Ludwig Wittgenstein. Paskaita apie etiką

pagal | 2012 04 15

Ludwig Wittgenstein. Išgirdus šią pavardę, iškyla daugelis galimų asociacijų: ekscentriškas genijus, lėmęs ir lemiantis didžiąją dalį šiuolaikinės minties trajektorijos; kaimo vaikų mokytojas; multimilijonieriaus sūnus; keistuolis, bandęs būti paprastu… Nors truputį filosofine mintimi besidomintys, net trumpam įėję į „liaudies išminties“ lobyną Vikipediją, ras ir tuo pačiu prisimins kažkur girdėtą Wittgensteinui priklausančią garsiąją frazę „Apie ką negalime kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Šis teiginys, užbaigiantis Wittgensteino knygą Tractatus Logico-Philosophicus, yra pagrindinis siūlas, vedantis į šios paskaitos prasminio turinio supratimą. Klausite, kodėl? Wittgensteinas minėtoje knygoje rašė taip: „Aišku, kad etika negali būti išreikšta. Etika yra transcendentali.“(6.421) Tokiu būdu, jei remtumėmės pačiu Wittgensteinu, etika yra tai, apie ką reikia tylėti, tačiau šioje paskaitoje jis vis dėlto nusprendžia tarti keletą žodžių, atlikti pastangą mintyti apie etiką. Kokia galimybė, sąžiningai mąstančiam, yra kalbėti apie tai, kas transcendentalu?  Matyt, tik nuolatinė minties įtampa, apie kurią Wittgensteinas, pradėdamas paskaitą, sako taip: „<…> aš galiu jūsų tik paprašyti būti kantriais ir tikėtis, kad pabaigoje jūs pamatysite kelią, ir kur tas kelias veda.“ Paskaita lietuvių kalba publikuojama pirmą kartą.

Aplinkkeliai

 ————————————————————————————————————————

Wittgenstein paskaita apie etiką1

Šią paskaitą, skirtą skaityti Kembridže, iki šiol nepublikuotą, parengė Wittgenstein laikotarpiu tarp 1929 m. rugsėjo ir 1930 m. gruodžio mėn. Ji tikriausiai buvo perskaityta draugijoje, žinomai pavadinimu „Eretikai“, į kurią tuo metu Wittgenstein kreipėsi. Rankraštis neturi pavadinimo. Kiek žinoma, tai buvo vienintelė vieša paskaita, kurią kada nors parengė ar skaitė Wittgenstein.

Reiškiame padėką Brian McGuinness už suteiktą pagalbą, kuris dirba prie Waissman dokumentų ir kuriam tokią teisę suteikė Britų akademija.

Mes esame skolingi Rush Rhees už suteiktą informaciją ir už pagalbą paruošiant šią medžiagą. Taip pat ir kitiems Wittgenstein literatūros sekėjams, poniai Elizabeth Anscombe ir profesoriui G. H. von Wright už leidimą spausdinti šią paskaitą.

