Nikolajus Berdiajevas. Picasso

Kada įeini į Picasso kambarį S. I. Ščiukino galerijoje, apima šiurpios baimės jausmas. Tai, ką jauti, susiję ne tik su daile ir meno likimu, bet ir su pačiu kosminiu gyvenimu ir jo likimu. Ankstesniame galerijos kambaryje buvo užburiantis Gauguinas. Ir atrodo, kad išgyvenai paskutinę šio gamtinio gyvenimo laimę, įkūnyto, kristalizuoto pasaulio grožį, gamtos saulėtumo sotumą. Gauguinui, rafinuotos ir yrančios kultūros sūnui, teko bėgti į Taičio salas, į egzotinę gamtą ir pas egzotinius žmones, kad galėtų savyje rasti jėgų kurti įkūnyto, kristalizuoto, saulėto gamtinio gyvenimo grožį. Po šio auksinio sapno atsibundi Picasso kambaryje. Šalta, prieblanda, šiurpu. Dingo įkūnyto, saulėto gyvenimo džiaugsmas. Žiemos kosminis vėjas nuplėšė dangą po dangos, nukrito gėlių, medžių lapai, nuplėšta daiktų oda, nukrito visi apdangalai, visas kūniškumas, suiro amžino grožio vaizdinys. Atrodo, kad jau niekada neateis kosminis pavasaris, nebus lapų, žalumos, nuostabių dangų, įkūnytų sintetinių formų. O jeigu pavasaris ir ateis, jis bus visai kitoks, naujas, iki šiol nematytas, su kitais lapais ir gėlėmis. Atrodo, kad po baisios Picasso žiemos pasaulis jau nebepražys kaip iki šiolei, kad ši žiema nušluoja visas dangas ir išjudina viso daiktiško, kūniško pasaulio pagrindus. Vyksta paslaptingas kosmoso išsiklostymas.

Picasso – genialus fizinio, materialaus, kūniško pasaulio irimo, išsluoksniavimo, išsklaidymo reiškėjas. Žiūrint iš dailės istorijos požiūrio taško, suprantamas raison d‘etre, kubizmo atsiradimas Prancūzijoje. Picasso pirmtaku buvo toks didis dailininkas kaip Cezanne’as. Prancūzų dailė jau ilgą laiką, nuo impresionistų laikų, ėjo kietų formų minkštėjimo keliu, išskirtinio spalvingumo keliu. Kubizmas yra reakcija prieš šį minkštėjimą, tai daiktinio pasaulio geometriškumo, daiktų skeleto paieškos. Tai – analitinės, o ne sintetinės paieškos. Vis mažiau ir mažiau įmanomu tampa meninis sintetinis-visuminis suvokimas ir kūryba. Viskas analitiškai ỹra ir skaidoma.

Tokiu analitiniu skaidymu dailininkas nori priartėti prie daiktų skeleto, kietų formų, paslėptų po suminkštėjusiais sluoksniais. Materialiniai pasaulio sluoksniai pradėjo irti ir sklaidytis bei ieškoti tvirtų substancijų, paslėptų po šiuo suminkštėjimu. Savo daiktų geometrinių formų, daiktų skeleto paieškose, Picasso remiasi akmens amžiumi. Bet tai iliuzinis akmens amžius. Picasso geometrinių figūrų sunkumas, sukaustymas ir tvirtumas yra tik tariamas. Iš tikrųjų Picasso geometriniai kūnai, kūniško pasaulio skeletai, kurie sudaryti iš kubų, sugrius nuo mažiausio prisilietimo. Paskutinis materialaus pasaulio sluoksnis, atsivėręs Picasso-dailininkui po visų sluoksnių nuplėšimo, tėra tik iliuzinis, o ne realus. Dailininko praregėjimui neatsiveria materialaus pasaulio substancionalumas – šis pasaulis pasirodo kaip nesubstancionalus. Picasso – negailestingas įkūnyto, materialiai-sintetinio grožio iliuzijų demaskuotojas. Po žavinčiu ir meilikaujančiu moterišku grožiu jis mato irimo, sklaidymo siaubą. Jis kaip aiškiaregys žiūri pro visas dangas, drabužius, susisluoksniavimus ir ten, materialaus pasaulio gilumoje, mato savo sudėliotas pabaisas. Tai sukaustytų gamtos dvasių demoniškos grimasos. Jeigu toliau eiti gilyn, nebeliks jokio materiališkumo, – ten jau vidinė gamtos sandara, dvasių hierarchija. Dailės krizė veda prie išėjimo iš fizinio, materialaus kūno į kitą, aukštesnę terpę.

