Kierkegaard Apie ironijos samprata 417x700 Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą  (I)

Kierkegaardo disertacijos „Apie ironijos sampratą“ originalus titulinis puslapis (1841)

1841 m. rugsėjo 29 Sørenas Aabye Kierkegaardas apgynė filosofijos magistro disertaciją „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“[1]. Šį darbą jaunasis Siorenas parašė daniškai – netradiciškai tam laikmečiui (ir tik gavęs karaliaus leidimą), nes jautė, kad gimtoji kalba leis geriausiai atskleisti ironijos temą. Tiesa, disertaciją jam teko apginti pagal to meto tradiciją – lotyniškai. Ir tai jam puikiai pavyko. Darbas susilaukė palankių vertintojų atsiliepimų: intelektualus, išskirtinis, vertas dėmesio. Iš paskos sekė ir kritika: daugiažodžiavimas, ne visai akademiškas tekstas, labiau stiliaus, o ne turinio meilė. Ir Siorenas tai žinojo. Vėliau jis skaitytojų atsiprašė, jeigu jiems šiame darbe užkliūtų kažkas, kas moksliniame darbe nedera, pavyzdžiui, keistas minčių dėstymas, tekste prasiveržiantis džiaugsmingumas, mat rašydamas disertaciją jis kartais uždainuodavo – kad išblaškytų nuobodulį.

Disertaciją sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje apmąstomas Platono, Ksenofonto ir Aristofano požiūris į Sokratą ir jo ironiją. Kierkegaardas sako, kad Ksenofontas ir Platonas apie Sokratą – tiek nušviesdami jo veiklą, tiek kalbėdami apie jo teismą – rašo pernelyg rimtai, taigi jie nesuprato nei „Atėnų gylio“, nei jo metodų.

Sokratą tiksliausiai suprato Aristofanas savo komedijoje „Debesys“. Šis kūrinys buvo nuo seno vertinamas kaip nesupratinga Sokrato pajuoka ir galbūt netgi suformavo neigiamą atėniečių nuomonę apie jį ir prisidėjo prie jo bylos kaltinimų, bet, anot Kierkegaardo, būtent šioje komedijoje regimas keistuolis greičiausiai yra tikrasis Sokrato paveikslas, ir čia reikia ieškoti atsakymų.

Trumpesnėje antroje disertacijos dalyje Kierkegaardas lygina sokratiškąją ironiją su anuometinėmis XIX a. ironijos interpretacijomis ir, analizuodamas Hegelio, Tiecko, Schlegelio, Fichte’s, Solgerio mintis, pateikia savo vertinimus ir pamąstymus.

Taigi ironija… Kas yra ironija? Paklausykime, ką kalba pats Magistras Siorenas:

Ironija – tai subjektyvumo apibrėžimas. Ironijoje subjektas yra negatyviai laisvas; tikroviškumo, kuris turėtų pripildyti jį turiniu, nėra, jis laisvas nuo tų saitų, kuriais subjektą susaisto esamas tikroviškumas; bet jis yra negatyviai laisvas, ir todėl nepastovus, ir padėtis jo sviri, nes niekas jo nelaiko. Būtent ši laisvė, šie nepastovumas ir svirumas ironizuojantįjį įkvepia, jis apsvaigęs nuo pasirinkimo begalybės, ir jeigu jis reikalauja paguodos, nes prarado tai, kas nyksta, jis gali ją rasti daugybėje galimybių, atsiveriančių priešais jį. Bet ironizuojantysis nepasiduoda šio įkvėpimo galiai, jis tėra kupinas griaunančio įkvėpimo. – Bet jeigu ironizuojantysis negali valdyti nauja, kyla klausimas: kaip jis gali sunaikinti seną? Jis naikina esamą tikroviškumą to paties esamo tikroviškumo rankomis, tik būtina turėti omenyje, kad nauja esti jame, – kaip galimybė. Naikindamas tikroviškumą to paties tikroviškumo rankomis, jis daro paslaugą pasaulio ironijai.

 

Ironijos samprata originali knygos skyriaus antraste 1841 1 Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą  (I)

Ironijos pagrįstumas iš pasaulinės istorijos požiūrio taško.
Sokrato ironija.

