Ernest Becker
MIRTIES NEIGIMAS
PIRMAS SKYRIUS
Įvadas: žmogaus prigimtis ir herojiškumas
Dabartiniais laikais randasi didelis spaudimas pateikti sampratas, kurios padėtų žmonėms suvokti jų dilemą; randasi poreikis gyvybiškai svarbių idėjų, nereikalingo intelektualinio sudėtingumo supaprastinimo. Kartais tai tampa dideliais melais, kurie slopina įtampą ir palengvina veiksmų įgyvendinimą, pateikiant tik racionalius žmonėms reikalingus paaiškinimus. Bet šitai taip pat lemia lėtą tiesos, padedančios žmonėms suvokti, kas su jais darosi, ir parodančios, kur yra tikrosios problemos, atitolimą.
Viena tokių svarbių tiesų, žinoma jau seniai, yra heroizmo idėja; visgi „normaliomis“ mokslo sąlygomis niekada nemanėme, kad ji turėtų būti sureikšminta, demonstruojama ar pasitelkiama kaip centrinė samprata. Tačiau paprasti žmonės visada žinojo jos svarbą; Williamas Jamesas, aprašęs beveik viską, šimtmečio sandūroje pastebėjo: „bendras žmonijos instinktas tikrovės atžvilgiu … visada buvo pasaulį iš esmės laikyti heroizmo teatru.“1 Tai žinojo ne tik paprasti žmonės, bet ir visų amžių filosofai, o ypač Emersonas ir Nietzsche, turint mintyje mūsų kultūrą, todėl jie mus vis dar jaudina: pritariame, kai mums primenama, jog pagrindinis mūsų pašaukimas, svarbiausia užduotis šioje planetoje yra herojiškumas*2.
Vienas būdų žvelgti į visą socialinių mokslų raidą nuo Marxo iki psichologijos, pradedant nuo Freudo, yra tas, jog ji atspindi išsamų žmogaus heroizmo problemos išdėstymą ir paaiškinimą. Ši perspektyva nustato mūsų diskusijos rimtumą: dabar turime mokslinį pagrindą tikram heroizmo pobūdžio ir jo vietos žmogaus gyvenime suvokimui. Jei „bendras žmonijos instinktas tikrovės atžvilgiu“ yra teisingas, tuomet pasiekėme įstabų laimėjimą, moksliškai atskleidę tą tikrovę.
Viena pagrindinių sąvokų, padedančių suvokti žmogaus troškimą tapti herojumi, yra „narciziškumo“ idėja. Kaip puikiai priminė Erichas Frommas, ši idėja yra vienas didžiausių ir ilgalaikiškiausių Freudo indėlių. Freudas atrado, kad kiekvienas mūsų kartoja mitinio graiko Narcizo tragediją – esame beviltiškai pakerėti savimi. Jei mums kas nors rūpi, tai dažniausiai mes patys. Kaip kažkur teigė Aristotelis, laimė yra tada, kai šalia esantis žmogus yra nukautas strėle. Dvidešimt penki šimtmečiai istorijos nepakeitė esminio žmogaus narciziškumo: daugeliu atvejų daugumai mūsų tai vis dar yra tinkamas laimės apibrėžimas. Vienas blogiausių narciziškumo aspektų yra tas, kad manome, jog praktiškai visi, išskyrus mus pačius, yra nereikalingi. Turėtume jaustis pasirengę, kaip kartą tarė Emersonas, iš naujo sukurti visą pasaulį iš savęs, net jei daugiau niekas neegzistuotų. Ši mintis gąsdina; mes nežinome, kaip galėtume šitai padaryti be kitų, tačiau iš esmės pagrindinis išteklius yra: prireikus galėtume dorotis vieni, jei savimi pasitikėtume, kaip kad norėjo Emersonas. O jei emociškai nejaučiame šio pasitikėjimo, vis tiek dauguma mūsų stengtųsi išlikti visomis išgalėmis, nesvarbu, kiek žmonių aplink mus mirtų. Mūsų organizmas yra pasirengęs užpildyti pasaulį vienut vienas, net jei ši mintis mūsų protą verčia susigūžti. Šis narciziškumas yra tai, kas skatina vyrus žygiuoti į priešakines karo fronto linijas: širdyje žmogus nejaučia, kad mirs, jis tik gailisi šalia esančio žmogaus. Pagal Freudo aiškinimą, pasąmonė nežino nei mirties, nei laiko: savo fiziocheminiuose, vidiniuose organiniuose užkaboriuose žmogus jaučiasi nemirtingas.
