Kas esi?
Aš esu aš.
Kas tave domina?
Viskas.
Koks tavo mėgstamiausias žodis?
Žodis „laukas“. Jis dažnai ateina galvon, net nežinau kodėl.
Ar esi ką nors išvedęs iš proto?
Ne, bet manau, kad esu išgelbėjęs nemažą būrį žmonių nuo beprotybės. Turiu tokį sugebėjimą. Ateikit pas mane, jei bijot prarast protą ar ketinat nutraukt gyvenimą. Aš įrodysiu, kad už gyvenimą nėra nieko geresnio.
Dažnai trikdai žmones?
Ne, tik kalbėdamas mėgstu būti žaismingas: tyčia sakau vienus ar kitus dalykus, bet tai tėra provokacija arba noras aiškiau nušviest kai kuriuos dalykus. Nenoriu trikdyt žmonių.
Dėl ko žmonėms vertėtų prikąsti liežuvį?
Dėl kelių dalykų – ekonominės krizės, terorizmo, religijos, pinigų, karo…
Kokio patarimo turėjai paklausyti, bet nepaklausei?
Esu laimingas, kad nepaklausiau nei vieno patarimo. Todėl gyvenau nekontroliuojamas, savo galva. Niekada nežinau, kur pakryps mano kelias. Netgi dabar.
Ko labiausiai baiminiesi?
Kad baigsis vynas. O tai būtų labai blogai.
Kaip norėtum numirti?
Sapnuodamas. Miego metu arba ne.
Koks tavo ankstyviausias prisiminimas?
Stoviu bulvių lauke, bulvės žydi kaip gėlės ir kvepia ypatingai. Man maždaug du metukai. Aš pasiėmęs nuo stalo tuščią medaus puodynę. Bulvių lauke laižau tą medaus puodynę. Dar ir dabar galiu just ir užuost tą lauką. Bulvių laukas – tai lyg poezija.
// Nuotr. aut. Antanas Sutkus
Ką renki?
Nieko nerenku, bet to, kas pakliūna į mano rankas, niekada neišmetu.
Apibūdink save penkiais žodžiais.
Vynas, šokiai, dainos, moterys… liko dar vienas? Paryžius!
Koks tavo blogiausias įprotis?
Draugavimas. Negalėčiau gyventi be draugų. Gyvenimas tuomet būtų tikra nuobodybė.
Kur buvai praeitos nakties vidurnaktį?
Ėjau šlapiomis Paryžiaus gatvėmis pasimatyt ir praleist vakaro su draugais, kurių paroda čia atidaryta.
Kas yra didžiausias tavo priešas?
Kipšas.
Kaip manai, ką galima pavadinti nepakeliamiausiu vargu?
Labai sunku atsakyti, kas yra vargas. Kai kas pasakytų, kad alkis. Vargas yra visai kas kita. Kai 1940 m. sovietai atkako Lietuvon, jų oficialus šūkis buvo „Išvaduosime jus iš skurdo“. Iš skurdo? Mes dainavom, laimingai gyvenom, mums nereikėjo pinigų, laukuose užsiaugindavom visą mums reikalingą maistą. Vargas yra labai reliatyvi sąvoka.
Kokie tavo mėgstamiausi išgalvoti herojai?
Bogarto, Myškinas (iš Dostojevskio „Idioto“)… Jų daug, bet tai nėra svarbu.
Ką paskutinį kartą užrašei?
Mano paskutinis tekstas buvo užrašytas ant Galerie du Jour sienos: „Dainuot nenustokim.“
Ar norėtum pakeisti ką nors, kas nepavyko?
Nesistengiu, kad man pavyktų ar nepavyktų, taigi tas klausimas manęs neliečia.
Turi silpnybių?
Rodos, net ne vieną. Mane labai paprasta paveikt, lengvai sutinku, esu atviras. Tai reiškia, kad mane nuolat supa silpnybės ir aš priimu bet ką. Tiesą pasakius, mano slapyvardis yra „Silpnybė“.
Kam skirtas tavo menas?
Nelaikau savęs menininku, aš darytojas. Kas gi yra tas menas?..
Kokia tavo didingiausia akimirka?
Turbūt dabar! Didžiuojuosi būdamas Paryžiuje su jumis, mano draugai.
Kada paskutinį kartą melavai?
Regis, buvau septyniolikos, kai savo dėdei, dvasininkui, pasakiau, kad noriu būti kunigu kaip ir jis. Žinojau, kad meluoju. Ši mintis kartą per mėnesį vis aplanko mane.
Koks tavo didžiausias iššūkis?
Dabar. Manau, kad iš visų ligšiolinių sumanymų „Tūkstantis ir viena naktis“ yra pats sudėtingiausias. Kitas darbas – sutvarkyt Anthology Film Archives, avangardinio kino archyvą, kurį įkūriau prieš daugelį metų.
Koks didžiausias tavo turtas?
Mano nebaigti filmai. Tūkstančiai vaizdo juostų, garso įrašų ir filmų ritinių; visa ta medžiaga, kurios dar nesutvarkiau. Ir keletas knygų…
Kaip į tavo veiklą žiūrėjo tėvai?
Jie visada mane suprato. Palaikė mane…
Šok,
dainuok,
mėgaukis geru
gėrimu ir nebūk
per daug rimtas!
Gerai?
(Jonas Mekas)
Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: Jonas Mekas Interview