Kaip Wittgensteinas disertaciją gynė

pagal | 2013 04 26

Ludwigo Wittgensteino disertacijos gynimas, vykęs 1929-ųjų birželį Kembridže, buvo tikra keistenybė. Pateikta disertacija pasirodė esanti ne kas kita kaip jo paties „Loginis filosofinis traktatas“, išspausdintas prieš aštuonerius metus ir tuo metu jau visuotinai pripažintas klasika bei šedevru. Visi gynimo dalyviai tai laikė savotišku pokštu, tačiau daktaro laipsnis Wittgensteinui buvo suteiktas pagal visas taisykles.

Visgi kaip būtų pakrypę įvykiai, jeigu egzaminuotojai būtų griežtai laikęsi nustatymų bei atidžiai įvertinę pateiktų idėjų originalumą, o Wittgensteinui būtų tekę kritiškai permąstyti savo disertacijos turinį?..

Profesorius Laurence’as Goldsteinas – paradoksų, logikos ir kalbos filosofijos gliaudytojas – dramos pavidalu atkuria keistąjį disertacijos gynimą, priešingą tikrajam.

 

 

Kaip Wittgensteinas disertaciją gynė

Įvykių atkūrimas

 

Skaitydami pirmą kartą, nepaisykite visų tekste esančių išnašų ir skaičių eilių, nurodančių teiginius iš Loginio filosofinio traktato1.

 

(1929 m. birželio 18 d.; kambarys Kembridžo universitete. G. E. Moore’as rūkydamas pypkę žingsniuoja po kambarį. Įeina Bertrandas Russellas)

Russell: Laba diena, Moore’ai. Šis gynimas – savo gyvenime nemačiau nieko absurdiškesnio2.

Moore: Žinote, Russellai, aš taip pat nemačiau, nors manau, kad mačiau3.

Russell: Norėsite atsisėsti čionai ar tenai?

Moore: Taip4.

(Russellas varto akis ir užima savo vietą. Po to sėdasi Moore’as)

Russell: Atrodo, mes pasiruošę. Pone Wittgensteinai, prašome užeiti.

(Įeina Wittgensteinas)

Russell: Prašome sėstis.

(Wittgensteinas sėdasi)

Russell: Kaip žinote, čionai susirinkome apsvarstyti jūsų Traktatą, kurį pateikėte kaip daktaro disertaciją. Nemanau, jog reikia nagrinėti visą tekstą. Tą padarėme Hagoje tuoj po karo5 ir jūs man viską paaiškinote, bet jūsų idėjos buvo tokios subtilios, kad aš jas jau primiršau. Jūs manote, kad mano įvadas jūsų knygai buvo visiškai klaidingas6, ir galbūt esate teisus. Vis tik aš esu šiek tiek nustebęs, kadangi tekste matau tokių vietų, – pavyzdžiui, metafizinės dalys pačioje pradžioje ar sprendimo teorija, – kurios, galima pamanyti, paimtos iš mano darbų7. Taipogi ten randu tokius dalykus, kurie visiškai aiškūs ir tokius, kuriuos laikau akivaizdžiai klaidingais.

Wittgenstein: Tai neįmanoma. Mano įžvalgų esmė neliečiama ir galutinė8.

Russell: Manau, netoli nukeliausime, jei laikysitės tokio požiūrio. (Moore’ui) Pradėkite, turite jam užduoti kelis klausimus, juk jūs esate profesorius9.

Moore: Gerai. Prieš man pasiūlant jūsų knygai spinozišką pavadinimą10, ketinote ją pavadinti Der Satz11. – Dėl to, kad savo darbą laikote tyrinėjimu sakinių prigimties ir, iš dalies, sąlygų, kuriose žodžių eilei (tai, ką vadinate Satzzeichen) nepavyksta konstituoti tikro sakinio ir ji esti neprasminga. Svarbiausia šiame darbe laikote tai, kad pati filosofija yra išvarpyta tokių neprasmingų pseudosakinių, besimaskuojančių kaip sakiniai bona fide, ir kai tik tas faktas parodomas, sunkumai suyra12.

Wittgenstein: Teisingai.

Moore: Pagal jus, taip pat esti ir kitos rūšies klaidingi sakiniai – tai tautologijos ir kontradikcijos; jos tam tikra prasme gali būti svarbios dėl savo ryšio su įtikinama išvada (Traktatas, 6.12 – 6.1224), tačiau neturi turinio, nieko nesako (5.142, 5.43, 6.121). Ar jas laikote beprasmėmis? (4.461, 5.143)13

Wittgenstein: Tikrai taip – visa tai pasakojau jums prieš penkiolika metų14.

Moore: Pamenu. Kai žiemos pabaigoje pakvietėte mane apsilankyti pas jus Norvegijoje, vietoje „Kaip laikotės, Moore’ai? Malonu, kad atvykote“ pirmiausia pasakėte „Loginiai vadinamieji sakiniai parodo logines kalbos, taigi ir Visatos, savybes, bet nieko nepasako15. Labai keista išgirsti tokius dalykus žmogui, ką tik išlipusiam iš laivo.

Wittgenstein: Kodėl? Tai tiesa. Pagrindinė Traktato mintis ta, kad kai kurie dalykai negali būti pasakyti, jie gali būti tik parodyti (4.1212). Mes naudojame sakinius, kad sukurtume tikrovės vaizdus; tikri sakiniai atvaizduoja įmanomą reikalų padėtį (3.001, 3.1 – 3.1432, 4.01). Tautologijos ir kontradikcijos nėra tikrovės vaizdai; jos pristato neįmanomą reikalų padėtį (4.462), todėl nieko nepasako (6.11), bet parodo formaliąsias kalbos ir pasaulio savybes (6.12). Jos neatvaizduoja tikrovės ir dėl to nėra nei teisingos, nei klaidingos16.

Moore: Aha, tikriausiai suprantu jūsų žodžius, kodėl kontradikcijos nėra klaidingos. Jūs manote, kad kontradikcija nieko nepasako a fortiori, ji nepasako nieko klaidinga, todėl nė iš tolo negali būti vadinama sakiniu. Bet tautologija yra skirtinga. Jūsų paties teisingumo lentelių sistemoje tautologija esti teisinga visose įmanomose padėtyse. Kadaise netgi pasakėte, kad tautologijos teisingumas yra patikimas (4.464) ir gali būti atpažintas vien tik iš simbolio (6.113).

Wittgenstein: Neapsigaukite. Tautologijos ir kontradikcijos visiškai skiriasi nuo substancinių sakinių – jos formuoja loginę salą17. Leiskite jums priminti, ką aš dėstau tekste: kiekvienas sakinys turi prasmę (4.064), o vėliau priduriu, kad tautologijos ir kontradikcijos neturi prasmės (4.461). Iš to galite padaryti išvadą, kad tautologijos nėra tikri sakiniai. Tokia pati išvada išplaukia iš teiginių poros, kad sakinys yra tikrovės vaizdas (4.01), ir, tautologijos bei kontradikcijos nėra tikrovės vaizdai (4.462). Kaip matote, aš laikausi požiūrio, kad tautologijos nėra sakiniai bona fide – jos neturi prasmės, vadinasi, negali būti teisingos.