Nė viena šių pastabų nenurodo žmogaus klastingumo. Žmogus, regis, negali „įveikti“ savo savanaudiškumo; tai, regis, kyla iš jo gyvūninės prigimties. Per nesuskaičiuojamus evoliucijos amžius organizmas turėjo išlaikyti savo vientisumą; jis turėjo savo fiziocheminę tapatybę ir buvo pasiryžęs ją išsaugoti. Tai yra viena pagrindinių organų transplantacijos problemų: organizmas saugo save nuo svetimų medžiagų, net jeigu tai yra nauja širdis, kuri jį išlaikytų gyvą. Protoplazma pati saugosi, palaiko save, atsiribodama nuo pasaulio, nuo jos vientisumo pažeidimų. Atrodo, kad ji mėgaujasi savo pulsavimu, sklisdama į pasaulį ir įsisavindama jo dalis. Jei paimtumėte aklą ir buką organizmą bei suteiktumėte jam savimonę ir vardą, jei išskirtumėte jį iš gamtos ir sąmoningai suprastumėte jo unikalumą, tada turėtumėte narciziškumą. Žmogaus vidujybėje fiziocheminė tapatybė ir galios bei veiklos jausmai įgavo sąmoningumą.
Žmoguje esantis narciziškumo lygis yra neatsiejamas nuo savigarbos, nuo pagrindinio savivertės pajautimo. Mes išmokome, daugiausia iš Alfredo Adlerio, kad žmogui saugumą suteikia savigarbos jausmas. Tačiau žmogus nėra vien akla protoplazmos masė, jis yra ir vardą turinti būtybė, gyvenanti ne tik materijos, bet ir simbolių bei svajonių pasaulyje. Jo savivertės jausmas yra simbolinis, jo branginamas narciziškumas minta simboliais, abstrakčia savo vertės idėja, sudaryta iš garsų, žodžių ir vaizdų, esančių ore, prote, popieriuje. Tai reiškia, kad natūralūs žmogaus troškimai – organizminės veiklos, įsiliejimo ir plėtros malonumų – gali būti nepaliaujamai tenkinami simbolių pasaulyje ir šitaip pakelti jį į nemirtingumo lygį. Organizmas vienui vienas gali plėstis į pasaulių ir laikų dimensijas nė nepajudindamas fizinės galūnės; net ir išleisdamas paskutinį atodūsį jis gali įsisavinti amžinybę.
