Draugystė yra taip tvirtai suaugusi su pačiu filosofijos apibrėžimu, jog galima tarti, kad be jos filosofija realiai yra neįmanoma. Draugystę ir filosofiją sieja toks gilus intymumas, jog pastaroji savo pačios pavadinimu apima philos, draugą, ir, – kas dažnai nutinka kiekvieno pernelyg didelio artumo atveju, – rizikuoja šio neperprasti. Klasikiniame pasaulyje šis draugo bei filosofo mišrumas ir beveik konsubstancialumas buvo savaime suprantamas.
– Koks tavo blogiausias įprotis?
– Draugavimas. Negalėčiau gyventi be draugų. Gyvenimas tuomet būtų tikra nuobodybė.
Pasikalbėjimas su filmininku ir poetu Jonu Meku.
Philippe’o Lacoue-Labarthe’o žodžiai, pasakyti pagerbiant mirusį draugą Jacques’ą Derrida.: Aš nenoriu kalbėti. Visiškai. (Taip pat turiu įspėti: didžiąja dalimi visa tai yra tik neužbaigtumas, improvizacija, – tačiau ne ta prasme, kaip jis pats tą skelbė, išskleisdamas prieš save, mes visi esame to liudytojai, tris dešimtis mašinraščio puslapių. „Mažų mažiausiai“.) Iš kurios pusės beprieitum, nėra ką… Skaityti toliau »