Mandorla itališkai reiškia migdolą. Ikonografijoje mandorla vaizduojama kaip du apskritimai, viduryje sudarantys migdolo formą (tai atsispindi ir sekančioje nuotraukoje iš Chalice Well – „Taurės šulinio“ – sodų Jungtinėje Karalystėje).
Mandorla taip pat gali kreipti į pačią migdolo formą.
Ankstyvajame krikščionybės laikotarpyje mandorla buvo remtasi norint simbolizuoti dieviškumo ir žmogiškumo susikirtimo tašką. Ji taip pat simbolizuoja įsčias ir nekaltą prasidėjimą. Esama daugybės Kristaus atvaizdų mandorloje, kurių vieną – Luvro muziejaus mozaikinę ikoną iš XIII a. pr., vaizduojančią Kristaus Atsimainymą, – pateikiame žemiau.
Poetas Paulis Celanas vieną savo eilėraštį, paskelbtą 1963 m., irgi pavadino „Mandorla“. Pateikiame originalų eilėraštį bei jo vertimus į anglų (vertė Michaelis Hamburgeris) ir lietuvių (vertė Sigitas Geda) kalbas.
MANDORLA
In der Mandel — was steht in der Mandel?
Das Nichts.
Es steht das Nichts in der Mandel.
Da Steht es und steht.
Im Nichts — wer steht da? Der König.
Da steht der König, der König.
Da steht er und steht.
Judenlocke, wirst nicht grau.
Und dein Aug — wohin steht dein Auge?
Dein Aug steht der Mandel entgegen.
Dein Aug, dem Nichts stehts entgegen.
Es steht zum König.
So steht es und steht.
Menschenlocke, wirst nicht grau.
Leere Mandel, königsblau.
MANDORLA
In the almond — what dwells in the almond?
Nothing.
What dwells in the almond is Nothing.
There it dwells and dwells.
In Nothing — what dwells there? The King.
There the King dwells, the King.
There he dwells and dwells.
Jew’s curl, you’ll not turn grey.
And your eye — on what does your eye dwell?
On the almond your eye dwells.
Your eye, on Nothing it dwells.
Dwells on the King, to him remains loyal, true.
So it dwells and dwells.
Human curl, you’ll not turn grey.
Empty almond, royal-blue.
MANDORLA
Migdole – kas stovi migdole?
Niekas.
Stovi Niekas migdole.
Stovi ir stovi.
O Nieke – kas stovi? Karalius.
Čia stovi karalius, karalius.
Čia stovi ir stovi.
Žydo galva nepražilki.
Ir tavo akis – kur tavo akis?
Tavo akis stovi priešais migdolą.
Tavo akis priešais Nieką čia stovi.
Ji stovi priešais karalių.
Stovi ir stovi.
Žmogaus galva, nepražilki.
Tuščias migdolas karališkai žydras.
Šis eilėraštis, kaip ir kiti Celano kūriniai, yra paslaptingas, pilnas mįslių. Gali beveik girdėti vis arčiau ir arčiau sėlinantį Golumą, rezgantį šią minklę Bilbui: „Kas-s s-tovi migdole, mano mieliaus-sias-s? Kas-s gi ten s-stovi?“ Šiame klausime juntama laiko ir tamsos sunkuma.
Celano atveju toji sunkuma pasireiškia mandorlos vaizdinyje, kuris kirba eilėraščio viduje ir išorėje, ne tiek atsakydamas į klausimus, kiek juos aptemdydamas. Šis eilėraštis tam tikra prasme yra tiesioginis ikonografijos aprašymas; mandorloje, arba migdole, yra niekas; tai tuščia erdvė, kurios vieną pavyzdžių Chalice Well soduose jau minėjome. Ši tuščia erdvė, arba niekas, simbolizuoja arba numato Jėzų, žmogišką ir dievišką karalių. Paskutiniame posme mandorla taip pat tampa pačia akimi – akimi asmens, žiūrinčio į Dievo simbolį, arba Dievo, žvelgiančio į žiūrovą. Tuomet migdolas tampa ir vaizdiniu, ir tikrove, persmelkiančiais vienas kitą kaip atspindžiai priešpriešiniuose veidrodžiuose, nuolatos tolstantys į plokščią amžinybės erdvę.
Originalus vokiškas tekstas susideda iš atspindžių ir pakartojimų eilių:
Da steht der König, der König.
Da steht er und steht.
Žodis der König kartojamas ne dėl pabrėžimo, o dėl to, kad karalius iš tikrųjų yra ne vienas, o du, kaip persiklojantys mandorlos apskritimai. Jis yra ir aidas, ir kažkas, ir niekas.
Viena galimybė to, kur apskritimai susiduria, arba tai, kas stovi migdole, yra Šoa. Celanas, skirtingai nei jo tėvai, Holokaustą išgyveno. Šiame kontekste žydui ateistui Celanui eilutė „Judenlocke, wirst nicht grau” galėtų būti tikėjimo (ar kažko kito) patvirtinimas: Kristus, žydas ir karalius, amžiams išlieka jaunas. Tai galėtų būti ir tam tikra elegija Celano tėvams bei visoms Šoa aukoms. Kai esi miręs, plaukai nepražyla.
Vis dėlto būtų neteisinga šį kūrinį laikyti vien tik eilėraščiu, skirtu Holokaustui. Tai, ką Celanas pasisėmė iš asmeninės tragedijos, nebuvo religinė neviltis. Holokaustas jam tapo varomąja jėga ir prasmės žlugimo centru. Holokausto ne tik negali perteikti; jau pats mąstymas apie jį atskleidžia bet kokio perteikimo negalimybę. Kalba svyruoja ant tylos ašmenų, ir galutinis atsakymas į bet kurį klausimą yra niekas.
Taigi kalba skaidosi ir sklaidosi. O kaip dėl atvaizdų? Mandorla taip pat yra tam tikras vaizdavimas. Tai vizualus simbolis. Kalbos gali nepakakti, kad suprastume, kas stovi migdole, bet piešinyje matome, kas tai yra, – niekas arba Jėzus, veidas arba prisiminimas, kaip medalione. Jeigu negalima papasakoti, tuomet galbūt galima parodyti?
Gal ir galima… bet kuriam galui? Kalba praslysta pro prasmės atidėliojimą: migdolas yra niekas, Karalius, Dievas, Holokaustas, netgi Golumas, jeigu norite, kaip ir visi tie švilpiamieji priebalsiai žodžiuose. Vaizdai neatidėliojami, jie nuolatos pasirodo. Vaizdai tokie stabilūs, kad gali juos matyti net ir kalbos dėka. Mandorla, išryškėjanti eilėraštyje, yra aiškesnė nei pats eilėraštis.
Šis aiškumas pats apibrėžia prasmę. Tai, kas matoma mandorloje, yra tavo paties akis, nesenstanti ir atvira. Karalius migdole yra nejudantis Dievas. Jo ribos apibrėžtos, ir toks Dievas, apribotas riešuto kevale, išvis nėra Dievas. Jis yra niekas, vaizdinys. Žodis išslysta, paveikslas sustingsta. „Mandorla“ ištuština ne tik kalbą, bet ir erdvę tarp vaizdo ir kalbos. Ji nėra komiška. Iš tiesų tai yra ne-erdvė, susidariusi susikirtus ir prapuolus jos komiškumo dalims – Dievo vardui ir veidui.
Parengė ir vertė T.
Parengta pagal: Noah Berlatsky, It Dwells and It Dwells