Nekūrybinis rašymas: pasaulis kupinas tekstų 2

pagal | 2020 05 09

Per pastaruosius kelis metus kompiuterijos sprogimo banga išsviedė aibę rašytojų, besinaudojančių kopijavimo ir pasisavinimo strategijomis; kompiuteris paskatino rašančiuosius mėgdžioti jo veikseną. Nieko stebėtino, kad, iškirpimui ir įklijavimui tapus neatsiejama rašymo proceso dalimi, rašytojai ėmė išnaudoti šias funkcijas kraštutiniais būdais, kurių visiškai nenumatė jų kūrėjai.

Jei pažvelgtume į vaizdo meno istoriją – paskutinįkart, kai priprasta technologija susidūrė su meno praktika, – rastume kelis tokių judesių precedentus. Atskiro dėmesio nusipelno 1965 m. Nam June Paik’o Magnet TV, kuriame menininkas ant nespalvoto televizoriaus uždėjo didelį pasagos formos magnetą ir tokiu būdu įsibrovė į erdvę, anksčiau skirtą tik Jackui Benny’iui ir Edui Sullivanui, iškalbingai ją paversdamas vingiuotomis, organiškomis abstrakcijomis. Šis judesys užginčijo vienpusį informacijos srautą. Paik’o televizijos versijoje galima valdyti tai, ką matai: sulig magneto pasukimu keičiasi ir pats vaizdas. Iki tol televizija buvo pramogų ir aiškaus bendravimo priemonė. Vis dėlto šis paprastas menininko judesys apvertė televiziją taip, kaip negalėjo įsivaizduoti nei jos žiūrovai, nei prodiuseriai, ir atvėrė visiškai naujas galimybes medijoms, dekonstruodamas į technologiją įterptus galios, politikos ir sklaidos mitus, kurie lig tol buvo nematomi. Rašytojai išnaudoja kompiuterinę iškirpimo ir įklijavimo funkciją taip, kaip Paik’as išnaudojo magnetą televizijai.

Nors kompiuteriai namuose naudojami jau daugiau nei du dešimtmečius, o žmonės nuolat karpė bei klijavo, būtent dėl plačiajuosčio ryšio skverbties ir plėtros kalbos lauko purenimas tapo gundančiai lengvas. Prisijungimo prie tinklo per telefono liniją [dial-up] laikais irgi galėjai kopijuoti ir įklijuoti žodžius; pradžioje tekstai vienu kartu buvo pateikiami viename lange. Tai tebuvo tekstas, bet krovimo laikas vis tiek būdavo nemažas. Atsiradus plačiajuosčiam ryšiui, čiaupas yra atsuktas kiaurą parą.

Palyginimui, nebėra nieko panašaus į spausdinimą rašomąja mašinėle, kuri praskynė kelią tekstų replikacijai. Iš pradžių tą daryti kainavo daug jėgų ir laiko. Vėliau, jau baigęs rašyti, galėjai pasidaryti visas norimas kopijas Xerox įrenginiu. Dėl to XX amžiuje esama nepaprastai daug spausdinimu ir détournement technika paremto porašymo [postwriting]: ryškūs pavyzdžiai – Williamo S. Burroughso iškarpos ir įklijos bei įstabūs Bobo Cobbingo mimeografiniai eilėraščiai. Ankstesnes skolinimosi formas literatūroje – koliažą ir pastišą (imant žodį iš vienur, sakinį iš kitur) – nulemdavo įdėtos pastangos. Ranka perrašyti ar rašomąja mašinėle atspausdinti visą knygą yra vienas dalykas; visai kas kita – ištisos knygos iškirpimas ir įklijavimas trimis klavišų paspaudimais: pažymėti viską / kopijuoti / įklijuoti [select all / copy / paste].

Tai neabejotinai suteikia pagrindą literatūrinei revoliucijai.