Vaikystėje matome mažiausiai pridengtą kovą dėl savigarbos. Vaikas nesigėdija to, ko jam labiausiai reikia ir ko jam norisi. Visas jo organizmas šaukte šaukia apie jo natūralų narciziškumą. Šis reikalavimas gali paversti vaikystę pragaru vaikais besirūpinantiems suaugusiesiems, ypač kai keli jų vienu metu varžosi dėl neribotos saviplėtos prerogatyvų, kurias galime vadinti „kosmine reikšme“. Ši sąvoka neturėtų būti vertinama atsainiai, nes būtent čia veda mūsų diskusija. Mums patinka kalbėtis apie „brolių ir seserų konkurenciją“, tarsi tai būtų augimo šalutinis produktas – šiek tiek varžymosi ir savanaudiškumo, būdingo išlepusiems vaikams, kurie dar nėra išaugę į dosnius socialius asmenis. Tačiau tai yra pernelyg viską apimantis ir negailestingas reiškinys, kad jį būtų galima laikyti nukrypimu, kadangi jis išreiškia būtybės esmę – norą išsiskirti, būti vieninteliu kūriniu. Kai natūralus narciziškumas derinamas su pagrindiniu savigarbos poreikiu, sukuriama būtybė, kuri turi jaustis esanti pagrindinės vertės objektas: pirmoji visatoje, savyje atstovaujanti visą gyvenimą. Tai yra priežastis kasdienės ir paprastai varginančios kovos tarp brolių ir seserų: vaikas negali sau leisti būti antruoju ar nuvertintu, juo labiau paliktu pašalėje. „Tu jam davei didesnį saldainį!“, „Tu jam davei daugiau sulčių!“ – „Gerai, štai tau dar šiek tiek įpilsiu.“ – „Dabar ji gavo daugiau sulčių, nei aš!“, „Tu leidi jai uždegti ugnį židinyje, o man ne.“ – „Gerai, uždek popieriaus skliautelę.“ – „Bet ši popieriaus skliautelė yra mažesnė nei ta, kurią uždegė ji“. Ir taip toliau. Gyvūnas, kuris simboliškai įgyja savivertės jausmą, turi kruopščiai lygintis su aplinkiniais, norėdamas įsitikinti, kad nėra antras. Brolių ir seserų varžymasis yra kritinė problema, atspindinti pagrindinę žmogaus būklę; esmė ne ta, jog vaikai yra pikti, savanaudžiai ar norintys valdyti, o ta, kad jie labai atvirai išreiškia tragišką žmogaus likimą: vaikas turi karštligiškai save pateisinti kaip pagrindinės vertės objektą visatoje; jis turi išsiskirti, būti herojus, kuo labiau prisidėti prie pasaulio gyvenimo, parodyti, kad jis yra svarbesnis už visa ir visus.
Kai suprantame, kaip natūralu žmogui siekti būti herojumi, kaip giliai tai įsišakniję jo evoliucinėje ir organizminėje sandaroje, kaip atvirai jis tai išreiškia vaikystėje, tuomet dar labiau stebina, kaip dauguma mūsų neįsisąmonina, ko išties norime ir ko mums reikia. Vienaip ar kitaip herojiškumas mūsų kultūroje, ypač šiais laikais, regis, mums yra per didelis arba mes jam per maži. Išrėžkite jaunuoliui, kad jis turi teisę būti herojumi, ir jis nukais. Mes pridengiame savo kovą, kaupdami sumas banko sąskaitoje, kad privačiai atspindėtume savo herojiškos vertės jausmą. Arba turėdami tik truputį geresnį namą kaimynystėje, didesnį automobilį, gabesnius vaikus. Bet po tuo vis tiek tvinksi kosminio išskirtinumo skausmas, nesvarbu, kaip jį pridengiame mažesnio masto rūpesčiais. Dauguma mūsų pašiurpsta, kai kas nors prisipažįsta rimtai vertinantis savo heroizmą, kaip kad JAV kongresmenas Mendelas Riversas, kuris skyrė lėšų karinei mašinai ir pasakė esąs galingiausias žmogus nuo Julijaus Cezario laikų. Mes galime drebėti nuo žemiškojo heroizmo – tiek Cezario, tiek jo imitatorių – grubumo, bet kaltė yra ne jų, o visuomenės, kuri sukuria savo herojų sistemą ir leidžia žmonėms užimti savo vaidmenis. Heroizmo troškimas yra natūralus ir tai prisipažinti yra sąžininga. Jei visi tą pripažintų, šitai turbūt išlaisvintų tokią sukauptą jėgą, kad pražudytų dabartines visuomenes.