 

Anksčiau pateiktame paplitusio ironijos apibrėžimo, kaip begalinio absoliutaus neigimo, pavyzdyje jau pakankamai pasakyta, kad ironija nukreipta ne prieš atskirą fenomeną, atskirą egzistavimą, bet kad ironiškajam subjektui visa esatis tampa svetima, o jis tampa svetimas visai esačiai; kaip ir tikroviškumas jam praranda savo pagrįstumą, taip ir jis tam tikru laipsniu tampa netikroviškas. Čia žodis „tikroviškumas“ vartojamas pirmiausia „istorinio tikroviškumo“ reikšme, t. y. tikroviškumas, egzistuojantis tam tikru laiku ir esant tam tikroms sąlygoms. Šis žodis gali būti vartojamas ir metafizine prasme, pavyzdžiui, kai kalbama apie idėjos santykio su tikroviškumu metafizinę problemą, – ne tam ar anam tikroviškumui, o idėjos konkretizacijai, kuri yra jos tikroviškumas; žodis „tikroviškumas“ taip pat gali būti vartojamas santykyje su istoriškai įgyvendinta idėja. Laikui bėgant ši paskutinė tikroviškumo atmaina kinta. Tai nereiškia, kad visa egzistavimo visuma, sudaranti istorinį tikroviškumą, neturi amžinai ją vienijančio ryšio, bet kiekviena karta, atskirta nuo kitų laiku ir erdve, turi savą, jai duotą tikroviškumą. Pasaulinė Dvasia visose savo apraiškose lieka pačia savimi, o to paties negalima pasakyti apie kartą, kuri esti tam tikru laiku, ir apie konkrečiu laiku esančius atskirus individus. Jiems duotas konkretus tikroviškumas, ir ne jų galioms jo atsisakyti; pasaulio vystymosi eiga paskui save veda tą, kuris pats to geidžia, ir paskui save prievarta vilioja tą, kuris tam priešinasi. Idėja pati savaime yra konkreti, todėl ji nuolatos siekia tapti tuo, kuo yra, t. y. tapti konkrečia. Tokia ji gali tapti tik kartos ir atskirų individų dėka. Čia atsiranda tas prieštaravimas, kurio dėka įgyvendinamas pasaulio vystymasis. Tikroviškumas, duotas kartai ir ją sudarantiems individams, yra pagrįstas, bet tam, kad vystymasis nesustotų, šis tikroviškumas turi būti išstumiamas kito, ir tai taipogi turi būti vykdoma kartos pagalba bei kartoje ir ją sudarančiuose individuose. Reformacijos amžininkams duotu tikroviškumu buvo katalikybė, bet kartu ji buvo ir toks tikroviškumas, kuris, kaip toks, jiems nebuvo pagrįstas. Taip įvyksta vieno tikroviškumo susidūrimas su kitu ir šiame susidūrime glūdi gilus pasaulinės istorijos tragizmas. Individas turi teisę egzistuoti, tai jam davė pasaulinė istorija, ir tuo pačiu metu jis pasmerktas. Tuomet, kai jam galima priskirti pastarąją kategoriją, jis auka, tuomet, kai individas turi teisę egzistuoti, jis nugalėtojas. Jis nugali tapdamas auka. Tai liudija, koks nuoseklus yra pasaulio vystymasis; ateina laikas tikresniam tikroviškumui, bet jis gerbia išeinantį tikroviškumą; tai ne revoliucija, o evoliucija; išeinantis tikroviškumas dar reiškia egzistavimui savo pretenzijas tuo, kad reikalauja aukos, naujas tikroviškumas – tuo, kad ją duoda. Bet ši auka neišvengiama, nes ateina laikas iš tikrųjų to, kas nauja, juk naujas tikroviškumas nėra tik paprasčiausia pasekmė to, kas išeina, jis turi savyje žymiai daugiau; naujas tikroviškumas nėra tik paprasčiausia pataisa to, kas išeina, bet ir nauja pradžia.

Kiekvieną lemiamą istorijos momentą įvyksta dvejopas judesys. Viena vertus, į priekį išsiveržia nauja, kita vertus, išstumiama sena. Kai ateina laikas to, kas nauja, pasirodo individas-pranašas, kuris tolumoje įžiūri ano miglotus ir neapibrėžtus kontūrus. Individas-pranašas nežino ateities, jis tik nujaučia ją. Jis negali jos įgyvendinti, bet jis yra prarastas ir tam tikroviškumui, kuriam priklauso. Vis dėlto jis taikiai su juo sugyvena, kadangi anas nejunta jokio prieštaravimo. Vėliau pasirodo tragiškasis herojus. Jis kovoja už nauja, jis siekia sunaikinti tai, kas jam atrodo netinkama, bet jo tikslas – ne tiek sunaikinti sena, kiek įgyvendinti nauja, ir tuo pačiu, netiesiogiai, sunaikinti sena. Sena turi pasitraukti, taigi turi pasirodyti visu savo netobulumu. Ir čia mes sutinkame ironiškąjį subjektą. Jam esamas tikroviškumas jau visiškai prarado savo pagrįstumą, jis jam rodosi kaip netobula forma, kaustanti judesius. Bet jis naujo nežino, tik žino, kad dabartis neatitinka idėjos. Jam teks teisti. Tam tikra prasme ironizuojantįjį [Ironiker] galima laikyti pranašu, kadangi jis visą laiką nurodo į ateitį, bet nežino, kas tai yra. Jis pranašas, bet jo padėtis priešinga pranašo padėčiai. Pranašas koja kojon žengia su savo laikmečiu, ir būtent savame laikmetyje stebi ateitį. Jau buvo sakyta, kad pranašas yra prarastas savo laikmečiui, bet tik todėl, kad jis paniręs savo vizijose. O ironizuojantysis paliko amžininkų gretas, jis save priešpastatė savo laikmečiui. Ateitis nuo jo paslėpta, ji jo užnugaryje, o jis turi sunaikinti tą tikroviškumą, prieš kurį yra priešiškai nusiteikęs, į kurį nukreiptas jo viską deginantis žvilgsnis. Jo požiūrį į šiuolaikinumą galima apibūdinti Šv. Rašto žodžiais: „Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš.“[2] Ironizuojantysis taip pat auka, nors jis ne visados turi tapti auka tiesiogine prasme, bet tarnystės uolumas, rodomas pasaulinei dvasiai, jį praryja.