Ar tikrai? Atidžiau patyrinėjus, aiškėja, kad didžioji dalis rašymo rutuliojasi taip, tarsi interneto nė nebūtų. Literatūrinį pasaulį vis dar pastoviai krečia apgaulės, plagijavimo ir mistifikavimo skandalai, kurie meno, muzikos, kompiuterijos ar mokslo pasauliuose keltų vien nuostabą ir juoką. Sunku įsivaizduoti, kad Jameso Frey ar J. T. LeRoy skandalai galėtų papiktinti žmogų, susipažinusį su išmoningomis, sąmoningai apgaulingomis Jeffo Koonso provokacijomis ar reklamų perpaveikslavimu, atliktu Richardo Prince’o, kuris nusipelnė Guggenheimo muziejaus retrospektyvos už plagijavimo tendencijas. Koonsas ir Prince’as savo karjeras pradėjo tiesmukai sakydami, kad užsiima pasisavinimu ir „neoriginalūs“ yra tyčia, o štai Frey ir LeRoy – netgi tada, kai buvo pričiupti – ir toliau savo kūrinius pristatinėjo kaip autentiškus, nuoširdžius, asmeninius pareiškimus auditorijai, akivaizdžiai trokštančiai tokių savybių literatūroje. Visa tai lydėjęs šokis buvo komiškas. Frey atveju leidyklai Random House buvo iškelta byla ir ji turėjo išleisti šimtus tūkstančių dolerių bylinėjimuisi bei tūkstančius – skaitytojams, kurie jautėsi apgauti. Dabartiniuose šios knygos leidimuose yra įterptas įspėjimas, skaitytojus informuojantis, kad tai, ką jie ketina skaityti, iš tiesų yra grožinės literatūros kūrinys.

Įsivaizduokite, kiek skausmo ir kančių buvo galima išvengti, jei Frey ar LeRoy nuo pat pradžių būtų elgęsi Koonso stiliumi ir pripažinę, kad jų strategija tebuvo pagražinimas su neautentiškumo, netikrumo ir neoriginalumo intarpais. Betgi ne.

Beveik prieš šimtmetį meno pasaulis, – judinamas Marcelio Duchampo ready-made‘ų, Francis’o Picabios mechaninių piešinių ir populiarios Walterio Benjamino esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, – atsisakė įsitvirtinusių originalumo ir replikacijos sąvokų. Vėliau šias idėjas į naują lygmenį perkėlė Andy Warholo ir Matthew Barney vedamas paklausių menininkų paradas, įkvėpęs gyvybę baisiai sudėtingoms tapatybės, medijų ir kultūros sampratoms. Šios, žinoma, tapo įprasto meno pasaulio diskurso dalimi, o tai savo ruožtu sukėlė kontrreakcijas, pagrįstas nuoširdumu ir reprezentacija.

Tas pats muzikoje: semplingas – ištisų muzikos kūrinių konstravimas iš kitų kūrinių – tapo priprastu dalyku. Kultūra, pradedant Napster ir vaizdo žaidimais, karaoke ir torentais, įsilieja į daugialypį skaitmeninį pasaulį; čia išsiskiria tik rašymas, kuris iš esmės tebėra nukreiptas į autentiškos ir tvarios tapatybės propagavimą bet kokia kaina.

Neperšu minties, kad tokio rašymo reikėtų atsisakyti: kieno gi širdies nevirpino puikūs memuarai? Bet aš jaučiu, kad literatūra, – kurios potencialas, kalbant apie išraiškų įvairovę, yra begalinis, – įstrigo provėžoje ir linksta išgauti vis tą pačią melodiją, apsiribodama kuo siauresniu spektru; tokiu būdu ji susivaržo ir nebegali dalyvauti vaisingiausiuose bei įdomiausiuose šių laikų kultūriniuose diskursuose. Mano manymu, tai yra labai liūdna akimirka, kadangi literatūrinis kūrybiškumas prarado puikią galimybę neįtikėtinai save atgaivinti.

