Ludwig Wittgenstein. Pastabos apie spalvas (I)

pagal | 2015 02 09
„Spalvos skatina mus užsiimti filosofija“
(Ludwig Wittgenstein). –

 

Šiais laikais gaji nuomonė, kad spalvos nėra tikros, t. y. jų būtis yra „subjektyvi“, o tikrai yra tai, kas „objektyvu“, t. y. matematinės eksperimentinės fizikos objektas – tam tikro ilgio banga ir tam tikras virpesių per sekundę skaičius. Tad subjektyvų spalvos įspūdį galima siekti paaiškinti šios bangos ir virpesių poveikiu nervų sistemai. Fizikinė tokio aiškinimo pradžia, matyt, sietina su Newtono prizmės eksperimentais ir spektro tyrimais, o gilesnis (filosofinis) šio požiūrio pamatas, žinoma, yra pati karteziškoji objekto ir subjekto skirtis.

Niutoniškoji tyrimo prieiga toli gražu nebuvo vienintelė. Kitokia tikrovės patirtimi vadovavosi Goethe’ės spalvų teorija1, kurią XIX a. palaikė ir didieji to meto mąstytojai (pavyzdžiui, Hegelis, Schopenhaueris), o XX a. ją apmąsčiusių filosofų darbuose išaugta ir iš paties kartezianizmo. Todėl, pavyzdžiui, Heideggeris gali teigti, kad minėtasis „objektyvistinis/subjektyvistinis“ spalvos prigimties paaiškinimas tik atrodo labai moksliškas, bet toks nėra, nes apleidžia jutimo duoties ir to, ką reikia paaiškinti, t. y. spalvos, kaip duotybės, ontologinę sritį.

Kaip tik šią sritį apmąsto vėlyvasis Wittgensteinas. Jau ankstyvuoju periodu filosofas teigė, jog vadinamieji gamtos mokslų objektai (dėsniai) yra ne gamtos reiškinių aiškinimai – čia veikiau turime reikalą su „tinkleliu“, kuriuo tikrovė mums atveriama.

Newtono mechanika esanti toks tinklelis, už kurį pirmesnė yra jo (arba „gamtos dėsnio“, „objekto“) transcendentalinė-loginė forma – kaip tam tikra būties atvėrimo galimybė. Būtent transcendentaliai a priori duota ir loginė spalvos struktūra. „Logiką“ čia reikia suprasti ne formalistiškai (taip ji suprantama karteziškuoju dualizmu paremtoje empiristinėje-pozityvistinėje filosofijoje), bet ontologiškai, t. y. kaip spalvų išslaptinimą, jų pasirodymą tikrojoje savo duoties srityje.

Wittgensteino „Pastabose apie spalvas“ (Bemerkungen über die Farben) aptariama į „fizikines“, „psichologines“ ir kitokias sampratas neredukuojama pirmapradė spalvų duotis.

 

Christian J. Faur. Remarks on Colour (an artist book) 2

 

Ludwig Wittgenstein

Pastabos apie spalvas

 

I.

1. Kalbos žaidimas: pranešti, ar tam tikras kūnas yra už kitą šviesesnis ar tamsesnis. – O dabar – jam giminingas: nusakyti šviesumo santykį tarp tam tikrų dažų atspalvių. (Palyginkime su šituo: nustatyti dviejų lazdų ilgių santykį; nustatyti dviejų skaičių santykį). – Abiejuose kalbos žaidimuose sakinių [Sätze] forma yra ta pati: „X yra šviesesnis už Y.“ Bet pirmajame santykis išorinis, o sakinys – laikinis; antrajame – santykis vidinis, o sakinys belaikis.

Christian J. Faur. Remarks on Colour (an artist book): L. Wittgensteino Pastabų apie spalvas I skyrius, 1 punktas.

2. Paveiksle, kuriame balto popieriaus lapas savo šviesumą gauna iš mėlyno dangaus, šis yra šviesesnis už baltą popierių. O vis dėlto kita prasme mėlyna yra tamsesnė, balta – šviesesnė spalva. (Goethe). Paletėje balta yra šviesiausia spalva.

3. Lichtenbergas sako, kad tik nedaug žmonių kada nors matė gryną baltą. Tad ar dauguma vartoja šį žodį klaidingai? O kaipgi jis išmoko teisingos vartosenos? – Jis iš įprastos vartosenos sukonstravo idealią. Ir tai reiškia – ne geresnę, bet tam tikra linkme rafinuotą, kai ką privedant iki kraštutinumo.