Tai ironija, suvokiama kaip begalinis absoliutus neigimas. Ji neigimas, kadangi tiktai neigia; ji begalinis neigimas, kadangi neigia ne paprasčiausiai vieną ar kitą fenomeną; ji absoliutus neigimas, kadangi neigia vardan kažko neegzistuojančio Aukščiausio. Ironija nieko nesteigia, kadangi tai, kas turi būti steigiama, yra už jos. Ironija – tai dieviškasis pamišimas, kaip Tamerlanas, siautėjantis ir nepaliekantis akmens ant akmens. Tai ironija. Ši formacija [Formation] būdinga kiekvienam lemiamam momentui istorijoje, ir būtų įdomu pasekti jos vystymąsi iš istorinio požiūrio taško. Beje, nesigilindamas į šį klausimą, pateiksiu tik keletą pavyzdžių iš laikmečio, artimo reformacijai: Cardano[3], Campanella[4], Bruno[5]. Tam tikra prasme ironijos įsikūnijimu buvo Erazmas Roterdamietis. Man atrodo, kad iki šiol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio šios formacijos reikšmei; ir tuo labiau keista, kad Hegelis su tokia akivaizdžia simpatija nagrinėjo negatyvumą. O negatyvumą sistemoje atitinka ironija istoriniame tikroviškume. Istoriniame tikroviškume būna toks negatyvumas, kokio niekada nebūna sistemoje.