Dailė, kaip ir visi plastiškieji menai, tai įsikūnijimas, materializacija, kristalizacija. Didžiausi senosios dailės pakilimai suteikdavo mums kristalizuotą, aiškios formos kūniškumą. Dailė buvo susijusi su kūniško fizinio pasaulio tvirtumu, su materijos formiškumo pastovumu. Dabar dailė išgyvena dar nematytą krizę. Jeigu labiau įsigilintume į šią krizę, ją galėtumėme įvardinti kaip dematerializaciją, dailės išsikūnijimu [развоплощение]. Dailėje vyksta kažkas, kas prieštarauja pačiai plastiškųjų menų prigimčiai. Atrodo, kad kūniškoji, materialiai-kriztalizuota dailė yra išsisėmusi. Menai galutinai atsiskiria nuo antikinės tradicijos. Prasideda dailės skverbimosi už materialios būties plano ribos procesas. Senoje dailėje buvo daug dvasiškumo, bet įkūnyto dvasiškumo, kuris buvo išreiškiamas materialaus pasaulio kristaluose. Dabar vyksta atbulinis procesas: ne dvasiškumas įsikūnija, materializuojasi, o pati materija dematerializuojasi, išsikūnija, praranda savo kietumą, tvirtumą, formiškumą. Dailė pasineria į materijos gelmes ir ten, giluminiuose sluoksniuose, jau nebeaptinka materiališkumo. Jeigu galėtume pasinaudoti teosofine terminologija, galima būtų pasakyti, kad dailė pereina nuo fizinių kūnų prie eterinių ir astralinių kūnų. Jau nuo Vrubelio prasideda siaubingas materialaus kūno išsisklaidymas. O Picasso fizinių kūnų riba svyruoja. Tokius pačius simptomus, jų judėjimą pagreitintame tempe, aptinkame pas futuristus. Reklama ir šarlataniškumas, kurie iškreipia dabartinį meną, savo gelminėmis priežastimis dalyvauja bet kokio gyvybinio kristališkumo išsklaidyme. Jau su impresionistais prasidėjo kažkoks irimo procesas.

Ir tai vyksta ne dėl pasinėrimo į dvasiškumą, o dėl gilinimosi į materiališkumą. Ankstyvoji italų dailė buvo turtinga giliu dvasiškumu, bet dvasia joje įsikūnydavo. Šiuolaikiniame mene dvasiškumas lyg ir nyksta, o kūniškumas dematerializuojasi. Tai labai didelis sukrėtimas plastiškiems menams, kadangi ima svyruoti pačių plastiškų formų esmė. Dematerializacija dailėje gali turėti galutinį menų žlugimo įspūdį. Dailė su kūno formiškumo kristalais yra tiek pat susijusi, kiek poezija su žodžio formiškumo kristalais. Žodžio išskaidymas, jo išsklaidymas turi sukelti poezijos mirties įspūdį. O juk iš tikrųjų vyksta toks pats žodžių kristalų išsklaidymas, kaip ir kūno kristalų. Nekalbėsiu apie futuristinę poeziją, kurį iki šiol nesuteikė nieko reikšmingo. Bet štai Andrejus Belas, kurį aš laikau pačiu originaliausiu, reikšmingiausiu ir artimiausiu rusų literatūros genialumo reiškiniui, gali būti įvardintas kubistu literatūroje. Jo romane „Peterburgas“, kaip ir Picasso paveiksle, galima aptikti tą patį išskaidymo, kosminio gyvenimo išsluoksniavimo procesą. Jo nuostabiuose ir siaubą keliančiuose žodžių junginiuose išsisklaido žodžio kristalai. Jis toks pat šiurpus, košmariškas dailininkas kaip ir Picasso. Visą šį šiurpumą sąlygoja išsklaidymas, pasaulio žlugimas, tiksliau – ne pasaulio, o vieno iš jo įkūnijimo, vieno iš pasaulinio gyvenimo planų¹.

