Draugas

pagal | 2020 02 20

1. Draugystė yra taip tvirtai suaugusi su pačiu filosofijos apibrėžimu, jog galima tarti, kad be jos filosofija realiai yra neįmanoma. Draugystę ir filosofiją sieja toks gilus intymumas, jog pastaroji savo pačios pavadinimu apima philos, draugą, ir, – kas dažnai nutinka kiekvieno pernelyg didelio artumo atveju, – rizikuoja šio neperprasti. Klasikiniame pasaulyje šis draugo bei filosofo mišrumas ir beveik konsubstancialumas buvo savaime suprantamas. Ir nėra abejonės, jog būtent dėl tam tikros archajizuojančios intencijos šiuolaikinis filosofas, keldamas kraštutinį klausimą „Kas yra filosofija?“1, galėjo rašyti, jog tai yra klausimas apsvarstymui entre amis2. Šiandien santykis tarp draugystės bei filosofijos yra išties diskredituotas ir tie, kas užsiima filosofija kaip profesija, kiek sumišę ir nešvaria sąžine bando suvesti sąskaitas su šiuo nepatogiu bei, galima sakyti, slaptingu savo mąstymo partneriu.

Prieš daugelį metų aš ir mano draugas, Jeanas-Lucas Nancy, nusprendėme apsikeisti keliais laiškais draugystės tema. Buvome įsitikinę, jog tai geriausias būdas priartinti ir tarsi „patalpinti scenoje“ problemą, kuri, kita vertus, atrodė neprieinama analitiniam nagrinėjimui. Aš parašiau pirmąjį laišką ir ne be virpulio laukiau atsakymo. Čia ne vieta mėginti suprasti, dėl kokių priežasčių, – arba, greičiausiai, nesusipratimų, – gautas Jeano-Luco laiškas reiškė projekto pabaigą. Tačiau nėra abejonės, jog mūsų draugystė, kuri, kaip tikėjomės, turėjo mums atverti privilegijuotą prieigą prie problemos, buvo veikiau kliūtimi ir dėl to tam tikra prasme bent laikinai aptemo.

Dėl analogiško ir, greičiausiai, sąmoningo nepatogumo Jacques’as Derrida savo knygos apie draugystę leitmotyvu pasirinko Aristoteliui tradicijos priskiriamą mįslingą moto, kuris neigia draugystę tuo pačiu gestu, kuriuo, rodos, ją iššaukia: o philoi, oudeis philos, „o, draugai, draugų nėra“. Iš tikrųjų viena knygos temų yra kritika to, ką autorius apibrėžia kaip draugystės falocentrinę koncepciją, dominuojančią mūsų filosofijos bei politikos tradicijoje. Dar kuomet Derrida darbavosi prie seminaro, iš kurio gimė ta knyga, kartu aptarėme keistą filologinę problemą, susijusią būtent su mus dominančiu moto arba kaprizu. Jį aptinkame cituojamą, be kitų, Montaigne’o ir Nietzsche’s, kurie jį perėmė iš Diogeno Laertiečio. Bet jei atsiversime modernų „Filosofų gyvenimų“ leidimą, skyriuje, dedikuotame Aristotelio biografijai (V, 21), rasime ne mus dominančią frazę, bet veikiau regimai jai beveik identišką, kurios reikšmė vis dėlto yra kita ir kur kas mažiau mįslinga: oi (omega su apačioje prirašyta jota) philoi, oudeis philos, „tas, kuris turi (daug) draugų, neturi jokio draugo“.

Užteko vieno apsilankymo bibliotekoje, kad būtų išaiškinta ši paslaptis. 1616 m. pasirodė naujas „Gyvenimų“ leidimas, parengtas didžiojo Ženevos filologo Isaaco Casaubono. Priėjęs mus dominančią ištrauką, – kuri jo uošvio, Henri Estienne’o, jam parūpintame leidime dar buvo skaitoma kaip o philoi (o, draugai), – jis nedvejodamas ištaisė mįslingą rankraščių skaitymą [lezione], kuris tokiu būdu tapo puikiai suprantamas ir todėl buvo priimtas moderniųjų leidėjų.

Nieko nelaukdamas pranešiau Jacques’ui Derrida apie savo tyrinėjimų rezultatą ir likau apstulbęs, kuomet, išėjus knygai pavadinimu Politiques de l’amitié, joje neradau nė menkiausio problemos pėdsako. Jeigu šis moto, – pasak moderniųjų filologų – apokrifas, – ten figūravo savo originalia forma, tuomet tai tikrai nebuvo užmaršumo kaltė: knygos strategijai buvo būtina, kad draugystė būtų patvirtinta ir tuo pat metu ja būtų vėl suabejojama.