Russell: Norėčiau jums kai ką perskaityti: (Russellas išsitraukia iš kišenės laišką ir skaito) „Arba mano kūrinys yra aukščiausio lygio darbas, arba jis nėra aukščiausio lygio darbas. Jeigu tai antrasis atvejas (labiausiai tikėtinas), krypstu link to, kad jo neišspausdintų. Jeigu tai pirmasis atvejas, visiškai nesvarbu, kada jį išspausdins – anksčiau ar vėliau, po dvidešimties ar po šimto metų. Galiausiai, ar bedomina ką nors, kada parašyta [Kanto] Grynojo proto kritika, pavyzdžiui, 17x ar 17y metais…“ Ar šitai jums girdėta? Tai iš laiško, kurį man parašėte prieš devynerius metus; jame pasakėte: „Manau, argumentas nenuginčijamas.“18 Bet jūs pažymėjote, jog pati pirmoji to „nenuginčijamo“ argumento prielaida yra ne kas kita kaip tautologija. Ar iš tikrųjų norėjote man pasakyti, kad jūsų „nenuginčijamas“ argumentas nenaudingas, kadangi jo prielaida neturi prasmės?

Wittgenstein: Neturiu jokio atsakymo į šį klausimą19.

Russell: Gerai, tuomet gal galite atsakyti į šį: kada buvo parašyta Grynojo proto kritika?

Wittgenstein: Ji buvo paskelbta 1781 m., puikiausiai tą žinote.

Russell: 1781… Ar negimė tais metais vienas žymus filosofas?

Wittgenstein: Ką turite mintyje?

Russell: Manau, suprantate, ką turiu mintyje. Tais metais gimė Bernardas Bolzano. Aš pats ilgą laiką žavėjausi Bolzano; kaip žinote, savo knygoje Matematikos principai20 pripažinau ir patvirtinau jo knygos Paradoxien des Unendlichen mintį apie begalinės serijos supratimą. Sprendžiant iš to, jog nuplagijavote nemažai jo minčių, jūs taipogi turėtumėte juo žavėtis. Nežinau, ar skaitėte Bolzano knygas, ar susipažinote per antrinę mokyklinę literatūrą, Roberto Zimmermanno Philosophische Propädeutik, bet jo mintys jus išties stipriai įtakojo: sakinys turi unikalią analizę (3.25); tezė, kad visa būtinybė yra logiška (6.375); Bolzano priklauso sakinio tautologijos / kontradikcijos / kontingento klasifikacija, taipogi tikimybių teorija, kurią palaikote (5.152), loginės pasekmės apibrėžimas (5.12 – 5.122). Jūs sekate Bolzano iki smulkiausių detalių: pavyzdžiui, jūsų neigimo operatorius N (5.502), kintamojo sakinio supratimas, kuris yra gautas sakinio konstituentą (Bestandteil) padarant kintamuoju (3.315)21.

Wittgenstein: Taip, panaudojau keletą Bolzano idėjų. Bet savo knygos pratarmėje pabrėžiau, kad tai, ką parašiau, kalbant apie detales, nėra nauja…

Russell: Kalbu ne apie detales, o apie jūsų konstrukcijos centrines sijas; paprasčiausiai nepriimtina, kai šitaip gausiai naudojamasi kito autoriaus idėjomis, nenurodant jų ištakų. Sakote, nepateikiate nieko nauja, bet Kembridžo universiteto disertacijų nustatymai aiškiai sako

Moore (paskubom šnibžda Russellui): Nekalbėkite apie nustatymus, nes jis tučtuojau jus pasiųs velniop22. (Kreipiasi į Wittgensteiną) Ką tik pasakėte, o ir Russellui rašėte, kad pagrindinė jūsų disertacijos mintis siejasi su logine doktrina – tuo, kas gali būti parodyta, bet negali būti pasakyta; jūs pats tą pavadinote „kardinalia filosofijos problema“23, tačiau p. Engelmannui minėjote, kad pagrindinė jūsų knygos mintis yra etinė24. Pratarmėje sakote, kad visą knygos prasmę galima sutalpinti vienoje sentencijoje: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“; tame pačiame tekste išsakote dar vieną fundamentalią mintį: loginės konstantos nereprezentuoja (4.0312). Atrodo, šiek tiek painiojatės, kokia iš tikrųjų yra pagrindinė idėja. Gal galite man paaiškinti tą „fundamentalią mintį“, nurodančią, kad loginės konstantos nereprezentuoja?

Wittgenstein: Taip. Knygoje pateikti du įrodymai25, bet teoremą paaiškinsiu paprastai ir neformaliai. Apsvarstykime jungtuko operaciją. Jeigu manau, kad jūsų žmona marškinėlius ir kojines įdėjo į stalčių, galėčiau pasakyti „Marškinėliai yra stalčiuje ir kojinės yra stalčiuje“. Kiekvienam sujungtam sakiniui yra atitinkama įmanoma reikalų padėtis, šiuo atveju – marškinėlių buvimas stalčiuje ir kojinių buvimas stalčiuje. Bet nėra jokios įmanomos padėties, atitinkančios „ir“; žodis „ir“ nieko nereprezentuoja; stalčiuje nėra nei marškinėlių, nei kojinių, nei „ir“. Tas pats, žinoma, galioja ir sąlygotumui bei disjunkcijai. Galėčiau pasakyti „Russello namai yra Trampingtono gatvėje arba jo namai yra Kavendišo gatvėje“, ir jeigu viena iš disjunkcijų teisinga, tas sakinys atitiks sudėtingą reikalų padėtį pasaulyje. Bet tai nereiškia, kad žodis „arba“ atspindi kažkokį objektą pasaulyje. Abejoju, ar Russellas Kembridžo gatvėse rastų „arba“, ir tiktai niekas į p. Moore’o stalčius nepadės „ir“.

Russell: Žinoma, bet vargu, ar tatai labai originali pažiūra. Viduramžių logikai darė skirtį tarp kategorematinių posakių, kurie kažką numano arba nurodo, ir sinkategorematinių posakių, kurie nieko nenurodo; tokią skirtį daro ne vienas autorius. Pavyzdžiui, apie tai aiškiai rašė Johnas Locke’as.

Wittgenstein: Koks Johnas?

Russell: Locke’as, jis buvo žymus XVII a. filosofas.

Wittgenstein: Aaa26.

Russell: Gal geriau eikime prie kito klausimo. Pagrindinė jūsų knygos tema tvirtina, kad galime išvengti filosofinės painiavos ir paradokso, jeigu priimame aiškų žymėjimą (perspicuous notation). Žinau, jus ilgą laiką domino mano paties aprašytas teorinis paradoksas27. Regis, kartą man minėjote, jog mąstymas apie jį paskatino jus užsiimti filosofija, o kai jums buvo vos 18 m., Philipui Jourdainui pasiūlėte, kaip jį būtų galima išspręsti28. Manėte, kad paradoksą labai lengvai pašalinsime, kai pasinaudosime jūsų aiškiu žymėjimu, o mano sprendimui savo knygoje skyrėte vos kelias eilutes (3.331 – 3.333). Pagal jus, tos problemos esmė ta, kad funkcija negali būti savo pačios argumentu, mat jeigu argumentas turi formą φ(x), to argumento funkcija turi turėti formą ψ(φ(x)), kuri yra aiškiai skirtingo tipo.

