Philippe’o Lacoue-Labarthe’o žodžiai, pasakyti pagerbiant mirusį draugą Jacques’ą Derrida.:
Jacques Derrida (1930–2004)
Aš nenoriu kalbėti. Visiškai.
(Taip pat turiu įspėti: didžiąja dalimi visa tai yra tik neužbaigtumas, improvizacija, – tačiau ne ta prasme, kaip jis pats tą skelbė, išskleisdamas prieš save, mes visi esame to liudytojai, tris dešimtis mašinraščio puslapių. „Mažų mažiausiai“.)1
Iš kurios pusės beprieitum, nėra ką pasakyti. Kalbėjimą atėmė šiurkščiai. Gedulo, kaip ir mirties, su niekuo nepasidalinsi. Mes liekame vieniši – žodis, keliantis nerimą, nes niekas nežino, iš kur jis ateina.
Tačiau jis, Jacques, vis dėlto pasakė, anapus bet kokio galimo žodžio. Jis paskutinį kartą drąsiai metė iššūkį absoliučiai sąlygai, savaime negalimai, kurią pavadino nesąlygota sąlyga: jis įveikė šnekos draudimą, kurį Blanchot, „kaip patį savaime“, atpažino rašte, tame, kaip jis jį apmąstė: raidė jau visada mirusi ir išgyvenama be pabaigos. Visa tai tam, kad mums padovanotų, kitą dieną, savo palaiminimą balsu, sklindančiu iš kapo, kuris skambėjo kaip Pjero balsas, ir kartu šis balsas yra jo – aš nepaliauju girdėti. Kitaip sakant, toks buvo jo dosnumas, absoliučiai singuliari dikcija.
Taigi jis, spekuliatyvus mąstytojas, pirmas metafizikas po nesibaigiančio kitų metafizikų žlugimo: jis šioje „Proto beprotybėje“, apie kurią priminė Jeanas-Lucas2, tiksliai išsakė tai, kas tik ir gali išsklaidyti sielvartą, trumpam nutraukti gailestį, išvaduoti. Ne, jis neužbaigė gedulo, kurį vis vadino ir vadino pirmapradžiu; toks triūsas buvo ne jo stiliaus. Jis grąžino mus prie mūsų atkurto singuliarumo, prie mūsų nuoširdumo, kuris leidžia kiekvienam iš mūsų susirinkti save, kaip esančius mirtingais, tuo esančius vienodais, be jokio veidmainiavimo ir galimo apsimetinėjimo. Šiame dalyke mes pajusdavome nemirtingumą.
Taip yra todėl, kad mums reikia ištarti, pasakyti ką nors, tegul beveik nieko, kad ir kaip beribiai sunku bebūtų. Ištikimybės priesaika, tačiau be vasalystės, – žmogui: palaidotam, nuo šiol su reikiamu nuolankumu. Be jokios rūšies perkėlimo, todėl be jokio meta – pavadinimo, saugojimo, skausmo, klaidos, tezės, fizikos ir t. t. Tai reiškia, kad, anot jo išplėšto atminimo, turinčiam nepasitikėjimą bet kokiais „radikalumais“, žinojimas išlieka, kaip sakoma, „arčiausiai žemės“.
Visų pirma norėčiau kai ką pasakyti apie mūsų draugystę, apie atitinkamą meilę, kurią jam, be abejonės, jaučiau. Ji kilo, ši draugystė, iš susižavėjimo mąstytoju, rašytoju, kuris mane persmelkė nuo pat pirmųjų perskaitytų jo tekstų 1962 metais. Prie šito dar grįšiu. Ši draugystė prasidėjo nuo pat pirmo susitikimo, įvykusio po aštuonerių metų Strasbūre, kur jis atvyko kaip vienas iš trijų pirmųjų kviestinių svečių mūsų mažos „tyrėjų grupės“, kurią mums su Jeanu-Lucu pavyko įkurti apie 1968-uosius. Manyje neištrinamai įsispaudė trys dalykai: begalinis liūdesys jo žvilgsnyje, kai jis išėjo iš stoties su Genette ir dar nebuvo pastebėjęs manęs su Jeanu-Lucu, atvykusių juos sutikti; tai Kafkos žvilgsnis fotografijoje, arba Celano (beje, pirmieji jo žodžiai mums paminėjo Celano mirtį, apie kurią sužinojo). Tuomet – nepaprastas savarankiškumas, kai jo pranešimas (Baltoji mitologija) mane tiesiog pribloškė, pritrenkė, atėmė kalbą, padarė mane droviu, dėl to aš ilgai neradau žodžių (tačiau šalia buvo ir jo žaibiškas palankumas, daugiau nei paprastas dėmesingumas: jo šypsena…). Ir, galiausiai, atėjus vakarui – priešingai tam, ko laukta – jo linksmumas, gyvybingumas, o gal greičiau džiaugsmas, kuris netikėtai jį apimdavo. (Aš dar pamenu jo juoką, jo vaikišką juoką, kuomet mūsų draugas Lucienas Braunas bandė jam įteigti, beje, nejuokaudamas, kad Heideggerio brolis Fritzas buvo kur kas išmintingesnis negu Martinas; praėjus trims ar keturiems mėnesiams, Strasbūre jis vis dar juokavo su mumis šia tema.) Taigi nieko bendro su kokiu nors nihilistiniu habitus ar kokia nors „melancholija“. Bet taip pat ir jokios „tuštybės“, nors, deja, šis žodis nuskambėjo. Ne: liūdesys saugojo vidinį džiaugsmą, jo dosnumą, neturintį lygių. Tai buvo pamoka, egzistencijos pamoka.