Ironija – tai subjektyvumo apibrėžimas. Ironijoje subjektas yra negatyviai laisvas; tikroviškumo, kuris turėtų pripildyti jį turiniu, nėra, jis laisvas nuo tų saitų, kuriais subjektą susaisto esamas tikroviškumas; bet jis yra negatyviai laisvas ir todėl nepastovus, ir padėtis jo sviri, nes niekas jo nelaiko. Būtent ši laisvė, šie nepastovumas ir svirumas, ironizuojantįjį įkvepia, jis apsvaigęs nuo pasirinkimo begalybės ir jeigu reikalauja paguodos, nes prarado tai, kas nyksta, jis gali ją rasti daugybėje galimybių, atsiveriančių priešais jį. Bet ironizuojantysis nepasiduoda šio įkvėpimo galiai, jis tėra kupinas griaunančio įkvėpimo. – Bet jeigu ironizuojantysis negali valdyti nauja, kyla klausimas: kaip jis gali sunaikinti sena? Jis naikina esamą tikroviškumą to paties esamo tikroviškumo rankomis, tik būtina turėti omenyje, kad nauja jame esti χατὰ δύναμιν [6]. Naikindamas tikroviškumą to paties tikroviškumo rankomis, jis daro paslaugą pasaulio ironijai. Hegelis savo „Filosofijos istorijos paskaitose“ pastebi, kad bet kokia dialektika „leidžia galioti tam, kas galioja taip, lyg iš tikrųjų galiotų, o paskui leidžia išsiplėtoti pačiam vidiniam griovimui, – tai ir gali būti vadinama visuotine pasaulio ironija“[7]. Tai labai tikslus pasaulio ironijos suvokimas. Kiekvienas atskiras istorinis tikroviškumas tėra momentas idėjos įgyvendinime, ir todėl joje glūdi jos žūties užuomazga. Tai aiškiai pastebima judaizme, kurio reikšmė, kaip perėjimo momento, ypatingai svarbi. Gili ironija pasaulio atžvilgiu jau pastebima tame, kad tai pareikalavo iš žmonių neabejotinai neįgyvendinamų įsakymų vykdymo ir už tai pažadėjo neabejotinai nepasiekiamą palaimą[8]. Iš istorinio judaizmo santykio su krikščionybe aiškėja, kaip judaizmas pats save sunaikino. Be abejo, Kristaus atėjimas – lemiamas momentas istorijoje, ir čia vėl leidžia sau pasireikšti ironiškoji formacija. Ji susijusi su Jono Krikštytojo asmenybe. Ateiti turėjo ne jis[9], jis nežinojo, kas turėjo ateiti, ir vis dėlto judaizmą jis sunaikino. Sunaikino jį ne dėka to, kas nauja, bet dėka jo paties. Jis pareikalavo iš judaizmo to, ką pastarasis žadėjo duoti, – teisingumo; bet judaizmas negalėjo duoti teisingumo ir todėl žlugo. Jonas Krikštytojas sunaikino judaizmą, išauginęs jo žūties grūdą jame pačiame. Bet paties Jono Krikštytojo asmenybė lieka šešėlyje, jis tik objektyvus pasaulio ironijos įsikūnijimas, tik ginklas jos rankose. Norint, kad ironiškoji formacija visiškai išsivystytų, subjektas privalo įsisąmoninti savo ironiją, kad, teisdamas esamą tikroviškumą, jaustųsi negatyviai laisvas ir mėgautųsi šia negatyvia laisve. O tam reikalingas išsivystęs subjektyvumas arba, tiksliau, kuo labiau pasireiškia subjektyvumas, tuo daugiau ironijos. Subjektyvumas jaučiasi esąs priešpastatytas esamam tikroviškumui, jis jaučia savo jėgą, pagrįstumą ir reikšmę. Tai jausdamas, jis tarsi gelbėja save iš santykiškumo, kuriame jį mėgina išlaikyti esamas tikroviškumas. Čia ironija turi savo pagrįstumą, ir todėl subjektyvumo išlaisvinimas tarnauja idėjai, net jeigu ironiškasis subjektas ne visai tą suvokia. Tai sudaro dėsningos, istoriškai sąlygotos ironijos genialumą. Ironijai, neturinčiai teisės egzistuoti, būdinga, kad tas, kuris gelbėja savo sielą, ją praranda. Tik istorija gali teisti, ar ironija pagrįsta, ar ne.

Ironiškas subjekto santykis su tikroviškumu ne visados pasireiškia būtent ironiškai. Naujaisiais laikais daug kalbama apie ironiją ir ironišką tikroviškumo suvokimą, bet šis suvokimas retai išreiškiamas ironiškai. Tačiau kuo dažniau tai vyksta, tuo tikslesnė ir neišvengiamesnė aplinkos žūtis, tuo didesnį pranašumą įgyja ironizuojantysis to tikroviškumo, kurį siekia sunaikinti, atžvilgiu, tuo laisvesniu jis tampa. Čia jis nepastebimai padaro tą patį, ką daro pasaulio ironija. Jis priešpastato esatį sau pačiam, bet ji jam nėra pagrįsta, tačiau apsimesdamas, kad ją tokia laiko, ironizuojantysis ją veda prie neišvengiamos pabaigos. Veiksmuose ironizuojančiojo, kurio egzistavimas pagrįstas ir teisėtas, įkūnyta genialumo ir meniškumo vienybė.

Kadangi ironija – subjektyvumo apibrėžimas, ji atsiranda kartu su subjektyvumo pasireiškimu pasaulinėje istorijoje. Ironija – tai pirmas ir pats abstrakčiausias subjektyvumo apibrėžimas. Lemiamas momentas istorijoje, kuomet subjektyvumas pirmąkart pareiškė apie save, susijęs su Sokrato vardu.

Anksčiau jau pakankamai daug kalbėjome apie Sokrato ironiją. Jam visas esamas tikroviškumas prarado savo pagrįstumą, jis buvo svetimas visam substanciniam tikroviškumui. Tai viena ironijos pusė; kita vertus, naikindamas „graikybę“, jis naudojo ironiją. Sokrato elgesys jos atžvilgiu visuomet buvo ironiškas; jis buvo paniręs nežinojime, nieko nežinojo, į aplinkinius visados kreipdavosi klausdamas, jis paliko esatį pačiai sau, ir ji žuvo. Šią taktiką jis išplėtojo iki kraštutinės ribos, kuri ypatingai pasireiškė, kai jam buvo pateikti kaltinimai. Toks uolumas jį sudegino ir galų gale jį užklupo ironija, viskas jam tapo sviru, viskas prarado savo realumą. Sokrato ir jo pažiūrų vaidmens suvokimas pasaulinėje istorijoje labai natūraliai susieina jame pačiame, tad, manau, tai sukels kai kurių skaitytojų gailestį. Hegelis Sokrato pozicijos nelaiko ironija, ir todėl būtina turėti omenyje jo prieštaravimus, išreikštus kai kuriuose darbuose.

O aš pamėginsiu paaiškinti, kas, mano nuomone, sudaro Hegelio ironijos sampratos suvokimo silpnąją vietą. Hegelis apie ironiją visados kalba kaip apie pabaisą. Hegelio veiklos pradžia sutapo su Schlegelio veiklos klestėjimu. Schlegelio sekėjų ironijos objektu estetikoje tapo vis labiau plintantis sentimentalumas. Hegelis ketino ištaisyti pačios ironijos trūkumą. O didžiausias Hegelio nuopelnas, kad jis sustabdė, arba bent jau mėgino sustabdyti, spekuliacijos sūnus palaidūnus jų kelyje į pražūtį. Bet tam jis ne visados naudojo pačius tinkamiausius būdus, ne visados juos šaukė švelniu tėvo balsu, dažnai – griežtu mokyklos prižiūrėtojo balsu. Hegeliui didžiausią nepatogumą kėlė ironijos šalininkai, jis greitai prarado viltį juos išgelbėti ir su jais elgėsi kaip su nepataisomais ir užkietėjusiais nusidėjėliais. Hegelis išnaudoja bet kokią galimybę juos paminėti ir apie juos kalba labai atžariai, su didele panieka ir arogancija žiūri į tuos, kaip jis išsireiškia, „pasipūtusius žmones“. Tačiau Hegelis nepastebėjo tos ironijos atmainos, kuri jam buvo artimiausia, ir ši aplinkybė negalėjo nepadaryti žalos jo ironijos suvokimui. Dažnai jis išvis nekalba apie ironiją, kaip tokią, bet visados keikia Schlegelį. Vis dėlto, tai nereiškia, kad Hegelis nėra teisus Schlegelio ir jo sekėjų atžvilgiu ar kad jų ironija nebuvo pakankamai abejotina; be abejo, pagrįstumas, kuriuo Hegelis pasisakė prieš bet kokią izoliaciją, davė daug naudos, bet užsipuolęs pofichtinę ironiją, Hegelis nepastebėjo ironijos tikroviškumo, o pofichtinę ironiją sutapatinęs su ironija, kaip tokia, pastarosios atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Kai tik Hegelis ištaria žodį „ironija“, jis iš karto prisimena Schlegelį ir Tiecką[10], ir jo intonacijoje atsiranda apmaudo gaidelės. Vėliau mes stabtelsime ties tuo, kas Schegelio ironijos sampratoje buvo iškraipyta ir neteisinga, o taip pat Hegelio nuopelnu šioje srityje. O dabar grįžkime prie jo Sokrato ironijos aiškinimo.

Anksčiau jau esame atkreipę dėmesį, kad Hegelis išskiria dvi Sokrato metodo puses: ironiją ir pribuvėjos meną. Apie tai kalbama jo „Filosofijos istorijos paskaitose“. Beveik nieko nesakydamas apie Sokrato ironiją, jis daugiau ar mažiau puola ironiją kaip principą ir priduria: „Pirmasis, iškėlęs tokią mintį, buvo Friedrichas von Schlegelis, vėliau ją pakartojo Astas[11].“[12] Vėliau seka posakiai, kuriuos Hegelis, kalbėdamas apie tai, visados vartoja. Sokratas vaidina nežinantįjį ir, apsimesdamas, kad mokosi iš kitų, pats juos moko. „Tatai yra viena garsiosios sokratiškosios ironijos ypatybė. Ši ironija turi subjektyvią dialektikos formą ir yra elgesio būdas bendraujant su kitais; dialektika yra paties dalyko pagrindas, o ironija – tai ypatingas vieno asmens elgesys su kitu“[13]. Šiek tiek anksčiau jis pastebi, kad Sokrato ironijoje esama kažko netikro, bet pažymi ir jo elgsenos teisingumą. Jis taip pat pažymi Sokrato ironijos reikšmę, jos didingumą. Jį sudaro tai, kad ironija leidžia abstraktiems vaizdiniams tapti konkretiems ir apibrėžtiems. Toliau Hegelis pastebi: „Kai aš sakau, kad žinau, kas yra protas, kas yra tikėjimas, tatai tėra visiškai abstraktūs vaizdiniai; kad jie taptų konkretūs, juos reikia eksplikuoti, reikia tarti, kad nėra žinoma, kas jie iš tikrųjų yra. Šią tokių vaizdinių eksplikaciją ir atliko Sokratas, ir tai yra sokratiškosios ironijos prasmė. Vienas kalba apie tikėjimą, kitas – apie protą, tačiau neaišku, ką jie įsivaizduoja sakydami „protas“ ir „tikėjimas“; tai, kas yra tik vaizdinys, todėl yra tik abstraktumas, turi būti išskleista, kad būtų prieita prie sąvokos ir ji būtų įsisąmoninta“[14]. Bet čia viskas labai supainiota, toks Sokrato ironijos vaizdavimas neteko istorinio pagrindo, o pacituotas pasažas pernelyg šiuolaikiškas, tad abejotina, ar jis turi ką nors bendra su Sokratu. Sokratas visiškai nesiekė abstraktaus padaryti konkrečiu, ir pateikti pavyzdžiai nelabai tikę; nemanau, kad Hegelis galėtų jiems parinkti analogijų, jeigu jis, žinoma, nėra linkęs pasinaudoti Platono pagalba ir pasiteisinti, kad jo veikaluose nuolatos sutinkamas Sokrato vardas; taip jis pradėtų prieštarauti ne tik visiems aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Sokratas nesiekė abstraktaus padaryti konkrečiu, bet dėka to, kas ne kasdieniškai konkretu, padarė matomu tai, kas abstraktu. Todėl atsakant į šiuos Hegelio svarstymus, pakanka priminti apie dvigubą Platono ironijos charakterį (Hegelis omenyje turėjo ir su Sokrato ironija tapatino ironiją, kurią mes pavadinome platoniškąja), o taip pat, kad visą Sokrato gyvenimo judėjimo dėsnį sudarė ne siekis judėti nuo abstraktaus prie konkretaus, o siekis judėti nuo konkretaus prie abstraktaus, nuolatinis abstraktumo siekis. Hegelis savo svarstymus apie Sokrato ironiją užbaigia ją sutapatinęs su Platono ironija ir sako, kad ir viena, ir kita yra „veikiau pokalbio maniera, nekaltas linksmumas, o ne anas grynasis neigimas, ana negatyvioji laikysena“[15]. Bet ir į šią pastabą jau buvo atsakyta anksčiau. Ne ką geriau atrodo Hegelio pastangos pavaizduoti Sokrato pribuvėjos meną. Jis svarsto apie Sokrato klausimų reikšmę, ir šie svarstymai yra įdomūs ir tikslūs; bet juk galima klausti ir norint sugėdinti pašnekovą. Hegelis šio skirtumo (kurį jau esame nurodę aukščiau) nepastebi. Tas pavyzdys[16] apie tapsmo sąvoką, kurį jis pateikia pabaigoje, taipogi neturi nieko bendra su Sokratu, jeigu jis, žinoma, nenori „Parmenide“ įžiūrėti kažko sokratiško. Galiausiai jis kalba apie Sokrato ironijos tragizmą, bet tragizmas ne joje, o pasaulio ironijoje Sokrato atžvilgiu. Taigi, sprendžiant Sokrato ironijos klausimą, ir šis pastebėjimas nieko neprideda.

Hegelis savo esė „Apie ‘Pomirtinius Solgerio raštus ir laiškus’“[17] vėl parodo ribą tarp Schlegelio ironijos ir Sokrato ironijos. Mes sutinkame, kad tokia riba egzistuoja, bet tai nereiškia, kad Sokrato pozicija nebuvo ironija. Hegelis kaltina Schlegelį tuo, kad šis nesupratęs spekuliatyvumo ir jį pašalinęs, jis iš metafizinio konteksto išrauna Fichte’s teiginį apie konstitutyvų „aš“ pagrįstumą, išveda jį iš mąstymo plotmės ir betarpiškai priskiria tikroviškumui, todėl tai vystosi „neigiant proto ir tiesos gyvybiškumą, pažeminant juos iki subjekto regimumo ir kaži ko, kas kitiems tik atrodo“[18]. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad šiam tiesos virsmui suteikiant „sokratiškosios ironijos“ pavidalą, buvo iškreipta pastarosios esmė. Hegelis kalba, kad Sokratas, norėdamas sugėdinti sofistus, disputą visados pradėdavo nuo tvirtinimo, kad nieko nežino. Bet tokio elgesio rezultatas yra negatyvumas, jis nepasiekia kokio nors mokslinio tikslo. Sokratas gana rimtai pareikšdavo, kad nieko nežino, vadinasi, šie pareiškimai nebuvo ironiški. Nesustosiu ties Hegelio teiginiu apie Sokrato veiklos nerezultatyvumą, noriu smulkiau išsiaiškinti, iki kokio rimtumo laipsnio Sokratas suvokdavo savo nežinojimą.