4. Ir, žinoma, vėlgi tai, kas šitaip sudaryta, mums gali suteikti pamokų apie faktinę vartoseną.

5. Kai sakau popierių esant grynai baltą, o šalia popieriaus laikant sniegą, pirmasis dabar atrodytų pilkas, tai jo normalioje aplinkoje jį vis dėlto teisėtai vadinčiau baltu, bet ne šviesiai pilku. Galėtų būti, kad, sakykime, laboratorijoje vartoju rafinuotą baltos sąvoką (kaip, pavyzdžiui, ir rafinuotą laiko nustatymo sąvoką).

6. Ką galima pasakyti apie tai, kad žalia yra pirminė spalva, o ne mėlynos ir geltonos mišinys? Ar būtų teisinga sakyti: „Tai galima suprasti tik tiesiogiai, stebint spalvas.“ Bet iš kur žinau, kad žodžiais „pirminė spalva“reiškiu tą patį, ką ir kitas, kuris žalią taip pat linkęs vadinti pirmine spalva? Ne, – čia lemia kalbos žaidimai.

7. Duota užduotis duotai geltonaĩ žaliai (arba mėlynaĩ žaliai) sumaišyti mažiau gelsvą (arba melsvą), – arba parinkti ją iš tam tikro skaičiaus spalvų pavyzdžių. Tačiau gelsva nėra melsvai žalia (ir atvirkščiai), ir taip pat duota užduotis parinkti, arba sumaišyti, žalią, kuri nei gelsva, nei melsva. Sakau „arba sumaišyti“, nes žalia dėl to, kad yra padaroma tam tikru būdu sumaišant geltoną ir mėlyną, netampa kartu melsva3 ir gelsva.

8. Tarpinių spalvų arba mišrių spalvų sąvoką žmonės galėtų turėti net ir tada, jeigu niekada nepagamintų spalvų maišydami (visai bet kuria prasme). Jų kalbos žaidimuose galėtų būti užsiimama tik tuo, kad būtų ieškoma, ką pasirinkti iš jau esamų spalvų.

9. Tad nors žalia irgi nėra geltonos ir mėlynos tarpinė spalva, ar negalėtų būti tokių žmonių, kuriems yra melsvai geltona arba rausvai žalia? Taigi žmonių, kurių spalvų sąvokos nukryptų nuo mūsiškių – nes ir aklų spalvoms turimos spalvų sąvokos skiriasi nuo tų, kurias turi normalūs žmonės, ir ne kiekvienas nesutapimas su norma privalo būti aklumas, defektas.

10. To, kuris išmoko duotam atspalviui surasti ar sumaišyti gelsvesnį, balsvesnį, rausvesnį ir t. t., taigi to, kuris supranta tarpinių spalvų sąvoką, paprašyk parodyti rausvai žalią. Jis gali tiesiog nesuprasti šio paliepimo ir reaguoti maždaug taip, tarsi jo, pirma parodžius taisyklingą keturkampį, penkiakampį, šešiakampį, dabar būtų pareikalauta parodyti taisyklingą vienkampį. O ką, jeigu jis be menkiausios dvejonės nurodytų spalvos pavyzdį, sakykime, kaip ją pavadintume, juosvai rudą?

11. Tas, kuriam būtų suprantama rausvai žalia, privalėtų gebėti pagaminti tokią spalvų eilę, kuri prasidėtų raudona, o pasibaigtų žalia ir kuri – galbūt netgi mums – parodytų tarp jų nepertraukiamą perėjimą. Tuomet pasirodytų, jog ten, kur mes visad matome tą patį, pavyzdžiui, rudos atspalvį, jis kartais mato rudą, kartais – rausvai žalią. Kad jis, pavyzdžiui, du cheminius junginius, mums esančius tos pačios spalvos, gali atskirti pagal spalvą ir vieną vadina rudu, kitą – rausvai žaliu.

12. Įsivaizduok, kad, išskyrus retas išimtis, visi žmonės akli raudonaĩ žaliai. Arba ir kitą atvejį: visi žmonės akli arba raudonai žaliai, arba mėlynai geltonai.