Ir apima liūdnos godos, kad daugiau nebebus nuostabių kūnų, kūniško gyvenimo džiaugsmo skaidrių kristalų, sintetinių-visuminių daiktų sampratos, organiškos kultūros.

Visa tai pesimizmas ir pesimistai pasmerkti gniaužiančiam liūdesiui, dūsavimui dėl praeities, šiurpiam siaubui dėl įkūnyto pasaulio grožio mirties. Architektūra jau žlugo negrįžtamai ir jos žūtis yra ženkli bei akivaizdi. Žlugus didžios architektūros atgimimo vilčiai, žlunga naujo grožio įkūnijimo viltis organiškoje, gamtiškai-kūniškoje tautinėje kultūroje. Architektūroje jau seniai nugalėjo pačios žemiausios kokybės futurizmas. Atrodo, kad materialaus kūniškumo pasaulyje viskas jau negrįžtamai sugriauta, viskas jau detra-que². Organiškas, sintetiškai-visuminis džiaugsmas, grožio sotumas šiame būties plane nėra galimas. Atrodo, kad pačioje gamtoje, jos ritme ir cirkuliacijoje kažkas negrįžtamai sulūžo ir pakito. Jau nebėra ir nebebus tokio nuostabaus pavasario, tokios saulėtos vasaros, nebebus kristališkumo, švarumo, aiškumo nei pavasaryje, nei vasaroje. Metų laikai susimaišo. Saulėtekiai ir saulėlydžiai jau nebedžiugina kaip prieš tai. Saulė jau nebe taip šviečia. Pačioje gamtoje, meteorologiniuose ir geologiniuose reiškiniuose vyksta paslaptingas analitiško išsluoksniavimo procesas. Tai jaučia jautrūs žmonės, turintys mistinį jautrumą kosminiam gyvenimui. Net nėra ką pasakyti apie žmonių gyvenimą, žmogiškąją buitį, žmonių bendruomenę. Čia viskas aiškiai matoma, jaučiama. Mūsų gyvenimas yra ištisinė dekristalizacija, dematerializacija, išsikūnijimas. Materialinės technikos pasiekimai tik sąlygoja istoriškų kūnų, gentinio gyvenimo stabilumo išsklaidymą. Visos atramos svyruoja ir kartu su jomis svyruoja ne tik buvęs gyvenimo blogis ir netiesa, bet ir buvęs grožis ir buvęs gyvenimo jaukumas. Materialus pasaulis atrodė esąs labai stabilus, tvirtai kristalizuotas. Bet šis stabilumas pasirodė esąs sąlyginis. Materialus pasaulis nesubstancionalus – jis tik funkcionalus. Atgyveno visos tos dvasios būsenos, kurios pagimdė šį stabilumą ir įkūnyto materialaus pasaulio kristališkumą. Dabar žmogaus dvasia žengia į kitą savo būties amžių, ir materialaus pasaulio išsisluoksniavimo bei išsisklaidymo simptomai matomi visur: ir gentinio gyvenimo svyravime, ir visoje mūsų buityje, tampriai susijusioje su gentimi, ir moksle, kuris nuima tradicines patyrimo ribas bei priverstas pripažinti dematerializaciją, ir filosofijoje, ir mene, ir okultinėse srovėse, ir religinėje krizėje. Ima irti sena daiktinio, amžino pasaulio sintezė, negrįžtamai miršta seno grožio kristalai. Bet grožio pasiekimų, kurie galėtų atitikti kitą žmogaus ir pasaulio amžių, dar nėra. Picasso – puikus dailininkas, giliai jaudinantis, bet jame nėra grožio pasiekimų. Jis visas pereinamasis, visas krizinis.

