Kaip Clementas Greenbergas suformavo modernistinį meną

Meno kritikas Clementas Greenbergas (1909–1994) buvo vienas įtakingiausių ir gerbiamiausių XX amžiaus meno balsų, palaikęs abstrakčiuosius ekspresionistus ir „spalvos lauko“ tapytojus. Jo idėjos dabar apibrėžia ikonišką modernizmo laikotarpį. Šiandien žinomas kaip „Amerikos meno balsas“, Greenbergas, drąsiai ir atvirai šlovinęs Amerikos abstraktųjį meną XX a. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose, pavertė menininkus, – tokius kaip Jacksonas Pollockas, Willemas de Kooningas ir Barnettas Newmanas, – žinomais vardais. Greenbergo idėjos, tikinančios, kad menas turėtų būti suskaidytas į gryniausias, paprasčiausias ir poetiškiausias linijos, spalvos ir plokštumos savybes, paveikė ištisą kartą ir paskatino sukurti vienus ikoniškiausių visų laikų meno kūrinių. „Modernizmas, – rašė jis, – naudojosi menu, kad atkreiptų dėmesį į meną.“

Ankstyvosios Clemento Greenbergo idėjos

Clementas Greenbergas, gimęs Bronkse žydų kilmės imigrantų iš Lietuvos šeimoje, studijavo anglų literatūrą Sirakūzų universitete. Baigęs studijas, išbandė įvairiausius darbus, kol galiausiai prisijungė prie rašytojų ir kritikų grupės, pasivadinusios „Niujorko intelektualais“ [New York Intellectuals], kuriai priklausė, be kita ko, Susan Sontag ir Haroldas Rosenbergas. Daugelis jų buvo žydų kilmės ir rėmė kairiųjų pažiūras, derindami literatūros teoriją su marksistinėmis idėjomis, tačiau atmetė Stalino ideologiją ir linko į trockizmo liberalistines idėjas.

Daugelis Greenbergo idėjų pradžioje kilo iš Karlo Marxo, ypač įsitikinimas, kad abstraktusis avangardinis menas buvo drąsus revoliucinis žingsnis, atitolinantis nuo nacių ar komunistų vadovaujamų priespaudinių politinių režimų. Kitas didelis poveikis Greenbergo idėjoms buvo vokiečių menininkas ir pedagogas Hansas Hofmannas. 1938 ir 1939 m. Greenbergas lankė keletą Hofmanno paskaitų, kuriose buvo pabrėžiama „formalaus“ supratimo mene svarba, kai spalva, linija, paviršius ir plokštumos plotmių santykis buvo laikomi svarbesniais už figūrinį ar literatūrinį turinį.

Švęsti avangardą

Didžioji dalis ankstyviausių Clemento Greenbergo kritinių raštų buvo publikuoti liberaliame Niujorko žurnale Partisan Review ir jiems didelę įtaką padarė Hanso Hoffmanno idėjos. Būtent žurnale Partisan Review Greenbergas paskelbė pirmąją įtakingiausią savo esė pavadinimu Avant-Garde and Kitsch („Avangardas ir kičas“, 1939 m.), kuri tapo daugelio jo būsimų idėjų pagrindu.

Šioje esė Greenbergas teigia, kad XX a. pradžios avangardinis menas buvo „vienintelė gyva kultūra“, kuri dar egzistavo, o „kičo“ – populiariosios ar masinės gamybos – atsiradimas kėlė didelę grėsmę jo išlikimui. Teigdamas, kad „kičo“ vaizdiniai buvo prasto skonio, pigios industrializuotos visuomenės šalutinis produktas, jis užtikrintai tvirtino, kad tiek menas, tiek literatūra turėtų siūlyti kelią į aukštesnę tiesą, esančią už šios „suprastintos“ kalbos ribų. Šis tikėjimas „aukšto“ avangardinio meno, orientuoto į procesą ir eksperimentavimą, visuomenine svarba buvo pagrindinis visose Greenbergo idėjose apie meną ir nulėmė jo būsimus tekstus apie meno teoriją ir praktiką.

Naujasis Laokoontas

Vos po metų Clementas Greenbergas išleido antrąją iš savo ypač reikšmingų esė Towards a Newer Laocoon („Naujojo Laokoonto link“, 1940). Šis tekstas buvo Gottholdo Lessingo garsaus veikalo Laokoon: oder über die Grenzen der Malerei und Poesie („Laokoontas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas“), išleisto 1766 m., tęsinys. Lessingas pradėjo skirti skirtingas menines išraiškos formas, įskaitant poeziją, tapybą ir skulptūrą, teigdamas, kad kiekviena jų turi savo savitą raidos kalbą, kurią turėtume pripažinti ir vertinti.

Remdamasis Lessingo esė, Greenbergas savo idėjose išdėstė istorinę logiką, paaiškinančią, iš kur kilo modernioji tapyba ir kur ji dabar eina. Jis teigė, kad nuo seniausių laikų tapyba vis labiau plokštėjo, peržengdama pasakojimo ar literatūrinio turinio ribas ir pabrėždama abstrakčius raštus bei paviršių; jis rašė: „Tačiau svarbiausia yra tai, kad paveikslo plokštuma tampa vis seklesnė ir seklesnė, išlygindama ir suspausdama fiktyvias gylio plotmes, kol jos susilieja į vieną realioje ir materialioje plokštumoje, kuri yra tikrasis drobės paviršius.“

Abstraktusis ekspresionizmas

Per visą XXa. 5-ajį dešimtmetį Clementas Greenbergas gyveno Niujorko Grinvič Vilidžo rajone, kur dirbo žurnalo Partisan Review redaktoriumi, žurnalo Commentary Magazine redaktoriaus pavaduotoju ir laikraščio The Nation kritiku. Jis buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių ir rėmusių sparčiai augančios abstrakčiojo ekspresionizmo mokyklos kūrėjus, tarp kurių buvo Jacksonas Pollockas, Willemas de Kooningas, Robertas Motherwellas ir Davidas Smithas, o jo rašiniai padėjo šiems menininkams pakilti į tarptautinę sceną. Kartu su jų karjera augo ir Greenbergo karjera, jis tapo amerikiečių meno scenos gigantu, ėmė dėstyti Black Mountain koledže, Jeilio universitete, Beningtono koledže ir Prinstono universitete, kur turėjo didelę įtaką naujos kartos kūrybingiems mąstytojams.

Molbertinio paveikslo krizė

Kelios esė, publikuotos XX a. 5-ajame dešimtmetyje, leido Greenbergui išplėsti savo argumentus apie abstrakčios tapybos svarbą, įskaitant 1944 m. išleistą Abstract Art („Abstraktusis menas“) ir 1948 m. – The Crisis of the Easel Picture („Molbertinio paveikslo krizė“). Pastarajame tekste jis pristatė radikalią ir įtakingą „visa dengiančios“ tapybos koncepciją, apibūdindamas suplokštėjusią, besikartojančią Amerikos meno tendenciją, kurią praktikavo Jacksonas Pollockas, Lee Krasneris ir Barnettas Newmanas, – „decentralizuotą, polifoninę, visa dengiančią tapybą“, kuri išsiliejo į „gryną tekstūrą, gryną pojūtį“. Jis taip pat teigė, kad „visa dengianti“ tapyba atsirado kaip logiškas atsakas į industrializuotą, kapitalistinę visuomenę, kurioje „visi hierarchiniai skirtumai yra išsemti… jokia patirties sritis ar tvarka nėra nei iš esmės, nei santykinai pranašesnė už bet kurią kitą“.

Greenbergas prieš Rosenbergą

Vienas didžiausių Clemento Greenbergo konkurentų buvo jo kolega meno kritikas Haroldas Rosenbergas; gandai byloja, kad per triukšmingus ginčus jie kartais vos nebūdavo surakinami antrankiais. Nors jų idėjos daug kuo sutapo, Rosenbergas gyrė tai, ką pavadino „veiksmo tapyba“ [Action Painting] – abstrakcijos kryptį, pagrįstą energingais, performatyviais gestais, kurią praktikavo Jacksonas Pollockas, Franzas Kline’as ir Arshile’as Gorky’is. Rosenbergas taip pat rėmė įvairius abstrakčiojo ekspresionizmo menininkus, kurie į savo laisvus, išraiškingus paveikslus grąžino figūrinius ar naratyvinius elementus, tokius kaip Willemas de Kooningas ir Philipas Gustonas.

Greenbergas, priešingai, teikė savo paramą grynesniam, aiškesniam abstrakcijos stiliui, aktyviai atmesdamas naujausius de Kooningo figūrinius bandymus. Vietoj to, jis perėjo prie Vašingtono spalvos mokyklos tapytojų, tokių kaip Barnettas Newmanas, Kennethas Nolanas ir Anne Truitt, kurie praktikavo minimalistinę kalbą, pagrįstą optiniais plokščių spalvų raštų pojūčiais. Savo esė American-Type Painting („Amerikietiško tipo tapyba“, 1955) Greenbergas teigė, kad ši nauja tapytojų mokykla natūraliai progresavo į tikrąjį modernistinį meną.

Modernistinė tapyba

Clemento Greenbergo idėjoms vystantis, jos darėsi vis labiau poliarizuotos ir kraštutinės. Kai Niujorko menininkų Roberto Rauschenbergo ir Jaspero Johnso dėka atsirado kičas, daugiasluoksnis popmenas ir neodadaizmo stiliai, Greenbergas dar stipriau priešinosi. Jis karštai gynė savo nuomonę, kad modernistinė tapyba turi būti redukcijos procesas, kuris ją atskiria nuo kitų meninių priemonių ar metodų. Jis taip pat teigė, jog abstrakcija yra logiška ir būtina moderniojo meno raida, kuri meną grąžina iki jo pačios nuogiausios, labiausiai distiliuotos esmės, kurią apibūdino kaip natūralią formalizmo, – teorijos, kurią pirmą kartą pateikė meno kritikas Rogeris Fry’us XX a. pradžioje, – raidą.

Šios idėjos buvo iliustruotos ikoniškiausiame Greenbergo tekste „Modernistinė tapyba“ (Modernist Painting, 1961; liet. 2012). Jis teigė, kad tapyba turėtų būti „gryna“ veikla, atmetanti bet kokią nuorodą į išorinį pasaulį, įskaitant emocinę išraišką, iliuzionizmą ar bet kokią „erdvę, kurią gali apgyvendinti atpažįstami objektai“¹. Greenbergas toliau aiškino, kaip paveikslas turėtų būti visiškai savireferencinis, susijęs tik su savimi ir be jokių kitų išorinių nuorodų į realų pasaulį ar į jokią kitą meninę terpę, pavyzdžiui, skulptūrą ar piešimą.

Potapybinė abstrakcija

Clemento Greenbergo idėjos, nors ir buvo kraštutinės, atspindėjo to meto dvasią ir turėjo didelę įtaką 7-ojo dešimtmečio meninei raidai. Supaprastinti, sodrūs Helen Frankenthaler, Morriso Louiso ir Juleso Olitskio „spalvų lauko“ paveikslai yra šių dienų Greenbergo idėjų sinonimai, apibrėžiantys modernizmo laikotarpio viršūnę, pasižyminčią negailestingai griežtu, analitiniu požiūriu į formą, spalvą, tekstūrą, mastelį ir kompoziciją. 1964 m. Los Andželo apygardos meno muziejuje Greenbergas kuravo parodą pavadinimu „Potapybinė abstrakcija“ [Post-Painterly Abstraction], kurioje buvo eksponuojami trisdešimt vieno menininko kūriniai; ji buvo tokia sėkminga, kad „Potapybinė abstrakcija“ dabar pripažinta savarankišku judėjimu.

Įtaka meno kritikai

Remdamasis tiek savo paties idėjomis apie formalizmą, tiek XVIII a. vokiečių filosofo Immanuelio Kanto teorijomis, Greenbergas savo kūrinyje „Modernistinė tapyba“ pasisakė už naują, objektyvų meno suvokimo būdą. Jis tikėjo, kad į meną reikia žiūrėti ir apie jį rašyti visiškai atsietai, stebint tik paties objekto fizines savybes. Šios idėjos turėjo didelę įtaką naujai modernistinių meno kritikų kartai, kuri tapo žinoma kaip „Greenbergo mokykla“, įskaitant Rosalind Krauss, Michaelą Friedą ir Barbarą Rose, kurie visi taikė panašų analitinį požiūrį, analizuodami meno kūrinį.

Priešinimasis Greenbergui

Jau XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje menininkai ir kritikai ėmė peržengti Clemento Greenbergo idėjų ribas. Daugelis jo požiūrį laikė pernelyg poliarizuotu ir dogmatišku, o jo nusiteikimas prieš iliuzionizmą, naratyvą ir emocijas tapyboje pastūmėjo šią meno formą į pašalę, iš kurios nebuvo kur dėtis. Anot meno kritikės Rosalind Krauss, Greenbergo per daug supaprastintas modernistinio, formalistinio meno suvokimas pašalino didelę dalį gyvenimo pajautimų ir iracionalumo. Revoliucinės poparto ir „Fluxus“ mokyklos, atsiradusios po Greenbergo, XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmtmečiuose į meno praktiką sugrąžino daugelį kasdienio gyvenimo sudėtingų įvairovių, sugriaudamos daugelį dalykų, kuriuos jis taip karštai gynė.

Nors priešinimasis Greenbergo idėjoms apie grynąjį modernizmą ir formalizmą tęsėsi kelias kartas, jo pabrėžtas meno objektų savireferentiškumas ir materialumas yra požiūris, išlikęs iki šiol. Daugelis šiandienos eksperimentaliausių ir įdomiausių šiuolaikinių dailininkų giliai širdyje suvokia tapybą kaip fizinį objektą, net jei dabar ją užpildo nuorodomis į šiuolaikinį gyvenimą, kaip matyti iš Callumo Inneso, Tomma’os Abts, Fiona’os Rae ir Peterio Doigo kūrybos.

Nors Greenbergo šiek tiek supaprastintas matymas meno istorijos, kaip išskirtinio žengimo abstrakcijos link, šiandien jau iš esmės perrašytas, jo argumentas, kad paveikslus pirmiausia turėtume matyti tik kaip juos pačius, nesiejant su niekuo kitu, yra požiūris, vis dar išliekantis akiratyje ir nuspalvinantis daugelio mūsų požiūrį į meną, ypač įsitikinimą, kad menas yra unikali patirtis, „nesuteikiama jokio kito šaltinio“.

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Rosie Lesso, How Clement Greenberg Shaped Modernist Art // The Collector

 

1. Clement Greenberg, „Modernistinė tapyba“, in: „Dailės istorijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija“. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2012, p. 85, iš anglų k. vertė Agnė Narušytė.