Galbūt viena rašymo įstrigimo priežasčių gali būti kūrybinio rašymo mokymo būdai. Per pastarąjį amžių buvo išplėtotos painios medijų, tapatybės ir semplingo sampratos, ir knygos apie tai, kaip būti kūrybingu rašytoju, remiasi klišėmis, ką reiškia būti „kūrybingu“. Šiose knygose prikaišiota įvairių patarimų: „Kūrybingas rašytojas yra tyrinėtojas, novatorius. Kūrybinis rašymas leidžia apibrėžti savąją kryptį ir drąsiai eiti ten, kur dar niekas nebuvo įžengęs.“ Arba, ignoruojant tokius milžinus kaip de Certeau, Cage’as ir Warholas, teigiama, kad „kūrybinis rašymas yra išsilaisvinimas iš kasdienio gyvenimo suvaržymų“.

XX amžiaus pradžioje tiek Duchampas, tiek kompozitorius Erik’as Satie prisipažino norintys gyventi be atminties. Šitai jiems reiškė atvirumą kasdienybės stebuklams. Vis dėlto atrodo, kad kiekvienoje kūrybinio rašymo knygoje pabrėžiama, jog „atmintis dažnai yra pagrindinis kūrybinės patirties šaltinis“. Šių knygų praktinių patarimų skyriai yra baisiai skurdūs ir dažniausiai kreipia dėmesį į teatrališkumu, o ne kasdieniškumu paremtą rašymo būdą: „Pasitelkdami pirmojo asmens požiūrį, paaiškinkite, kaip 55 metų vyras jaučiasi savo vestuvių dieną. Tai pirmoji jo santuoka.“ Man mielesnė Gertrude Stein, kuri, rašydama trečiuoju asmeniu, pasakoja apie savo nepasitenkinimą tokiomis technikomis: „Aprašinėdama, ji visaip eksperimentavo. Net bandė kurti žodžius, tačiau gan greit to atsisakė. Anglų kalba buvo jos terpė ir būtent anglų kalbos dėka reikėjo atlikti užduotį, išspręsti problemą. Sukurtų žodžių vartojimas ją žeidė, tai buvo pabėgimas į imitacinį jausmingumą.“

Pastaruosius kelis metus Pensilvanijos universitete skaičiau paskaitų kursą pavadinimu „Nekūrybinis rašymas“ [Uncreative Writing]. Studentai šiose paskaitose peikiami už bet kokį originalumo ir kūrybingumo rodymą. Ir atvirkščiai, giriami už plagijavimą, tapatybės vagystę, perpanaudojimą, durstinius, semplingą, pasisavinimą ir vogimą. Nieko stebėtino, kad čia jie tarpsta. Tai, ką jie patyliukais su(si)žino, atvirai tiriama saugioje aplinkoje pasitelkus atsakomybės, o ne beatodairiškumo principus.

Mes perrašome dokumentus ir transkribuojame garso įrašus. Atliekame smulkius pakeitimus Vikipedijos puslapiuose (a keičiame į [kitą anglišką nežymimąjį artikelį] an arba įterpiame papildomą tarpą  tarp žodžių). Vedame užsiėmimus internetinių pokalbių kanaluose, be to, ištisus semestrus praleidžiame išimtinai Second Life‘e. Norėdami baigti semestrą, mano studentai privalo nusipirkti kursinį darbą iš internetinės mokslinių darbų daryklos [online paper mill] ir užrašyti ant jo savo vardą, o tai, be abejo, yra labiausiai uždraustas dalykas akademybėje. Tuomet studentai turi viešai pristatyti mokslinį darbą kaip savo asmeninį ir apginti jį nuo kitų studentų atakų. Kokį kursinį jie pasirinko? Ar įmanoma apginti tai, ko neparašei? Kažko, su kuo, galbūt, nesutinki? Įtikink mus.

Visa tai, žinoma, yra pagrįsta technologijomis. Kuomet studentai atvyksta į auditoriją, jiems nurodoma išsitraukti ir įsijungti savuosius nešiojamuosius kompiuterius. Dabar mes turime progą žvilgtelėti ateitin. Pamatęs, kokie įspūdingi yra tokio mokymo(si) rezultatai, kokia nepaprastai susidomėjusi ir demokratiška yra auditorija, aš vis labiau įsitikinu, kad jau niekada negalėsiu grįžti prie tradicinės pedagogikos. Taigi ne tiek studentai išmoksta iš manęs, kiek aš iš jų. Dabar profesorius yra pusiau vakarėlio šeimininkas, pusiau eismo reguliuotojas, nuolatinis įgalintojas.