Leidėjai

Ludwig Wittgenstein

PASKAITA APIE ETIKĄ

Prieš pradedant tinkamai kalbėti savo tema, leiskite man pateikti keletą įžanginių pastabų. Jaučiu, kad turiu nemažų sunkumų perteikti jums savo mintis ir manau, kad kai kuriuos sunkumus sumažinsiu iš anksto jums apie jas (juos) pasakydamas. Pirmasis sunkumas, kurio tikriausiai net neturėčiau minėti, yra tas, kad anglų nėra mano gimtoji kalba ir dėl to dažnai mano išsireiškimuose trūksta tikslumo ir subtilumo, kuris reikalingas, kai kalbama sudėtinga tema. Aš galiu jūsų tik paprašyti palengvinti mano užduotį, stengiantis suprasti mano reikšmę, nepaisant klaidų, kurias aš nuolat darysiu, nusižengdamas anglų kalbos gramatikai. Antrasis sunkumas, kurį paminėsiu, yra tikriausiai tas, jog daugelis iš jūsų atėjote į šią mano paskaitą turėdami truputį neteisingus lūkesčius. Norėdamas jus nukreipti teisinga linkme, pasakysiu keletą žodžių apie priežastį, kodėl aš pasirinkau šią temą: kai jūsų buvusi sekretorė paprašė manęs skaityti paskaitą jūsų draugijai, pirmoji mintis, šovusi man į galvą, buvo, kad aš tikrai tai padarysiu, o antroji mintis buvo, kad jei aš turėčiau galimybę kalbėti jums, aš turėčiau kalbėti apie kažką, apie ką labai norėčiau jums papasakoti, ir kad aš negaliu praleisti tokios progos skaityti jums paskaitą, sakykime, kad ir apie logiką. Aš tai vadinu piktnaudžiavimu, nes norint jums išaiškinti mokslinį dalyką, reikia paskaitų ciklo, o ne valandos trukmės paskaitos. Kitas pasirinkimas būtų skaityti jums vadinamąją mokslo populiarinimo paskaitą, tai yra paskaitą, skirtą priversti jus patikėti, kad suprantate dalyką, kurio iš tiesų nesuprantate ir pasidžiaugti tuo, ką aš vadinu mažiausiu šiuolaikinių žmonių troškimu – tai yra paviršutinišku susidomėjimu naujausiais mokslo atradimais. Aš atmečiau šias alternatyvas ir nusprendžiau kalbėti jums apie temą, kuri, man atrodo, yra iš esmės svarbi, tikintis, kad ji galbūt padės išsklaidyti jūsų mintis šia tema (net jei jūs visiškai nesutinkate su tuo, ką aš apie tai kalbėsiu). Mano trečiasis ir paskutinis sunkumas iš tiesų yra susijęs su ilgiausiomis filosofinėmis paskaitomis. Nutinka taip, kad klausytojas nebegali matyti tiek kelio, kuriuo jis yra vedamas, tiek tikslo, į kurį tas kelias veda. Sakoma: arba jis galvoja: „Aš suprantu viską, ką jis sako, bet po galais, į ką jis čia taiko“, arba galvoja: „Aš suprantu, prie ko jis veda, bet po galais, kaip jis ten nuves.“ Taigi aš galiu jūsų tik paprašyti būti kantriais ir tikėtis, kad pabaigoje jūs pamatysite kelią, ir kur tas kelias veda.

