Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Pirmoje pokalbio dalyje kritikuojama psichoanalizė, teigiant, kad žmogus visas kančias gali įveikti pasitelkęs savo beribę vidinę jėgą. Tęsiant temą, keliamas klausimas, ar humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais ir susilpninti mūsų moralinį jautrumą. Steineris klausia: „Kaip rasti būdą išgyventi puikią literatūrą, puikius paveikslus, puikią muziką, puikų teatrą ir tapti jautresniais kitų žmonių kančioms, su kuriomis galime susidurti?“
•••
Humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais:
XX amžius moraliai susilpnino žmoniją
(I)
Laure Adler: Yra viena disciplina, kurią griežtai kritikuojate: visiškai atstumiate psichoanalizę, ypač dėl Sigmundo Freudo įnašo. Ar galite paaiškinti savo santykį su psichoanalize?
George Steiner: Visų pirma, jūsų klausimas yra nepaprastai prancūziškas. Didžiojoje Britanijoje niekam tai nerūpėtų. O tai, kad Britanija mokslų srityje ryškiai lenkia Prancūziją, čia šį tą reiškia. Jūsų klausimas yra absoliučiai paryžietiškas. Yra vos du miestai, psichoanalizės nelaikantys pokštu, – Paryžius ir Niujorkas. Ir taip yra dėl įdomių sociologinių priežasčių.
Freudą laikau puikiu vokiečių rašytoju; reikšminga tai, kad jis laimėjo Goethe’s premiją literatūroje. Jis buvo vienas didžiausių mitologijų pasakotojų, o savo laikais buvo puikus buržuazinių žydų moterų draugas Vienoje. Tačiau šiais laikais niekas nėra sutikęs nė vieno, primenančio Freudo „pacientą“. Niekas nėra sutikęs nė vieno, kuris būtų išgydytas psichoanalizės. Karlas Krausas psichoanalizę apibūdino kaip vienintelį gydymą, išgalvojantį savo ligą.
Mano manymu, vyrų ir moterų orumas, – štai kodėl parašiau savo knygą apie Antigonę, – teikia stiprybę patiems ištverti savo skausmą. Man pačiam rodosi beprotiška idėja jį perleisti į kažkieno kito rankas už pinigus. Čia palaikau Sokratą, besibjaurėjusį idėja mokėti už mokymą. Išsilieti ant ko nors kito už pinigus – tai mane gąsdina. Šitai reiškia, kad į save žiūrima visiškai nerimtai. Juk mirties stovyklose ar bombarduojant, tikrose gyvenimo baisybėse, mūšio lauke, nėra jokios psichoanalizės. Savyje galima rasti beveik neribotą jėgą, beveik beribius žmogaus orumo šaltinius. Gauti išrišimą ne iš Dievo nėra prasmės. Tai tarsi išpažintis be kunigo. Jei tiki į Dievą, gali bent jau pasakyti, kad jis yra tavo klausytojas. Tai visai neblogai ir bent jau svetimas žmogus nepasipinigaus už tą valandą ar, kaip Lacanas, už kiekvieną penkių minučių periodą. Argi ne? Prancūzija (Les Précieuses ridicules kraštas) yra viena iš nedaugelio vietų, kur leidžiamos tokios nesąmonės.
Žmogaus kančios, tikrai baisus ir paslaptingas dalykas, yra tai, kas, mano manymu, suteikia mums orumą. Keista, bet prancūzai neturi žodžio versti anglišką privacy (privati sielos erdvė, privataus vidinio gyvenimo faktas). Privauté yra prarastas archajiškas žodis, neturintis tos pačios prasmės.
L.A. O kaip dėl intimité?
G.S. Ne. „Privatumas“ reikštų sakyti kitiems „palikite mane ramybėje“. Tai apibrėžia atsakomybę už tai, kas mes esame su savo kančia. Laure, tikėk manimi, aš iš visų jėgų bandžiau seksualiai trokšti savo motinos ir tapti tėvo priešu. Bandžiau, tačiau visiškai nieko neišėjo. Nejaučiu seksualinio potraukio motinai.
L.A. Ar tai žydiškas pokštas?