Paslaptis: užgniaužti saviraiškos neįmanoma. Net kai darome tokius iš pažiūros „nekūrybinius“ veiksmus kaip kelių puslapių perrašymas, mes išreiškiame save įvairiausiais būdais. Pasirinkimo ir pertvarkymo aktai apie mus pasako tiek pat daug, kiek mūsų istorija apie vėžio operaciją patyrusią motiną. Tiesiog mūsų niekada nemokė vertinti tokių pasirinkimų.

Po semestro viena studentė, kurios „kūrybingumą“ priverstinai slopinau, versdamas plagijuoti ir transkribuoti, man prisipažino esanti nusivylusi, kadangi to, ką darėme, tikrai negalėjai vadinti nekūrybiškumu; būdama „nekūrybinga“, ji atliko patį kūrybiškiausią savo gyvenimo darbą. Vadovaudamasi priešingu požiūriu į kūrybiškumą – pačia banaliausia, perdėtai vartojama ir prastai apibrėžta rašymo mokymo koncepcija – ji atsinaujino ir atjaunėjo, vėl ugningai įsimylėjo rašymą.

Aš daug metų dirbau reklamos srityje kaip „kūrybos vadovas“ ir galiu pasakyti, kad, nepaisant to, ką gali tvirtinti kultūros visažiniai, kūrybiškumas, – kuris mūsų kultūroje suvokiamas kaip begalinis šabloninių romanų, memuarų ir filmų paradas, – yra dalykas, kurio vengti turi tiek „kūrybinės klasės“ narys, tiek „meninės klasės“ narys. Dabar, kai technologijos keičia žaidimo taisykles visuose mūsų gyvenimo aspektuose, laikas užginčyti ir paneigti tokias klišes bei rekonstruoti jas į kažką naujo, kažką šiuolaikiško, kažką – galų gale – aktualaus.

Žinoma, ne visi su tuo sutinka. Neseniai, kai baigiau skaityti paskaitą viename iš Gebenės lygos [Ivy League] universitetų, auditorijos gale atsistojo pagyvenęs, gerai žinomas modernistinių tradicijų prisisėmęs poetas ir, dūręs pirštu, apkaltino mane nihilizmu bei poezijos džiaugsmo pagrobimu. Jis man papriekaištavo, kad išmušiau pagrindą vienam iš pačių švenčiausių dalykų, o tada užsipuolė, pažerdamas virtinę klausimų, kuriuos anksčiau jau nekart esu girdėjęs: kaip nustatyti kūrinių kokybę, jeigu bet ką galima užrašyti ir pateikti kaip literatūrą? Kuo šitai baigsis, jeigu viskas tėra ištiso interneto karpymas ir klijavimas į Microsoft Word dokumentą? Jeigu bet kokį pertvarkytą tekstą galime laikyti poezija, ar nerizikuojame išmesti pro langą sprendimo ir kokybės kriterijų? Kas nutinka su autorystės sampratomis? Kaip klostysis karjeros ir kanonai, kaip viską reikės vertinti? Ar mes vėl grįžtame prie autoriaus mirties, stengiamės pribaigti figūrą, kurios pirmąkart teorijai nepavyko nužudyti? Ar ateityje visi tekstai bus neautoriniai ir bevardžiai, rašomi mašinų mašinoms? Nejaugi literatūra ateityje taps paprasčiausiu kodu?

Tai visiškai pagrįstas nerimas vyro, dalyvavusio pergalinguose XX amžiaus literatūriniuose mūšiuose. Jo kartos iššūkiai buvo tokie pat sudėtingi. Kaipgi jie įtikino tradicionalistus, kad disjunktyvus kalbos vartojimas, perteiktas išskaidyta sintakse ir sudurtiniais žodžiais, žmogaus emocijas gali išreikšti ne blogiau nei laiko patikrinti metodai? Arba kad istorija nebūtinai turi būti pasakojama laikantis griežto naratyvo, norint perteikti jos logiką ir prasmę? Nepaisydami jokių sunkumų, jie atkakliai laikėsi savo požiūrio.