Anksčiau jau esame kalbėję, kad Sokratas, teigdamas, jog nežino, vis dėlto žinojo, mat jis žinojo apie savo nežinojimą, bet šis žinojimas nebuvo žinojimas apie kažką, t. y. jis neturėjo kokio nors pozityvaus turinio, ir todėl jo nežinojimas buvo ironiškas. Man atrodo, kad čia teisus aš, o ne Hegelis, kuris nesėkmingai bando surasti pozityvų turinį Sokratui. Jeigu Sokrato žinojimas būtų žinojimas apie kažką, tada jo nežinojimas būtų tiesiog pokalbio vedimo forma. Bet yra priešingai, jo ironija savyje aptinka savo užbaigtumą. Jo nežinojimas tuo pačiu metu ir rimtas, ir nerimtas, ir Sokratas balansuoja ant šių ašmenų. Žmogaus žinojimas apie tai, ko jis nežino, yra žinojimo pradžia, bet jeigu jis daugiau nieko nežino, tai tėra pradžia. Šis žinojimas nuolatos maitina Sokrato ironiją. Kai Hegelis, rodydamas Sokrato rimtumą savo nežinojimo atžvilgiu, mano, kad šis nežinojimas nėra ironija, jis išduoda pats save. Juk kai ironija ketina išsireikšti, ji elgiasi kaip ir bet kuris negatyvus žvilgsnis, ji išreiškia kai ką pozityvaus, ir išreiškia visiškai rimtai. Ironijai nėra nieko išliekančio, ji su viskuo susitvarko ad libidum[19]; bet jeigu ji nori išsireikšti, ji išreiškia kažką pozityvaus, ir tuo pačiu tam tikru mastu praranda savo suverenumą. Todėl kai Schlegelis ir Solgeris sako: tikrovė tėra apvalkalas, regimybė, tuštuma, niekas, visiškai aišku, kad jie kalba rimtai, ir vis dėlto Hegelis mano, kad tai ironija. Sudėtingumas tame, kad ironija, griežta prasme, niekados negali išsireikšti, nes ji – apibrėžimas sau-pačiam-egzistuojančio subjekto, kuris nepertraukiamame sąmyšyje paneigia teisę egzistuoti visa kam ir dėl šio sąmyšio negali susikaupti ir išreikšti to bendro principo, kad jis paneigia teisę egzistuoti visa kam. Schlegelio ir Solgerio įsitikinimas, kad baigtinumas yra niekas, toks pats rimtas, kaip ir Sokrato nežinojimas. Ironizuojantysis visados turi kažką teigti, bet tai, ką jis teigia, yra niekas. Nieką rimtai traktuoti galima arba kažką sumąstant (tai įvyksta, kai niekas suvokiamas labai spekuliatyviai), arba nusiviliant (tai įvyksta, kai niekas suvokiamas labai asmeniškai). Bet ironizuojantysis nedaro nei viena, nei kita, ir todėl galima sakyti, kad jis netraktuoja nieko rimtai. Ironija – begalinis lengvas žaismas su nieku, kuris šio žaismo nesibaimina ir vis iškiša galvą. Jeigu niekas nėra suvokiamas spekuliatyviai ar labai asmeniškai, tai jis, savaime suprantama, suvokiamas lengvabūdiškai, taigi nerimtai. Pasak Hegelio, Schlegelis netraktavo esaties kaip nieko, kuris neturi realumo, bet tada, matyt, buvo kažkas, kas turėjo jam pagrįstumą, vadinasi, Schlegelio ironija tebuvo forma. Galima pasakyti, kad ironija nieką traktuoja rimtai, kadangi ji nieko netraktuoja rimtai. Ji nieką suvokia priešpriešindama jį kažkam ir kad tikrai kažkuo atsikratytų, kreipiasi į nieką. Bet nieką ji traktuoja rimtai tiktai tiek, kiek ji rimtai kažko netraktuoja. Viskas lygiai taip pat ir su Sokrato nežinojimu: jo nežinojimas yra niekas, kuriuo jis sunaikina bet kokį žinojimą. Tai geriausiai pastebima jo mirties traktavime. Jis nežino, kas yra mirtis ir kas bus po mirties – niekas arba kažkas, to jis taipogi nežino; bet šio nežinojimo jis neima domėn, atvirkščiai, šiame nežinojime jis jaučiasi laisvas, vadinasi, jis jo rimtai netraktuoja, bet tai, kad nieko nežino, jis domėn ima. Tad, mano nuomone, Hegelio pastebėjimuose nėra nieko, kas trukdytų Sokrato poziciją pavadinti ironija.