Ši mūsų draugystė saugota daugiau nei trisdešimt metų, per nuo-tolį [l’e-loignement] (taip jis transkribavo Heideggerio Ent-fernung), štai tokiame keistame artume: nesibaigiantis dialogas, kartais pernelyg gyvybingas (nesutarimas, jei norite), abipusis dėmesingumas, bendras(-i) rūpestis(-iai); kažkuria prasme, ištikima neištikimybė, kaip jis pats sakydavo, kuri yra hiolderliniškas tragiškumo paradoksalumas, apie tai mes daug kartų kalbėjome. Tačiau mums – nieko „tragiško“. Pasitikėjimas likdavo nenukentėjęs. Pavyzdžiui, aš beveik niekada nekalbėdavau telefonu. Ir ne todėl, kad telefoną laikiau kažkuo nepriimtinu ar kad tai mane visada labai vargino. Nes prieš jį, kaip prieš nieką kitą, varžiausi, teisybę sakant – kompleksavau. Jis tai žinojo, visada žinojo. Jis šypsodavosi, būdavo, pajuokaudavo ta tema. Ši gili iki ašarų, kai apie tai pagalvoju, draugystė buvo neišgyvenama. Ir labai gerai, kad ji tokia.
Iš to, kas pasakyta, matyti mano neišmatuojama pagarba jo minčiai. Aš minėjau šį momentą. Jau turėjau galimybę apie tai kalbėti. Priminsiu: atmintis yra ištikima. Aš buvau užsiėmęs savo tyrimais. Susidomėjau filosofija, kiek pavėluotai, nes, iš vienos pusės, mane tenai pastūmėjo Genette ir Hypolite’as; iš kitos – arba vienos iš kitų – buvau pavergtas Heideggerio. „Ne“ seniau nei tuo metu, – žinau tai (blausiai, tačiau žinau), – kai užsispyrusiai skaičiau Bataille ir Blanchot, ir taip pat buvau įsitraukęs į politiką: visa tai nuo 1956 iki 1968 (tada tokių mūsų buvo daug) pavadinkime žodžiu „konsultavimas“. Taigi buvau pavergtas Heideggerio; kaip dėstytojo, Granelio indėlis čia buvo nemažas, tai dar kita pusė. Pavergtas nepaisant: nepaisant mano pasipiktinimo ir pasibjaurėjimo jo3 politine praeitimi ir dabartimi; nepaisant, nors tai dabar gali nuskambėti banaliai, mano susilaikymo dėl – mažų mažiausiai – prislopinto religingumo, esančio jo mintyje, jo mokinių pamaldumo (bent jau prancūzų), atitinkamo poetinio-filosofinio lėkštumo ir aptakumo bei palaimintos, pakylėtos valstiečio mistikos, „neolitiškumo“ (kai nuniokojimas pasiekia ribą), kuris dvelkia iš visų jo tekstų. (Aš atsimenu, atmintis yra ištikima: Vorträge und Aufsätze, visų pirma Moira, taip pat Bauen Wohnen Denken, perskaityti 1958, bet dar ilgai likę nesuprasti.)
Ir štai tuomet atėjo jis, Jacques, laisvas, nė kiek nesivaržantis, visiškai nekompleksuojantis, nors galbūt taip pat pavergtas: tačiau taip, kaip galėjo būti pavergtas Hegelio ar visų „filosofijos pabaigos“ figūrų (teisėtai išvengiančių konfigūracijos). Jis viską naujai atvėrė judesiui, per savo įvestus arba sugalvotus žodžius ir konceptus (raštas, grama, pėdsakas…), jis puikiai sutelkė Heideggerio nukėlimo/sulaikymo/įveikimo (jei taip galima iš vokiečių kalbos versti Verwindung) supratimą: skirtis, šitaip atsiskiriant nuo bet kokios ontologijos, dekonstrukcija, šitaip atsiskiriant nuo liuteriškos hermeneutikos, Apšvietos (arba Marxo) kritika, nyčiškas „dinamitas“ ir, tikriausiai, Abbau su Husserliu ir Heideggeriu. Jis man, mums padovanojo būtiną jėgą išsilaisvinimui: galią kitaip skaityti Heideggerį ir visą mums svarbią filosofiją, remiantis tuo kitoniškumu. Dėl to jis tapo, yra ir liks ne tik Heideggerio galimybe, tai filosofavimo (vis dėlto) galimybė, net jei ši „kita mintis“ vystydamasi priversta savo priežastimis ir išvadomis atsitraukti nuo „dalyko“, koks jis bebūtų tamsus, koks bebūtų nepriimtinas dėl jo susidvasinimo polinkio ir atsidavimo taikymui, ar dėl dikcijos silpnumo, kaip Dichtung mitologizacija. Tačiau jis tapo, yra ir liks galimybe, – ne kryčio, bet Vakarų minties kadencijos, su jo turimu ir atidžiu bei negailestingu dėmesiu, „lydinčiu metafiziką jos kryčio metu“ (kaip kažkada sakė, rodos, Adorno). Jis – jis, kurio mintys yra nenuginčijamai pilnai persmelktos viso šito, dėl jų neįtikėtino galingumo ir neįtikėtino subtilumo, dėl jų rašto gražumo, dėl jų genijaus – reikia daiktus vadinti savais vardais! – yra vienas didžiausių jos4 atstovų ir saugotojų: tai savaime nužymi filosofijos išgyvenimą ta prasme, kaip jis suprato.
