metu šiame straipsnyje pasitelkiamas paties Kierkegaardo savo veiklos aprašymas. Tiesos sampratos aptarimas esti tik Šliogerio recepcijoje, tačiau tik kaip pakraštinė, įvedančioji tema į tikėjimo paradokso analizę, o išsamesnės pačios tiesos paradokso struktūros analizės, bent lietuviškoje Kierkegaardo recepcijoje, nepavyko aptikti.