Stasys Eidrigevičius – vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sukūrusių savitą, į nieką nepanašų metaforinių vaizdinių, simbolių, subtilių spalvinių sprendimų bei išraiškingų plastinių formų pasaulį.
Menininko kūriniai verčia apmąstyti istorijos ir atminties saitus, kurie tampa svarbia mentalinio gyvenimo medžiaga.
Mano pranešimas yra susijęs su, atrodytų, šiandien aktualiu teksto ir konteksto, teksto ir netekstinių struktūrų sąveikos klausimu… Ši problematika susijusi su semiotikos, istorijos bei sociologijos, kaip tam tikrų mokslų, turinčių perspektyvas, produktyvaus santykio paieškomis. Kruopščios teksto struktūros analizės, universalių reikšmių ar verčių išskyrimas iš tiesų nelabai daug pasako apie aktualią teksto reikšmę kultūrai, jo funkcijas… Skaityti toliau »
Norint suprasti retro reiškinį kinematografijoje, reikia atsižvelgti į istorinį ir kultūrinį kontekstą. Turbūt geriausia pradėti nuo atminties ir atvaizdų santykių istorijos, nes retro – tai atitinkamas atvaizdų tipas, orientuotas į atmintį apie praeitį. Nuo antikos laikų mnemotechnika buvo kuriama remiantis atvaizdų sistema. Viename autoritetingiausių mnemotechnikos tekstų, Cicerono traktate „Apie oratorių“, pasakojama sena garsi istorija apie… Skaityti toliau »
Jau gerai pažįstantiems Tomo Sodeikos minties trajektoriją ir jos brėžiamo turinio svorį bei daugiašakę plėtotę (nepažįstantiems tai bus įvadinė pastaba) priminsime, kad čia viskas prasideda ir vyksta užčiuopus tokio paties preteksto tašką, kurį galima apibrėžti taip: žvelgimas į kelių autorių tekstus ir tų autorių „talpių“ citatų aptikimas/iškėlimas/pristatymas, jas aptariant ir apmąstant kalbėjimo metu. Kas gi tie… Skaityti toliau »
Šis Linos Vidauskytės pranešimas turi sąsajų su Tomo Sodeikos pranešimu „Mnemosinės dukterys (at)vaizdų šalyje“. Pati autorė mini, kad Lewis Carrollas ir jo Alisa jai taip pat rūpi, tačiau rūpi ne kaip figūros, vedančios prie tunelio galo ir sumaištyje teikiančios nuorodą, kur galima ieškoti atsakymo atvaizdo problemai suprasti, o kaip vidinis mąstymo labirinto apie atvaizdą dėmuo,… Skaityti toliau »
Savo pranešimą Vytautas Rubavičius pradeda priminimu, kad Lewis Carrollas, mums žinomas kaip knygų apie Alisą ir jos nuotykius Stebuklų šalyje bei Veidrodžio karalystėje autorius, buvo dar ir žinomas fotografas. Šis priminimas buvo reakcija į prieš tai nuskambėjusio pranešimo turinį, o kadangi mes – čia ir dabar besiklausantys ar besiruošiantys klausytis šio pranešimo – neturime galimybės… Skaityti toliau »
Philippe’o Lacoue-Labarthe’o žodžiai, pasakyti pagerbiant mirusį draugą Jacques’ą Derrida.: Aš nenoriu kalbėti. Visiškai. (Taip pat turiu įspėti: didžiąja dalimi visa tai yra tik neužbaigtumas, improvizacija, – tačiau ne ta prasme, kaip jis pats tą skelbė, išskleisdamas prieš save, mes visi esame to liudytojai, tris dešimtis mašinraščio puslapių. „Mažų mažiausiai“.) Iš kurios pusės beprieitum, nėra ką… Skaityti toliau »