Ir, pagaliau, paskutinis žodis, jei jūs leisite. Šitaip aš prašau leidimo pasakyti „daugiau nei vieną“ žodį. Tai mano būdas būti ištikimu.
Visa tai, ką jau pasakiau, didžiąja dalimi atskleidžia – nėra prasmės slėpti – pokalbį, įvykusį spalio 9 ryte, tarp manęs ir tos, kuri skiria mano neatskiriamą egzistenciją, ir kurią jis su šypsena vadino „per daug šviesia“. Ašarodama ji man pasakė: tai buvo Teisingasis. Aš sutikau: taip. Mane persmelkė: „Sveikinu tave, puikusis Teisingume.“ Pagalvojau: tai vienintelis dalykas, vienintelė „priežastis“, kuriai reikia sakyti „taip“. Aš niekada šito neatsižadėsiu.
Taip atsitiko, kad tuo laiku – turiu mintyje, tais paskutiniais mėnesiais – aš laukiau galimybės užduoti jam klausimą: kodėl tai, kas „nedekonstruojama“, yra teisingumas? Arba taip: kodėl teisingumas yra „nedekonstuojamas“? Ir kodėl reikia, kad būtų „nedekonstruojama“? Tai elementarus klausimas, arba net „naivus“, pačia seniausia šio žodžio prasme. Aš nepalioviau, negalėjau nustoti mąstyti apie neteisingumą, kuris mus verčia gimti, tai yra mirti. Tikriausiai tai turi kažką bendro su Sileno „tragiška išmintimi“, apie kurią kalbėjo Nietzsche. Tačiau vis vien, priešais šį neteisingumą aš negalėjau sulaikyti savo pykčio, to seno filosofijos pathos (ir, teisybę sakant, netragiško), kuris nebuvo svetimas ir jam pačiam (juk buvo ir „pykstantis Derrida“).
Kažin, ar apskritai pradėjau formuluoti šį klausimą. Ar išdrįsčiau jį užduoti? Šiandieną aš neabejotinai atsisakau jam suteikti artikuliacijos pavidalą. (Pabrėžiu, kad jis turi ryšį su žodžiu (lotynišku) „teisingumas“, taip pat su tuo, kad filosofijos kalbos atmintis – ne filologijos mokslas ar juo labiau poromantinė etimologija – dar gali girdėti aidą graikiškų žodžių dikè (veiksmažodis deiknumi, padaryti matomu arba leisti pasirodyti, lotyniški dicere ir dictare, vokiškas Dichtung, mūsų5 diction etc.); ir Thémis, pastarasis yra būtent tai, kas teisingai siejasi su thésis ir veiksmažodžiu tithèmi. Ar neatsirado, šiame termine, fenomenalios ar poetinės stabilumo instaliacijos rizikos dekonstrukcijai?)
Čia aš sustosiu. Klausinėjimas nėra „pamaldus mąstymas“. (Taip pat tai nėra įvykis, pažymėtas nepaklusimo, iššūkio ar kritinio protrūkio.) Tai yra draugystės dovanojimo negalimumas.
Ir tu daugiau neatsakysi.
Tačiau tu, Teisingasis, pasakytum: ir tai yra labai gerai.
Bet kuriuo atveju, nuo šiol tavo tylėjimas yra užduotis, kurią mums palikai – mums, ir kitiems, kurie ateis. Kaip tai daro kiekviena didi mintis. Ne tam, kad atsakyti už tave, to niekas niekada negalės. Tik tam, kad pratęsti likusį laiką. (Tau aš sakau tai, ko niekada nesakau:) „Amen.“
Iš prancūzų k. vertė Virginijus Gustas
Redagavo Linas Jankauskas
Philippe Lacoue-Labarthe Hommage
Atgalinis pranešimas: Derrida apie religiją