Tada pradėsiu. Kaip jau žinote, mano tema yra etika ir aš pasinaudosiu šio termino paaiškinimu, kurį profesorius Moore pateikė savo knygoje „Etikos principai“. Jis sako: „Etika yra bendras klausimas apie tai, kas yra gera.“ Aš panaudosiu šį etikos terminą truputį platesne prasme; iš tiesų ta prasme, kuri, mano manymu, įtraukia tai, kas yra pagrindinė vadinamosios estetikos dalis. Ir norėdamas, kad jūs kuo aiškiau suprastumėte, ką aš traktuoju kaip svarbiausią etikos dalyką, aš jums pateiksiu daug apytikslių sinoniminių išsireiškimų, iš kurių kiekvienas gali būti pakeičiamas aukščiau pateiktu apibrėžimu; ir vardydamas juos aš noriu sukurti tokį pat poveikį, kokį sukūrė Galton, kai jis padėjo daug skirtingų veidų nuotraukų ant tos pačios nuotraukų formos, norėdamas atrasti tipinius bruožus, kuriose jie buvo bendri, vaizdą. Ir taip pat, kaip ir rodant jums tokią kolektyvinę nuotrauką, aš galiu jus priversti matyti, koks yra, pavyzdžiui, tipinis kinų veidas; taigi jei jūs peržvelgsite sinonimų eilę, kurią aš jums pateiksiu, tikiuosi, kad jūs galėsite pamatyti būdingas savybes, kurias jos visos turi, ir tai bus būdingos etikos savybės. Dabar, vietoj išsireiškimo „Etika yra bendras klausimas apie tai, kas yra gera“, aš galėjau pasakyti, kad etika yra klausimas dėl to, kas yra gera arba dėl to, kas iš tiesų yra svarbu, o gal aš galėjau pasakyti, kad etika yra klausimas apie gyvenimo prasmę arba apie tai, kuo gyvenimas yra vertingas, arba apie tai, koks yra teisingas gyvenimo būdas. Aš manau, kad jei jūs peržvelgsite visas šias frazes, susidarysite apytikslį vaizdą apie tai, su kuo yra susijusi etika. Pirmasis dalykas, kuris dingteli į galvą, kalbant apie šiuos išsireiškimus, yra tas, kad kiekvienas iš jų iš tiesų yra naudojamas dviem labai skirtingomis prasmėmis. Aš jas pavadinsiu, iš vienos pusės – nereikšminga ar santykinė prasmė ir iš kitos pusės – etinė ar absoliuti prasmė. Jei, pavyzdžiui, aš sakau, kad tai yra gera kėdė, tai reiškia, kad kėdė atlieka tam tikrą iš anksto numatytą paskirtį ir žodis „geras“ čia turi tik vieną reikšmę, nes ši paskirtis jau anksčiau buvo nustatyta. Iš tiesų žodis „geras“ santykine prasme paprastai reiškia tam tikro iš anksto nustatyto standarto priėmimą. Taigi kai mes sakome, kad šis vyras yra geras pianistas, mes turime galvoje, kad jis gali tam tikro sudėtingumo kūrinius groti panaudodamas tam tikrą gabumų lygį. Ir panašiai, jei mes sakome, kad man yra svarbu nepersišaldyti, aš noriu pasakyti, kad persišaldymas man sukelia tam tikrus apibūdinamus trukdymas, ir jei aš sakau, kad tai yra teisingas kelias, turiu galvoje, kad tai yra teisingas kelias, susijęs su tam tikru tikslu. Šie išsireiškimai, naudojami tokiu būdu, nesudaro jokių sunkumų ar gilių problemų. Tačiau etikoje jos naudojamos kitaip. Sakykime, aš moku žaisti tenisą ir vienas iš jūsų matėte mane žaidžiant ir pasakėte: „Jūs žaidžiate gana blogai“, ir, tarkime, kad aš atsakiau: „Žinau, kad žaidžiu blogai, bet aš ir nenoriu žaisti geriau.“ Visi kiti žmonės tada sakytų: „A, tada viskas gerai.“ Tačiau, tarkime, kad vienam iš jūsų aš pasakiau absurdišką melą ir jūs priėjote prie manęs ir pasakėte: „Elgiatės kaip gyvulys“, ir jeigu tada aš pasakyčiau: „Žinau, kad elgiuosi blogai, bet aš ir nenoriu elgtis geriau“, ar tada jis galėtų pasakyti: „A, tada viskas gerai?“ Žinoma, kad ne. Jis pasakytų: „Jūs turėtumėte norėti elgtis geriau.