Mano pranešimas1 yra susijęs su, atrodytų, šiandien aktualiu teksto ir konteksto, teksto ir netekstinių struktūrų sąveikos klausimu… Ši problematika susijusi su semiotikos, istorijos bei sociologijos, kaip tam tikrų mokslų, turinčių perspektyvas, produktyvaus santykio paieškomis. Kruopščios teksto struktūros analizės, universalių reikšmių ar verčių išskyrimas iš tiesų nelabai daug pasako apie aktualią teksto reikšmę kultūrai, jo funkcijas ir pan. Būtent tai skatina ieškoti tam tikrų teorinių ir metodologinių prieigų, kurios kažkaip leistų suderinti tekstinę ir kontekstinę, sinchroninę ir diachroninę perspektyvas, tai, kas yra universalu su tuo, kas yra konkretu.
Jurijaus Lotmano autošaržas. Užrašas apačioje: „Kursinių darbų gynimas. 1974 gegužės 21, vėlus, labai vėlus vakaras.“
Greimo semiotika konteksto, istorijos svarbos neneigia, bet epistemologiškai apsisprendžia tyrinėti tai, kas pastovu, t. y. vadinamąsias universaliąsias, branduolines struktūras, o štai reikšmių, verčių funkcionavimas konkrečioje kultūroje paliekamas literatūros sociologijai ir kitoms disciplinoms. Tuo tarpu Lotmano kultūros semiotika, kaip jis ją pristato, yra būtent tradicinės semiotikos (Lotmanas ją vadina metasemiotika) opozicija. Jinai orientuojasi ne į metakalbos konstravimą, ne į universalių verčių išskyrimą, o būtent į teksto ir netekstinių struktūrų, teksto ir skaitytojo sąveikas, kultūros dinamikos, kultūros atminties problematiką. Tam Lotmano semiotika yra pasiūliusi keletą metakonceptų, taip pat yra Lotmano pateikta teksto funkcijų kultūroje klasifikacija, teksto ir skaitytojo komunikacijos tipų išskyrimas, ribos, vertimo sampratos.
Tačiau lotmaniškoji kultūros semiotikos žiūra mūsų akademiniame diskurse, atrodo, nėra pakankamai artikuliuota, o tai ir būtų tas pirmasis paradoksas, nes Lotmanas Lietuvos akademiniame diskurse jau yra nuo 7-ojo deš. vidurio, bet štai Lotmano kultūros semiotikos būklė ir statusas, kaip akademinio diskurso, ypač jeigu lygintume su Greimo semiotikos situacija, yra, sakyčiau, periferiškas – jis tarsi ir yra, tarsi ir nėra.
Šios įdomios situacijos ir, aišku, ne mažiau įdomių Lotmano darbų inicijuotą mano pranešimą sudarys dvi dalys: pirmojoje pabandysiu trumpai aptarti Lotmano kultūros semiotikos recepciją Lietuvoje ir kitur, galimas šių skirtingų traktuočių prielaidas, kurios, mano manymu, glūdi tiek pačioje Lotmano semiotikoje, jos tarpinėje padėtyje akademinių disciplinų ir diskursų atžvilgiu, bet taip pat priklauso ir nuo konkrečios akademinės erdvės bei terpės specifikos. Aptarusi recepciją, pabandysiu išsamiau pristatyti kelias Lotmano kultūros semiotikos sąvokas, kurios, manau, būtų aktualios, bandant teorizuoti teksto ir netekstinių struktūrų sąveikos ir tyrimo galimybių problematiką.
Virginija Cibarauskė 2
- Virginijos Cibarauskės pranešimas (garso įrašas) „Lotmano kultūros semiotikos paradoksas“ /// Konferencija „Baltos lankos“, Druskininkai, 2014 07 04.