Sunku, liūdna, šiurpu gyventi tokiame laike žmogui, kuris išskirtinai mėgsta saulę, aiškumą, Italiją, lotynų genijų, kūniškumą ir kristališkumą. Toks žmogus gali išgyventi visa ko vertingo pasaulyje negrįžtamo žlugimo beribį liūdesį. Ir tik dvasios gelmėse galima rasti šio siaubo priešnuodį bei aptikti naują džiaugsmą. Germanų kultūroje ši krizė mažiau jaučiama, kadangi germanų kultūra visada buvo išskirtinai dvasinga ir nežinojo tokio kūniško grožio, tokio kristališkumo materijoje. Pasaulis keičia savo pavidalą. Materialinis pasaulio sluoksnis buvo tik laikinas apvalkalas. Kosminio vėjo dėka turi nukristi seni lapai ir gėlės. Amžini būties rūbai pūva ir krenta. Tai būties amžiaus liga. Bet būtis savo esme nėra nykstanti, jos branduolys nėra išsklaidomas. Kosminiame būties rūbų ir apdangalų išsklaidymo procese žmogus ir visa tai, kas yra esminga, turi ištverti. Žmogus, kaip absoliučios būties vaizdinys ir panašybė, negali išsisklaidyti. Bet pavojų jam kelia kosminiai viesulai. Jis neturi pasiduoti vėjo valiai. Picasso mene jau nebėra žmogaus. Tai, ką jis aptinka ir atveria, jau nebėra žmogiškumas; jis atiduoda žmogų viską išsklaidančio vėjo valiai. Bet skaidrus žmogaus dvasios kristalas nesunaikinamas. Šiuolaikinis menas bejėgis kurti kristalus. Mes kalbame ne apie dailės krizę, kurių buvo daugybė, o apie dailės kaip tokios, meno kaip tokio krizę. Tai kultūros krizė, jos nesėkmės suvokimas, nesugebėjimas į kultūrą perkelti kūrybinės energijos. Kosminis išskaidymas ir išsklaidymas pagimdo bet kokio meno krizę, meno ribų svyravimą. Picasso – labai ryškus šio liguisto proceso simptomas. Bet tokių simptomų daug. Stovėdamas priešais Picasso paveikslus aš mąsčiau, kad su pasauliu kažkas negerai, jaučiau seno pasaulio grožio mirties sielvartą ir liūdesį, bet ir naujo gimimo džiaugsmą. Tai didelė pagarba Picasso jėgai. Tos pačios godos aplanko mane, kada skaitau okultines knygas, bendrauju su žmonėmis, gyvenančiais šių reiškinių sferoje. Bet tikiu, giliai tikiu, kad įmanomas naujas grožis pačiame gyvenime, ir kad seno grožio mirtis tėra tik atrodysena [лишь кажущаяся намъ] mūsų ribotume, kadangi bet koks grožis – amžinas ir priskirtinas giliausiam būties branduoliui. Ir atpalaiduojantis liūdesys turi būti įveiktas. Jeigu būtų galima pasakyti, kaip priešpaskutinę tiesą, kad Botticelli ir Leonardo grožis negrįžtamai žlugs kartu su materialaus būties plano mirtimi, kuriame ji buvo įkūnyta, tai, kaip paskutinę tiesą, turiu pasakyti, kad Botticelli ir Leonardo grožis įgijo amžiną gyvenimą, kadangi jis visada esti anapus nestabilaus kosminio gyvenimo apdangalo, kurį mes vadiname materialumu. Bet nauja kūryba jau bus kitokia, ji jau nesusikryžmins savo trauka su šio pasaulio sunkumu. Picasso – ne nauja kūryba. Jis yra senos kūrybos pabaiga.³

Vertė: M. S.

http://krotov.info/library/02_b/berdyaev/1918_14.html

Nikolajus Berdiajevas. Meno krizė// Pikaso. G. A. Lemano ir S. I. Sacharovo leidykla. Maskva. – 1918 m., P. 30 – 37 (Николай Бердяевъ. Кризисъ искусства// Пикассо)

1. Kubizmas įmanomas ir filosofijoje. Taip, pavyzdžiui, kritinės genealogijos galutiniai rezultatai artėja prie būties išsluoksniavimo, išsklaidymo. Pastarųjų metų rusų filosofijoje tikru kubistu yra laikomas B. V. Jakovenko [Б. В. Яковенко]. Jo filosofija – tai pliuralistinis būties išsluoksniavimas. Žr. jo straipsnius žurnale „Logos“. Vokietijoje jau pasirodė veikalas, kuriame brėžiama paralelė tarp Picasso ir Kanto (aut. past.)
2. Détraque (prancūz. k.) – sugadinta, pažeista.
3. Šis N. Berdiajevo tekstas pirmą kartą išspausdintas žurnale „Sofija“ („София“) Nr.3, 1914 m.