Wittgenstein: Taip, būtent, – argumentas, nors šiuo atveju jis pats yra funkcija, turi kitokį funkcijos tipą negu tas, kurio argumentu jis yra.

Russell: Argi tas pasakymas yra ne tas pat, kas ir mano tipų teorija29?

Wittgenstein: Ne, jūs savo teorijoje sakote, kad du turi skirtingus tipus, bet mano teorijoje gali būti pasakyta šitaip: tai, kad jie skirtingų tipų, nurodoma ženkluose.

Russell: Bet kaip galite sakyti, kad negalime šito pasakyti, jeigu šitą ką tik pasakėte?

Wittgenstein: Negalite, negalite šito pasakyti.

Russell: A? Turite galvoje, jog mes negalime šito pasakyti, o jūs galite?

Wittgenstein: Ne, aš taip pat negaliu šito pasakyti. Tą, ką kalbėjau anksčiau, pasakiau, po teisybei, nesąmonę.

Moore: Wittgensteinai, čia susirinkome ne tam, kad klausytumėmės nesąmonių.

Wittgenstein (siunta): Paklausykite, sakiau, kad tai nesąmonė, bet tai naudinga nesąmonė. Yra tam tikri dalykai… Ištariu juos ir jie atrodo prasmingi…bet iš tikrųjų jie nėra… Negaliu jų pasakyti30

(Russellas pradeda švilpauti)

Moore (Russellui): Gal galite pasakyti, ką jūs darote?

Russell: Jis sako, jog negali jų pasakyti, mes taipogi negalime jų pasakyti, todėl pamaniau, gal pavyks juos iššvilpauti31.

(Russellas ir Moore’as juokiasi, bet)

Wittgenstein (stuksena kumščiu per stalą): Tai nepakenčiama.

Moore: Žinote, turiu pasakyti, kad labai stengiausi suprasti jūsų požiūrį į aptariamą dalyką, bet vis tiek laikau jį gluminančiu. Atrodo, pagrinde glūdi idėja, kad po Hegelio pasaulis nebelaikomas prieštaringu ir paradoksaliu – aiški kalba, kurios struktūra atspindi pasaulio struktūrą, automatiškai užtikrina painiavos ir paradokso nebuvimą. Vis dėlto toks paveikslas – „pasaulio struktūra“ ir teisinga sintaksė, kuri „atspindi“ ar „atvaizduoja“ tą struktūrą – man atrodo perdėm metaforiškas ir manęs netenkina32. Kaip suprantu, jūsų idėja apie simbolizmą, glūdintį giliau arba net kažin kaip peržengiantį mūsų kasdienę kalbą (4.003)33, stengiasi išreikšti tik dievobaimingą optimizmą, kad simbolizmas pats savaime parodys, jog filosofinės mįslės, kaip Russello paradoksas, yra neprasmingos. Kaip jau sakiau, tai labai glumina. Tačiau matau, kad jums svarbus tas reikalas su tuo, kas negali būti pasakyta, o tik parodyta. Ar savo teorija norite pasakyti, kad religija, etika ir estetika mus nuvilia, nes bandome kalbėti apie tai, kas iš esmės neišsakoma? Ar iš tiesų tai glūdi jūsų teorijoje34?

Wittgenstein: Ne, etikos ir kitko neišsakomumas yra teorijos pasekmė. Pati teorija kalba apie loginę sintaksę. Tai sprendimas Frege’s problemos apie konceptualius posakius, kurie pasirodo kaip sakinių subjektai ir tikriausiai todėl atspindi objektus nepaisant fakto, kad jie, kaip sąvokos-posakiai, turėtų atspindėti sąvokas35.

Moore: Bet ar tai nėra neišvengiama Frege’s teorijos pasekmė? Niekas nedraudžia vartoti posakio, tarkime, „Sąvoka arklys“, kaip sakinio subjekto, jei priimame (taip, kaip jūs; 3.318) Frege’s sakinių analizę funkcijai ir argumentui, kurie atitinkamai išreiškia sąvoką bei objektą, ir kad singuliarus terminas „Sąvoka arklys“ gali būti funkcijos argumentu; jeigu doktriną interpretuosite tiesiogiai ir pasakysite, kad sąvokos yra objektai, jūs įstrigsite, o pati teorija sugrius. Štai dėl ko Frege savo skaitytojų prašo jį interpretuoti netiesiogiai, nepriimti jo žodžių už gryną pinigą36.

Wittgenstein: Sąvoka sąvoka yra formali sąvoka, vadinasi, negãli sakinyje vaidinti to paties vaidmens, kaip tinkama sąvoka (4.126). Tad Frege’s sakinys „Sąvoka arklys yra sąvoka“ yra pseudosakinys (4.1272).

Moore: Tarkime, aš tiesiog pasakau „Nesunku suvokti sąvoką arklys“. Atitinkamas aprašymas išreiškia objektą; liekame suglumę, jei padarome išvadą, kad sąvoka arklys yra ne sąvoka, o objektas.

Wittgenstein: Jūs net negalite vartoti frazės „Sąvoka arklys“ – to neleidžia loginė sintaksė.

Moore: Tačiau aš noriu pasakyti, kad sąvoką arklys suvokti nesunku, nes manau, kad tai tiesa.

Wittgenstein: Negalite šito pasakyti.

Moore: Tuomet negalite pasakyti daugelio dalykų, kuriuos norite pasakyti savo knygoje.

Wittgenstein: Žinau. Nesijaudinkite, suprantu, kad niekados šito nesuprasite37.

Moore: Manau, aš viską puikiai supratau: jūs, norėdamas išvengti problemų, kurias jūsų teorija dalinasi su Frege, nustatėte, kad neįmanoma pasakyti daugybės dalykų, kuriuos sakau aš ir kiti paprasti žmonės. Teigti, kad kažkas yra formali sąvoka, tėra problemos įvardinimas, o ne jos sprendimas.

(Wittgensteinas atrodo sutrikęs, šiek tiek pasimuisto, bet nieko neatsako)

Russell: Gal galėtume paliesti dar vieną temą, tą, kuri kelia aibę diskusijų paskutinius penkiasdešimt metų: skaičių definicija. Mano žiniomis, jūsų siūloma teorija yra nauja. Sakote, jog skaičius yra operacijos eksponentė (6.021); eksponentė rodo, kiek kartų atlikta operacija.

Wittgenstein: Teisingai. Nedarykite nieko (0 kartų) su x ir jis liks toks pat. Darykite ką nors su x, ką jam jau darėte n kartų, ir dabar būsite tą padarę n + 1 kartų.

Russell: Vadinasi, esminė pažiūra tose definicijose – daryti kažką (atlikinėti operaciją) daugybę kartų (n kartų)?

Wittgenstein: Taip.

Russell: Bet juk aišku, kad „+ 1“ apibrėžti operacijos kartojimo terminais nėra labai naudinga, kadangi pakartoti operaciją reiškia padaryti tatai dar vieną kartą, dėl to definicija yra cirkuliacinė.

Wittgenstein: Niekada nemąsčiau apie tai38.

Russell: Gal jums reikėtų tą padaryti. (Moore’ui) Ar dar norite ko nors paklausti?

Moore: Ačiū, ne. (Moore’as pradeda rašyti popieriaus lape)

Russell (Wittgensteinui): Jūsų gynimas baigtas. Galite išeiti.

(Wittgensteinas išeina)

Russell: Ką gi, apklausinėjome jį aplink centrines jo knygos doktrinas ir pamatėme, kad jisai negali jų tinkamai apginti. (Moore’as liaujasi rašyti) Paminėjau Bolzano, tačiau galėjau lengvai paminėti kitus, kurių idėjomis jis pasinaudojo jų pačių nepaminėdamas39, o tatai aš laikau rimta bėda. Jis tikrai nenorėtų, jog kiti jį plagijuotų40. Turite pristatyti mūsų ataskaitą, – ką, po šimts pypkių, ketinate pasakyti?

Moore: Jau parašiau: (skaito iš popieriaus lapo) „Kai kurie žmonės mano, kad p. Wittgensteino disertacija yra genijaus darbas; net jeigu ir taip, ji tikrai neatitinka standartų, kurie nustatyti gauti Kembridžo filosofijos daktaro laipsnį.“41

Laurence Goldstein

 

Vertė Linas Jankauskas

L. Goldstein, Wittgenstein’s Ph.D Viva – A Re-Creation, leidinyje Philosophy 74 (1999), p.499-513.

 

  1. Toliau tekste Loginis filosofinis traktatas vadinamas tiesiog Traktatu.

    Loginį filosofinį traktatą (Tractatus Logico-Philosophicus; London: Routledge and Kegan Paul, 1922) iš vokiečių į anglų kalbą išvertė C. K. Ogdenas ir F. P. Ramsey; prieš paskelbiant, Wittgensteinas peržiūrėjo vertimą ir pasiūlė keletą pataisymų. Apie teksto vertimo subtilybes bei susirašinėjimą tarp autoriaus ir vertėjų galima paskaityti knygoje Letters to C. K. Ogden with Comments on the English Translation of the Tractatus Logico-Philosophicus (redakcija ir įžanga G. H. von Wrighto; Oxford: Blackwell and Routledge & Kegan Paul, 1973).

    [P. s.: Wittgensteino Traktatą ir Filosofinius tyrinėjimus į lietuvių kalba išvertė Rolandas Pavilionis. Jo vertimais naudojamasi visur, kur cituojami ir minimi aniedu veikalai.]

  2. Nors šis įvykių atkūrimas išgalvotas, kai kurie sakiniai, įskaitant šį, buvo iš tiesų ištarti disertacijos gynimo metu, tą yra sakęs ir pats Russellas. (Žr.: Ray Monk, Ludwig Wittgenstein: The Duty of Genius; New York: The Free Press, 1990, 271-2.)

    Russello žodžiai apie šios disertacijos (t. y. Traktato) gynimo absurdiškumą reiškia, kad 1929 m. Traktatą, atskirai išleistą prieš septynerius metus, dauguma buvo pripažinę genialiu darbu. Todėl teigiama išvada dėl daktaro laipsnio suteikimo jau buvo parengta iš anksto. (Žr.: Alan Wood, Bertrand Russell: The Passionate Sceptic; London: Allen and Unwin, 1957, 156.)

  3. Kalbant apie Moore’ą, prisimenamas paradoksas, kai pasakomi išsireiškimai tokia forma kaip „p nėra, bet aš manau, kad p“ (tai paradoksalu, nes toks išsireiškimas atrodo teisingas, bet kartu ir absurdiškas, kai individas jį ištaria nuoširdžiai); apie tą išsireiškimą jis diskutavo 1944 m. Moralinių mokslų klube Kembridže. Sekančią dieną Wittgensteinas Moore’ui parašė: „Pastebėjimas apie ‘absurdiškumą’ – o tai, tiesą sakant, kažkas panašaus į kontradikciją, nors ir ne visiškai – yra labai svarbus, todėl tikiuosi sulaukti jūsų straipsnio. Beje, nenustėrkite dėl mano pasakymo, kad tai kažkas ‘panašaus’ į kontradikciją. Tai paprasčiausiai reiškia: logikoje ji atlieka tokį patį vaidmenį. Kažką kalbėjote apie tvirtinimo logiką. T. y.: sakyti ‘Tarkime: p yra ir aš nemanau, kad p yra’ – prasminga, tuo tarpu tvirtinti ‘p yra ir aš nemanau, kad p yra’ – neprasminga. Šis tvirtinimas turi būti pašalintas ir yra pašalinamas ‘sveiko proto’ lygiai taip, kaip kontradikcija. Tai tik parodo, kad logika nėra tokia paprasta, kaip mãno logikai. Iš dalies: ta kontradikcija nėra unikalus dalykas, kaip mãno žmonės. Tai nėra vienintelė logiškai neleistina forma.“ (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, 177.)

    Tiems „logikams“, apie kuriuos kalbama, priskiriamas ir ankstyvasis Wittgensteinas (jo Traktato doktrina apie kontradikciją turi tą ypatybę). Moore’o svarstymai paskatino Wittgensteiną pasidomėti logine skirtimi tarp veiksmažodžio „manyti“ vartojimo pirmuoju asmeniu dabartyje ir tarp jo vartojimų kitais gramatiniais laikais ir asmenimis. (Žr.: Filosofiniai tyrinėjimai, II dalis, X skyrius: Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai; Vilnius: Mintis, 1995, p. 345–348. / Remarks on the Philosophy of Psychology, Volume I, G. E. M. Anscombe and G. H. von Wright (eds); Oxford: Blackwell, 1980, §§460–504.)

    Sąvokos „manyti“ tyrimas vėlyvuosiuose Wittgensteino raštuose pakeitė miglotą ir neįtikinamą paaiškinimą apie „manyti“ bei kitus propozicinius požiūrius, pateiktus Traktate (5.54 – 5.5423).

  4. Tokia dviprasmiška atsakymo forma priskiriama Moore’ui; nors ji atrodo kiek silpnoka, vis dėlto veda link įdomių tyrimų apie netiesioginius kalbos aktus ir Paulo Grice’o „pokalbio implikatūrą“ (conversational implicature).
  5. T. y. 1919 m. gruodžio viduryje. (Plačiau apie susitikimo detales skaitykite čia: Ray Monk, Ludwig Wittgenstein: The Duty of Genius; New York: The Free Press, 1990, note 2, 181-3.)

    Tų pačių metų gruodžio 20 d. Russellas iš Hagos parašė laišką ledi Ottoline Morrell, kuriame sakosi visą savaitę praleidęs su Wittgensteinu ir kiekvieną dieną diskutavęs apie jo tekstą [Traktatą]: „Pradedu jį daug palankiau vertinti, nei iki tol; jaučiu, kad tai didi knyga, nors ir nesu užtikrintas dėl jos teisingumo.“ (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 82.)

  6. „Paviršutiniškumas ir klaidingumas“, – pasak Wittgensteino, štai kas beliko iš Russello įvado jo knygai; visas raseliško stiliaus galantiškumas prapuolė vokiškame vertime. (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 87-8; laiškas Russellui datuojamas 1920 m. gegužės 6 d.)

    Jeigu norėsite pasidomėti Russello įvado Traktatui istorija ir Wittgensteino nuomone tuo klausimu, skaitykite čia: Brian McGuinness,Wittgenstein: A Life. Young Ludwig (1889–1921); London: Duckworth, 1988, 173–84.

  7. Jei norite pasižiūrėti dokumentaciją, kas paimta iš Russello Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy (London: Allen and Unwin, 1926) ir jo Theory of Knowledge, skaitykite čia: Anthony Grayling, Russell; Oxford University Press, 1996, 99–102.
  8. Skaitykite Traktato pratarmę. (Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai; Vilnius: Mintis, 1995, p.42.)
  9. Tikra citata gynimo metu. (Žr.: Alan Wood, Bertrand Russell: The Passionate Sceptic; London: Allen and Unwin, 1957, note 5, 156.)
  10. Nuoroda į Spinozos Teologinį politinį traktatą (Tractatus Theologico-Politicus ).
  11. Žr.: William Warren Bartley III, Wittgenstein; Philadelphia: J. B. Lippincott Company, 1973, 28.

    Kyla keblumų į anglų kalbą verčiant vokišką žodį Satz. Daugumoje Traktato vietų angliškas statement (sakinys, pasakymas, pareiškimas) būtų geriausias variantas [p. s.: lietuviškai Satz gali būti verčiamas dvejopai – „sakinys“ arba „teiginys“]. Satz yra Satzzeichen (suvokiamas ženklas, pavyzdžiui, parašytas sakinys) pareiškime, t. y. tai, kas įgalina pasakyti ar pagalvoti kažką teisinga arba klaidinga (3.1 – 3.1432, 3.5).

  12. „Dauguma sakinių ir klausimų, parašytų apie filosofinius dalykus, yra ne klaidingi, o beprasmiai. <…> Dauguma filosofinių klausimų ir sakinių kyla dėl to, kad mes nesuprantame mūsų kalbos logikos.“ (Žr.: Traktatas, 4.003. – Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai; Vilnius: Mintis, 1995, p.59). Traktato metodologija aptinkama veikalo vietose 3.323 – 3.325, 4.002 – 4.0031, 4.11 – 4.116 ir glaustai aprašyta straipsnyje „Kai kurios pastabos apie loginę formą“ (Some Remarks on Logical Form), išleistame leidinyje Proceedings of the Annual Joint Session of the Aristotelian Society and the Mind Association, 9 (1929 m. liepa, p. 162–71); jame Wittgensteinas rašė: „Norima išreikšti atitinkamą simbolizmą, kas kasdienėje kalboje veda nesibaigiančių nesusipratimų link. Kitaip sakant, ten, kur kasdienė kalba paslepia loginę struktūrą, kur leidžia pseudosakinių formaciją, kur vartoja vieną terminą skirtingų prasmių begalybėje, ten šitai turime pakeisti simbolizmu, kuris suteikia aiškų loginės struktūros vaizdą, pašalina pseudosakinius, o terminus vartoja nedviprasmiškai.“(p. 163)

    Filosofinio švarumo siekį vartojant aiškią kalbą iškėlė Frege savo knygos Begriffsschrift įžangoje (Žr.: From Frege to Gödel: A Source Book, in Mathematical Logic, 1879–1931, J. van Heijenoort (ed.); Cambridge MA: Harvard University Press, 1967, 1–82.). Šį siekį, paveiktas Peano, perėmė Russellas.

    Wittgensteinas disertaciją gynė 1929 m. birželį, bet jau mažiau nei po mėnesio savo straipsnį „Kai kurios pastabos apie loginę formą“ pripažino beverčiu ir atsisakė jį perskaityti konferencijoje The Joint Session of the Aristotelian Society and the Mind Association, kuri vyko liepos 12 –15 d.; vietoj jo jis perskaitė tekstą apie begalybę. Gali būti, kad gynime iškilę nesutarimai Wittgensteiną privertė padaryti rimtą pertrauką arba sukėlė dvejonių (nors gynime jas pavyko nuslopinti), kurios jį persekiojo nuo pat ankstyvojo filosofavimo meto.

  13. Pagal Wittgensteiną, tautologijos ir kontradikcijos yra beprasmės (sinnlos), kita vertus, jos nėra pseudofilosofiniai išsireiškimai ar negramatiniai žodžių kratiniai, kuriuos laikome neprasmingais (unsinnig) (4.461, 4.4611). Rudolfas Carnapas, labai vertinęs Traktatą, sakė: „Svarbiausias dalykas, kurį supratau iš tos knygos, – koncepcija, kad loginių sakinių teisingumas paremtas tik jų pačių logine struktūra ir terminų reikšme. Loginiai sakiniai yra teisingi visose įsivaizduojamose aplinkybėse; taigi jų tiesa nepriklausoma nuo pasaulio faktų kontingento. Kita vertus, tai reiškia, kad sakiniai nieko nepasako apie pasaulį, dėl to neturi faktinio turinio.“ (Žr.: R. Carnap, Autobiography, in The Philosophy of Rudolph Carnap, P. A. Schilpp (ed.); La Salle: Open Court, 1963, 27.)

    Tas Carnapo supratimas reiškia, kad tradicinė tautologijų koncepcija, kaip pačių svarbiausių tiesų apie pasaulį, yra klaidinga. (Wittgensteinas būtų nesutikęs su tokiu jo minčių išdėstymu.)

  14. 1914 m. kovo 26 d. Moore’as dviem savaitėm atvyko į Norvegiją ir ten pradėjo užrašinėti pastabas, kurias padiktavo Wittgensteinas.
  15. Tai pirmas sakinys „Pastabų, padiktuotų G. E. Moore’ui Norvegijoje“ (Notes dictated to G. E. Moore in Norway), kurios kaip priedas įdėtos Wittgensteino „Užrašuose 1914–1916“ [p. s.: angliškame leidime]. (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Notebooks 1914–16 ; Oxford: Blackwell, 1961, 107); šią mintį, nuodugniai išgvildentą, galima rasti Traktate (6.12).
  16. Šis teiginys pirmą kartą pasirodė „Pastabose, padiktuotose G. E. Moore’ui Norvegijoje“. (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Notebooks 1914–16 ; Oxford: Blackwell, 1961, note 17, 108.)

    Russellas sutiko su tuo teiginiu; 1919 m. rugpjūčio 13 d. jis parašė laišką Wittgensteinui: „Aš esu įsitikinęs jūsų pagrindinio tvirtinimo teisingumu, kad loginiai sakiniai yra tautologijos, kurios nėra teisingos ta prasme, jog substanciniai sakiniai yra teisingi.“ (Žr.: Ludwig Wittgenstein: Cambridge Letters, B. F. McGuinness and G. H. Von Wright (eds); Oxford: Blackwell, 1995, 121.)

  17. Terminą „Loginė sala“ (logical island) sugalvojo Peteris Geachas, kuris neigia Wittgensteino tvirtinimą, kad tautologijos yra šitaip apribojamos. (Žr.: Peter Geach Kinds of Statement, in Intention and Intentionality, C. Diamond and J. Teichmann (eds); Ithaca: Cornell University Press, 1979, 221–35.) Apie Geacho kritiką galite paskaityti čia: Laurence Goldstein, The Development of Wittgenstein’s Views on Contradiction, in History and Philosophy of Logic 7, No.1, January, 1986, 43–56.)

    Vėlyvuosiuose raštuose Wittgensteinas padarė išvadą, kad žodžių forma negali būti pripažinta beprasme a priori. Esama kontekstų, kuriuose išsireiškimai, prieštaringi savo forma, gali būti vartojami sudarant teisingą arba klaidingą sakinį. Kai jo pašnekovas tvirtintų: „Betgi negalima leisti kilti kontradikcijai“, Wittgensteinas atsakytų: „Kodėl gi ne? Juk mes savo šnekoje kartais vartojame šią formą, tiesa, retai…“ (Žr.: Remarks on the Foundations of Mathematics (revised edition); G. H. von Wright, R. Rhees, and G. E. M. Anscombe (eds), Oxford: Blackwell, 1978, VII–11. )

  18. Šis laiškas Russellui buvo parašytas 1919 m. gegužės 6 d.; tuo metu Wittgensteinui iškilo bėdų ieškant leidėjo savo Traktatui. (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 71.) Plačiau apie tai skaitykite čia: Ray Monk, Ludwig Wittgenstein: The Duty of Genius; New York: The Free Press, 1990, note 2, 184; / Brian McGuinness, Wittgenstein: A Life. Young Ludwig (1889–1921); London: Duckworth, 1988, note 8.
  19. Vienas galimų atsakymų toks: išvada gali būti perdaryta be tautologijos panaudojimo, reikia tiesiog pasitelkti pavyzdį taisyklės, kartais vadinamos vel-pašalinimu (vel-elimination). Jei iš prielaidos A (kartu su prielaidomis α) išvados kyla C, o jei iš prielaidos ~A (kartu su prielaidomis β) kyla C, tuomet C kyla tiesiog iš prielaidų α ir β sąjungos. Svarstomu atveju, išvada pateikta tokia: jei Traktatą buvo verta spausdinti, tuomet visai nesvarbu, kuriuo laiku. Net jeigu galima padaryti tokią išvadą nepasitelkiant tautologijos, esmė ta, kad Wittgensteinas savo laiške Russellui panaudojo tautologiją ir, pagal jo Traktato principus, tai, kas yra sinnlos, negali būti panaudota pasakyti nesvarbu ką (priešingas teiginys pateiktas Traktate 3.328). Be tos tautologijos jo argumentai iki galo neveikia, taigi galiausiai prima facie – tautologija turi kažką pasakyti.
  20. Žr.: Bertrand Russell, The Principles of Mathematics; London: George Allen and Unwin, 1903), 201, 357. / Bolzano veikalas Paradoxien des Unendlichen buvo išleistas 1854 m.
  21. Žr.: Jan Sebestik, The Archeology of the Tractatus: Bolzano and Wittgenstein, in Wittgenstein Towards a Re-Evaluation, R. Haller and J. Brandl (eds); Vienna: Verlag Hölder-Pichler-Tempsky, 1989, 112–18. / Daug įvairios naudingos medžiagos apie Bolzano filosofinę mintį galima rasti leidinyje Bolzano and Analytical Philosophy (W. Künne, M. Siebel and M. Textor (eds) = Grazer Philosophische Studien 53 (1997).
  22. Wittgensteinas savo pirmojo ilgesnio apsistojimo Norvegijoje metu sudėliojo „Logiką“ (Logik) ir laiške Moore’o paklausė, ar ji galėtų būti užskaityta kaip baigiamasis darbas gauti Kembridžo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. Kai Moore’as atsakė, kad tai būtų įmanoma, bet ji turi atitikti tam tikrus nustatymus, Wittgensteinas jam nusiuntė žavingą žinutę:

    Jūsų laiškas mane supykdė. Kuomet rašiau ‘Logiką’, aš negalvojau apie jūsų Nustatymus, vadinasi, sąžiningiausia būtų, jei suteiktumėte man mano laipsnį be jokių patarinėjimų! Dėl Įžangos ir Pastabų: manau, kad mano egzaminuotojai be vargo pamatys, kiek nusirašiau nuo Bosanquet, – jei jums atrodo, kad aš nesu vertas išimties dėl kažkokių KVAILŲ detalių, tuomet aš tuoj pat galiu eiti velniop; jeigu esu jo vertas, o jūs jo neduosite, tuomet – Dievas mato – galite pats ten eiti.

    (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 150; laiškas, datuotas 1914 m. gegužės 7 d.)

    Moore’as nusprendė neatsakyti į šį pamišusį protrūkį – ne jis sugalvojo nustatymus, pagal kuriuos skiriami Kembridžo laipsniai, nei jo galioje buvo ką nors pakeisti; vėliau jis vengė kontaktų su Wittgensteinu. Tiesą sakant, jie abu atnaujino santykius, kai netikėtai susitiko traukinyje, vos keli mėnesiai iki Wittgensteino disertacijos gynimo.

  23. Žr.: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 71. / 1919 m. rugpjūčio 19 d. laiškas.
  24. Žr.: Paul Engelmann, Letters from Ludwig Wittgenstein. With a Memoir; Oxford: Blackwell, 1967, 143.
  25. Įrodymai: Traktatas 5.2 – 5.441, 5.46 – 5.47. Jei norite pasidomėti apie tų įrodymų pakankamumą ir jų priklausomybę reikalavimui, kad sakinyje turi būti tiek sudedamųjų dalių, kiek ir padėtyje, kurią jis vaizduoja (4.04), skaitykite Leo Cheungo tekstą The Proofs of the ‘Grundgedanke’ in Wittgenstein’s ‘Tractatus’ [leidinyje Synthese 120 (3), 1999, 395-410].

    Wittgensteino Grundgedanke yra reakcija prieš Russello (tarpe kitų) požiūrius, kad loginės konstantos reiškia loginius objektus. (Žr.: Brian McGuinness, The ‘Grundgedanke’ of the ‘Tractatus’, in Understanding Wittgenstein, G. Vesey (ed.) ; London: Macmillan, 1974, 49–61. / Hans-Johann Glock, A Wittgenstein Dictionary; Oxford: Blackwell, 1996, 208–12.) McGuinness bando parodyti, kaip Grundgedanke susijusi su kitomis fundamentaliomis mintimis apie tai, kas negali būti pasakyta ir etikos transcendencija.

  26. Wittgensteinas nepaisė ir jautė antipatiją daugybei klasikinių filosofų. Pavyzdžiui, jis neperskaitė nė vieno Aristotelio teksto ir kartą pažymėjo, kad šalyje nėra nei vieno pradedančiojo dėstytojo, kuris būtų perskaitęs mažiau knygų, negu jis. Jis yra minėjęs, kad Hume’o neperskaitė, nes tai daryti buvusi tikra kankynė. (Žr.: Karl Britton, Portrait of a Philosopher, in Ludwig Wittgenstein: The Man and his Philosophy, K. T. Fann (ed.); New Jersey: Humanities Press, 1967, 60–1.)
  27. Tas paradoksas teigia, kad klasės, kuri pati savyje nedalyvauja, klasė yra savo pačios nare – tvirtinimas, kuris, matyt, jei teisingas, yra klaidingas, jei klaidingas, yra teisingas. Russello Klasė R yra klasė visų tų klasių, kurios nėra savo pačių narėmis. Taigi būsena bet kokiai klasei x būti Russello klasės nare esti: x yra R nare, jei ir tiktais jei x nėra x nare. Pažiūrėti, ar pati R yra Russello klasės nare, galima šioje būsenoje ‘R’ pakeitus ‘x’. Gauname absurdišką išvadą, kad ji yra nare, jei ir tiktais jei ji nėra.
  28. Jourdainas savo užrašuose, kuriuose įrašyta, kad 1909 m. balandžio 20 d. apsilankė Russellas, užsimena apie savo atsaką į „sprendimą“, kurį jam parodė Wittgensteinas. (Žr.: Ivor Grattan-Guinness, Dear Russell – Dear Jourdain; New York: Columbia University Press, 1977, 114.)
  29. Skaitykite Russello tekstą Mathematical Logic as based on the Theory of Types leidinyje American Journal of Mathematics 30 (1908), 222–62; jis perspausdintas leidinyje Frege to Gödel: A Source Book in Mathematical Logic, 1879–1931, J. Van Heijenoort (ed.); Cambridge MA: Harvard University Press, 1967, 150–82. Ta teorija paminėta ir įžangoje Bertrando Russello ir Alfredo Northo Whiteheado veikale Principia Mathematica (Cambridge University Press, 1910–1913).

    Russellas laiške Wittgensteinui 1919 m. rugpjūčio 13 d. iškelia, inter alia, klausimą apie tipų teoriją. Jeigu jus domina, ką į tai trumpai atsakė Wittgensteinas, skaitykite jo laišką Russellui: Ludwig Wittgenstein, Letters to Russell, Keynes and Moore; G. H. von Wright (ed.); Oxford: Blackwell, 1974, note 3, 72.

  30. Regis, Wittgensteinas laikėsi požiūrio, kad nesąmonė kyla iš „knietimo peržengti kalbos ribas“; veiklumas tapatinamas su etika, veiklumas laikomas vertybe net jeigu mąstoma, kad „neabejotinai labai svarbu baigti tuščiažodžiavimą apie etiką. Jis sakė: „[b]et polinkis kažką peržengti kažką parodo. Jau Šv. Augustinas tą žinojo, kai sakė: ‘Tu, kiaule, nenori kalbėti nesąmonių? Nesibaimink ir kalbėk nesąmones, nes tai visiškai nesvarbu’.“ Šias pastabas užrašė Waismannas po pokalbio su Wittgensteinu 1929 m. gruodžio 30 d. (Žr.: Wittgenstein and the Vienna Circle; Oxford: Blackwell, 1979, 68.)

    Apie pastangas atrasti prasmę Wittgensteino požiūryje į nesąmonę, skaitykite čia: Cora Diamond, On What Nonsense Might be, in Philosophy 56, No. 215 (January, 1981), 5–22.

  31. Apžvelgęs Traktatą, Frankas Ramsey viename savo tekste šitaip išsireiškė: „Ko negalime pasakyti, to negalime pasakyti, ir negalime to netgi iššvilpauti.“ (What we can’t say we can’t say, and we can’t whistle it either. – Žr.: Frank Ramsey, Critical Notice of L. Wittgenstein’s ‘Tractatus Logico-Philosophicus’, in Mind 33, No. 128, October, 1923, 478.)
  32. Vėliau ir pats Wittgensteinas suvokė metaforos žalingumą (perniciousness). Normanas Malcolmas pasakoja tokią istoriją: „Wittgensteinas ir P. Sraffa, ekonomikos dėstytojas Kembridže, nemažai ginčijosi apie Traktato idėjas. Vieną kartą (atrodo, jie važiavo traukiniu), kai Wittgensteinas spyriojosi, kad sakinys ir tai, ką jis aprašo, turi turėti tokią pačią ‘loginę formą’, tokį patį ‘loginį daugybiškumą’, Sraffa padarė gestą, būdingą neapoliečiams – vienos rankos pirštų galiukų išore perbraukė smakro apačią, – kuris reiškia kažką panašaus į pasibjaurėjimą arba paniekinimą. Tada jis paklausė: ‘Kokia yra šito loginė forma?’ Sraffa pavyzdys privertė Wittgensteiną pagalvoti, kad esama absurdiškumo užsispyrime, jog sakinys ir tai, ką jis aprašo, turi turėti tokią pačią formą. Tai sudavė smūgį jo koncepcijai, kad sakinys pažodžiui turi reikšti ‘vaizdą’ tikrovės, kurią jis aprašo.“ (Žr.: Norman Malcolm, Ludwig Wittgenstein: A Memoir; Oxford: Oxford University Press, 1958, 57–8.)
  33. Šią formuluotę pasiskolinau iš Dale’o Jacquette’o, naujojo komentatoriaus, kuris, atrodo, metaforas priima be būgštavimų ir taip pat priima faktą, kad Wittgensteino loginis simbolizmas „automatiškai užtikrina“ apsauga prieš Russello paradoksą. (Žr.: Wittgenstein in Transition; Lafayette: Purdue University Press, 1998, 138–42.)

    Vėlyvuosiuose raštuose Wittgensteinas atsisako pažiūros apie loginę struktūrą, slypinčią už kasdienės kalbos paviršiaus. „Filosofija tiesiog padeda viską prieš mus ir nei aiškina, nei ką nors išvedinėja. – Kadangi viskas guli atvirai, nieko nereikia ir aiškinti, nes tai, kas paslėpta, mums visiškai nerūpi.“ (Žr.: Filosofiniai tyrinėjimai, §126. – Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai; Vilnius: Mintis, 1995, p.178.)

    Kaip Wittgensteinas kritikavo savo ankstyvąją mintį, galite pasiskaityti Normano Malcolmo knygoje Nothing is Hidden: Wittgenstein’s Criticism of his Early Thought (Oxford: Blackwell, 1986).

  34. Moore’as būtų simpatizavęs tokiam požiūriui. Pagal jo paties poziciją veikale Principia Ethica (Cambridge University Press, 1903), gerumo veiksmas gali būti nujaučiamas, bet negali būti išsakomas.
  35. Žr.: Gottlob Frege, On Concept and Object, angliškas vertimas leidinyje Philosophical Writings of Gottlob Frege (P. T. Geach and M. Black (eds); Oxford: Blackwell, 1952, 42–55). Apie problemas, kankinusias Frege, skaitykite knygoje Posthumous Writings (H. Hermes, F. Kambartel and F. Kaulbach (eds); Oxford: Blackwell, 1979, 119, 177).
  36. Žr.: Gottlob Frege, On Concept and Object, in Philosophical Writings of Gottlob Frege, P. T. Geach and M. Black (eds); Oxford: Blackwell, 1952, 34, 54).
  37. Tikra citata gynimo metu. (Žr.: Alan Wood, Bertrand Russell: The Passionate Sceptic; London: Allen and Unwin, 1957, note 5, 156.)

    Sakoma, kad Wittgensteinas ištarė tuos žodžius globėjiškai uždėjęs ranką ant abiejų savo klausinėtojų pečių.

  38. Nuo 1929 m. Wittgensteinas argumentavo, kad skaičių definicijos ieškojimas veda nesusipratimo link, dėl to jis kritikavo Russellą. (Žr.: Wittgenstein and the Vienna Circle, B. F. McGuinness (ed.); Oxford: Blackwell, 1979, 221–223. / Wittgenstein’s Lectures, Cambridge 1932–35, A. Ambrose (ed.); Oxford: Blackwell, 1979, 164.)

    Apie ankstyvąją Wittgensteino skaičių teoriją ir jos sąryšį su Traktato ‘Grundgedanke’ aplink logines konstantas, skaitykite čia: Marc Joseph, Wittgenstein’s Philosophy of Arithmetic, in Dialogue 37, No. 1 (Winter, 1998), 83–106.

  39. Wittgensteinas savo 1931-ųjų užrašuose paatviravo: „Nemanau, kad aš būčiau kada nors išradęs mąstymo kryptį, visada ką nors imdavau iš kažkieno kito. Aš paprasčiausiai nedelsiant ką nors entuziastingai griebdavau, kad pasitikslinčiau savo darbą. Štai taip mane įtakojo Boltzmannas, Hertzas, Schopenhaueris, Frege, Russellas, Krausas, Loosas, Weiningeris, Spengleris, Sraffa.“ (Žr.: Ludwig Wittgenstein, Culture and Value; G. H. von Wright (ed.) ; Oxford: Blackwell, 1980, 19). Tame tekste Wittgensteinas sako, kad originalumo stoka yra žydų bruožas – galbūt tie anksčiau išvardyti žydai, kurių idėjas perėme Wittgensteinas, savo idėjas gavo iš nežydų autorių! (1931 m. Wittgensteino užrašuose prirašyta nemažai antisemitinių kvailysčių, bet po tų metų jų nebelieka.)

    Net Wittgensteino rašymo stilius neoriginalus, nemažai skolingas Lichtenbergui ir Goethe’i. (Žr.: G. H. von Wright, Ludwig Wittgenstein: A Biographical Sketch, in G. H. von Wright, Wittgenstein (Oxford: Blackwell, 1982, 15–34; / M. W. Rowe, Goethe and Wittgenstein, in Philosophy 66 (1991), 283–303.) G. H. von Wrightas rašo: „Autorius <…>, kuris primena, net stulbinančiai, Wittgensteiną, yra Lichtenbergas. <…> Būtina paminėti, kad tam tikros Lichtenbergo mintys apie filosofinius klausimus stebinančiai panašios į Wittgensteino.“(p. 34) Nežinau, kodėl von Wrightas pateikė tokį pastebėjimą (juk Lichtenbergas kūrė prieš du šimtus metų iki Wittgensteino).

  40. Iš Michaelio Nedo [p. s.: Wittgensteino archyvų Kembridže direktorius] sužinojau, kad Wittgensteinas, šnekėdamasis su Moritzu Schlicku, liejo apmaudą dėl Carnapo, kuris, pasak jo, nuplagijavo jo mintis. Wittgensteinas Schlickui pasakęs, kad reikia arba labai kruopščiai paminėti šaltinius, kaip daro Schlickas, arba išvis jų neminėti, kaip daro jis pats. Pagal Wittgensteiną, morališkai nepriimtina, kad šaltiniai minimi pasirinktinai.
  41. Tikrojoje klausinėtojų ataskaitoje Moore’as parašė: „Mano asmenine nuomone, p. Wittgensteino disertacija yra genijaus darbas; net jeigu ir taip, ji tikrai atitinka standartus, kurie nustatyti gauti Kembridžo filosofijos daktaro laipsnį.“

    Paplitęs požiūris, kad Traktatas yra šedevras su kai kuriais trūkumais – tą plačiai nušviečia Peteris Hackeris knygoje Wittgenstein’s Place in Twentieth Century Analytic Philosophy (Oxford: Blackwell, 1996, 22–38). Vis dėlto aš esu tvirtai įsitikinęs, kad jeigu amžininkai nebūtų šitaip apžavėti jo asmenybės ir jeigu disertacija būtų svarstoma atsižvelgiant į įprastus originalumo standartus bei filosofinės argumentacijos kokybę, ji būtų patyrusi nesėkmę. Wittgensteinas savo trečiame gyvenimo dešimtmetyje buvo filosofinis nesubrendėlis (nors ir iškėlė kai kurias įdomias idėjas logikoje). Ilgainiui jis, po daugybės metų kovų prieš savo asmenines ydas ir naivias ankstyvąsias koncepcijas, išdėstytas Traktate, sukūrė išties didingą ir nepaprastai originalią mintį. Sutinku su Michaelio Dummetto nuomone, kad „[k]iekvienas, gebantis atpažinti įstabią filosofiją, atsivertęs Filosofinius tyrinėjimus suvoks, kad tai yra genijaus darbas“. (Žr.: M. Dummett, Origins of Analytical Philosophy; London: Duckworth, 1993, 166.)

4 komentarai

  1. T.

    Įdomus ir vietoje pateikiamas tekstas.
    Mūsų valstybėje disertacijų gynimų
    standartai irgi keičiasi kaip ir įstatymai.
    Kiek jau jų pasikeitę nepriklausomoje (ar tikrai
    nepriklausomoje, nebežinau…)Lietuvoje?

    Atsakyti
  2. Audrius

    Tekstas tikrai įdomus.
    Tik neaišku, kodėl visur vietoje „dalykų padėtis” (Pavilionio vertimas), verčiama „reikalų padėtis”?

    Atsakyti
    1. Linas lj

      Taip, Pavilionis verčia „dalykai”, bet pasakysiu atvirai: „affairs” parinkau ir išverčiau žodyniškai – „reikalai”… „Reikalas” taip pat yra ir „dalykas”, ir atvirkščiai; „reikalas” yra kiek nukreiptesnis – „rūpimas dalykas”…

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *