Mirties neigimas. Pratarmė

Ernest Becker. The Denial of Death (New York: The Free Press, 1973). Pirmojo leidimo viršelis

Ernest Becker
MIRTIES NEIGIMAS

„… kol kas atsisakau rašyti – pasaulyje jau ir taip per daug tiesos, kurios perviršio, regis, neįmanoma suvartoti!“ – Otto Rank ¹

PRATARMĖ

Dr. Johnsonas² sakė, kad mirties perspektyva įstabiai sutelkia protą. Pagrindinė šios knygos tezė yra ta, jog ji atlieka daug daugiau, nei vien tai: mirties idėja, jos baimė persekioja žmogiškąjį gyvūną kaip niekas kitas; tai pagrindinis žmogaus veiklos variklis – veiklos, kurios pagrindinis tikslas yra išvengti mirties neišvengiamybės, ją įveikti, kažkokiu būdu neigiant, kad tai yra galutinė žmogaus lemtis. Žinomas antropologas A. M. Hocartas kartą teigė, jog primityvūs žmonės nesikankino dėl mirties baimės; įžvalgus antropologinių įrodymų tyrimas parodo, kad mirtis dažniausiai buvo lydima džiaugsmo ir šventimo; mirtis atrodė labiau proga švęsti, nei bijoti, – panašiai kaip tradicinės airių šermenys. Hocartas norėjo paneigti nuomonę, jog primityvūs žmonės (palyginti su šiuolaikiniais žmonėmis) buvo vaikiški ir bijojo tikrovės; šiuo atžvilgiu antropologai dabar jau iš esmės reabilitavo primityvius žmones. Vis dėlto šis argumentas nekeičia fakto, kad mirties baimė išties yra visuotinė žmogaus būklė. Žinoma, primityvūs žmonės dažnai švenčia mirtį, kaip parodė Hocartas ir kiti, nes tiki, kad mirtis yra galutinis išaukštinimas, galutinis ritualinis pakilimas į aukštesnę gyvenimo formą, į tam tikros formos amžinybės džiaugsmą. Daugumai šiuolaikinių vakariečių sunku tuo tikėti, todėl mirties baimė yra tokia svarbi mūsų psichologinės sandaros dalis.

Šiuose puslapiuose bandau atskleisti, kad mirties baimė yra visuotinis reiškinys, kuris sujungia duomenis iš kelių žmonijos mokslų sričių ir puikiai paaiškina bei suprantamus padaro žmogaus veiksmus, kuriuos palaidojome po kalnais faktų ir užtemdėme begaliniais ginčais apie „tikruosius“ žmogaus motyvus. Mūsų laikų žinių žmogus yra prislėgtas naštos, kurios niekada nesitikėjo patirti, – tiesos perviršio, kurio neįmanoma suvartoti. Šimtmečius žmogus gyveno tikėdamas, jog tiesa yra miglota ir neapibrėžta, ir kad ją atradus, žmonijos bėdos baigsis. Dabar mes atsidūrėme dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir dūstame nuo tiesos. Buvo parašyta tiek daug puikių kūrinių, padaryta tiek daug genialių atradimų, kurie buvo išplėtoti ir įkūnyti, tačiau protas tyli, o pasaulis sukasi savo senąja demoniška trajektorija. Prisimenu, skaičiau, kad 1904 m. garsiojoje Sent Luiso pasaulinėje parodoje pranešėjas prestižiniame mokslo renginyje turėjo keblumų kalbėti dėl triukšmo, kurį kėlė netoliese pristatomi nauji ginklai. Jis kažką atlaidžiai ir pakančiai pasakė apie šį nereikalingą trikdymą, tarsi ateitis priklausytų mokslui, o ne militarizmui. Pirmasis pasaulinis karas visiems parodė, kas šioje planetoje yra svarbiausia, kuri pusė žaidžia bergždžius žaidimus, o kuri ne. Šiais metais prioritetų tvarka vėl buvo aiškiai parodyta pasauliniu ginklavimosi biudžetu, siekiančiu du šimtus keturis milijardus dolerių, kai tuo tarpu žmonių gyvenimo sąlygos planetoje blogesnės, nei bet kada anksčiau.

Tuomet skaitytojui gali kilti klausimas, kokia prasmė pridėti dar vieną svarų tomą prie beverčio perviršio? Na, žinoma, yra asmeninių priežasčių: įprotis, postūmis, kietakaktis optimizmas. Ir yra Erosas, noras suvienyti patirtį, formą, didesnį prasmingumą. Manau, viena priežasčių, kodėl žinios atsidūrė beverčio perviršio būsenoje, yra ta, kad jos visur išbarstytos, išsakytos tūkstančiais besivaržančių balsų. Jos nereikšmingos dalys yra neproporcingai išdidinamos, o svarbiausios ir pasaulio istorijai reikšmingos įžvalgos lieka nepastebėtos. Nėra pulsuojančio, gyvybiškai svarbaus centro. Normanas O. Brownas pastebėjo, kad plačiajam pasauliui reikia daugiau Eroso ir mažiau vaidų, to paties reikia ir intelektualiniam pasauliui. Turi būti atskleista dermė, kuri vienija daugelį skirtingų pozicijų, kad būtų sumažinta „sterili ir neišmani polemika“³.