“ Čia mes turime absoliutų vertybių vertinimą, tuo tarpu pirmasis pavyzdys buvo tik santykinis vertinimas. Šio skirtumo esmė atrodo akivaizdi: kiekvienas santykinės vertybės vertinimas yra tik faktų konstatavimas ir dėl to gali būti pateiktas tokia forma, kad jis netenka viso vertybių vertinimo vaizdo: vietoj pasakymo: „Tai yra teisingas kelias į Grančesterį“, aš taip pat galėjau pasakyti: „Tai yra teisingas kelias, kuriuo reikia eiti, jei norite pasiekti Grančesterį per trumpiausią laiką“; „šis vyras yra geras bėgikas“ paprasčiausiai reiškia, kad jis gali nubėgti tam tikrą kilometrų skaičių per tam tikrą minučių skaičių ir pan. Aš noriu tik patvirtinti, kad nors visi santykinių vertybių vertinimai gali būti parodomi kaip esantys tik paprasti faktų konstatavimai, joks fakto konstatavimas negali būti ar reikšti absoliučios vertybės vertinimą. Leiskite man tai paaiškinti: tarkime, kad vienas iš jūsų buvote viską žinantis ir dėl to žinojote visų tiek gyvų, tiek mirusių kūnų visame pasaulyje visus judesius, ir kad tas žmogus žinojo visų kada nors gyvenusių žmonių dvasines būsenas ir, tarkime, šis žmogus surašė viską, ką jis žino, į vieną storą knygą, tada toje knygoje būtų visas pasaulio apibūdinimas. Aš noriu pasakyti, kad šioje knygoje nebūtų nieko, ką mes pavadintume etiniu vertinimu ar nieko, kas logiškai pasiūlytų tokį vertinimą. Žinoma, joje galėtų būti visi santykiniai vertybės vertinimai ir visi tikslūs moksliniai siūlymai ir iš tiesų visi teisingi teiginiai, kokius tik galima sugalvoti. Tačiau visi apibūdinti faktai būtų to paties lygio ir tokiu pačiu būdu visi teiginiai būtų to paties lygio. Nėra nė vieno teiginio, kuris savo absoliučia prasme būtų aukščiausias, svarbiausiais ar nereikšmingiausias. Dabar galbūt kai kas iš jūsų galite sutikti su tuo ir prisiminsite Hamleto žodžius: „Niekas nėra geras ar blogas, tokiais padaro tik mūsų mąstymas.“ Tačiau tai vėl gali mus privesti prie neteisingo supratimo. Atrodo, kad tai, ką sako Hamletas, reiškia, jog gera ir bloga yra ne išorinio pasaulio savybės, o mūsų dvasinės būsenos savybės. Tačiau aš turiu omenyje, kad dvasinė būsena, tiek, kiek mes suvokiame tuo faktu, kurį galime apibūdinti, etine prasme nėra nei gera, nei bloga. Pavyzdžiui, jei mūsų skaitomoje pasaulio supratimo knygoje mes skaitome žmogžudystės aprašymą su visomis jos fizinėmis ir psichologinėmis smulkmenomis, paprastame šių faktų aprašyme nėra nieko, ką mes galėtume pavadinti etiniu teiginiu. Žmogžudystė bus tame pačiame lygyje, kaip ir kitas įvykis, pavyzdžiui, krintančio akmens. Žinoma, tokio aprašymo skaitymas gali sukelti mums skausmą ar įniršį, ar bet kokią kitą emociją, arba mes galime skaityti apie skausmą ar įniršį, sukeltą tos žmogžudystės kitiems žmonėms, kai jie apie ją išgirdo, tačiau tai bus tik faktai, faktai ir tiek, bet ne etika. Dabar privalau pasakyti, kad jei aš mąstau apie tai, kas turėtų būti etika, jei būtų toks mokslas, rezultatas man yra gana akivaizdus. Man atrodo, akivaizdu, kad niekas nebus būtent tas dalykas, apie ką mes kada nors pagalvojame ar pasakome. Mes negalime parašyti mokslinės knygos, kurios tema būtų visiškai kilni ir aukštesnė už visas kitas temas. Aš galiu tik apibūdinti savo jausmus metafora, kad jei žmogus gali parašyti knygą apie etiką, kuri iš tiesų būtų knyga apie etiką, ši knyga su trenksmu sunaikintų visas kitas pasaulio knygas. Mūsų žodžiai, kuriuos mes naudojame moksle, yra indai, kuriuose laikomos ir perduodamos reikšmės ir prasmė, natūralioji reikšmė ir prasmė. Etika, jei tokia yra, yra antgamtinė ir mūsų žodžiai išreikš tik faktus; kaip ir arbatos puodelyje tilps tik tiek vandens, kiek telpa arbatos puodelyje, net jei aš norėčiau supilti visą galoną. Sakiau, kad tiek, kiek tai susiję su faktais ir teiginiais, yra tik viena santykinė vertybė ir santykinai geras, teisingas ir pan. Leiskite man, prieš tęsiant, pailiustruoti tai gana akivaizdžiu pavyzdžiu. Teisingas kelias yra kelias, kuris veda prie atsitiktinai iš anksto numatytos pabaigos ir mums aišku, kad nėra prasmės kalbėti apie teisingą kelią atskirai nuo iš anksto numatyto tikslo. Dabar pažiūrėkime, ką galėtume reikšti, sakydami tokį išsireiškimą: „visiškai teisingas kelias.“ Manau, kad tai būtų kelias, kuriuo visi, jį pamatę, esant loginei būtinybei, turėtų eiti arba jiems būtų gėda juo neiti. Panašiai ir absoliučiai geras; tai yra apibūdinama reikalų būsena būtų tokia, kurią visi, nepriklausomai nuo jų skonio ar polinkių, būtinai iškeltų ar jaustųsi kalti, jei neiškeltų. Aš noriu pasakyti, kad tokia reikalų būsena yra neįtikima fantazija. Nė joks reikalas pats iš savęs neturi, ką norėčiau pavadinti priverstinės absoliutaus įvertinimo jėgos. Tada ką turime mes, kurie, kaip aš pats, vis dar esame linkę naudoti tokį išsireiškimą: „absoliučiai geras“, „absoliuti vertybė“ ir pan., ką mes turime omenyje ir ką mes bandome išreikšti? Kai aš tik bandau tai paaiškinti pats sau, natūralu, kad turiu prisiminti atvejus, kuriuose aš tikrai panaudočiau šiuos išsireiškimus, ir tada aš esu tokioje pat situacijoje, kurioje būsite ir jūs; pavyzdžiui, aš turiu jums skaityti paskaitą apie malonumo psichologiją. Tada jūs bandytumėte prisiminti tam tikrą tipinę situaciją, kurioje jūs visada jausdavote malonumą. Turint omenyje šią situaciją, galėčiau jums pasakyti, kad turite būti konkretūs ir kiek galima labiau besivaldantys. Vienas žmogus galbūt pasirinks pavyzdžiu pojūtį, kai ėjo pasivaikščioti gražią vasaros dieną. Situacijoje, kurioje aš esu dabar, jei noriu patvirtinti savo mintį apie tai, ką turiu galvoje, minėdamas absoliučią ir etinę vertybę. Mano atveju visada nutinka taip, kad mintis apie vieną konkrečią patirtį man pasirodo tokia prasme, kaip mano patirtis par excellence (pati geriausia), ir dėl to, kalbėdamas su jumis, aš naudosiu šį išsireiškimą kaip pirmąjį ir geriausią pavyzdį. (Kaip minėjau anksčiau, tai yra grynai asmeninis reikalas ir kiti ras kitų ryškesnių pavyzdžių.) Apibūdinsiu šią patirtį iš eilės, jei pavyks, kad jūs prisimintumėte tokią pat ar panašią patirtį ir mes galėtume turėti bendrą pagrindą mūsų tyrimui. Manau, kad geriausias būdas tai apibūdinti yra sakyti, kai tai turiu: Aš stebiuosi pasaulio egzistavimu. Tada aš būnu priverstas naudoti tokias frazes, kaip, antai, „kaip neįtikėtina, kad bet kas gali egzistuoti“ arba „kaip neįtikėtina, kad pasaulis gali egzistuoti“. Paminėsiu ir kitą patirtį, kurią žinau ir su kuria kai kas iš jūsų galbūt esate susipažinę: tai yra, kaip kiti gali įvardinti, absoliutaus saugumo jausmo patirtis. Aš turiu galvoje tokią būseną, kurioje būnant žmonės yra linkę sakyti: „Aš esu saugus, niekas manęs negali sužeisti, kas benutiktų.“ Dabar leiskite man panagrinėti šias patirtis, nes aš manau, jog jos atskleidžia tas savybes, kurias mes norime išsiaiškinti. Pirmiausia, ką noriu pasakyti, yra tai, kad žodinė išraiška, kurią mes suteikiame šioms patirtims, yra visiška beprasmybė! Jei sakau: „Aš stebiuosi pasaulio egzistavimu“, aš neteisingai naudoju kalbą. Leiskite paaiškinti: yra visiškai gera ir aiški prasmė sakyti, kad aš stebiuosi kažkuo, koks bebūtų atvejis. Mes visi suprantame, ką reiškia pasakyti, kad aš stebiuosi šuns dydžiu, kuris yra didesnis už bet kokį, kokį kada nors esu matęs, arba kokiu kitu daiktu, kuris yra neeilinis bendrąja pasaulio prasme. Kiekvienu tokiu atveju aš kažkuo stebiuosi, koks bebūtų atvejis, ką aš galiu įsivaizduoti ne šiuo atveju. Aš stebiuosi šio šuns dydžiu, nes aš galiu įsivaizduoti šunį kito, konkrečiu atveju, įprasto dydžio, kuriuo aš nesistebėčiau. Pasakymas „Aš stebiuosi tokiu ir tokiu atveju“ turi prasmę tik jeigu aš galiu įsivaizduoti konkretų atvejį. Šia prasme galima stebėtis, tarkime, namo buvimu, kai mes pamatome jį, nesilankę jame ilgą laiką ir įsivaizdavome, kad jį tuo tarpu jau nugriovė. Tačiau beprasmiška sakyti, kad aš stebiuosi pasaulio egzistavimu, nes aš negaliu jo įsivaizduoti neegzistuojančio. Žinoma, kad aš galiu stebėtis pasauliu, supančiu mane, tokiu, koks jis yra. Pavyzdžiui, jei aš tai išgyvenčiau žiūrėdamas į žydrą dangų, aš stebėčiausi dangumi, kad jis toks žydras, lyginant jį su tuo atveju, kai jis buvo debesuotas. Tačiau aš ne tai noriu pasakyti. Aš stebiuosi dangumi, koks jis bebūtų. Gali būti noras teigti, kad tuo, kuo aš stebiuosi, yra tautologija, konkrečiai, ar dangus yra žydras, ar ne. Tačiau kvailystė teigti, kad žmogus stebisi tautologija. Tas pats taikoma ir kitoms patirtims, kurias minėjau, absoliutaus saugumo išgyvenimui. Mes visi žinome, ką reiškia eiliniame gyvenime būti saugiu. Esu saugus savo kambaryje, kai negaliu būti pervažiuotas autobuso. Esu saugus, jei sirgau kokliušu ir dėl to negaliu juo vėl susirgti. Iš esmės būti saugiu reiškia, kad fiziškai yra neįmanoma, kad tam tikri dalykai man nutiks ir dėl to beprasmiška sakyti, kad esu saugus, kas benutiktų. Ir vėl žodis „saugus“ buvo netinkamai naudotas, kaip kitame pavyzdyje buvo neteisingai naudojamas žodis „egzistavimas“ ar „stebėjimasis“. Dabar noriu jums įteigti, kad tam tikras mūsų kalbos būdingas neteisintas vartojimas perduodamas per visus etinius ir religinius išsireiškimus. Visi šie išsireiškimai, atrodo, akivaizdžiai yra tik palyginimai. Taigi, atrodo, kai naudojame žodį „teisingas“ etine prasme, nors ką mes turime omenyje, yra neteisinga nežymia prasme, panašu, kai mes sakome „Tai geras vaikinas“, nors žodis geras čia nereiškia, ką jis reiškia sakinyje „Tai yra geras futbolo žaidėjas“, čia, atrodo, yra kažkoks panašumas. Ir kai mes sakome „Šio žmogaus gyvenimas buvo vertingas“, mes neturime omenyje tos pačios reikšmės, kai kalbame apie vertingus juvelyrinius dirbinius, bet, atrodo, kad ir čia yra tam tikra analogija. Dabar visi religiniai terminai, atrodo, šia prasme yra naudojami kaip palyginimai, ar naudojami alegorine prasme. Kai kalbame apie Dievą ir kad jis viską mato, ir kai mes atsiklaupiame ir jam meldžiamės, visi mūsų terminai ir veiksmai atrodo kaip didelės ir sudėtingos alegorijos dalys, kurios jį vaizduoja žmogumi, turinčiu didelę galią, kurio malonę mes bandome nusipelnyti ir pan. Tačiau ši alegorija taip pat apibūdina patirtį, kuria aš tik ką rėmiausi. Pirmajame iš jų, manau, buvo būtent tai, kuo žmonės rėmėsi, kai sakė, jog Dievas sukūrė pasaulį; o absoliutaus saugumo išgyvenimas buvo apibūdintas išsireiškimu, kad mes jaučiamės saugūs Dievo rankose. Trečia tos pačios rūšies patirtis yra jautimasis kaltu, ir vėl ji buvo apibūdinta fraze, kad Dievas nepritaria mūsų elgesiui. Taigi etinėje ir religinėje kalboje mes dažnai naudojame palyginimus. Tačiau palyginimas turi būti palyginimas su kažkuo. Jei galiu apibūdinti faktą palyginimo priemonėmis, turėčiau galėti praleisti palyginimą ir apibūdinti faktus be jo. Mūsų atveju, kai tik bandome išmesti palyginimą ir paprasčiausiai konstatuoti faktus, kurie slypi už jo, matome, kad tokių faktų nėra. Ir tai, kas iš pradžių atrodė palyginimas, dabar atrodo kaip tikra beprasmybė. Trys patyrimai, kuriuos jums pateikiau (ir pridėjau dar kitų) tiems, kurie tai patyrė, pavyzdžiui, man atrodo, tam tikra prasme turintys svarbiausią, absoliučią vertę. Tačiau kai aš sakau, jog tai yra patirtys, iš tiesų tai yra faktai; jie kažkada kažkur įvyko, truko tam tikrą apibrėžtą laiką ir dėl to gali būti vėliau apibūdinami. Taigi iš to, ką aš pasakiau prieš kelias minutes, turiu pripažinti, kad beprasmiška sakyti, jog jie turi absoliučią vertę. Aš dar paaštrinsiu savo nuomonę, sakydamas „Paradoksas, kad patirtis, faktas gali atrodyti turį antgamtinę vertę“. Yra būdas, kuriame aš esu linkęs atitikti