Neseniai viešojoje erdvėje lietuvių kalba pasirodęs italų teoretiko Giorgio Agambeno1 veikalas „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“2 – įdomus ir intriguojantis dalykas intelektualinių/teorinių rebusų mėgėjams. Knygos leidėjai anotacijoje pažymi, jog tai žymiausias ir svarbiausias autoriaus veikalas, pradėjęs du dešimtmečius trukusį filosofinės archeologijos projektą, kurį sudaro devynios knygos, plėtojančios žmogaus ir politinės, teisinės bei religinės galių santykio analizę.
Agambeno teorija, plėtodama kritinius, filosofinius klausimus, jungia įvairias disciplinas, tradicijas ir temas. Jo mintis, judėdama nuo religijos, teisės ir kalbos prie kapitalizmo, darbo, suverenumo ir ekonominių krizių apmąstymo, kaskart naujai nušviečia šiuolaikinę visuomenės būklę.
Nesileidžiant į nuoseklų autoriaus pasirinktų sąvokų ar teorinio instrumentarijaus aptarimą, kokias svarbiausias temas, vystomas veikale, būtų galima išskirti?
Politika virto biopolitika, kurios provaizdis – koncentracijos stovykla. Biopolitika, t. y. perėjimas nuo teise paremto valdymo prie tvarkos nebuvimu paremto valdymo, yra problema, kylanti iš kiekvienos saugumo politikos, valdančios per vadovavimą, per administravimą. Ir iš tiesų, dar Michelis Foucault savo paskaitų kurse Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) parodė, kaip XVIII amžiuje saugumas tampa valdžios paradigma. Quesnay, Targot ir kitiems politikams fiziokratams saugumas reiškė ne badmečių ir katastrofų prevenciją, o leidimą joms įvykti, ir tuomet – gebėjimą nukreipti jas naudinga kryptimi. Pačiam Foucault visa tai leido priešintis saugumui, disciplinai ir teisės, kaip valdžios, modeliui. Šiandien akivaizdžiai galime pastebėti didžiulį visos teisinės sistemos ir teisinio reguliavimo didėjimą. Kartu regime, kaip anomijos ir netvarkos maksimumas gali tobulai koegzistuoti su įstatymų leidybos maksimumu.
Sekant Foucault idėja, galime aptikti, kad tam tikru metu natūralus gyvenimas, kartu su modernybe, t. y. tai, kas buvo anapus galios kalkuliacijų bei tikslų, yra absoliučiai įtraukiamas į jos manipuliacijų orbitą. Agambenas savo veikalu parodo, kad „tai, kas Foucault yra biopolitika, – t. y. politika, kurioje lošiama iš gyvenimo, – iš tikrųjų yra daug senesnė, tam tikru būdu ji yra pati juridinės-politinės Vakarų sistemos struktūra“3. Išimties būklė, kaip apibrėžtas juridinis institutas, savo modernia forma gimsta kartu su Prancūzijos revoliucija. Svarbu pastebėti, kad Agambenas, nors ir pateikia glaustą išimties būklės archetipo istoriją, jį naudoja ne kaip chronologine seka išdėstytą objektą, bet veikiau kaip modelį dabarties situacijai suprasti. Mano požiūriu, vienas svarbiausių, daugiausiai ginčų keliančių ir įprastas klišes griaunančių dalykų, atsiskleidžiančių knygoje pateikiamoje analizėje, yra tai, kad XX amžiaus totalitarinių režimų siaubas, kurį daugelis mąstytojų linkę aiškinti kaip daug žadėjusio, bet nepavykusio modernybės projekto padarinius, toli gražu nėra taip paprastai paaiškinamas ir visiems laikams užmarštin nuėjęs reiškinys.
Iš knygoje pateiktų sociologinių/juridinių analizių ir gausių Agambeno pasisakymų viešojoje erdvėje galime aiškiai suprasti, kad visas nacių režimas išsiskleidė išimties būklėje, t. y. asmeninių garantijų, pilietinių laisvių ir t. t. suspendavimo padėtyje, tačiau ji jokiu būdu nėra totalitarinių valstybių prerogatyva. Priešingai, kuomet tokią padėtį regime užgimstant kartu su Prancūzijos revoliucija, išimties būklė tam tikru būdu, per juridines deklaracijas, yra susiejama su šiuolaikinės demokratijos tradicija. Teoretiko tvirtinimu, šiandien neegzistuoja šalies, fundamentališkesnės už Jungtines Valstijas, kurioms pavyko demokratines sąvokas paversti totalitarinės priespaudos instrumentu. Šios priespaudos, grindžiamos prisiimant žmogaus orumo gynėjos ir pasaulio taikos nešėjos (pavyzdžiui, kovoje su terorizmu), įrodymai akivaizdūs. Niekada nereikėtų užmiršti, jog „terorizmas yra išimties paradigmą atitinkanti ideali figūra, kadangi teroristas pagal apibrėžimą yra nematomas“4.
Šiandien galia išmetė politines sąvokas vardan juridinių. Vienintelės cirkuliuojančios sąvokos mūsų viešojoje erdvėje yra juridinės; daugiau nebeegzistuoja nei etika, nei politika. Bet iš tikrųjų niekas nėra kompetentingas teisėje, niekas apie ją daugiau nieko nežino, ji išėjo anapus bendrosios kultūros.
Juridinė sfera niekada nenustoja plėstis: įstatymai kuriami tokiose srityse, kuriose kažkada jie buvo neįsivaizduojami. Šis teisės daugėjimas yra pavojus, nes vadinamosiose demokratinėse visuomenėse nebėra nieko, kas nebūtų sureguliuota. Laisva, t. y. juridiškai nesankcionuoto veikimo, erdvė niekada nesustoja siaurėti, kadangi juridinė sankcija turi būti nuolatos plečiama.
Ar pats mąstytojas mato išeitį iš tokio civilizacijos nuosmukio ir biopolitinės būklės krizės? Stebint teoretiko pasisakymus viešojoje erdvėje, galima pastebėti, kad polinkis į esamos būklės demonizavimą nėra pats tinkamiausias santykis su savojo laikmečio iššūkiais. Galimas daiktas, kad iš viso nėra tokio dalyko kaip nuosmukis, nes bet kokia epocha ar amžius, kuriame tenka gyventi homo sapiens, jau yra nuosmukyje. Pažvelgę į klasikinei politinei tradicijai būdingą skirtį viešas/privatus, matome, kad įdomiau yra ne laikytis šios skirties ar skųstis vienos iš dviejų mažėjimu, o domėtis jų persipynimu. Daug svarbiau yra suprasti, kaip veikia pati sistema, kuri visada yra dvejopa. Biopolitinė mašina – juridinė bei politinė Vakarų sistema – funkcionuoja dviem poliais, artikuliuojamais šioje neapibrėžtoje, tamsioje beskirtiškumo zonoje, kuri yra tuščia vieta, ir kur vis dėlto gali nutikti bet kas. Ši tuštuma užveda bei valdo visą mašiną. Ji visada veikia priešpriešos skirtimis: ne tik kaip privatus/viešas, bet ir kaip namai/miestas, išimtis/taisyklė, viešpatavimas/valdymas. Anot Agambeno, norėdami suprasti, kas yra pavojuje, turime išmokti matyti šias priešpriešas ne kaip dichotomijas, o kaip dipoliškumus, ne kaip substanciškas, o kaip tamprias.
Natūralu, jog čia, mėginant suvokti šiuolaikinius procesus, nebetinka ir praeities kultūrinių paradigmų logika. Pavyzdžiui, nagrinėjant fluidines, arba takiąsias, socialines gyvenimo formas, dabar mums reikalinga sferos logika kaip fizikoje, kur neįmanoma aiškiai brėžti linijas ir atskirti dvi skirtingas substancijas. Poliškumas yra besikeičiantis ir veikia kiekviename sferos taške. Akivaizdu, kad mes daugiau nebegalime atskirti, kas yra privatu ir vieša; abi klasikinės priešpriešos pusės praranda savo tikrovę. Išimties būklę, kurios analizei veikale autorius skiria didžiausią dėmesį, iš esmės sudaro šios skirties neutralizavimas. Autoriaus tvirtinimu, koncentracijos stovyklos provaizdis mūsų dienų perspektyvoje pasirodo kaip užslėpta politinės erdvės paradigma, kurios metamorfozes ir maskuotes turime išmokti atpažinti. Nes jeigu universalių žmogaus teisių ir aukšto technologinio išsivystymo laikais suverenas įsikūnija į demokratinę valstybę, kuri savo įgaliojimus neribotai išplečia nuolat kurdama humanitarines krizes ir nepaprastąsias padėtis, pasmerktaisiais išimties būklei virtualiai tampa visi valstybės piliečiai.
Vakarų visuomenėms einant nuo Atėnų iki Aušvico, stovykla tapo mūsų politinės erdvės norma. Suverenios galios, teisės ir individo santykių istorija baigiasi tuo, jog nacių stovyklose žydai turėjo būti pirmiausia pilnai „denacionalizuoti“ ir atskirti nuo visų pilietinių teisių, po kurių jie buvo ištrinti kaip teisiniai subjektai5. Šiandien gyvename biopolitikos būklėje, kur teoriškai stovykla pakeitė miestą kaip modernybės nomos, tapo norma, įstatymu. Į stovyklą Agambenas žvelgia ne kaip į istorinį faktą, o kaip į paslėptą mūsų visuomeninio gyvenimo matricą. Kas gi yra stovykla? Tai dalis teritorijos, kuri egzistuoja anapus juridinės-politinės tvarkos, išimties būklės materializacija. Šiandien išimties būklė ir depolitizacija persunkė viską.
Kaip tai atsispindi mūsų kasdienybėje? Galime kelti klausimą: nūdienos miesto erdvė, sekama vaizdo kamerų, yra vieša ar privati, vidinė ar išorinė? Dabar jau net nepastebime, kad valstybė tiesiog smulkmeniškai rūpinasi mūsų gyvenimais: kaip valgome, kaip rūkome, kaip gyvename savo būstuose, kaip važiuojame automobiliu. Kuriamos naujos erdvės: pavyzdžiui, Izraelio modelis, kuriame, pasiremiant barjerais, buvo aptverti palestiniečiai, jau yra perkeltas į Dubajų, siekiant sukurti hipersaugias turizmo salas… Galios požiūriu, kiekvienas pilietis yra potencialus teroristas. Niekada nevertėtų pamiršti, kad biometrinis prietaisas, montuojamas į kiekvieno piliečio tapatybės kortelę, pirmiausia buvo sukurtas kontroliuoti nusikaltėlius recidyvistus…
Remiantis senovės medicinos žodynu, krizė žymi lemiamą ligos momentą. Bet krizė šiandien daugiau nebėra laikina – ji pati yra vidinis kapitalizmo variklis. Krizė yra nuolatinė, bet ji, kaip ir kiti nepaprasti mechanizmai, leidžia valdžios atstovams įvesti priemones, kurių jie niekada negalėtų imtis įprastame laikotarpyje. Įdomu pastebėti, jog mūsų kapitalistinių visuomenių krizė nuostabiai atitinka tai, ką žmonės Sovietų Sąjungoje vadino permanentine revoliucija.
Viešai pasisakydamas, knygos autorius primena apie šaltos teorinės akistatos su esama tikrove būtinybę: būti šiuolaikišku yra reaguoti į kreipimąsi, kurį epochos tamsa mums siunčia. Besiplečiant visatai, erdvė, kuri atskiria mus nuo tolimesnių galaktikų, auga tokiu greičiu, kad jų žvaigždžių šviesa mūsų gali niekada nepasiekti. Pajusti tamsoje šviesą, kuri mėgina mus pasiekti, bet negali, – štai ką reiškia būti šiuolaikišku. Dabartis yra pats sudėtingiausias mums tekęs dalykas. Bet šaltinis nėra užakęs praeičiai: pasiremiant Walterio Benjamino žodžiais, jis yra sūkurys, gilus plyšys dabartyje. Mes esame įsukti į šį chaosą6.
Teorine knygos stiprybe pirmiausia laikyčiau tai, jog ji netiesiogiai leidžia diagnozuoti dabartinę ontologinę šiuolaikinio individo, kaip socialinio statisto, būklę. Man ji byloja apie pamatinius svarbiausius dalykus Žemėje: kaip svarbu išsaugoti savo autonomiją ir organinius bendruomeninius ryšius, kurie galbūt yra vieninteliai patikimi skydai bent jau nuo išorinio totalitarizmo, glūdinčio pačioje mūsų civilizacijos šerdyje7.
Nors knygos tiražas verčia stipriai suabejoti, ar lietuvių tautoje dar liko ta kritinė masė aukštosios teorinės kultūros žmonių, kurių balsas būtų girdimas vietinės populistinės politikos ir viešosios erdvės balagane, pavienių individų pastangos verčiant ir nešant į mūsų kraštą pasaulietinę humanitarinę kultūrą negali nekelti pagarbos.
Tautvydas Vėželis
P.s.: vaizdžiai apie tai, kas yra homo sacer
P.p.s.: Gianluca Cuozzo paskaita (garso įrašas)
„Nomos ir nuogas gyvenimas pradedant Giorgio Agambenu“
- Giorgio Agambenas (g.1942) – italų teoretikas, vienas žymiausių kairiosios kritinės minties atstovų šių dienų pasaulyje. Nors dažnai gali atrodyti, jog dabartiniai Vakarų kairieji, lyginant su savo pirmtakais, atrodo biurgeriškesni už pačius biurgerius, Agambeno įnašu į intelektualinę vakarietišką kultūrą abejoti sunku. Antra vertus, jo negalima griežtai priskirti kokiai nors mąstymo mokyklai. Pirmaisiais karjeros metais mąstytojas daugiausia dirbo lingvistikos, filologijos, poetikos, mediavistikos baruose. Politinės bei kritinės jo pažiūros formavosi studijuojant Aristotelio veikalus, šių veikalų egzegetinę tradiciją vėlyvojoje antikoje bei viduramžiuose. Didelę įtaką Agambeno metodologiniam instrumentarijui daro prancūzų mąstymo tradicija, o kūrybinę mintį maitina tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai debatai su didžiaisiais XX a. mąstytojais.
- Giorgio Agamben, „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“; iš italų kalbos vertė Saulius Jurga; Vilnius: Kitos knygos, 2016; tiražas 1000 egz.
- Žr.: „Pokalbis su Giorgio Agambenu“, aplinkkeliai.lt
- Pasak Agambeno, iškalbingas dalykas, įrodantis šios paradigmos galią tarptautiniu mastu, yra tai, kad „visa su Bokštų tyrimu susijusi medžiaga buvo paskelbta esant anapus jurisdikcinių kompetencijų, ir dėl to ji yra išskirtinė Amerikos slaptųjų tarnybų prerogatyva“. // Žr.: „Pokalbis su Giorgio Agambenu“, aplinkkeliai.lt
- „Nuo į koncentracijos stovyklą įžengdavusio žydo būdavo pilnai nurengiamas jo juridinis statusas, net ir tas trečiarūšis tautiškumo likutis, kurį jam buvo palikę Niurnbergo įstatymai. Įžengimo akimirką jis būdavo totaliai denacionalizuojamas ir tapdavo grynąja to, ką aš vadinu ‘nuogu gyvenimu’, figūra. Tad pamatinis santykis tarp galios bei nuogo gyvenimo iškyla į Stovyklos šviesą.“ (G. Agamben) // Žr.: „Pokalbis su Giorgio Agambenu“, aplinkkeliai.lt
- Žr.: Thought is the courage of hopelessness: an interview with philosopher Giorgio Agamben („Mintis yra beviltiškumo drąsa: pokalbis su filosofu Giorgio Agambenu“), versobooks.com
- Įdomi ir išsami ontologinė/sociologinė totalitarizmo analizė pateikiama Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto knygoje „Pokalbiai apie esmes“. Taip pat siūlome perskaityti šios knygos recenzijas: Tautvydas Vėželis, „Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte“, aplinkkeliai.lt; Jūratė Baranova, „Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika“, aplinkkeliai.lt