Šią knygą, šį tyrimą, parašiau siekdamas suderinti įvairiausias nuomones apie žmogų ir žmogiškąją būklę, tikėdamas, kad atėjo laikas sintezei, apimančiai geriausias mintis daugelyje sričių nuo humanitarinių mokslų iki religijos. Stengiausi nesipriešinti ir priimti bet kokį požiūrį, nesvarbu, kiek jis man asmeniškai nepatinka, jei jame mačiau tiesos grūdą. Per pastaruosius kelis metus vis labiau supratau žmogaus žinių problemą: užuot prieštaravę ir atmetę priešingas nuomones, turime jas įtraukti į platesnę teorinę struktūrą. Viena kūrybinio proceso ironijų yra ta, kad jis, šis procesas, iš dalies pats save paralyžiuoja, kad galėtų funkcionuoti. T. y., įprastai, norėdamas sukurti kūrinį, autorius turi išpūsti jo svarbą, kad galėtų jį ryžtingai priešpastatyti kitoms tiesos versijoms; jis pasiduoda savo paties išpūstai svarbai, nes jo išskirtinis įvaizdis yra pagrįstas būtent ja. Tačiau kiekvienas sąžiningas mąstytojas, kuris iš esmės yra empirikas, po ranka turi turėti tam tikrą tiesą, nesvarbu, kaip aštriai jis ją suformulavo. Problema yra rasti tiesą toje išpūstoje svarboje, pašalinti perteklinį detalumą ar iškraipymą ir įstatyti tą tiesą ten, kur ji tinka.

Antroji priežastis, dėl kurios rašau šią knygą, yra ta, kad per pastaruosius dvylika metų turėjau daugiau nei pakankamai problemų su šiuo tinkančių tiesų derinimu. Bandžiau susitaikyti su Freudo ir jo interpretatorių bei įpėdinių idėjomis, su tuo, kas galėtų būti šiuolaikinės psichologijos esmė, ir dabar, mano manymu, man pagaliau tai pavyko. Šia prasme ši knyga yra ramybės mano mokslinei sielai siekis, intelektualinio nuodėmių atleidimo pasiūlymas; manau, kad tai yra mano pirmasis brandus kūrinys.

Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos bandau padaryti šioje knygoje, – pateikti Freudo psichologijos apibendrinimą, susiedamas visą psichologijos raidą su vis dar didingu Kierkegaardu. Taigi pasisakau už psichologijos ir mitologinės-religinės perspektyvos sujungimą. Šį argumentą didžiąja dalimi grindžiu Otto Ranko kūryba, stengdamasis perteikti jo nuostabaus mąstymo struktūros aktualumą. Šios pažinties su Ranko darbais seniai reikėjo, ir jei man tai pavyko, tai turbūt yra pagrindinė šios knygos vertė.

Rankas šiuose puslapiuose yra toks svarbus, kad galbūt čia vertėtų apie jį pateikti keletą žodžių. Frederickas Peris kartą pastebėjo, kad Ranko knyga Kunst und Künstler („Menas ir menininkas“, 1932) yra „anapus gyriaus“⁴. Pamenu, jog mane taip sukrėtė šis vertinimas, kad iškart paėmiau į rankas knygą: negalėjau įsivaizduoti, kaip kas nors moksliška gali būti „anapus gyriaus“. Net pats Freudo darbas man atrodė pagirtinas, t. y. kažkaip tikėtinas kaip žmogaus proto produktas. Bet Peris buvo teisus: Rankas buvo, kaip sako jauni žmonės, „kažkas kita“. Daugumos jo kūrinių negali paprasčiausiai pagirti, nes jų stulbinantis genialumas dažnai yra fantastiškas, nesuvokiamas, superlatyvus; įžvalgos atrodo pagimdytos nepranokstamo proto. Manau, jog viena priežasčių – be jo genialumo – buvo ta, kad Ranko mintys visada apėmė kelias žinių sritis; kai jis kalbėdavo, pavyzdžiui, apie antropologinius duomenis ir tikėdavaisi antropologinių įžvalgų, gaudavai kažką kita, kažką daugiau. Gyvendami hiperspecializacijos laikmetyje, praradome tikėjimą tokio pobūdžio mąstysena, nes ekspertai mums suteikia valdomus jaudulius (jei jie apskritai mus užkabina).