13. Įsivaizduokite aklų spalvoms tautelę, o tokia lengvai galėtų būti. Jie neturėtų tokių pačių, kaip mes, spalvos sąvokų. Kadangi net tarus juos kalbant, pavyzdžiui, vokiškai, taigi turint visus vokiškus spalvų žodžius, jie vartotų juos kitaip, nei mes, ir kitaip išmoktų juos vartoti.

Arba jeigu jie turi svetimą kalbą, tai mums būtų sunku jų spalvų žodžius išversti į mūsiškę.

14. Bet net jeigu būtų žmonių, kuriems natūralu nuosekliai vartoti išraišką „rausvai žalias“ arba „gelsvai mėlynas“, ir todėl jie, galimas daiktas, demonstruotų gebėjimus, kurių mes stokojame, vis dėlto nebūtume priversti pripažinti juos matant spalvas, kurių nematome mes. Juk nėra jokio visuotinai pripažinto to, kas yra spalva, kriterijaus, nebent būtų taip, kad tai viena iš mūsiškių spalvų.

15. Kiekvienoje rimtoje filosofinėje problemoje netikrumas siekia ligi pat šaknų.

Visada reikia būti pasiruošus išmokti ką nors visiškai naujo.

16. Aprašyti aklumo spalvos fenomenus priklauso psichologijai: taigi aprašyti ir normalaus matymo fenomenus? Psichologija aprašo tik aklumo spalvoms nukrypimus nuo normalaus matymo.

17. Runge (laiške, Goethe’ės perspausdintame „Spalvų teorijoje“) sako esant skaidrias ir neskaidrias spalvas. Balta yra neskaidri spalva.

Tai parodo neapibrėžtumą spalvos arba netgi spalvos vienodumo [Gleichheit] sąvokoje.

18. Ar gali skaidrus žalias stiklas būti vienodos spalvos su neskaidriu popieriumi ar ne? Jeigu toks stiklas būtų vaizduojamas paveiksle, tai paletėje spalvos nebūtų skaidrios. Jeigu norėtume pasakyti, kad stiklo spalva yra skaidri ir paveiksle, tai spalvos lopelių, vaizduojančių stiklą, kompleksą turėtume vadinti jo spalva.

19. Kodėl taip yra, kad kas nors gali būti skaidriai žalias, bet ne [skaidriai] baltas?

Skaidrumo ir atspindžių esama tik regimojo vaizdo gylio matmenyje.

Skaidri terpė palieka įspūdį, kad kažkas yra šios terpės. Visiškai vienspalvis regimasis vaizdas negali būti skaidrus.

20. Kas nors baltas, esąs už spalvotos skaidrios terpės, atrodo tos terpės spalvos, kas nors juodas – juodas. Pagal šią taisyklę, juoda ant balto pagrindo pro „baltą skaidrią“ terpę turėtų būti matoma kaip pro bespalvę.

21. Runge: „Jei norima įsivaizduoti melsvai oranžinę, rausvai žalią arba gelsvai violetinę, pasijuntama lyg kalbant apie pietvakarių šiaurės vėją… Ir balta, ir juoda yra neskaidrios ir kūniškos….. Negalima įsivaizduoti balto vandens, mat jis vaiskus, kaip ir perregimo pieno.

22. Mes norime surasti ne (fiziologinę ar psichologinę) spalvų teoriją, bet spalvos sąvokų logiką. O ši atlieka tai, ko dažnai nepagrįstai buvo tikimasi iš teorijos.

23. „Negalima įsivaizduoti balto vandens etc.“ Tai reiškia, kad negalima aprašyti (pavyzdžiui, nutapyti), kaip atrodytų kas nors perregimai baltas, o tai reiškia – nežinoma, kokio aprašymo, vaizdavimo šie žodžiai iš mūsų reikalauja.

24. Nėra kaipmat aišku, apie kokį skaidrų stiklą galėtume pasakyti, kad jis yra vienodos spalvos su neskaidriu spalvos pavyzdžiu. Jei sakau „Ieškau šios spalvos stiklo“ (pirštu rodydamas į spalvotą popierių), tai reikš maždaug tai, kad kas nors baltas, matomas pro šį stiklą, turėtų atrodyti taip, kaip mano pavyzdys.

Jeigu šis pavyzdys rožinis, dangaus mėlio, alyvinis, tai stiklą įsivaizduosime blausų, bet, galimas daiktas, taip pat ir perregimą ir tik silpnai rausvo, melsvo ar violetinio atspalvio.