G.S. Tėvas iki pat mirties buvo mano geriausias draugas. O šiandien mano sūnus yra geriausias mano draugas, nors mes dėl nieko nesutariame. Tačiau būtent politiniai ir socialiniai mudviejų nesutarimai tik patvirtina mūsų meilę ir leidžia drauge juoktis. Edipo komplekso idėja man kilo iš klaidingo Sofoklio perskaitymo. Tai neveikia ir tėra išradimas. Pats išbandžiau – nieko neišėjo. Netikiu tuo. O frazė faire son œdipe egzistuoja tik prancūzų kalboje. Tai tuščias ir arogantiškas posakis. Ne, nesu „padaręs savo Edipo“. Tačiau tai nepaneigia, kad Freudas – akivaizdus milžinas – iš esmės pakeitė mūsų kultūrą. Kita vertus, jei nebėra tokio dalyko kaip privatus gyvenimas, jei šiandien kiekvienam atskleidžiame savo seksualinį gyvenimą, jei transliuojamos programos, kuriose nuogi vyrai ir moterys mylisi prieš milijonus žiūrovų, jei išpažintis ir savęs atskleidimas tapo paties diskurso sąlygomis – už tai atsakingas Freudas. Tai ironiška, nes jis buvo pats puritoniškiausias žmogus. Pats buržuaziškiausias žydas. Niekada nepamirškite, kad šis vyras savo žmonai rašė, jog po keturiasdešimt penkerių metų seksualinis gyvenimas nutrūksta, jis tampa nepadorus. O kas svarbiausia iš to, ką Freudas kada nors pareiškė? 1938 m., būdamas egzilėje Didžiojoje Britanijoje, griūvant jo paties civilizacijai, jis klausė: „Ko nori moterys?“ Galiu atsakyti (vengdamas ilgo žydiško juoko): kokį aplinkinį kelią jūs pasirinkote! Tai nereiškia, kad skaitau jį nejausdamas dėkingumo ir aistros. Bet pati idėja kam nors numesti savo nešvarius skalbinius? Ne, ačiū!
L.A. Ne paslaptis, kad pasąmonės teorija jūsų niekada neįtikino. Ir vis dėlto (galbūt dėl to, jog senstate, George’ai?) Sigmundui Freudui buvote kur kas nuosaikesnis knygoje The Poetry of Thought („Minties poezija“). Neseniai jūs tikrai dar kartą perskaitėte Freudą, ypač jo „Anapus malonumo principo“, ir čia pagaliau atradote tam tikrą niekio baimės supratimą, Kierkegaardo apibrėžtas filosofines sąvokas. Man susidarė įspūdis, kad jūsų santykis su Freudu sušvelnėjo.
G.S. Yra kai kas, kas gali jus pralinksminti, tačiau tai svarbu, nes liečia sapnus. Sapnuose, be abejo, yra pasąmoningas seksualinis elementas, ir čia pasireiškia Freudo genialumas, padėjęs surasti painius to elemento pėdsakus. Bet pateiksiu vieną iš tūkstančio pavyzdžių, parodydamas, kad istorinės ir susiklosčiusios aplinkybės sapnuose pasireiškia kur kas dažniau nei seksas. Tai anekdotas iš Berlyno gydytojos 1933–1934 m. užrašų. Pas ją ateina pacientas ir sako: „Nežinau, kas nutiko, negaliu pakelti savo dešinės rankos. Tai siaubinga.“ Gydytoja klausia Freudo nuomonės ir sužino, kad tai klasikinis kastracijos baimės atvejis. Kvailystė! Akivaizdu, jog pasireiškė baimė viešai rodyti sveikinimą „Heil Hitler“. Viską supratusi, gydytoja pacientui pasakė: „Studijuokite didžiuosius Descartes’o sapnus.“ Tai istorijoje ir kasdieniame gyvenime įsitvirtinę sapnai. Nieko bendro neturintys su troškimu permiegoti su savo paties motina.
L.A. Daugelyje savo knygų plėtojate teoriją apie tai, kaip vystėsi žodis „žmonija“. Knygoje „Tikrosios esatys“ (Real Presences) sakote, kad žmonės gyvena malonės praradimo amžiuje. Ką norite tuo pasakyti?
G.S. Pagalvokite apie tai: nors Pol Potas Kambodžoje tiesiogine šio žodžio prasme palaidojo šimtą tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų, pasaulis dėl to nieko nepadarė. Didžioji Britanija pardavė ginklų khmerų valdžiai žinodama, ką daro. Mes nežinojome apie Aušvicą arba žinojome tik labai mažai. Iš tiesų labai labai mažai. Tačiau Pol Poto atveju žinojo visi, nes tai buvo transliuojama per televiziją kiekvieną vakarą. Mūsų pasaulyje, – pasaulyje, kuriame žmonės statė ir sudarinėjo Aušvico ir Gulago sistemas, – manoma, kad buvo septyniasdešimt milijonų Stalino ir Lenino aukų: mes nuleidome kartelę, tą pagrindą, kuris žymėjo, ką reiškia būti žmogumi. Kartelė buvo nuleista. Kaip įrodymą siūlau šį paprastą teiginį: nėra TV ar radijo pranešimų apie naujausius žiaurumus, kuriais nepatikėtume. Tai gana naujas reiškinys, galiu pademonstruoti. 1914 ir 1915 metais, kai buvo pranešta, kad vokiečiai belgams nukirto rankas, po savaitės sužinojome, kad tai netiesa, kad tai viso labo blogas propagandinis pokštas. Yra daugybė kitų pavyzdžių. Šiandien nėra nieko, kuo netikėtume. Pranešimas apie žiaurumą gali pasirodyti melagingas, tačiau net ne tai svarbiausia. Pirmoji mūsų reakcija būtų: „O, brangioji! Taigi rytoj bus tik dar blogiau.“ Net neminiu mūsų vaidmens Ruandoje. Yra labai daug kitų tokių vietų. Indonezijoje žudynės vyksta kiekvieną dieną. Mianmare vaikų, vyrų, moterų būklė tiesiog baisi. Šiandien pavergta daugiau vaikų nei bet kuriuo kitu istorijos laikotarpiu. Daugybė milijonų jaunų devynerių ar dešimties metų vaikų dirba po keturiolika valandų per dieną Kinijos, Pakistano ir Indijos gamyklose. Tačiau mes nieko dėl to nedarome. Būtent tai turiu omenyje, sakydamas, kad nuleidome kartelę, kuri rodo, ką reiškia būti žmogumi.
Įgimtas žmonių barbariškumas buvo mano pirmosios knygos tema. Rodos, tuomet man buvo aštuoniolika. Knyga pavadinta Sur le triste miracle („Apie liūdną stebuklą“). Vakarais karininkai grodavo Schubertą ir Mozartą. Rytais kankindavo žmones Aušvice, Bergen-Belzene ir Maidaneke. Iš pradžių nesupratau. Ieškojau pagalbos, kad suprasčiau. Bandžiau išnagrinėti visus atsakymus į šį klausimą. Britų pragmatizmas, gana brutalus sveikas protas, šiek tiek naivus, bet sveikas, sako, kad bet kurį žmogų galima greitai paversti kankintoju. Bet nesu tikras, nors yra eksperimentų, kurie, atrodo, tai patvirtina. Ar tai tas pats žmogus, kuris dar vakar skambino Schubertą?
Turėjau garbę pažinti Arthurą Koestlerį, kurį erzino tokio pobūdžio klausimai. Jis pasakytų: „Vis tik yra dvejos smegenys: etinės, moralinės smegenys, kurios dar tik vystosi žmonėse, ir stora grobio, žiaurumo, sadizmo žievė.“ Tačiau dvejų smegenų nėra. Tai visiškas pramanas. Tai ne atsakymas. Sakyti, kad tik Vokietijoje buvo įmanoma, jog muzikos mėgėjai išdarinėtų tokius žiaurumus, visai neteisinga. Tai įmanoma beveik visur. Jau gana greitai baigsiu savo gyvenimą, nerasdamas mane tenkinančio atsakymo. Nė vieno. Niekas nepaaiškina nežmoniškumo pagrindo humanitarinių mokslų širdyje („humanitariniai mokslai“ – kokia arogantiška išraiška!).
Taigi paskutiniuose savo kūriniuose (kurie pasirodė labai vėlai) aš bandžiau pasiūlyti hipotezę, remdamasis tuo, ką vadinu Kordelijos, – pagal vieną iš Lyro dukrų vardų, – sindromu. Po pietų su savo studentais nagrinėju „Lyro“ 3–5 veiksmus. Kai Lyras įeina, nešdamas negyvą vaiką rankose ir penkis kartus šaukdamas „niekad“ („niekad, niekad, niekad, niekad, niekad“), šitai žymi kalbos pabaigą. Bandau visa tai skaityti su savo studentais. Man tos scenos sminga į širdį ir gyvena manyje. Bet kai einu namo ir gatvėje girdžiu ką nors šaukiantį „pagalbos“, mano ausys gali girdėti, bet aš pats nesiklausau. Tai yra skirtumas tarp klausos ir klausymo. Turėčiau bėgti į pagalbą, bet to nedarau, kadangi iš tikrųjų veiksmas gatvėje sukelia savotišką sutrikimą, nenumatytą atvejį, kuris nepasiekia transcendentinės kančios, išreikštos bet kuriame dideliame meno kūrinyje – muzikoje, tapyboje ar eilėraštyje. Ar įmanoma (suformulavau šią hipotezę po šešiasdešimties metų mokymo ir meilės laiškams), kad humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais? Nejaugi jie mūsų nepadaro geresniais (naiviai tariant), nepadidina mūsų moralinio jautrumo, netgi susilpnina jį? Nejaugi jie mus atitolina nuo gyvenimo ir suteikia tokį išgalvotą intensyvumą, kad realybė, palyginti su juo, atrodo blyški? Jeigu tai apskritai įmanoma, tuomet nežinau, kurlink judėti. Kaip rasti būdą išgyventi puikią literatūrą, puikius paveikslus, puikią muziką, puikų teatrą ir tapti jautresniais kitų žmonių kančioms, su kuriomis galime susidurti? Turi būti būdas, turi būti žmonių, galinčių tą padaryti. Nors ir nesu tikras, kad žinau tokių esant.
Jeigu eini žiūrėti filmo vidury dienos, – aš tą dariau keliaudamas, kad praleisčiau kelias valandas, – išėjus iš kino teatro užklumpa dienos šviesa ir jautiesi sutrikęs, netgi kyla šioks toks šleikštulys. Sunku nusakyti. Įdomu, ar tuomet, kai išgyvename didelį meną, nepatiriame panašių pykinimo ir nerealumo akimirkų, kurios vėliau paprasčiausiai trukdo geriau įgyvendinti idėją būti žmonišku.
Žinau vieną dalyką: mirties stovyklos, Stalino koncentracijos stovyklos, didžiosios žudynės nekilo iš Gobio dykumos. Veikiau iš aukštų Rusijos ir Europos civilizacijų, iš mūsų didžiausio meninio ir filosofinio pasididžiavimo centro. Humanitariniai mokslai nesipriešino. Priešingai, gausybė atvejų rodo garsius menininkus džiaugsmingai bendradarbiavus su nežmoniškumu.
L.A. Šia tema jūs kalbėjote apie genijų, būdingą vadinamojo europinio humanizmo bjaurasčiai.
G.S. Taip, viskas pasakyta tuo „vadinamojo“. Galbūt tikėjotės, kad Goethe’s sodas nebus šalia Buchenwaldo stovyklos, bet tik išeinate iš jo ir iškart atsiduriate koncentracijos stovykloje. Galbūt tikėjotės, kad puikūs muzikantai pasakys: „Ne. Negaliu groti Debussy (kaip tai Miunchene padarė Giesekingas), regėdami pakeliui į Dachau judančių žmonių badą ir troškulį. Realybėje to nevyko, jie ir toliau grojo amžino grožio ir gilumo koncertus. Mintyse iškyla garsusis Picasso pokštas. Ar pamenate vokiečių karininką, kuris okupacijos metu apsilankė jo studijoje ir pamatęs „Gerniką“ paklausė: „Ar tai jūsų darbas?“ – „Ne, pone, tai jūsų darbas!“ Puikus atsakymas. Tačiau tai buvo tas pats Picasso, kuris gynė Staliną tuo metu, kai visi žinojo apie gulagus ir jo inicijuotas žudynes.
Taigi tokiems mažiems žmonėms kaip aš labiau tinka įsiklausymas ir aiški įžvalga, o ne moralinės arogancijos sukeltas pareiškimas: „Štai atsakymas! Aš supratau!“ Gyvenimo pabaigoje galiu pasakyti tik tiek: „Ne, nesupratau.“
Gérard DuBois. Dehumanization (2017)
L.A. Ką galime padaryti, susidūrę su tokiu nežmoniškumu?
G.S. Nagi milijoną dalykų. Mažajam fašistų despotui Mianmare galime pasakyti: „Mes jus patį sunaikinsime, jei nesiliausite ir neleisite po rinkimų įsitvirtinti atstovaujamajai valdžiai.“ Sudane galėtume rėžti: „Kadangi jūs pjudote savo žudančiais skalikais žmones, kurie ir taip miršta iš bado ir troškulio dykumose, mes jus pačius susprogdinsime.“ Didžiųjų valstybių galia yra begalinė, palyginti su šiais neapsakomai sadistiškais, neapsakomai primityviais režimais. Galėjome daug ką padaryti. O mūsų neveiklumą dar labiau nepateisinamu daro tai, kad šiandien mes viską žinome. Žiniasklaida mums viską praneša. Žinome, kas vyksta Gvantaname, žinome, kas ką kankina. Toks jausmas, lyg įrašinėtume aukų riksmus kitam eiliniam realybės šou. Esame informuoti ir informuojami ad nauseam.
L.A. Mus tikrai užtvindė siaubo ir nevilties vaizdai, prieš kuriuos esame bejėgiai. Ką mes, kaip individai, galime padaryti? Leiskite man kai ką pacituoti iš vieno jūsų kūrinio, Kierkegaardo eilutę, kurią žinote atmintinai: „Asmuo negali nei padėti, nei išsaugoti epochos, jis gali tik stebėti jos praradimą.“ Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
G.S. Nevisiškai. Pagal senovės santvarką plačiąja šio žodžio prasme asmens galimybės veikti buvo gana ribotos, tačiau šiandien bent galime pabandyti išrinkti humaniškus ir atsakingus politikus. Grįžkime prie Aristotelio. Mes vis gręžiamės į jį, tai geras įprotis. Pagal Aristotelį, idiotas (idiōtēs) yra toks žmogus, kuris, likdamas namuose, leidžia valdyti sukčiams. Sukčiai perima agorą (didelę prekyvietę, Graikijos demokratijos centrą), nes toks žmogus pirmenybę teikia savo asmeninio gyvenimo apsaugojimui. Jis nėra pakankamai suinteresuotas. Taigi jis praranda ir teisę skųstis. Jeigu mus valdo mafija, taip yra tik todėl, kad nenorėjome įsitraukti į politiką. Tai yra puikus demokratijos žlugimo paradoksas. Kasdien regiu, kaip tai vyksta Britanijoje.
Britanija turėjo beveik unikalų likimą: elitas buvo ruošiamas politikai. Tik patys geriausi Oksfordo ir Kembridžo absolventai patekdavo į parlamentą, bandydavo patekti į vyriausybę – toks buvo jų užmojis. Tai buvo labai išsilavinęs elitas. Tačiau per pastaruosius trisdešimt keturiasdešimt metų tai virto anekdotu. Dabar svarbūs vien bankai ir rizikos draudimo fondai.
L.A. Bet gal taip yra todėl, kad politika nebesiekia visuomenei gėrio?
G.S. Žinoma, viskas susiję, tai svarus argumentas. Politika būtų skirta visuomenės labui, jeigu į ją investuotų geri žmonės. Beje, kalbant šia tema, dažnai pamirštame, kad Amerika, mūsų nuostabioji Amerika, sukūrė tai, ko Europa nebepajėgia sukurti: 2008 m. prezidento rinkimuose dalyvavo net trys kandidatai, išties labai puikūs žmonės – Obama, McCainas ir Hillary Clinton. Kiekvienas iš jų autoritetingas ir nesvarbu, ar sutinkate su jų nuomonėmis, ar ne, tai jau kitas klausimas. Jie – stiprūs žmonės. O tai, kad, sakykim, chaotiška, korumpuota sistema sugebėjo pagimdyti tokius žmones, jau yra geras ženklas, tai man teikia vilties.
Stebuklai įvyksta. Nuo Cromwellio laikų žmonės Airijoje pagaliau nebežudo vienas kito. Tai juk stebuklas, kurį įvykdė Tony Blairas. Dešimt metų be galo sunkių derybų, kalbantis prie stalo su airiais. Tai nėra lengva, galiu jus patikinti. Tačiau jis niekada neprarado kantrybės, niekada nepritrūko ištvermės. Aš ir toliau tikiuosi, kad jei pavyko nusiraminti Airijos respublikonų armijai (IRA), jei galiausiai krito Berlyno siena, taip yra todėl, kad stebuklai įvyksta. Tai praktiniai stebuklai. Jie reti, bet pasitaiko. Ir jie priklauso nuo kitokios politikos sampratos, kurią remia geri žmonės. Bet jeigu mes, kaip individai, nenorime įsitraukti, tuomet kas dėl to kaltas?
L.A. Jūsų manymu, net muzika yra bejėgė prieš nežmoniškumą. Jums patinka muzika, gyvenate įrašų apsuptyje. Negalite gyventi be muzikos ar filosofijos, o savo knygoje The Poetry of Thought plėtojate temą, pagal kurią, muzika ir mintis turi vienodą prigimtį. Apie ką galvojate, klausydamasis muzikos?
G.S. Pirmiausia, išsiaiškinkime. Nesugebu „skaityti“ muzikos. Tai labai svarbu. Net muzikantai, manau, retas iš jų girdi muziką, kai skaito partitūrą. Matyt, kai kurie dirigentai gali perskaityti Mahlerio partitūrą ir savo galvoje išgirsti visus jos instrumentus. Tai gana neįprasta. Neturėdamas galimybės naudotis tuo, ką suteikia parašyta muzika, ir niekada iš tiesų neišmokęs valdyti instrumento, turiu tenkintis impresionistine mylėtojo aistra (o „mylėtojas“ reiškia meilužį) tam, kas man patinka.
Muzika, įrašai ir fortepijonas nuo pat mažens buvo mano vaikystės dalis. Pirmuose koncertuose lankiausi dar būdamas visai jaunas. Man nepaprastai pasisekė: tėvai veždavosi mane į koncertus ir operas. Atleisk senam žmogui už gyrimąsi, bet didelę dalį literatūros moku mintinai. Nepaisant blogėjančio regėjimo, manau, galėčiau gyventi su daugybe puikių kūrinių galvoje, kurie užpildytų mano dienas. Tačiau nemanau, kad galėčiau išgyventi, jei nustočiau girdėti muziką (vis labiau kurstu, bet dar tebegirdžiu). Neperdedu. Muzika man gyvybiškai svarbi!
Garso įrašų atsiradimas yra stebuklas. Gyventi šiais laikais, staiga pasiekti visą muzikos istoriją, visą muziką, kurią norime išgirsti, yra didžiulė prabanga. Nepamainoma prabanga.
L.A. Atrodo, skaičiau, kad muzika jus ypač domina nuo Schoenbergo laikų. Kodėl? Kaip manote, ar šiuolaikinė muzika turi ateitį?
G.S. Jis puikus. Schoenbergas, Debussy, Šostakovičius ir didieji Amerikos kompozitoriai – puikus muzikos periodas. Pirmiausia, techninės reprodukavimo priemonės leidžia nedelsiant išgauti individualią patirtį. Šiandien galiu klausytis geriausių pasaulio koncertų ar operų – turiu, galima sakyti, begalinį repertuarą. Ir ši muzika peržengia visas sienas, nėra jokių kalbinių barjerų. Roko hitus Vladivostoko gatvėse švilpauja tuo pačiu metu kaip ir Los Andžele. Muzika yra emocijų esperanto kalba. Be to, naudojant technines reprodukavimo priemones, pasireiškia ir kūrybos elementas (kaip pasakytų Walteris Benjaminas), kurio trūksta literatūroje. Manau, kad muzikos ateitis neturi ribų. Ar ir toliau rasis tam tikros operinės ar simfoninės muzikos formos? Sunku pasakyti. Bet tarp Elžbietos laikų ir šio amžiaus pradžios nebuvo nieko radikaliai naujo. Britteno (ypač jo „Piteris Graimsas“) ir daugelio kitų XX a. kompozitorių kūriniai pritraukia didžiules auditorijas visame pasaulyje. Koncertų salės pilnos ir tai labai geras ženklas. Ar sumažės kai kurių muzikos rūšių? Gal kamerinės muzikos jos klasikine forma? Nuskambės kvailai, bet kamerinei muzikai reikia kamerų. Tam reikia tam tikros socialinės aplinkos ir vietos, visai kitokios nei koncertų salėse. Ar ir toliau turėsime tokią puikią kamerinę muziką?