Vienas dalykas, kurį tikiuosi pasiekti savo susidūrimu su Ranku, – nukreipti skaitytoją tiesiai prie jo knygų. Nėra pakaitalo Ranko knygų skaitymui. Mano asmeninės jo knygų kopijos yra prirašinėtos neįprastai gausiais užrašais, pabraukimais, dvigubais šauktukais; jis man yra daugybės metų įžvalgų ir apmąstymų šaltinis. Mano požiūris į Ranką yra tik jo minties apibendrinimas: jos pagrindai, daugelis pagrindinių įžvalgų ir bendros implikacijos. Tai bus blankus Rankas, o ne jo knygose atsiskleidžiantis stulbinamai ryškus Rankas. Be to, Ira Progoffo pateikta Ranko apybraiža yra tokia teisinga, taip subtiliai subalansuota, kad ji, kaip tokia, yra neprilygstama⁵. Rankas yra labai išsiplėtęs, labai sunkiai skaitomas, toks spalvingas, kad beveik nepasiekiamas paprastam skaitytojui. Jis skaudžiai tai suvokė ir kurį laiką tikėjosi, jog Anaïs Nin perrašys jo knygas, kad jos turėtų galimybę padaryti tokį poveikį, kokį turėtų daryti. Šiose puslapiuose pristatau savo Ranko versiją, tarsi trumpą jo sistemos „vertimą“, pateiktą savaip, tikintis, jog ji atsiskleis kaip visuma. Šioje knygoje apsvarstau tik jo individualią psichologiją; kitoje knygoje apibūdinsiu jo istorijos psichologijos schemą.

Yra keletas būdų žiūrėti į Ranką. Kai kurie jį laiko puikiu Freudo bendradarbiu, vienu pirmųjų psichoanalizės ratelio narių, kuris padėjo jam tapti plačiau žinomu, praturtindamas ją savo didžiule erudicija, parodydamas, kaip psichoanalizė gali paaiškinti kultūros istoriją, mitus ir legendas – pavyzdžiui, savo ankstyvosiose knygose Der Mythus von der Geburt des Helden („Mitai apie herojų gimimą“, 1909) ir Das Inzest-Motiv in Dichtung und Sage („Kraujomaišos motyvas poezijoje ir padavimuose“, 1912). Kadangi Rankas niekada nebuvo analizuotas, teigiama, kad jo psichologinės problemos palaipsniui paėmė viršų ir jis nusisuko nuo stabilaus ir kūrybingo gyvenimo, kurį turėjo šalia Freudo; vėlesniais metais įsivyravo asmeninis nestabilumas ir jis anksti mirė, apimtas nusivylimo ir vienatvės. Kiti Ranką laiko pernelyg uoliu Freudo mokiniu, kuris per anksti bandė būti originalus ir šitaip netgi išpūtė psichoanalitinį redukcionizmą. Šis vertinimas grindžiamas beveik vien jo 1924 m. knyga Das Trauma der Geburt („Gimimo trauma“), kuris paprastai tuo ir baigiasi. Dar kiti Ranką laiko puikiu Freudo artimos aplinkos nariu, Freudo mėgstamu mokiniu, kuriam Freudas pasiūlė universitetinį išsilavinimą ir finansiškai padėjo, o Rankas atsilygino pažerdamas psichoanalitinių įžvalgų daugelyje sričių – kultūros istorijoje, vaikystės raidoje, meno psichologijoje, literatūros kritikoje, primityviojoje galvosenoje ir kt. Trumpai tariant, jis buvo daugialypis, bet ne pernelyg tvarkingas ar save kontroliuojantis talentas, koks, taip sakant, buvo intelektualiai pranašesnis Theodoras Reikas.

Tačiau visi šie Ranko apibūdinimai yra neteisingi, kadangi žinome, jog jie daugiausia kilo iš psichoanalitikų rato mitologijos. Jie niekada neatleido Rankui už tai, kad jis nusisuko nuo Freudo ir taip pažemino jų pačių, kalbant Ranko kalba, nemirtingumo simbolį – būtent taip reikėtų suprasti jų kartėlį ir pagiežą. Reikia pripažinti, kad Ranko knyga „Gimimo trauma“ jo kritikams suteikė lengvą galimybę jį kritikuoti, pateisintą priežastį menkinti jo autoritetą; tai buvo išpūsta ir nesėkminga knyga, kuri sugadino jo viešą įvaizdį, nors jis pats ją persvarstė ir žengė toli už jos ribų. Rankas nebuvo tik Freudo bendradarbis, plačiai dirbantis psichoanalizės srityje, jis turėjo savo unikalią ir puikiai apgalvotą idėjų sistemą. Jis žinojo, nuo ko reikia pradėti, kokius duomenis nagrinėti ir kur visa tai veda. Jis žinojo šiuos dalykus konkrečiai, kiek šitai susiję su pačia psichoanalize, kurią norėjo pranokti ir tai padarė; jis žinojo šitai apytikriai, kiek tai susiję su jo paties mąstymo sistemos filosofinėmis implikacijomis, bet jam nebuvo duota laiko to nugludinti, nes jo gyvenimas nutrūko. Jis tikrai buvo toks pat išbaigtas sistemų kūrėjas kaip Adleris ir Jungas; jo mąstymo sistema yra mažų mažiausiai tokia pat puiki kaip jų, o kai kuriais atžvilgiais netgi puikesnė. Mes gerbiame Adlerį už jo tvirtą sprendimą, tiesioginį įžvalgumą, bekompromisį humanizmą; mes žavimės Jungu už drąsą ir atvirumą, su kuriuo jis priėmė tiek mokslą, tiek religiją; bet Ranko sistema dar svarbesnė bei turi reikšmę giliausiam ir plačiausiam socialinių mokslų vystymuisi, reikšmę, kuri tik dabar pradedama išnaudoti.

Paulas Roazenas, rašydamas apie The Legend of Freud („Freudo legenda“)⁶, teisingai pastebėjo, kad „bet kuris rašytojas, kurio klaidoms ištaisyti reikėjo tiek laiko, yra … gana reikšminga figūra intelektualinėje istorijoje“. Tačiau visa ši istorija yra labai įdomi, nes Adleris, Jungas ir Rankas labai anksti ištaisė daugumą Freudo pagrindinių klaidų. Istorikui kyla klausimas, kas gi slypėjo psichonalitiniame judėjime, pačiose idėjose, visuomenės ir mokslininkų mąstysenoje, kad šių pataisų nepaisyta arba jos buvo atskirtos nuo pagrindinio sukaupto mokslinio mąstymo judėjimo.

Net ir plačios apimties knyga turi būti labai selektyvi, atrenkant tiesas iš mus slegiančio tiesų kalno. Daugelis svarbių mąstytojų paminėti tik probėgšmais: skaitytojas gali nustebti, kodėl aš, pavyzdžiui, taip daug remiuosi Ranku ir beveik neminiu Jungo knygoje, kurios pagrindinis tikslas yra psichoanalizės susiejimas su religija. Viena priežastis yra ta, kad Jungas yra labai žinomas ir turi daug veiksmingų interpretatorių, o Rankas yra mažai žinomas ir beveik niekas jo negina. Kita priežastis yra ta, kad nors Ranko mintys yra sudėtingos, jos visada yra teisingos pagrindinių problemų atžvilgiu, skirtingai nei Jungo, kurių didžioji dalis nuklysta į nereikalingą ezoteriškumą; rezultatas yra toks, kad jis dažnai užgožia tai, kas buvo atskleista. Nematau, kad visi jo tomai apie alchemiją bent kiek padidina jo psichoanalitinės įžvalgos svarbą.

Daug įžvalgų apie žmogaus prigimtį esu skolingas Marie Becker, kurios subtilumas ir realizmas šiais klausimais yra labai vertingi. Taip pat noriu padėkoti Paului Roazenui už jo pastangas peržiūrėti šeštą skyrių, pasitelkiant savas gausias žinias apie Freudą. Robertas N. Bellah perskaitė visą rankraštį ir labai jam dėkoju už bendrą kritiką bei konkrečius pasiūlymus; tie, kuriuos galėjau įgyvendinti, neabejotinai pagerino knygą, o kiti, bijau, kelia didesnę ir ilgesnio laikotarpio užduotį – pakeisti patį save.

Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: Ernest Becker, The Denial of Death (1973, New York: Free Press) // archive.org

1. Ranko laiškas 1933 m. vasario 8 d. Jessie Taft puikioje biografijoje Otto Rank (New York: Julian Press, 1958), p. 175. – Aut. past.
2. Samuel Johnson (1709–1784) – anglų rašytojas ir kalbininkas, anglų kalbos žodyno sudarytojas (1755), dažnai vadintas tiesiog dr. Johnsonu. – Vert. past.
3. Norman O. Brown, Life Against Death: The Psychoanalytical Meaning of History (New York: Viking Books, 1959), p. 322. – Aut. past.
4. F. S. Perls, R. F. Hefferline, P. Goodman, Gestalt Therapy (New York: Delta Books, 1951), p. 395, pastaba. – Aut. past.
5. I. Progoff, The Death and Rebirth of Psychology (New York: Delta Books, 1964). – Aut. past.
6. P. Roazen, „The Virginia Quarterly Review“, 1971 m. žiema, p. 33. – Aut. past.