25. Kartais kine įvykius galima matyti taip, tarsi jie būtų už ekrano paviršiaus, o pastarasis – skaidrus, maždaug kaip stiklo plokštė. Stiklas iš daiktų atimtų jų spalvą ir praleistų tik baltą, pilką ir juodą. (Čia ne fizika užsiimame, o laikome spalvomis baltą bei juodą visai kaip ir žalią bei geltoną.) – Galėtume pagalvoti, kad čia įsivaizduojama stiklo plokštė, kurią galima pavadinti balta ir perregima. Ir vis dėlto mūsų nevilioja ją taip vadinti: tai ar analogija su, pavyzdžiui, skaidria žalia plokšte kur nors subliūkšta?

26. Apie žalią plokštę turbūt pasakytume: už jos esančius daiktus ji nuspalvina žaliai; visų pirma už jos esančią baltą.

27. Jeigu kalbama apie logiką, tai „negalime to įsivaizduoti“ reiškia: nežinome, ką čia reikėtų įsivaizduoti.

28. Ar apie maniškę fiktyvią stiklo plokšte kine būtų sakoma, kad ji už jos esančius daiktus nuspalvina baltai?

29. Pagal skaidraus spalvotumo taisyklę, nuskaitytą nuo skaidrios žalios, raudonos etc., sukurk skaidrios baltos spalvos reginį! Kodėl nieko neišeina?

30. Kiekviena spalvota terpė tamsina tai, kas pro ją matoma, ji ryja šviesą; tad ar maniškis baltas stiklas taip pat turėtų tamsinti? Ir kuo storesnis, tuo labiau? Tada jis iš tiesų būtų tamsus stiklas!

31. Kodėl negalime įsivaizduoti skaidriai balto stiklo, – net jei tikrovėje jo ir nėra? Kodėl nenusiseka analogija su skaidriu spalvotu stiklu?

32. Sakiniai dažnai vartojami ties logikos ir empirikos riba taip, kad jų prasmė tai šen, tai ten peržengia šią ribą ir jie galioja tai kaip normos išraiška, tai kaip patirties išraiška.

(Kadangi šitai – jokiais būdais ne lydinti psichinė apraiška (taip įsivaizduojamos „mintys“), bet vartosena, tai loginį sakinį atskiriame nuo empirinio.)

33. Šnekame apie „aukso spalvą“ ir turime mintyje ne geltoną. „Auksaspalvis“ – tai žibančio, arba žėrinčio, paviršiaus savybė.

34. Esama įkaitusio iki raudonumo ir įkaitusio iki baltumo: bet kaip atrodytų įkaitęs iki rudumo arba iki pilkumo? Kodėl šių negalime įsivaizduoti kaip įkaitimo iki baltumo stipresnio laipsnio?

35. „Šviesa yra bespalvė“. Jeigu taip, tai ta prasme, kuria skaičiai yra bespalviai.

36. Tai, kas atrodo švytintis, neatrodo pilkas. Visa, kas pilka, atrodo apšviesta.

37. To, ką matome kaip švytintį, nematome kaip pilko. Bet tikrai tai galime matyti kaip baltą.

38. Taigi galime ką nors matyti čia kaip silpnai švytintį, čia kaip pilką.

39. Nesakau (kaip geštaltpsichologai), kad baltumo įspūdis atsiranda taip ir taip. Tačiau klausimas kaip tik toks: kokia yra šios išraiškos reikšmė, sąvokos logika.

40. Kadangi tai, kad negalime įsivaizduoti ko nors „pilkai švytinčio“, priklauso ne fizikai ar spalvų psichologijai.

41. Man sako, kad tam tikra substancija dega pilka liepsna. Juk nežinau visų iki vienos substancijų liepsnų spalvos; taigi kodėl tai turėtų nebūti galima?

42. Šnekama apie „tamsiai raudoną šviesą“, bet ne apie „juodai raudoną“.

43. Glotnus baltas paviršius gali atspindėti: o kaip, jeigu suklystume ir tai, kas atrodo esant atspindima, iš tiesų būtų už jo ir pro jį matoma? Ar tada jis būtų baltas ir skaidrus?

44. Kalbama apie „juodą“ veidrodį. Bet nors atspindėdamas jis tamsina, tačiau neatrodo juodas, o tai, ką pro jį matome, atrodo ne „purvina“, o „gilu“.