Tokiu būdu Derrida pakartojo Nietzsche’s gestą. Dar būdamas filologijos studentu, Nietzsche pradėjo darbą su Diogeno Laertiečio šaltiniais ir „Gyvenimų“ teksto istorija (taigi ir Casaubono pataisa) jam turėjo būti puikiai žinoma. Tačiau draugystės būtinybė ir kartu tam tikras nepasitikėjimas draugais buvo esmingi nyčiškosios filosofijos strategijai. Iš čia ir atsigręžimas į tradicinį skaitymą, kuris jo laikais jau nebebuvo paplitęs (1828 m. Hübnerio leidime randame modernią versiją su anotacija: legebatur o philoi, emendavit Casaubonus3.

 

2. Visai įmanoma, jog prie šio moderniųjų filosofų keblumo prisidėjo ypatingas termino „draugas“ semantinis statusas. Yra gerai žinoma, jog iki šiol dar niekam nepavyko patenkinamai apibrėžti sintagmos „myliu tave“4 reikšmės: rodos, netgi galima būtų manyti, kad ji yra performatyvaus pobūdžio, t. y. kad jos reikšmė sutampa su jos ištarties aktu. Analogiškai galėtume svarstyti ir apie išraišką „esu tau draugas“, net jeigu atsigręžimas į performatyvo kategoriją čia neatrodo įmanomas. Manau, jog „draugas“ greičiau priklauso terminų klasei, lingvistų vadinamai nepredikatyvine, t. y. apimančia terminus, kurių pagrindu neįmanoma sukurti tokios objektų klasės, kuriai galėtume priskirti mus dominantį predikatą pajungiančius esinius. „Baltas“, „kietas“, „karštas“ neabejotinai yra predikatyvūs terminai. Tačiau ar galima teigti, jog „draugas“ šia prasme apibrėžia derančią klasę? Kad ir kaip būtų keista, „draugas“ dalinasi šia savybe kartu su kita nepredikatyvinių terminų rūšimi – įžeidimais. Lingvistai pademonstravo, kad įžeidimas nežeidžia jo sulaukusio asmens, kadangi pastarąjį priskiria ypatingai kategorijai (pvz., ekskrementų arba, priklausomai nuo kalbos, vyriškų ar moteriškų lytinių organų), – tam, kas yra paprasčiausiai neįmanoma arba, bet kuriuo atveju, klaidinga. Įžeidimas yra veiksmingas būtent dėl to, jog funkcionuoja ne kaip konstatyvinė predikacija, bet veikiau kaip tikrinis daiktavardis, kadangi kalboje [nel linguaggio] pavadina tokiu būdu, su kuriuo pavadintasis negali sutikti, tačiau nuo kurio vis dėlto negali apsiginti (tarsi jei kas užsispyrusiai imtų mane vadinti Gastonu žinodamas, jog mano vardas Giorgio). Kitaip sakant, įžeidime užgauna grynoji kalbos patirtis, o ne nuoroda į pasaulį.

Jeigu tai tiesa, „draugas“ dalinasi šiuo statusu ne vien su įžeidimais, tačiau ir su tais filosofiniais terminais, kuriems, kaip žinome, nebūdinga objektyvi denotacija bei kurie, kaip ir viduramžių logikų „transcendentiniais“ vadinti terminai, paprasčiausiai žymi būtį.

 

3. Nacionalinėje antikos meno galerijoje Romoje saugomas Giovannio Serodine’o paveikslas, vaizduojantis apaštalų Petro ir Pauliaus susitikimą kankinystės kelyje. Du sustingę šventieji užima drobės centrą, apsupti juos į kančią lydinčių kareivių ir budelių chaotiškų gestikuliacijų. Kritikai dažnai pažymėdavo kontrastą tarp herojiško dviejų apaštalų griežtumo ir bruzdančios minios, šen bei ten apšviestos šviesos pluoštų, tartum atsitiktinai trykštančių ant rankų, veidų ir trimitų. Asmeniškai manau, kad šį paveikslą iš tikrųjų neprilygstamu daro tai, jog Serodine’as du apaštalus pavaizdavo tokiame artume, beveik suremtomis kaktomis, kad jie visiškai negali vienas kito matyti: kankinystės kelyje jie žiūri vienas į kitą, tačiau vienas kito neatpažįsta. Šio kiek perdėto artumo įspūdis yra dar labiau sustiprinamas vos matomo ir tylaus apačioje suspaustų rankų gesto. Man visuomet atrodė, jog šis paveikslas yra tobula draugystės alegorija. Juk kas yra draugystė, jeigu ne toks artumas, kuris nesileidžia paverčiamas nei vaizdiniu, nei sąvoka? Atpažinti ką nors kaip draugą reiškia negalėti atpažinti jo kaip „kažko“. Negalima sakyti „draugas“ taip, kaip sakoma „baltas“, „itališkas“, „karštas“ – draugystė nėra savybė arba kokybė, būdinga subjektui.