Bet kokiu atveju aš tikiu, kad gyvename labai puikių kompozitorių laikotarpyje. Man nereikia jums priminti Pierre’o Boulez’o svarbos. Tačiau taip pat yra György Kurtágas (vengrų kompozitorius, kurį statyčiau greta Bartóko) ir Elliottas Carteris (kuris iki savo šimtojo gimtadienio sukūrė puikių dalykų). Tiesa ta, kad šiuo metu aktyviai dirba pusšimtis didelių kompozitorių. Taigi muzikos srityje mes progresuojame. Bet vizualiųjų menų srityje negaliu palaikyti vadinamojo konstruktyvizmo. Tiesiog negaliu. Tuo tarpu su muzika, kad ir naujausia, tikiu, galiu būti labai laimingas. Muziką vertinu labai optimistiškai. Fiziškai jos kasdien siekiu. Diena be muzikos yra labai liūdna diena.
L.A. Ar muzikos klausote taip, kaip praktikuojate skaitymą, kaip tam tikrą pakartojimą, būtiną intelektiniam apetitui sužadinti, kaip grįžimą prie pažįstamo?
G.S. To paties kūrinio perklausymas yra nauja patirtis. Turiu draugų, labai gerų kompozitorių, kurie nekenčia garso įrašų. Jie sako: „Visada tas pats, jie negyvi.“ Laimei, kaskart klausydamasis muzikos kūrinio išgirstu tai, ko anksčiau nebuvau girdėjęs, bet tai yra pasauliečio, nemokančio skaityti partitūros, atsakymas, to, kuris pirmąkart klausydamasis nesuvokia jo vidinės struktūros. Šioje vietoje tikrai galiu suprasti ir muzikantų keblumus. O Didžiojoje Britanijoje, ačiū Dievui, su BBC ir kitomis radijo stotimis turime labai platų, dinamišką klasikinės ir šiuolaikinės muzikos pasirinkimą. Čia yra tiesioginės transliacijos, dažnos premjeros ir platus diskografinis repertuaras.
Yra labai linksma BBC programa Private Passion („Privati aistra“): svečias kviečiamas pasirinkti septynis įrašus ir apie juos pakalbėti. Tyčia norėjau rasti tai, ko jie neturėtų, nepaisant jų archyvuose esančių dvylikos milijonų įrašų (jie giriasi, kad turi viską). Kylant nacizmui, mūsų namuose Paryžiuje (mano tėvai buvo vagnerininkai, kaip ir visi Vidurio Europos žydai) mums buvo draudžiama klausytis Wagnerio vokiečių kalba. Bet mano tėvas Paryžiaus operoje atrado nuostabų rusų dainininką vardu Rogatchevsky, dainuojantį prancūziškai. Aš vis dar turiu įrašus čia, šiame kambaryje, „Parsifalį“ prancūzų kalba. Taigi pasakiau BBC, kad juos atsinešiu. Bet jie turėjo! Kalbėjau apie tai per radiją, aiškindamas, kad net kita kalba, net kitoje kontekstinėje civilizacijoje puiki muzika patvirtina savo autoritetą.
Tiek, kiek manyje skamba puikus džiazas, tiek pavėlavau į kitokios muzikos traukinį. Kai buvau studentas, daug klausiausi Muggsy Spaniero, Ellingtono ir kitų Čikagoje – tais laikais tai buvo pasaulinė džiazo sostinė. Ir aš vis dar myliu klasikinį džiazą. Bet negaliu klausytis hiphopo, sunkiojo metalo ir visų roko žanrų, kurie tada atsirado. Tai praleisti greičiausiai reiškia praleisti šio amžiaus muzikinę energiją – su visu jos brutalumu ir dviprasmybe. Gailiuosi, bet juk ir negali žmogus visko suprasti. Ir aš nustojau suprasti. Vis dėlto esu tikras, kad milijonams jaunų žmonių rokas atspindi patį jų vidinio gyvenimo ritmą.
…
Vertė Karolina Rimkutė
Versta iš: George Steiner, Laure Adler, A Long Saturday, Chicago: University of Chicago Press, 2017, p. 74–86.
Susiję tekstai:
Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu
Atgalinis pranešimas: Humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais (II) | Aplinkkeliai.lt