Christian J. Faur. Remarks on Colour (an artist book): L. Wittgensteino Pastabų apie spalvas I skyrius, 44 punktas.

45. Neskaidrumas nėra baltos spalvos savybė. Ne daugiau nei skaidrumas – žalios spalvos savybė.

46. Ir negana pasakyti, kad žodis „baltas“ vartojamas vien tik paviršių išvaizdai [apibūdinti]. „Žaliai“ galėtume turėti du žodžius: vieną – žaliems paviršiams, kitą – žaliems skaidriems objektams. Tad išliktų klausimas, kodėl nėra spalvos žodžio, atitinkančio žodį „baltas“, [skirtą] kam nors skaidriam.

47. Terpės, pro kurią juodai baltas egzempliorius (šachmatų lenta) pasirodo nepakitęs, nevadiname balta, net jei pro ją matomos kitos spalvos praranda ryškumą.

48. Galėtume norėti balto žvilgesio nevadinti „baltu“ ir taip vadinti tik tai, ką matome kaip paviršiaus spalvą.

49. Iš dviejų apie mane esančių vietų, kurias – viena prasme – matau kaip vienodos spalvos, viena jų – kita prasme – man gali pasirodyti kaip balta, kita – kaip pilka.

Viename sąryšyje, esant prastam apšvietimui, man ši spalva yra balta, kitame, esant geram apšvietimui, – pilka.

Tai sakiniai apie sąvokas „balta“ ir „pilka“.

50. Šis čia priešais mane stovintis kibiras yra emaliuotas žvilgančiai baltai, būtų absurdiška jį vadinti „pilku“ arba sakyti „Iš tiesų aš matau šviesiai pilką“. Bet jis turi žvilgią baltą vietą, kuri daug skaistesnė, nei jo likęs paviršius, ir iš dalies atsisukusi į šviesą, iš dalies nuo jos nusisukusi, bet vis vien neatrodo esanti kitõs spalvõs. (Ne tik nėra tokia, bet ir neatrodo.)

51. Ne tas pats sakyti – baltas arba pilkas įspūdis (kauzaliai) atsiranda esant tokioms ir tokioms sąlygoms, ir tai įspūdis tam tikrame spalvų ir formų sąryšyje.

52. Balta, kaip daiktų spalva (ta prasme, kuria sakome, kad sniegas baltas), yra skaistesnė už bet kurią kitą daiktų spalvą; juoda – tamsesnė. Čia spalva – tai patamsėjimas, ir jeigu daiktas visų tokių netenka, tai lieka balta, ir todėl jį galime vadinti „bespalviu“.

53. Nors nesama fenomenologijos, tikrai esama fenomenologinių problemų.

54. Lengva pamatyti, kad ne visos spalvos sąvokos yra logiškai vienarūšės. Pavyzdžiui: skirtis tarp „aukso spalvos“ arba „sidabro spalvos“ sąvokų ir „geltonos“ arba „pilkos“ sąvokų.

55. Spalva „šviečia“ savitoje aplinkoje. (Kaip kad akys šypsosi tik veide.) „Juosva“ spalva – pavyzdžiui, pilka – „nešviečia“.

56. Sunkumai, kuriuos patiriame apmąstydami spalvų esmą [Wesen] (su kuriais Goethe norėjo susitvarkyti spalvų teorijoje) glūdi jau mūsų spalvų vienodumo sąvokos neapibrėžtume.

57. ………………………………………..[„Juntu X“

……………………………………………..„Stebiu X“

Pirmame ir antrame sakinyje X reiškia ne tą pačią sąvoką, net jeigu – galbūt tą pačią žodinę išraišką, pavyzdžiui, „skausmą“. Jeigu klausiama „kokį skausmą“, pirmu atveju galėčiau atsakyti „Šitą“ ir, sakykime, klausiantįjį įdurti adata. Antru atveju į tą patį klausimą privalau atsakyti kitaip: „Skausmą savo pėdoje.“

Taip pat antrame sakinyje X galėtų reikšti „mano skausmą“, bet pirmame – ne.]

58. Įsivaizduok ką nors parodžius į vieną rainelės vietą Rembrandto [tapytoje] akyje ir sakant: „Mano kambario sienos turėtų būti nudažytos šia spalva.“

59. Tapau vaizdą pro savo langą; tam tikrą vietą, apibrėžtą jos padėties namo architektūroje, nutapau ochra. Sakau, kad matau šią vietą esant šios spalvos. Tai nereiškia, kad čia matau ochros spalvą, kadangi šie dažai, šitoje aplinkoje, gali atrodyti šviesesni, tamsesni, rausvesni (etc.) už ochrą. „Matau šią vietą taip, kaip ją čia nutapiau ochra, tai yra sodrią rausvai geltoną.

O jeigu manęs pareikalautų nurodyti tikslų atspalvį, kurį matau? – Kaip jį nurodyti ir kaip apibrėžti? Manęs galėtų pareikalauti pagaminti spalvos pavyzdį (šios spalvos stačiakampį popieriaus lapą). Nesakau, kad toks palyginimas būtų nė kiek neįdomus, sakau, kad jis mums parodo, jog nėra iš pat pradžių aišku, kaip reikėtų palyginti atspalvius ir ką reiškia „spalvos vienodumas“.

60. Įsivaizduokime paveikslą, sukarpytą į mažus, daugmaž vienspalvius gabalėlius, o tada šie naudojami kaip dėlionės žaidimo figūrėlės. Net ir tada, kai figūrėlė nevienaspalvė, ji nenurodytų jokios erdvinės formos, o tiesiog atrodytų kaip plokščias spalvos lopelis. Tik sąryšyje su kitais ji taps gabalėliu mėlyno dangaus, šešėliu, žvilgesiu, skaidria arba neskaidria etc. Ar paskiros figūrėlės parodo mums paveikslėlio vietų tikrąsias spalvas?

61. Linkstame galvoti, kad, analizuodami mūsiškes spalvų sąvokas, galiausiai prieitume prie mūsų regimojo vaizdo vietų spalvų, nepriklausomai nuo jokių erdvinių ar fizikinių aiškinimų; kadangi čia nėra nei šviesumo, nei šešėlio, nei žvilgesio etc., etc.

62. Tai, kad šią vietą mano regos lauke galiu pasakyti esant pilkai žalią, nereiškia, kad žinau, ką reikėtų vadinti tikslia šio atspalvio kopija.

63. (Nespalvotoje) fotografijoje matau vyrą tamsiais plaukais ir berniuką atgal lygiai sušukuotais šviesiais [blond] plaukais, stovinčius prieš tam tikras tekinimo stakles, kurios iš dalies susideda iš juodai nudažytų liejinių, dalinai iš slidžių velenų, dantračių ir kt., šalia – grotelės iš šviesios cinkuotos vielos. Išbaigtus geležinius paviršius matau geležies spalvos, jaunuolio plaukus – šviesius [blond], groteles – cinko spalvos, nors viskas pavaizduota fotografinio popieriaus šviesesniais ir tamsesniais atspalviais.

64. Bet ar iš tiesų fotografijoje plaukus matau šviesius [blond]? Kas byloja to naudai? Kokia stebinčiojo reakcija turėtų parodyti, kad jis mato juos šviesius, o ne tik daro išvadą, kad jie šviesūs, iš fotografijos atspalvių? – Jei manęs pareikalautų aprašyti tą fotografiją, šitai padaryčiau labiausiai tiesiogiai tais žodžiais4. Jei toks aprašymo būdas netiktų, tai tik tada turėčiau ieškoti kito.

65. Jei pats žodis „šviesus“ [blond] gali skambėti šviesiai [blond], tai nufotografuoti plaukai juo labiau gali atrodyti šviesūs!

66. „Ar negalime įsivaizduoti, kad tam tikri žmonės turi kitokią, nei mes, spalvų geometriją?“ Tai, žinoma, reiškia: Ar negalime įsivaizduoti žmonių, turinčių kitas, nei mes, spalvų sąvokas? O tai vėlgi reiškia: Ar negalime įmanyti, kad žmonės neturi mūsų spalvų sąvokų, bet turi spalvų sąvokas, su mūsiškėmis spalvų sąvokomis susietas tokiu būdu, kad jas irgi vadintume „spalvų sąvokomis“?

67. Pažvelk į savo kambarį vėlų vakarą, kai spalvas vos begalima atskirti – o dabar įjunk šviesą ir nutapyk tai, ką prieš tai prietemoje matei. – Kaip palyginamos spalvos tokiame paveiksle su pritemdytos patalpos spalvomis?

68. Atsakydami į klausimą „Ką reiškia žodžiai raudonas, mėlynas, juodas, baltas?“, žinoma, galime tiesiog nurodyti tų spalvų daiktus, – bet toliau mūsų gebėjimas paaiškinti šių žodžių reikšmes nesiekia! Be to, apie jų vartoseną nesusidarome jokio vaizdinio arba susidarome gan netobulą, iš dalies klaidingą.

69. Galiu įsivaizduoti logiką, pasakojantį, jog jis dabar yra pasiekęs tai, kad gali iš tiesų mąstyti „2 x 2 = 4“.

70. Goethe’ės mokymas apie spektro kilmę yra ne teorija, kuri pasirodė nepatenkinama, o iš tiesų – visai ne teorija. Ji nesiūlo jokių numatymų. Veikiau ji yra tokia neapibrėžiamo [vages] mąstymo schema, kokią randame Jameso psichologijoje.

71. Tas, kuris sutinka su Goethe, mano Goethe’ę teisingai supratus spalvos prigimtį. O čia prigimtis – ne tai, kas kyla iš eksperimentų, bet – ji glūdi spalvos sąvokoje.

72. Vienas dalykas Goethe’ei buvo nepaneigiamai aiškus: iš tamsumų negali susidėti nieko šviesaus – kaip kad iš dar ir dar šešėlių spalva nekyla. – O tai galima būtų išreikšti šitaip: jeigu alyvinę vadiname baltai rausvai mėlyna, arba rudą – juosvai rausvai geltona, tada negalime baltos vadinti rausvai žalsvai mėlyna ar panašiai. Balta nėra kitų spalvų tarpinė spalva. O šitai su spektru atliekami bandymai negali nei patvirtinti, nei paneigti. Bet taipogi būtų klaidinga sakyti: „Tik pažiūrėk į spalvas gamtoje ir pamatysi, kad taip ir yra.“ Nes apie sąvokas neišmokstama žiūrint.

73. Negaliu įsivaizduoti, kad Goethe’ės pastabos apie spalvų charakterius ar spalvų išsidėstymus galėtų būti naudingos tapytojui; vargiai ir dekoratoriui. Krauju pasruvusios akies spalva galėtų atrodyti puikiai, kaip sieninio kilimo spalva. Tas, kuris kalba apie spalvos charakterį, visuomet mintyje turi tik vieną tam tikrą jos panaudojimo būdą.

74. Jeigu būtų spalvų harmonijos teorija, ji prasidėtų, sakykime, spalvas suskirstant į grupes ir tam tikrus jų mišinius ar sugretinimus uždraudžiant, o kitus leidžiant. O jos taisyklės, kaip ir harmonijos teorijoje, nebūtų grindžiamos.

75. Galėtų būti silpnapročių, kurių negalima išmokyti sąvokos „rytoj“ arba sąvokos „aš“, arba pasižiūrėti, kiek dabar valandų. Jie neišmoktų žodžio „rytoj“ vartosenos etc.

O kam tokiam galiu apsakyti, ko pastarieji negali išmokti? Juk ne vien tam, kuris tai yra išmokęs? Argi negaliu pranešti A, kad B nesugeba išmokti aukštosios matematikos, net jeigu A nėra jos įvaldęs? Argi žodžio „šachas“ nesupranta kitaip tas, kuris išmoko žaisti, nei tas, kuris neišmoko? Esama skirtumų tarp to, kaip šį žodį gali vartoti pirmasis ir kaip – antrasis.

76. Argi apibūdinti žaidimą visuomet reiškia: pateikti tokį apibūdinimą, pagal kurį galima jį išmokti?

77. Ar normaliai matantis ir aklas spalvoms turi tą pačią aklumo spalvoms sąvoką? Aklas spalvoms negali taip, kaip normalus, išmokti ne tik mūsų spalvų žodžių, bet ir žodžio „aklas spalvoms“. Pavyzdžiui, pirmasis negali nustatyti aklumo spalvoms tuo pačiu būdu kaip antrasis.

78. Galėtų būti žmonių, nesuprantančių mūsų pasakymo, kad oranžinė yra rausvai geltona, ir būtų ką nors tokio linkę teigti tik tada, kai priešais savo akis pamatytų spalvos perėjimą nuo geltonos per oranžinę prie raudonos. O tokiems išraiška „rausvai žalia“ nesudarytų jokių sunkumų.