Šventųjų Petro ir Pauliaus susitikimas

Giovanni Serodine. Šventųjų Petro ir Pauliaus susitikimas kankinystės kelyje (1625-1626 m., drobė, fragmentas. Nacionalinė antikos meno galerija, Roma.)

 

4. Tačiau atėjo laikas paskaityti vieną Aristotelio ištrauką, kurią ketinau pakomentuoti. Filosofas draugystei skiria tikrą traktatą, apimantį aštuntąją bei devintąją „Nikomacho etikos“ knygas. Kadangi kalbame apie vieną žymiausių ir daugiausiai diskutuotų tekstų visoje filosofijos istorijoje, darau prielaidą, jog esame susipažinę su labiausiai įsitvirtinusiomis tezėmis: neįmanoma gyventi be draugų; reikia skirti nauda arba malonumu grindžiamą draugystę nuo dorybingos draugystės, kuomet draugas mylimas kaip toks; neįmanoma turėti daugybės draugų; draugystė per atstumą yra linkusi į užmarštį, ir t. t. Visa tai pernelyg gerai žinoma. Tačiau traktate yra vieta, kuri, mano nuomone, nesulaukė pakankamo dėmesio, nors joje, galima sakyti, glūdi ontologinis teorijos pagrindas. Kalbame apie 1170a 28-1171b 35. Paskaitykime šią ištrauką kartu5:

„[…] Matantis junta (aisthanetai), kad jis mato, girdintis – kad girdi, einantis – kad eina, ir panašiai visos kitos veiklos atveju yra kažkas, kas junta, kad ją atlieka (hoti energoumen); yra tokiu būdu, jog, jei juntame – juntame, kad juntame, jei mąstome – juntame, kad mąstome, ir tai yra tas pat, kas justi, jog mes egzistuojame: juk egzistuoti (to einai) reiškia justi ir mąstyti.

Gyvenimo pajutimas yra savaime malonus, kadangi gyvenimas iš prigimties yra gėris ir saldu justi, kad toks gėris mums priklauso.

Gyvenimas yra geistinas, o ypač dorovingiems žmonėms, nes jiems egzistavimas yra geras ir malonus dalykas.

Su-jusdami (synaisthanomenoi)6 jie patiria saldumą dėl savaiminio gėrio, ir tai, ką geras žmogus patiria savo paties atžvilgiu, tą patį jis patirs ir draugo atžvilgiu: juk draugas yra kitas „aš pats“ (heteros autos). Ir kaip kiekvienam žmogui pats egzistavimo faktas (to auton einai) yra geistinas, lygiai taip pat, – arba beveik, – yra ir draugui.

Egzistavimas yra geistinas, kadangi juntame, jog tai geras dalykas, ir šis jutimas (aisthesis) yra savaime malonus. Bet tuomet ir draugo atžvilgiu derėtų su-justi, jog šis egzistuoja, o tai nutinka gyvenant kartu ir dalinantis bendrais (koinonein) veiksmais ir mintimis. Šia prasme yra sakoma, kad žmonės sugyvena (syzen), skirtingai nuo galvijų, kurie dalinasi ganykla. […] Juk draugystė – tai bendrija, ir kas nutinka mums patiems, tas nutinka ir draugui. Ir kaip mūsų pačių atžvilgiu egzistavimo pajauta (aisthesis hoti estin) yra geistina, lygiai taip pat bus ir draugui.“

 

5. Kalbame apie nepaprastai tankią ištrauką, kadangi Aristotelis joje išdėsto pirmosios filosofijos tezes, kurios pateiktąja forma neaptinkamos jokiame kitame jo darbe:

1) Egzistuoja grynosios būties pajutimas, egzistavimo aisthesis. Aristotelis tai pakartoja kelis kartus, mobilizuodamas techninį ontologijos žodyną: aisthanometha hoti esmen, aisthesis hoti estin. Hoti estin yra egzistavimas (quod est), kiek jis priešpriešinamas esmei (quid est, ti estin).