Šitaip Sokratui visas substancionalus gyvenimas, visa „graikybė“ nustojo buvusi pagrįsta, jam buvo netikras visas egzistuojantis tikroviškumas, ir ne atskiruose santykiuose, o visas, kaip toks: jis paliko esatį pačiai sau ir privertė ją žūti; jis pats tapo vis lengvesniu ir vis labiau negatyviai laisvu; visa tai ir buvo Sokrato pozicija – begalinis absoliutus neigimas, ironija. Bet Sokratas neigė ne tikroviškumą, kaip tokį, o tam tikru laiku egzistuojantį tikroviškumą, substancionalumo tikroviškumą, tokį, koks buvo Graikijoje, o jo ironija reikalavo subjektyvybės, idealybės tikroviškumo. Sokratą sąlygojo visa istorijos eiga. Jis tapo auka. Tai tragiškas likimas, bet vis dėlto Sokrato mirtis nėra tragiška; iš esmės graikų valstybė su savo nuosprendžiu pasitraukia į pašalę, o nuosprendžio įvykdymas neturėjo ypatingo pamokomojo efekto, kadangi Sokratas mirties nelaikė realia. Tragiškasis herojus mirtį laiko pagrįsta, ji jam paskutinė kova ir paskutinė kančia. Šiuolaikinumas, kurį jis norėtų sunaikinti, gali patenkinti savo keršto geismą mirtimi. Tačiau graikų valstybė negalėjo pasitenkinti Sokrato mirtimi, nes Sokrato nežinojimas kliudė bent kiek reikšmingesniam mąstymui apie mirtį. Taip, tragiškasis herojus nebijo mirties, priima ją kaip skausmą, kaip sunkų ir sudėtingą kelią, ir būdamas nuteistas mirtimi, jis pripažįsta nuosprendžio pagrįstumą; bet Sokratas iš viso nieko nežino, ir todėl ironijos objektu tampa valstybė, kuri nuteisia jį mirti ir mano, kad tokiu būdu jį baudžia.

b. d.

 

Vertė M. S.

Redagavo L. Jankauskas

Šaltiniai: Серен Киркегор. О понятии иронии. Пер. А. Коськовой, С. Коськова // Логос. 1993. № 4. С. 176-198.

Om Begrebet Ironi med stadigt Hensyn til Socrates

***

Søren Kierkegaard. Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (II)

Søren Kierkegaard. Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (III)

 

  1. [1] Dan. k. Om Begrebet Ironi med stadigt Hensyn til Socrates (1841).
  2. [2] „Apaštalų darbai“, Apd 5, 9 („Naujasis Testamentas“, 1989 m. Salzburg, vertė Česlovas Kavaliauskas).
  3. [3] Gerolamo Cardano (1501 – 1576) – italų filosofas, gydytojas, matematikas.
  4. [4] Tommaso Campanella (1568 – 1639) – italų filosofas ir rašytojas.
  5. [5] Giordano Bruno (1548 – 1600) – italų vienuolis dominikonas, filosofas ir poetas, panteizmo atstovas.
  6. [6] Gr. k. χατὰ δύναμιν / κατά δύναμιν (kata dunamin) – kaip galimybė, pagal išgales.
  7. [7] G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 452. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  8. [8] Žr. „Kunigų knyga“, Kun 26, 3.
  9. [9] „Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ – Evangelija pagal Luką, Lk 7, 19 – („Naujasis Testamentas“, 1989 m. Salzburg, vertė Česlovas Kavaliauskas).
  10. [10] Johann Ludwig Tieck (1773 – 1853) – vokiečių poetas, rašytojas ir vertėjas.
  11. [11] Georg Anton Friedrich Ast (1778 – 1841) – vokiečių filosofas ir filologas.
  12. [12] G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 452. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  13. [13] G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 450. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  14. [14] G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 452. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  15. [15] G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 454. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  16. [16] „Pavyzdžiui, kiekvienas turi ir žino tapsmo vaizdinį. Kai apie jį pradedame samprotauti, tai pamatome, kad to, kas tampa, nėra, bet taip pat ir yra, taigi tapsmas yra būtis ir nebūtis.“ – G. W. F. Hegel. „Filosofijos istorijos paskaitos“ (I tomas); p. 456. V.: „Alma littera“, 1999, vertė Albinas Lozuraitis.
  17. [17] Über ‘Solger’s nachgelassene Schriften und Briefwechsel’ (1828) – Hegelis šioje esė rašo apie Karlą Wilhelmą Ferdinandą Solgerį (1780 – 1819) bei jo po mirties išleistus raštus ir laiškus. Solgeris buvo įtakingas vokiečių filologas ir filosofas, romantizmo ir ironijos teoretikas. Jo darbai apie estetiką padarė didelę įtaką Hegeliui ir Heine’i.
  18. [18] «в отрицание жизненности разума и истины, в низведение их до видимости субъекта и чего-то кажущегося для других.» – p.488: Гегель. Эстетика. М.: 1973, Т. 4.
  19. [19] lot. ad libidum – savo nuožiūra, taip, kaip pageidauja.
Tagged with: disertacijaegzistencializmasHegelironijaKierkegaardSchlegelSokratasTieck
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.