Žvelgdamas į XXI amžių, kuriame kyla visiškai kitokie klausimai nei praėjusiame šimtmetyje, aš galiu atsakyti kiek kitaip. Jeigu viskas yra tik ištiso interneto karpymas ir klijavimas į Microsoft Word dokumentą, tuomet svarbą įgauna tai, ką jūs, autorius, nusprendžiate pasirinkti. Sėkmė glūdi žinojime, ką įtraukti ir, svarbiausia, ką palikti. Jeigu visą kalbą galima paversti poezija ją paprasčiausiai pertvarkant (jaudinanti galimybė), tuomet čia geriausias sprendėjas bus tas, kuris žodžius pertvarkys pačiu energingiausiu ir įtikinamiausiu būdu.

Sutinku, kad, išmetus pro langą sprendimo ir kokybės kriterijus, mūsų iškart laukia nemalonumai. Demokratija tinka YouTube‘ui, tačiau meno atveju tai dažniausiai reiškia nesėkmę. Visi žodžiai gali būti sukurti lygūs, tačiau jų sudarymo būdas toks nėra; neįmanoma suspenduoti sprendimo ir kvaila atmesti kokybę. Mimezė ir replikacija nepanaikina autorystės; veikiau tik kelia naujus reikalavimus autoriams, kurie, kurdami meno kūrinį, turi atsižvelgti į šias naujas peizažo dalis: jei nenorite, kad kūrinys būtų kopijuojamas, nekelkite jo į internetą.

Karjeros ir kanonai nebesiklostys tradiciniais būdais. Nesu tikras, ar išvis išliks mums įprasta karjeros samprata. Gali būti, kad literatūros kūriniai funkcionuos taip, kaip šiandien internete plinta trumpalaikiai memai (dažnai nepasirašyti ir neautorizuoti), kuriuos galiausiai išstumia kita aktuali banga. Kadangi autorius nemiršta, autorystę galėtume apsvarstyti konceptualiau: turbūt geriausi ateities autoriai bus tie, kurie sugebės parašyti geriausias programas, padedančias manipuliuoti, narstyti ir skleisti kalbinę praktiką. Jeigu, kaip tvirtina Christianas Bökas, būsimą poeziją rašys vienos, o skaitys kitos mašinos, vis dėlto artimiausioje ateityje turės atsirasti koks nors išmanėlis už uždangos, kuris sugalvos tokias mašinas, todėl net jeigu literatūra taps paprasčiausiu kodu (intriguojanti idėja), išmaniausi protai, slypintys už mašinų, bus laikomi didingiausiais mūsų autoriais.

1959 m. poetas ir menininkas Brionas Gysinas teigė, kad rašymas nuo tapybos yra atsilikęs penkiasdešimčia metų. Jis vis dar gali būti teisus: pradedant impresionizmu, avangardas yra pagrindinė kryptis meno pasaulyje. Už naujoves ir rizikavimą nuolatos apdovanojama. Nepaisant modernizmo pasiekimų, literatūra žengia dviem retai susikertančiais paraleliniais takais – pagrindiniu ir avangardiniu. Dabar skaitmeninės kultūros sąlygos nelauktai sukėlė susidūrimą ir išjudino iš pažiūros tvirtus abiejų stovyklų pamatus. Ūmai mes visi atsidūrėme toje pačioje valtyje, gvildendami naujus klausimus, susijusius su autoryste, originalumu ir tuo, kaip kaldinama prasmė.

Kenneth Goldsmith

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: It’s Not Plagiarism. In the Digital Age, It’s ‘Repurposing.’

Susijęs tekstas: Nekūrybinis rašymas: pasaulis kupinas tekstų 1

Nekūrybinis rašymas

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.