Kiekvieną dieną mūsų sąmonę medijų kanalais atakuoja naujienos, persmelktos pasakojimais apie karą, terorizmą, nusikaltimus, nelygybę, ekologines krizes, piktnaudžiavimą narkotikais ar priespaudą. XXI amžiuje antraštės į mūsų galvas kalamos viena po kitos: nuolat pranešama apie ateinančias ekonomines ir politines krizes, epidemijas, įvairias kitas žmonijai ar visuomenei kylančias grėsmes gynybos, ūkio, sveikatos ar švietimo srityse. Informacinis triukšmas yra viskas, mąstymo troškulys – niekas. Visa tai, atsiradus masinei žiniasklaidai, jau ne pirmą šimtmetį eskaluojama aukščiausiu intensyvumo laipsniu, o „blogosios naujienos“ neišvengiamai tapo didžiulio naujienų verslo varomuoju varikliu, pelno generavimo mašina.
Ar iš tiesų pasaulis vis labiau ritasi blogyn? Skleidžiamų naujienų šaltiniai glaudžiai sąveikauja su mūsų suvokimu, siekiu leisti manyti, kad būtent taip ir yra. Bet skelbiamos naujienos visada esti apie dalykus, kurie įvyksta. Mes niekada nematome žurnalisto, kuris sakytų į kamerą: „Tiesiogiai pranešu iš šalies, kurioje nėra karo; iš miesto, kuris nebuvo subombarduotas; iš mokyklos, kurioje nebuvo šaudoma.“ Kol blogis Žemėje neišnyks, visuomet bus pakankamai nusikaltimų ir incidentų, kuriais bus užpildomos naujienos, ypač šiame globaliame pasaulyje, kuriame technologijų pagalba iš vieno Žemės kampelio gali stebėti kitą jos vietą. Dar praeito amžiaus 9-ojo deš. pradžioje vokiečių teoretikas Peteris Sloterdijkas pastebėjo, kad
Šiuolaikinė masinė žiniasklaida rūpinasi naujovišku dirbtiniu sąmonių aklimatizavimu visuomenės erdvėje. Kas yra įtrauktas į jos sroves, pajunta, kaip jo „pasaulėvaizdis“ vis ypatingesniu būdu įperšamas, parduodamas, įsigyjamas iš antrų rankų. Žinios užplūsta telefikuotą sąmonę pasaulinės medžiagos informacinėmis dalelėmis; kartu jos paverčia pasaulį fluorescuojančiais žinių landšaftais, mirgančiais „aš“ sąmonės ekranuose. Žiniasklaida iš tiesų gali ontologiškai reorganizuoti tikrovę mūsų galvose.1
Žinant dabartines gigantiškas pasaulinės poliucijos apimtis ir technologines galimybes, blogi dalykai gali nutikti ir visuotinai transliuoti vienu metu visose pasaulio vietose sekundžių intervalu. Dar daugiau, šį reiškinį analizuojantys mąstytojai pastebi ir aprašo tokių transliuojamų žinių negatyvų poveikį individo sąmonei ir bendro visuomenės mentalinio klimato jausenai, rafinuota, akademinio refleksinio stiliaus kalba dažnai siedami šitai su modernybės/postmodernybės ontologine būkle, kartu išryškindami ir iš jos kylančių problemų poveikį masinei kultūrai:
Šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė. Žurnalistika užtvindė visus mūsų sąmonės plyšius ir trūkius. Taip atsitiko todėl, kad spauda ir žiniasklaida yra anaiptol ne tik techninis instrumentas bei techninis verslas. Tam tikra prasme žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laikiškumo epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio monumentalumo laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. Suprantama, kad žurnalistikos perduodamos medžiagos turinys, galimas reikšmingumas kitą dieną „nurašomas“. Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. Politinei niekšybei ir cirkui, mokslo ir atleto šuoliams, apokalipsei ir blogam virškinimui suteikiama ta pati briauna. Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos.2
Negalima nepastebėti žiniasklaidos – ketvirtosios valdžios ir valstybės teisingumo sarginio šuns – būtinybės ir reikšmės. Vis dėlto akivaizdžiai jaučiama nevienamatės jos kokybės skirtumas ir daromas poveikis visuomenei, individo sąmonei. Juodoji propaganda nuo pat masinės žiniasklaidos atsiradimo ištakų tapo galingu viešosios sąmonės manipuliavimo įrankiu galingųjų rankose; jos tobulinimui ir sklaidai didžiųjų imperinių valstybių institucijos skiria milžiniškas lėšas. Sunku nesutikti, kad, lyginant su ankstesniais laikais, galia (dėl IT tobulėjimo, smegenų plovimo mechanizmų) išaugo šimteriopai, neregėtai plačiai atvėrė kelią dezinformacijai ir negatyvumui. Stebint šią, dar nuo XX a. aštrėjančią ligą, išlieka būtinybė klausti, kokie priešnuodžiai galėtų ją pagydyti?
Akivaizdu, kad pirmiausia reikalinga ilgalaikė politinė iniciatyva, kuriai didžiausia kliūtis šioje valstybėje yra iki šiol vyraujančios agrarinio tipo bukagalviškumo bujojimas. Viso to pasekmė ta, kad kultūra iki šiol nėra suvokiama kaip minkštoji galia3. Politiniame lygmenyje kalbėdami apie informacinius karus ir propagandą, turime pripažinti, kad visiškai neinvestuojame į švietimą ir kultūrą. Mecenavimo tradicijų nesatis, perdėm silpna įstatyminė bazė jų puoselėjimui – antras kliuvinys aukštosios ir masinės kultūros proporcijų keitimui teigiama linkme. Švietimo sklaida ir viešojo intereso ugdymas vien komercinėmis lėšomis yra filantropinė veikla, kuria užsiima tik nedaugelis, todėl valstybės ir mecenavimo jėgos privalo vienytis.
Minkštoji kultūros galia – ilgalaikis, ne iš karto gerus rezultatus pateikiantis procesas; mentaliteto, mąstymo kaita trunka dešimtmečius, bręstant naujoms žmonių kartoms. Bet šios tarpinės kultūros reikšmės suvokimas ir jos politinis įgyvendinimas – vienintelis tikrasis mažos, ekonomiškai ir socialiai buksuojančios valstybės ginklas prieš sąmonę niveliuojančią, bukinančią ir užvaldančią informaciją. Nebūdama griežtai vyriausybės kontroliuojama ir generuojama tik pilietinės visuomenės lygmenyje, „minkštųjų išteklių“ atstovų veikimas yra tikrasis valstybės veidas, palaikantis piliečių kokybinės egzistencijos galimybes. Nevyriausybinių organizacijų veikla ir verslininkų parama, siekiant palaikyti kuriančiuosius prasmę artimiausioje aplinkoje ir ilgalaikėje perspektyvoje, – stipriausia atrama ontologinės tikrovės išbalansavimui mūsų galvose.
Tautvydas Vėželis
VGTU dėstytojas
- Peter Sloterdijk, „Ciniškojo proto kritika“, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 587; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas.
- George Steiner, „Tikrosios esatys: ar mūsų kalbėjime kas nors glūdi?“, Vilnius: Aidai, 1998, p. 26; iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys.
- „Minkštosios galios“ (Soft power) sąvoką, įsitvirtinusią tarptautiniuose galios tyrimuose, pirmasis pavartojo Harvardo universiteto (JAV) profesorius Josephas S. Nye knygoje Bound to Lead: The Changing Nature of American Power („Įpareigota vadovauti: besikeičianti Amerikos galios prigimtis“).