Faktas yra tas, kad visuomenė yra ir visada buvo simbolinė veiksmų sistema, statusų ir vaidmenų struktūra, papročiai ir elgesio taisyklės, sukurtos kaip priemonė žemiškajam heroizmui. Kiekvienas scenarijus yra šiek tiek unikalus, kiekviena kultūra turi skirtingą herojų sistemą. Tai, ką antropologai vadina „kultūriniu reliatyvumu“, iš tiesų yra herojų sistemų reliatyvumas visame pasaulyje. Tačiau kiekviena kultūrinė sistema yra žemiškojo herojiškumo dramatizavimas; kiekviena sistema numato vaidmenis įvairių laipsnių heroizmui: nuo „aukšto“ heroizmo, kurį rodo Churchillis, Mao ar Buda, iki „žemo“ heroizmo, kurį rodo angliakasys, valstietis, paprasčiausias kunigas – paprasto, kasdienio, žemiško heroizmo, kurį įkūnija raukšlėtos darbininko rankos, saugančios šeimą nuo bado ir ligų.
Nesvarbu, ar kultūrinė herojų sistema yra atvirai magiška, religiška ir primityvi ar pasaulietiška, moksliška ir civilizuota. Tai vis tiek yra mitinė herojų sistema, kurioje žmonės tarnauja, kad gautų pirminės vertės, kosminio ypatingumo, galutinio naudingumo kūrimui, nepajudinamos prasmės jausmą. Žmonės užsitarnauja šį jausmą, išsikovodami vietą gamtoje, statydami pastatus, kurie atspindi žmogiškąsias vertybes, – šventyklą, katedrą, totemo stulpą, dangoraižį, šeimą, apimančią tris kartas. Viliamasi ir tikima, jog dalykai, kuriuos žmogus sukuria visuomenėje, turi ilgalaikę vertę ir prasmę, kad jie išgyvena ar pranoksta mirtį ir nyksmą, kad žmogus ir jo kūriniai yra svarbūs. Kai Normanas O. Brownas pasakė, jog vakarietiškoji visuomenė nuo Newtono laikų, kad ir kokia moksliška ar pasaulietiška save bevadintų, vis dar yra tokia pat „religiška“ kaip ir bet kuri kita, jis turėjo mintyje štai ką: „Civilizuota“ visuomenė – tai viltingas įsitikinimas ir protestas, kad mokslas, pinigai ir materialinės gėrybės suteikia žmogui didesnę vertę, nei bet kuriam kitam gyvūnui. Šia prasme visa, ką daro žmogus, yra religiška ir didinga, tačiau kartu kyla pavojus, kad tai gali būti fiktyvu ir klaidinga.
Tuomet svarbiausias klausimas, kurį žmogus gali sau užduoti, yra paprastas: kiek jis sąmoningai supranta, ką daro, kad užsitarnautų heroizmo jausmą? Aš teigiau, kad jei kiekvienas sąžiningai prisipažintų norintis būti herojumi, tai būtų naikinančio poveikio tiesos atskleidimas. Tai priverstų žmones reikalauti, kad kultūra jiems suteiktų tai, kas jiems priklauso, – pagrindinį žmogiškosios vertės jausmą, kad jie yra unikalūs kosminio gyvenimo dalyviai. Kaip mūsų šiuolaikinės visuomenės sugebėtų patenkinti tokį sąžiningą reikalavimą, nesukrėsdamos savo pamatų? Tik tos visuomenės, kurias šiandien vadiname „primityviomis“, suteikė šį jausmą savo nariams. Šiandienos pramoninės visuomenės mažumos grupės, reikalaujančios laisvės ir žmogaus orumo, iš tiesų negrabiai prašo, kad joms būtų suteiktas pirminis heroizmo jausmas, kurį istorijos eigoje nuo jų nusuko. Štai kodėl jų atkaklūs reikalavimai yra tokie varginantys ir neraminantys: kaip mes galime padaryti tokį „neprotingą“ dalyką, atsižvelgdami į tai, kaip šiuo metu yra sukurta visuomenė? „Jie prašo neįmanomo“ – taip mes įprastai išreiškiame savo suglumimą.
