Paskaita, regis, sudomino studentus: Borgesas Amerikoje

pagal | 2019 10 13

Jorge Luis Borges (Niujorko centrinis parkas, 1969) // nuotr. aut. Diane Arbus

Argentiniečių poetas, rašytojas ir vertėjas Jorge Luisas Borgesas XX a. 7 deš. pabaigoje lankėsi Amerikoje ir Harvardo universitete pristatė šešių paskaitų ciklą „Poezijos menas“ (This Craft of Verse). Paskaitų garso įrašai vėliau buvo netikėtai atrasti universiteto archyvuose: tuose įrašuose galima išgirsti vieną įdomiausių praeito amžiaus literatūrinių balsų – atvirą, sąmojingą, kupiną erudicijos Borgeso balsą, sakantį: „Pagrindinis mano gyvenimo faktas – žodžių gyvavimas ir galimybė juos įausti į poeziją.“

Rašytojas, savo kūryboje trynęs ribas tarp tikro ir pramanyto pasaulių, tarp tikrovės ir teksto, pats jautėsi savo rašomo kūrinio veikėju. Borgeso novelėje „Kitas“ iš rinkinio „Smėlio knyga“ (El libro de arena, 1975) galima aptikti įdomų tokios jausenos aprašą, o kartu ir nuorodą apie jo paskaitas Harvardo universitete, įsikūrusiame Kembridžo mieste.

Tai nutiko 1969 metų vasario mėnesį Bostono šiaurėje, Kembridže. Įvykį užrašiau neiškart, nes iš pradžių troškau jį pamiršti, kad neišprotėčiau. Dabar, 1972 metais, manau, kad jeigu jį užrašysiu, tai kiti, o ilgainiui turbūt ir aš, perskaitys jį kaip apsakymą.

Žinau, kad įvykis buvo bemaž nepakenčiamas, – kol tęsėsi, ir gerokai vėliau, ilgomis nemigos naktimis. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jį atkurdamas sujaudinsiu skaitytoją.

Buvo dešimta valanda ryto. Aš sėdėjau ant suolelio palei Čarlzo upę. Po dešinei, maždaug už puskilometrio dunksojo aukštas statinys, kurio pavadinimo aš lig šiol nežinau. Pilkas vanduo plukdė dideles ledo lytis. Upė neišvengiamai įteigė man mintį apie laiko tėkmę. Apie archajinę Heraklito ištarą. Jaučiausi išsimiegojęs; vakarykštė paskaita, regis, sudomino studentus. Aplinkui – nė gyvos dvasios.

Staiga man pasivaideno (pasak psichologų, tai atsitinka nuvargus), kad sykį jau esu išgyvenęs šią akimirką. Kažkas prisėdo ant kito suolelio krašto. Aš mielai būčiau pasilikęs sau vienas, bet nesikėliau nenorėdamas pasirodyti nemandagus. Nepažįstamasis ėmė švilpauti. Ir tuomet aš patyriau sukrėtimą, pirmąjį iš daugelio kitų to ryto sukrėtimų. Jis švilpavo ar mėgino iššvilpauti (niekad nemokėjau pagauti melodijos) Eliaso Reguleso „Lūšnelę“. Melodija nukėlė mane į seniai pradingusį patijų ir priminė Alvarą Melianą Lafinurą, mirusį prieš daugelį metų. Paskui išgirdau dainos žodžius – pirmosios decimos žodžius. Tai nebuvo Alvaro balsas, tačiau norėjo atrodyti panašus į Alvaro balsą.

Su siaubu jį atpažinau.

Aš prisislinkau prie nepažįstamojo ir paklausiau:

– Pone, jūs argentinietis ar urugvajietis?

– Argentinietis, tačiau nuo 1914 metų gyvenu Ženevoje, – atsakė šis.

Ilgai tylėjome. Paskui aš pasiteiravau:

– Malanju gatvė, numeris aštuoniolika, priešais stačiatikių cerkvę?

Jis pasakė taip.

– Tuomet, – ryžtingai tariau aš, – jūs vadinatės Chorchė Luisas Borchesas. Aš taip pat esu Chorchė Luisas Borchesas. Dabar 1969 metai, mes – Kembridže. 1 […]

Taigi rašytojas, gyvenęs savo tekstų labirintuose, atvyko į Kembridžą Amerikoje, kad papasakotų apie poeziją ir literatūrą apskritai. Paskaitų dėstymo metu Borgesas jau buvo beveik aklas (galėjo atskirti tik vieną spalvą – „tigro spalvą“, geltoną), todėl į auditoriją kreipėsi vien pasikliaudamas savo atmintimi ir erudicija.

Nors paskaitų ciklo pavadinime pabrėžta poezija, eilėrašyba, Borgesas savo klausytojams pristato plačią apžvalgą, pradėdamas nuo prozos formų (ypač romano), literatūros istorijos, vertimo teorijos ir baigdamas filosofiniais literatūros aspektais bei komunikacijos reikšme.

Borgesas paskaitose pateikia daugybę pavyzdžių iš anglosaksų, ispanų, prancūzų, italų, graikų, lotynų, arabų, žydų, kinų literatūros, išraiškingai kalba apie Platoną, senovės skandinavų poetines kalbos figūras keningus, Shakespeare’ą, Byroną, Poe, Whitmaną, Keatsą, Joyce’ą, taip pat apie Homero, Biblijos, Omaro Chajamo rubajatų vertimus. Visur rašytojas nuolat pabrėžia savo amžiną meilę anglų kalbai ir anglosaksų literatūrai – tiek senajai, tiek šiuolaikinei. Kiekvienoje paskaitoje atsispindi jo literatūrinė pajauta, skonis, nerimas ir įsitikinimai.

Borgeso pasakojimas, kad ir kokias temas liestų – metaforą, epinę poeziją, eilių kilmę, poetinę prasmę, asmeninį „poetinį kredo“, niekada nepraranda nei vaizdingumo, nei intelektualumo.

Vienas įtaigiausių XX a. literatūrinių balsų kviečia į paskaitą apie meilę kalbai ir literatūrai.

Jorge Luis Borges
„Poezijos menas“:

Įžanga

Poezijos mįslė

Metafora, 1

Metafora, 2

Istorijos išdėstymas

Žodis-muzika ir vertimas

Mintis ir poezija, 1

Mintis ir poezija, 2

Poeto kredo

 

Parengė Linas J. Jankauskas

ubu.com/sound/borges

 

  1. J. L. Borges, „Smėlio knyga“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p.246–247, vertė Linas Rybelis.

    P.s.: visą novelę „Kitas“ galima perskaityti ČIA, išklausyti ČIA arba pažiūrėti ČIA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.