79. Psichologija aprašo matymo fenomenus. – Kokiam žmogui ji juos aprašo? Kokį nežinojimą gali pašalinti šis aprašymas?

80. Psichologija aprašo tai, kas buvo stebima.

81. Ar galima aklajam apibūdinti, kas yra tai, kai kas nors mato? – Žinoma. Aklasis daug ko išmoksta apie aklojo skirtumą nuo matančiojo. Tačiau šis klausimas buvo prastai suformuluotas; tarsi matymas būtų veikla ir būtų jos apibūdinimas.

82. Bet, žinoma, aklumą spalvoms galiu stebėti, tad kodėl negaliu stebėti ir matymo? – Galiu stebėti, kokius sprendimus apie spalvas tam tikromis aplinkybėmis priima aklas – arba ir normaliai matantis.

83. Kartais (nors ir neteisingai) sakoma „Tik aš galiu žinoti, ką matau“. Bet nesakoma: „Tik aš galiu žinoti, ar esu aklas spalvoms.“ (Taip pat ir: „Tik aš galiu žinoti, ar matau, ar esu aklas.“)

84. Pasakymai „Matau raudoną apskritimą“ ir „Matau (nesu aklas)“ nėra logiškai vienarūšiai. Kaip patikrinama pirmojo tiesa ir kaip antrojo?

85. Bet galiu manyti matąs, o būti aklas, arba manyti esąs aklas, o matyti?

86. Ar psichologijos vadovėlyje galėtų būti sakinys „Yra žmonių, kurie mato“? Ar tai būtų klaidinga? Bet kam čia kas nors būtų pranešama?

87. Kaipgi gali būti neprasminga sakyti „Yra žmonių, kurie yra akli“?

Bet tarkime, kad niekada nebuvau girdėjęs apie aklų žmonių egzistavimą ir vieną dieną man pranešama „Yra žmonių, kurie nemato“, ar šį sakinį štai taip išsyk ir turėčiau suprasti? Ar, jeigu pats nesu aklas, turiu būti įsisąmoninęs, jog turiu regos gebėjimą ir kad todėl gali būti žmonių, kurie jo neturi?

88. Jei psichologas mus moko „Yra žmonių, kurie mato“, tai galime jo paklausti: „O ką tu vadini žmonėmis, kurie mato?“ Atsakymas į tai turėtų būti: žmones, kurie tokiomis ir tokiomis aplinkybėmis elgiasi taip ir taip.

Christian J. Faur. Remarks on Colour (an artist book): L. Wittgensteino Pastabų apie spalvas I skyrius, 88 punktas.

 

Vertė B. M.

Versta iš: Ludwig Wittgenstein Bemerkungen über die Farben / Remarks on Colour
Edited by G. E. M. Anscombe. University of California Press, Berkley & Los Angeles, 1997, p.2–14.

 

—————————————————————

Ludwig Wittgenstein. Paskaita apie etiką

Laurence Goldstein. Kaip Wittgensteinas disertaciją gynė

——————————————————————————————–

 

  1. Apie jos skirtumą nuo niutoniškosios daugiau galima sužinoti čia: Henrik Boëtius, Marie Louise Lauridsen, Marie Louise Lefèvre Šviesa, tamsa ir spalvos (Light, Darkness, and Colours, 1998).
  2. Remarks on Colour (an artist book) – Ludwigo Wittgensteino „Pastabų apie spalvas“ (Bemerkungen über die Farben / Remarks on Colour) vertimas, kurį atliko menininkas Christianas J. Fauras, pasitelkęs savo sukurtą spalvų abėcėlę. Ch. J. Faur: „Dar tik pradėjau rimtai praktikuoti sistemą, kuri įgalina tekstą išreikšti kaip abstrakčią spalvą ir meną, tačiau jau esu labai patenkintas pirmaisiais savo gebėjimais ‘skaityti’ šią spalvų abėcėlės sistemą… Kadangi nepaprastai žaviuosi Wittgensteino darbais, nutariau jo mintis apie spalvas paversti spalvomis.“ Menininko vertimo ištrauką galima pamatyti ir perskaityti čia: http:www.denison.edu/~faurc/color/RemarksOnColoursm.pdf; daugiau apie Fauro spalvų abėcėlę: http://www.christianfaur.com/color/index.html
  3. Wittgensteino užrašuose žodis „žalsva“, bet, matyt, turėjo mintyje „melsvą“. – Pastaba leidimo originale.
  4. T. y. kad jis mato – vert. past.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.