Tačiau tiesą apie heroizmo poreikį sunku pripažinti net tiems, kurie nori, kad jų teiginiai būtų pripažinti. Čia ir yra problema. Kaip matysime iš tolesnės diskusijos, suvokti, ką žmogus daro, kad užsitarnautų heroizmo jausmą, yra pagrindinė gyvenimo savianalizės problema. Visa, ko esama skausmingo ir nušviečiančio tame, ką apie žmogų išprotavo genialūs psichoanalitiniai ir religiniai mąstytojai, sukasi aplink baimę pripažinti, ko žmogus imasi, norėdamas užsitarnauti savigarbą. Štai kodėl žmogiškasis heroizmas yra aklas veržlumas, sudeginantis žmones; aistringuose žmonėse tai pasireiškia kaip nekritiškas ir refleksyvus šlovės siekio šauksmas, panašus į šuns kauksmą. Pasyvesnėse vidutiniškų žmonių masėse šitai pridengta, nes jie kukliai ir nuolankiai priima vaidmenis, kuriuos visuomenė numato jų heroizmui, ir bando užsitarnauti aukštesnes vietas sistemoje, dėvėdami standartines uniformas, bet drįstantys atsiskleisti ne visu gražumu, o tik šiek tiek, prisisegdami mažą kaspiną ar raudonų gėlių puokštelę švarko atlape.
Jei nuplėštume šią didžiulę kaukę, slopinimo priemones, trukdančias žmonėms siekti šlovės, prieitume prie potencialiai labiausiai išlaisvinančio klausimo iš visų, pagrindinės žmogaus gyvenimo problemos: kiek empiriškai yra teisinga kultūrinė herojų sistema, palaikanti ir stumianti žmones? Paminėjome piktesnę žmogaus kosminio heroizmo pusę, bet akivaizdu, kad yra ir kilnioji pusė. Žmogus pasiaukos už savo šalį, visuomenę, šeimą. Jis nuspręs griūti ant granatos, kad išgelbėtų savo bendražygius; jis pajėgus didžiausiam dosnumui ir saviaukai. Bet jis turi jausti ir tikėti, kad jo veiksmai yra išties herojiški, amžini ir nepaprastai reikšmingi. Šiuolaikinės visuomenės krizė yra būtent ta, kad jaunimas nebejaučia heroizmo dabartinės kultūros nustatytame veiksmų plane. Jie nemano, kad tai empiriškai atitinka jų gyvenimo ir laikmečio problemas. Mes išgyvename heroizmo krizę, paliečiančią visus mūsų socialinio gyvenimo aspektus: matome universitetinio heroizmo, verslo ir karjeros heroizmo, politinio veikimo heroizmo nuosmukį; susiduriame su antiherojais, savitai herojiškais arba primenančiais tokius kaip Charlesas Mansonas ir jo ypatinga „šeima“, kurių smurtingas heroizmas smogia sistemai, kuri pati nustojo atstovauti sutartam heroizmui. Didžiausias mūsų laikų sumišimas, mūsų amžiaus suirutė yra ta, kad jaunimas pajuto – gerai tai ar blogai – didžią socialinę-istorinę tiesą: kaip kad neteisinguose karuose esama beprasmiškos saviaukos, taip ir visuomenėse esama negarbingo heroizmo – tai gali būti žiauriai destruktyvus Hitlerio Vokietijos heroizmas arba paprasčiausias žeminantis ir kvailas heroizmas, susijęs su vartojimo prekių įsigijimu ir demonstravimu, pinigų ir privilegijų kaupimu, kuris dabar apibrėžia visą gyvenimo būdą, kapitalistinį ir sovietinį.
O visuomenės krizė, be abejo, yra ir organizuotos religijos krizė: religija nebegalioja kaip herojų sistema, todėl jaunimas ją niekina. Jei tradicinė kultūra diskredituojama kaip heroizmas, tai bažnyčia, remianti tą kultūrą, automatiškai diskredituoja save. Jei, kita vertus, bažnyčia nusprendžia primygtinai laikytis savo ypatingo heroizmo, ji gali suprasti, kad svarbiausiais atžvilgiais turi veikti prieš kultūrą, verbuoti jaunimą tapti antiherojais esamos visuomenės gyvenimo būdui. Tai yra mūsų laikų religijos dilema.
Išvada
Šiame trumpame įvade bandžiau parodyti, jog herojiškumo problema yra pagrindinė žmogaus gyvenimo problema, kad žmogaus prigimtyje ji glūdi giliau nei bet kas kita, nes yra pagrįsta organizminiu narciziškumu ir vaikišku savigarbos poreikiu kaip gyvenimo sąlyga. Pati visuomenė yra kodifikuota herojų sistema, o tai reiškia, kad bet kokia visuomenė yra gyvas mitas apie žmogaus gyvenimo prasmę, iššaukiantis prasmės kūrimas. Taigi kiekviena visuomenė yra „religija“, nesvarbu, ar ji taip mano, ar ne: sovietinė „religija“ ir maoistinė „religija“ yra tokios pat tikros religijos kaip ir mokslinė bei vartotojiškumo „religijos“, nesvarbu, kiek jos bandytų prisidengti, iš savo gyvenimo pašalindamos religines ir dvasines idėjas. Kaip matysime toliau, būtent Otto Rankas psichologiškai parodė šį religinį visų žmogaus kultūrinių kūrinių pobūdį, o neseniai šią idėją atgaivino Normanas O. Brownas savo knygoje Life Against Death („Gyvenimas prieš mirtį“) ir Robertas Jay Liftonas knygoje Revolutionary Immortality („Revoliucinis nemirtingumas“). Jei sutinkame su šiais teiginiais, turime pripažinti, jog susiduriame su visuotine žmogaus problema ir turime būti pasirengę ją ištirti kuo sąžiningiau, kad žmogaus savęs atskleidimas mus sukrėstų tiek, kiek leidžia geriausios mintys. Paimkime šią mintį iš Kierkegaardo ir perleiskime ją per Freudo prizmę, kad pamatytume, kur mus nuves šio pastarojo pusantro šimtmečio išsklaida. Jei kelių knygų įžvalgus sąžiningumas galėtų iškart pakeisti pasaulį, tuomet penki minėti autoriai jau būtų sukrėtę tautas iki pamatų. Tačiau kadangi visi elgiasi taip, lyg svarbios tiesos apie žmogų dar neegzistuotų, būtina padėti dar vieną svarelį ant žmogaus savęs atskleidimo svarstyklių. Dvidešimt penkis šimtmečius vylėmės ir tikėjome, kad jei žmonija galėtų atsiskleisti sau pačiai, išsamiai išnagrinėti savo branginamus motyvus, tai svarstyklės kažkaip pakryptų jos naudai.
Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: Ernest Becker, The Denial of Death (1973, New York: Free Press) // archive.org
Susijęs tekstas:
Ernest Becker, Mirties neigimas: pratarmė
- William James, Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature, 1902 m. [„Religinės patirties įvairovė: žmogaus prigimties tyrimas“], New York: Mentor Edition, 1958), p. 281.
- * Toliau pateiktoje diskusijoje esu priverstas pakartoti ir apibendrinti tai, ką jau esu rašęs kitur (The Birth and Death of Meaning [„Gimimas ir mirties prasmė“], 2-as leidimas, New York: Free Press, 1971), kad būtų nustatyta kitų skyrių struktūra. – Aut. past.