šį paradoksą. Leiskite pirmiausia man dar kartą panagrinėti mūsų pirmojo stebėjimosi pasauliu patirtį, ir leiskite man ją apibūdinti truputį skirtingai; visi žinome, ką įprastame gyvenime pavadintume stebuklu. Akivaizdu, kad tai paprasčiausiai yra įvykis, kokio mes niekada nesame matę. Dabar įsivaizduokime, kad toks įvykis nutiko. Paimkite atvejį, kad vienam iš jūsų staiga išaugo liūto galva ir jūs pradėjote riaumoti. Žinoma, tai būtų, kaip aš įsivaizduoju, neeilinis atvejis. Dabar, kai mes jau atsipeikėjome iš nuostabos, siūlyčiau mums atvesti gydytoją ir ištirti šį atvejį moksliniu požiūriu, ir jei jam labai dėl to neskaudėtų, aš dar atlikčiau jam vivisekciją. Ir kur tada dingtų stebuklas? Aišku, kai mes žiūrime į jį tokiu būdu, viskas, kas antgamtiška, dingsta; nebent tai, ką mes vadiname šiuo terminu, yra paprasčiausias faktas, kurio iki šiol dar neišaiškino mokslas, o tai dar kartą reiškia, kad mes iki to laiko negalėjome priskirti šio fakto kažkokiai grupei kartu su kitais faktais pagal mokslo sistemą. Tai rodo, jog absurdiška sakyti: „Mokslas įrodė, kad stebuklų nėra.“ Tiesa tokia, kad mokslinis požiūris nėra tinkamas būdas žiūrėti į tokius faktus, kaip stebuklas. Kokį faktą jūs beįsivaizduotumėte, savyje jis nėra stebuklingas absoliučia šio termino prasme. Dabar matome, kad naudojame žodį „stebuklas“ santykine ir absoliučia prasme. O dabar aš apibūdinsiu pasaulio stebėjimosi patirtį pasakymu: tai patirtis matyti pasaulį kaip stebuklą. Dabar man kyla noras sakyti, kad teisingas išsireiškimas kalboje nusakyti pasaulio egzistavimo stebuklą, nors ir nėra jokio tvirtinimo kalboje, yra pačios kalbos egzistavimas. Tada ką reiškia žinoti apie šį stebuklą vienu metu, o ne kitu metu? Iš to, ką pasakiau, pakeisdamas žodžio „stebuklingas“ išsireiškimą nuo išsireiškimo kalbos priemonėmis prie išsireiškimo kalbos egzistavimu; visa, ką pasakiau, yra tai, kai mes negalime išreikšti, ką norime išreikšti ir kad visa, ką mes sakome apie absoliutų stebuklą, yra beprasmybė. Atsakymas į tai daugeliui bus visiškas aiškus. Jūs sakysite: Jei tam tikros patirtys nuolat mus verčia priskirti jiems savybę, kurią vadiname absoliučia arba etine verte ir reikšme, tai paprasčiausiai parodo, kad šiais žodžiais mes neišreiškiame beprasmybės, kad nepaisant visko, ką mes išreiškiame, sakydami, kad patirtis turi absoliučią vertę, yra tik faktas, kaip ir visi kiti faktai, ir kad mums nepasisekė rasti teisingos loginės analizės apie tai, ką mes turime omenyje savo etiniais ir religiniais išsireiškimais. Kai man tai primygtinai sakoma, aš iškart aiškiai matau, lyg jos būtų šviesos sraute, ne tik, kad joks apibūdinimas, kurį aš sugalvoju, galėtų apibūdinti, ką aš noriu pasakyti, minėdamas absoliučią vertę, bet kad aš atmetu kiekvieną svarbų apibrėžimą, kurį bet kas gali pasiūlyti, iš pradžių remiantis jo svarbumu. Galima pasakyti: dabar aš suprantu, kad šitie beprasmiai išsireiškimai nebuvo beprasmiai, nes aš vis dar nesugalvojau teisingų išsireiškimų, bet kad jų beprasmiškumas buvo jų pačių esmių esmė. Visa, ką aš norėjau su jomis padaryti, tai nužengti toliau pasaulio ir, kitaip sakant, virš svarbios kalbos. Visas mano polinkis ir, manau, visų žmonių, kurie kada nors bandė rašyti ar kalbėti apie etiką, buvo polinkis pabėgti nuo kalbos barjerų. Šis bėgimas nuo savo narvo sienų yra visiškai ir absoliučiai beviltiškas. Etika iš dalies tiek, kiek ji atsiranda iš troškimo kažką pasakyti apie pagrindinę gyvenimo reikšmę, absoliutų gėrį, absoliučias vertybes, negali būti mokslas. Ką ji sako, neprisideda prie mūsų žinių nė jokia prasme. Tačiau tai yra žmogaus proto polinkio dokumentas, kurio aš asmeniškai negaliu giliai negerbti ir visą savo gyvenimą niekada jos nepajuoksiu.

Ludwig Wittgenstein

Vertė A. R.

The Philosophical Review, Vol. 74, No. 1 (Jan. 1965), pp. 3-12 (L. Wittgenstein A Lecture on Ethics)

Published by: Duke University Press on behalf of Philosophical Review

Paskaita internete:

Wittgenstein’s Lecture on Ethics (leidėjų įžanga)

A Lecture on Ethics (paskaita)

 

  1. Pirmųjų leidėjų pratarmė iš leidinio The Philosophical Review, Vol. 74, No. 1 (Jan. 1965).

5 komentarai

  1. Jonas

    Labai prastai išverstas tekstas. Daugybė logikos, stiliaus klaidų. Vietomis net neįmanoma suprasti, kas turėta omeny.

    Atsakyti
  2. T.

    Padori kritika galėtų parodyti ir konkrečias logikos bei stiliaus klaidas, jeigu tokių tikrai yra. O ne apdergus kito pastangas slėptis krūmuose. Mano požiūriu, didžių filosofų idiominis mąstymas nebūna išverčiamas, o visada tik verčiamas.Tegyvuoja viešumas 🙂

    Atsakyti
  3. log

    Kuomet yra vertinamas vertimas įprasta kalbėti apie vertimo tikslumą (t.y. parinktų sąvokų atitikimą originalioms) bei ar vertimas neiškreipia originale dėstomos autoriaus minties. Logikos klaidų įprasta ieškoti samprotavimuose.

    Atsakyti
  4. Audrius R.

    Redagavimas vertimui iš ties nepakenktų, bet nėra viskas taip blogai, kaip teigiama pirmame komentare. Tekstas suprantamas ir skaitosi.

    Atsakyti
  5. Liutauras

    L. Wittgensteino tekstus apskritai sudėtinga versti. Tad smagu, kad kažkas ėmėsi šio darbo. Buvo įdomu paskaityti, o vertimas atrodo pakankamai vykęs.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.