2) Šis egzistavimo pajutimas pats savaime yra malonus (hedys).

3) Galime dėti lygybės ženklą tarp buvimo ir gyvenimo, tarp savojo egzistavimo ir savojo gyvenimo pajutimo. Tuo neabejotinai anticipuojama nyčiškoji tezė: „Būtis: neturime kitos jos patirties kaip pats gyvenimas.“ (Analogišką, tačiau bendresnio pobūdžio tvirtinimą galima rasti „Apie sielą“ 415b 13: „Gyvenantiesiems būti yra gyventi.“)

4) Šiame egzistavimo pajutime atkaklauja kitas, išimtinai žmogiškas, draugo egzistencijos su-jutimo (synaisthanesthai) formą turintis pajutimas. Draugystė yra draugo egzistencijos su-jutimo savojo egzistavimo pajutime instancija. Tačiau tai reiškia, jog draugystė turi ontologinį ir kartu politinį rangą. Juk būties pajauta visuomet jau yra padalinta [divisa] ir pasi-dalinta [con-divisa]7, o draugystė įvardina šį pasidalinimą [condivisione]. Šioje vietoje nėra jokio intersubjektyvumo – šios moderniosios chimeros, – jokio santykio tarp subjektų. Čia veikiau pati būtis yra padalinta, neidentiška pati sau, taigi aš ir draugas esame du šio pasi-dalinimo veidai arba poliai.

5) Todėl draugas yra kitas pats, heteros autos. Savo lotyniškuoju vertiniu (alter ego) ši išraiška turėjo ilgą istoriją, kurios rekonstrukcijai čia ne vieta. Tačiau svarbu pastebėti, jog graikiškoji formuluotė yra kur kas vaisingesnė, negu gali išgirsti8 moderni ausis. Visų pirma, graikų kalba, kaip ir lotynų, turi du terminus išreikšti kitumui: allos (lot. alius) yra bendrinis kitumas, heteros (lot. alter) yra kitumas kaip opozicija tarp dviejų, heterogeniškumas. Be to, lotyniškuoju ego netiksliai išverčiamas autos, kurio reikšmė yra „pats“. Draugas nėra kitas aš, tačiau patumui [stessità] imanentiškas kitumas, tapimas paties kitu. Tą akimirką, kai savo egzistavimą pajuntu kaip malonų, šį mano pajutimą perskrodžia su-jutimas, kuris pirmąjį dislokuoja ir nutremia link draugo, link kito paties. Draugystė yra ši desubjektyvizacija, glūdinti pačioje intymiausio savęs pajutimo šerdyje.

 

6. Šiuo atžvilgiu draugystės ontologinį rangą Aristotelio mąstyme galima laikyti savaime suprantamu. Draugystė priklauso prote philosophia, kadangi tai, kas joje problemiška, yra susiję su pačia būties patirtimi, jos „pajutimu“. Taigi dabar galime suprasti, kodėl „draugas“ negali būti realus predikatas, kuris prijungiamas prie sąvokos tam, kad pastarąją priskirtų tam tikrai klasei. Vartodami modernius terminus, galėtume sakyti, jog „draugas“ yra ne kategorialas, o egzistencialas. Bet šis egzistencialas, – kuris, kaip toks, negali būti konceptualizuotas, – vis dėlto yra perskverbtas intensyvumo, pakraunančio jį kažkuo panašiu į politinę potenciją. Šis intensyvumas yra syn, „su“, kuris dalina, išsklaido ir įgalina kaip pasidalinamą, tiksliau, kaip visuomet jau pasidalintą, patį egzistavimo jausmą, jo malonumą.

Tai, jog Aristoteliui šis pasidalinimas turi politinę reikšmę, yra numanoma ką tik analizuotos teksto ištraukos, prie kurios verta dar kartą sugrįžti:

„Bet tuomet ir draugo atžvilgiu derėtų su-justi, jog šis egzistuoja, o tai nutinka gyvenant kartu (syzen) ir dalinantis bendrais (koinonein) veiksmais ir mintimis. Šia prasme yra sakoma, kad žmonės sugyvena, skirtingai nuo galvijų, kurie dalinasi ganykla.“

Išraiška, kurią perteikėme kaip „dalintis ganykla“, yra en to auto nemesthai. Tačiau veiksmažodis nemo, – kuris, kaip žinote, yra gausus politinių implikacijų (užtektų prisiminti deverbatyvą nomos), – paprastai reiškia ir „dalyvauti“9, taigi Aristotelio išsireiškimas galėtų būti verčiamas kaip „dalyvauti tame pačiame“. Šiaip ar taip, svarbu, jog šioje vietoje žmonių bendruomenė, priešingai nei gyvūnų, yra apibrėžiama per su-gyvenimą (syzen čia įgauna techninę reikšmę), kuris nėra nusakomas kaip dalyvavimas bendroje substancijoje, bet veikiau kaip grynai egzistencinis ir, taip sakant, objekto neturintis dalinimasis: draugystė kaip grynojo būties fakto su-jutimas. Draugai nesidalina kažko (gimimo, įstatymo, vietos ar skonio): jie yra pasi-dalinti draugystės patirties. Draugystė yra pasidalinimas, einantis pirma bet kokio padalinimo, kadangi tai, kas turi būti padalinta, yra pats egzistavimo faktas, pats gyvenimas. Ir būtent šis beobjektis padalinimas, šis originalus su-jutimas yra tai, kas steigia politiką.

Kaip ši pirmapradė politinė sinestezija laiko tėkmėje pavirto konsensusu, kuriam šiandien savo likimus patiki galutinę, kraštutinę ir išsemtą savo vystymosi fazę išgyvenančios demokratijos, yra, taip sakant, jau kita istorija, kurios apmąstymą palieku jums.

Giorgio Agamben

 

Pirma šio teksto versija autoriaus buvo perskaityta Prix Européen de l‘Essai Charles Veillon 2006 įteikimo proga 2007 m. vasario 19 d. Lozanoje.

 

Iš italų kalbos vertė Panta Rhei
Versta iš: Giorgio Agamben, L’amico, Roma: Nottetempo, 2007.

 

  1. Nuoroda į G. Deleuze’o ir F. Guattari darbą Qu’est-ce que la philosophie? („Kas yra filosofija?“). Čia ir toliau išnašose – vertėjo pastabos.
  2. Tarp draugų (pranc.)
  3. Buvo skaitoma o philoi, ištaisė Casaubonas (lot.)
  4. Originale ti amo. Italų kalboje, kaip ir graikų bei lotynų, žodžiai „mylėti“ (amare) bei „draugas“ (amico) yra bendrašakniai.
  5. Čia ir kitur nesinaudota oficialiais cituojamų tekstų vertimais į lietuvių kalbą, tačiau pasirinkta versti paties autoriaus atliktus vertimus iš kitų kalbų. Tokį pasirinkimą sąlygojo siekis perteikti savitą autoriaus prieigą prie skaitomos/verčiamos ištraukos (šiuo atveju – „Nikomacho etikos“). Pastanga atskleisti savybingą autoriaus vertimo stilių svarbi tuo, jog ji turi lemiamą reikšmę visuminiam teksto supratimui.
  6. Žodžio consentire tiesioginė reikšmė yra „sutikti, pritarti“, tačiau, išskirdamas šį žodį į dvi dalis (con-sentendo), autorius siekia pabrėžti ikipredikatyvinį šio veiksmažodžio turinį bendro jutimo dalinimosi prasme: con- („su-“) sentire („justi“): „justi kartu (su)“, „su-justi.“ Kadangi pats autorius veiksmažodį con-sentire vartoja bendrinėje italų kalboje nepriimta prasme, nusprendėme siekti perteikti šią terminologinę operaciją ir mūsų vertime.
  7. Žodžio condividere tiesioginė reikšmė yra „dalintis, pasidalinti“. Išskirdamas šį žodį į dvi dalis (con-dividere), autorius nori tik pabrėžti priešdėlio „su“ (con) implikuojamą radikalaus ir betarpiško bendrumo momentą. Tačiau, skirtingai nei con-sentire atveju (žr. 6 išnašą), veiksmažodis, nors ir išskirtas į dvi dalis, autoriaus yra vartojamas įprasta italų kalboje reikšme, todėl ir šioje vietoje liekame ištikimi jo strategijai.
  8. Orig. intendere. Be „girdėjimo“, viena iš galimų reikšmių – „supratimas“.
  9. Aver parte pažodžiui galima versti kaip „turėti dalį (kažkame)“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *