Dalybos #2: Kantas

pagal | 2019 08 14

Dalybos: ištraukos iš vokiečių filosofo Immanuelio Kanto veikalo „Antropologija pragmatiniu požiūriu“. Kai kurios dalys internete viešinamos pirmą kartą.

Immanuel Kant, Anthropologie in pragmatischer Hinsicht (pirmojo leidimo titulinis puslapis, 1798).

 

Immanuel Kant

Antropologija pragmatiniu požiūriu

[dalis]

///

Apie malonumo jausmą, arba jutiminį malonumą, patiriamą, pojūčiais suvokiant objektą

§ 60. … Kodėl lošimas (visų pirma – iš pinigų) yra toks patrauklus ir kodėl, jeigu juo siekiama ne savanaudiškų tikslų, jis yra geriausias poilsis ir geriausia pramoga po ilgo ir įtempto mąstymo (juk dykinėdami mes pailsime labai lėtai)? Todėl, kad jis yra nuolatinė baimės ir vilties kaita. Vakarienė po lošimo būna skanesnė ir geriau suvirškinama. – Kodėl mus taip traukia vaidinimai (ir tragedijos, ir komedijos)? Todėl, kad visuose juose, greta vilties ir džiaugsmo, susiduriame su tam tikrais sunkumais – jie sužadina būgštavimus ir nerimą, – ir, baigiantis pjesei, šis vienas kitam priešingų afektų žaismas sustiprina žiūrovo gyvybingumą, sukeldamas jo viduje tam tikrą judėjimą. – Kodėl meilės romanas baigiasi vestuvėmis ir kodėl nemalonus ir neskoningas bet koks jo tęsinys (kaip Fildingo atveju), kuriame nevykėlio ranka tęsia romano veiksmą ir po vestuvių? Todėl, kad pavydas – įsimylėjėlių kančia, įsiterpianti į jų džiaugsmus ir viltis, – prieš vestuves skaitytojui yra tarsi prieskonis, o po vestuvių – nuodai; juk, kalbant romanų kalba, „meilės kančių pabaiga yra kartu ir meilės pabaiga“ (suprantama, afektuotos meilės). – Kodėl darbas yra geriausias būdas mėgautis gyvenimu? Todėl, kad jis yra sunkus (iš esmės nemalonus ir džiuginantis tik savo rezultatu) užsiėmimas, ir poilsis tampa aiškiai juntamu malonumu, smagumu vien dėl to, kad išnyksta ilgai slėgęs sunkumas; kitaip negalėtume mėgautis poilsiu. – Tabakas (ir rūkomasis, ir uostomasis) iš pradžių yra susijęs su nemaloniais pojūčiais. Bet kaip tik dėl to, kad gamta akimirksniu panaikina šį nemalonumą (išskirdama gleives gomuryje arba nosyje), tabakas (ypač rūkomasis) tarsi atstoja draugiją, palaiko ir sužadina vis naujus pojūčius ir net mintis, nors mintys šiuo atveju ir klaidžioja į visas puses. – Galų gale žmogų, kurio joks pozityvus skausmas nepaskatina veikti, dažnai taip stipriai paveikia negatyvus skausmas – nuobodulys, pojūčių nebuvimas, kurį jis, pripratęs prie pojūčių kaitos, pajunta savyje ir kurį gyvybės instinktas žūt būt stengiasi kuo nors užpildyti, – kad žmogus yra priverstas net kenkti pats sau, kad tik nereikėtų nieko neveikti.

///

Apie nuobodulį ir pramogas

§ 61. Taigi jausti, kad gyveni, mėgautis gyvenimu reiškia ne ką kita, kaip tik jausti nuolatinį poreikį išsivaduoti iš dabartinės būsenos (kuri, vadinasi, turi būti lygiai taip pat dažnai sugrįžtanti kančia). Tuo paaiškinamas ir slegiantis, net baimę keliantis nuobodulio jausmas, būdingas visiems tiems žmonėms, kurie kreipia dėmesį į savo gyvenimą ir savo laiką (kultūringiems žmonėms1). Šis slėgimas ar poreikis išeiti iš kiekvieno laiko momento, kuriame mes esame, ir pereiti į kitą nuolat didėja ir gali išaugti iki pasiryžimo nutraukti savo gyvenimą, nes persisotinęs žmogus yra išbandęs visas malonumų rūšis, ir jam jau nebėra nieko nauja; apie lordą Mordauntą Paryžiuje buvo kalbama: „Anglai kariasi, kad kaip nors prastumtų laiką.“ – Viduje pajusta tuštuma sukelia siaubą (horror vacui) ir sužadina tarsi nuojautą lėtos mirties, kuri atrodo baisesnė už staigų gyvybės siūlo nutrūkimą likimo rankose.

Tuo galima paaiškinti, kodėl kartais laiko praleidimas sutapatinamas su pramogomis: kuo greičiau mums praeina laikas, tuo žvalesni mes jaučiamės; pavyzdžiui, jei kompanija, linksmai iškylaudama, tris valandas gyvai šnekučiavo, tai, išlipus iš karietos, kas nors dirstelės į laikrodį ir pasakys: „Kur dingo laikas?“ arba „Kaip greitėt prabėgo laikas!“ Ir priešingai: jeigu dėmesys laikui būtų dėmesys ne kančiai, iš kurios mes stengiamės išsivaduoti, o malonumui, mes labai gailėtumės kiekvienos prarastos akimirkos. – Pokalbius, kurių turinys mažai tesikeičia, mes vadiname nuobodžiais ir varginančiais, o smagus žmogus laikomas jeigu ir ne svarbiu, tai bent jau maloniu; vos tik jis įžengia į kambarį, visų svečių veidai nušvinta, lyg jie džiaugtųsi išsivadavę iš kokio sunkumo.

Tačiau kaip paaiškinti tą reiškinį, kad žmogus, kurį visą gyvenimą kamavo nuobodulys ir kuriam kiekviena diena atrodė per ilga, gyvenimo pabaigoje vis tiek skundžiasi, kad šis buvo labai trumpas? – Šio reiškinio priežasties reikėtų ieškoti analogijoje su kitais panašiais reiškiniais. Kodėl vokiečių mylios (neišmatuotos ir nepažymėtos stulpais, skirtingai negu rusų varstai) yra tuo trumpesnės, kuo mes esame arčiau sostinės (pavyzdžiui, Berlyno), o kuo labiau nuo jos tolstame, tuo jos ilgėja (pavyzdžiui, Pomeranijoje)? Matytų daiktų (kaimų ir sodybų) gausumas atmintyje sukelia klaidingą vaizdinį apie nuvažiuotą ilgą kelią, taigi ir apie ilgesnį laiką, kurio tam prireikė; o antruoju atveju tuštuma, maža atsiminimų apie matytus dalykus skatina daryti išvadą, kad kelias, o kartu ir laikas buvo trumpesnis, negu rodo laikrodis. – Lygiai taip pat ir gausumas laiko atkarpų, kurios paskutiniuoju gyvenimo periodu buvo užpildytos įvairiais ir skirtingais darbais, sukelia senam žmogui įspūdi, kad jis gyveno daugiau laiko, negu iš tikrųjų turi metų; laiko užpildymas planingais ir nuolat tęsiamais užsiėmimais, kurių rezultatas yra iš anksto numatytas didelis tikslas (vitam extendere factis)2, – tai vienintelė tikra priemonė mėgautis gyvenimu ir vis dėlto juo pasisotinti. „Kuo daugiau tu galvojai, kuo daugiau padarei, tuo ilgiau tu gyvenai (net ir savo paties vaizduotėje)“. – Tokia gyvenimo pabaiga visada teikia pasitenkinimą.

Na, o pasitenkinimas (acquiescentia), kol mes gyvename? – Jis žmogui yra nepasiekiamas nei moraliniu (pasitenkinimas savo elgesiu), nei pragmatiniu (pasitenkinimas savo geru gyvenimu, kurį žmogus tikisi susikurti apsukrumu ir sumanumu) požiūriu. Gamta jam davė kančią, kaip veiklos paskatą, nuo kurios jis negali išsivaduoti ir kuri verčia jį darytis vis geresnį; net ir pačią paskutinę gyvenimo akimirką pasitenkinimas paskutine gyvenimo atkarpa yra tiktai santykinis (mes lyginame savo likimą su kitų likimais ir su savimi): jis niekuomet nebūna grynas ir visiškas. – Būti (absoliučiai) patenkintam savo gyvenimu reikštų neveiklią ramybę ir visų paskatų sustingimą arba pojūčių bei su jais susijusios veiklos atbukimą. Bet tokia būsena intelektualiniam žmogaus gyvenimui yra tas pat, kaip gyvulio kūnui – širdies sustojimas, po kurio, jei tik neatsiranda (per kančią) naujo stimulo, neišvengiamai ateina mirtis. […]

///

Apie grožio jausmą, t. y. apie iš dalies jutiminį, iš dalies intelektualinį pasitenkinimą, teikiamą reflektuojančios žiūros, arba apie skonį

§ 67. Skonis tikrąja šio žodžio prasme, kaip jau minėjome, yra kokio nors organo (liežuvio, gomurio ir ryklės) savybė pajusti specifinį tam tikrų maiste arba gėrime ištirpusių medžiagų poveikį. […]

Tačiau žodžiu „skonis“ nusakoma ir jutiminė sprendimo galia – sugebėjimas pasirinkti ne tik pagal mano paties jutiminius pojūčius, bet ir pagal tam tikras taisykles, kurios laikomos galiojančiomis kiekvienam. […]

Bet kokio savo asmens arba savo sugebėjimų skoningo demonstravimo prielaida yra visuomeninė būklė (bendravimas su kitais). kuri ne visuomet yra drauginga (dalyvaujanti kitų malonume); iš pradžių ji dažniausiai būna barbariška, nedrauginga grynas lenktyniavimas. – Gyvendamas visiškai vienas, niekas neims dabintis pats ar gražinti savo namų; jis nedarys šito ir dėl saviškių (žmonos ar vaikų), o darys tiktai dėl pašalinių, kad sudarytų apie save gerą įspūdį. Tačiau (pasirinkimo) skonyje, t. y. estetinėje sprendimo galioje, malonumą dėl kokio nors dalyko sukelia ne betarpiškas pojūtis (materialioji daikto vaizdinio pusė), o tai, kaip laisva produktyvi) vaizduotė kurdama modeliuoja tą materialiąją pusę, t. y. tą malonumą sukelia forma; juk tiktai forma gali pretenduoti būti visuotine taisykle malonumo jausmui. Iš jutiminių pojūčių, kurie dėl subjektų skirtingų jutiminių sugebėjimų gali būti labai įvairūs, negalima tikėtis, kad jie pateiktų tokią visuotinę taisyklę. – Taigi skonį galima apibrėžti taip: „Skonis yra estetinės sprendimo galios savybė pasirinkti visuotinai reikšmingus dalykus.“

Taigi skonis yra sugebėjimas visuomeniškai įvertinti vaizduotėje išorinius daiktus. – Čia siela pajunta savo laisvę vaizduotės žaisme (taigi jutiminėje sferoje), nes bendrumo su kitais žmonėmis prielaida yra laisvė; tas jausmas ir yra malonumas. Tačiau šio malonumo visuotinis reikšmingumas, kuriuo pasirinkimas pagal skonį (grožio pasirinkimas) skiriasi nuo pasirinkimo, pagrįsto vien tik jutiminiais pojūčiais (pasirinkimas vien tik subjektyviai patinkančių, t. y. malonių, dalykų), yra susijęs su dėsnio sąvoka, nes tik dėsnis užtikrina pasirinkto malonumo visuotinumą. O sugebėjimas suvokti visuotinumą yra intelektas. Taigi sprendimas pagal skonį yra ir estetinis, ir intelektinis sprendimas, tačiau suvokiamas tiktai kaip jų abiejų vienybė (taigi intelektinis sprendimas čia nesuvokiamas kaip grynas). – Kokio nors daikto įvertinimas, remiantis skoniu, yra sprendimas apie laisvo vaizduotės žaismo ir intelektinio dėsningumo tarpusavio atitikimą arba prieštaravimą, vadinasi, liečia tiktai formą (tą jutiminių vaizdinių suderinimą), o ne materiją (jutiminį malonumą), kuri netgi nustelbia sprendimą pagal skonį, jeigu jos jutimas (dirginimas) yra labai stiprus. – Taigi skonis yra tiktai sugebėjimas estetiškai įvertinti tą vaizdinių tarpusavio atitikimą arba neatitikimą, o ne sugebėjimas kurti produktus, kuriuose tas atitikimas ar neatitikimas yra suvokiamas; mat pastarasis sugebėjimas būtų genialumas, kurio kunkuliuojantį gyvybingumą skonio kuklumas dažnai turi priturėti ir apriboti.

Grožis yra vien tik tai, kas priklauso skonio sferai. […] – Žodžiais graži siela pasakome viską, ką galima pasakyti, siekiant padaryti ją giliausio susiliejimo su ja tikslu, nes sielos didybė bei sielos galia yra susijusios su materija (instrumentais, tarnaujančiais kokiam nors tikslui), o sielos grožis gryna forma, kuri turi įgalinti susivienyti visus tikslus ir kuri todėl ten, kur mes su ja susiduriame, yra, kaip ir mitų Erotas, pirmapradė kuriamoji galia, bet kartu ir nežemiška; šis sielos grožis ir yra tasai centras, apie kurį sprendimas pagal skonį suburia visus savo sprendimus apie su intelekto laisve suderinamą jutiminį malonumą.

Pastaba. Kodėl taip atsitiko, kad daugiausia naujosiose kalbose estetinė sprendimo galia žymima žodžiais (gustus, sapor), kurie nurodo tiktai tam tikrą jutiminį instrumentą (burnos ertmę) ir tuo instrumentu atliekamą vartojamų daiktų skyrimą bei pasirinkimą? – Nėra kito tokio atvejo, kad pojūčiai ir intelektas, nukreipti į vieną daiktą, galėtų taip ilgai veikti kartu ir taip dažnai su malonumu būti pakartoti, kaip per skanius pietus su gera draugija. Tačiau pietūs čia suprantami tiktai kaip pramoga draugijai. Estetinis šeimininko skonis pasireiškia sugebėjimu parinkti tai, kas būtų visuotina; tačiau jis negali to padaryti, remdamasis vien tik savo galva: juk kiekvienas iš jo svečių, vadovaudamasis savo asmeniniais polinkiais, ko gero, pasirinktų kitus valgius ir gėrimus. Taigi jis savo pasirinkimą grindžia įvairove: tai reiškia, kad kiekvienas gali rasti ši tą, kas atitiktų jo polinkius; tai ir yra santykinis visuotinumas. Šiuo atveju negali būti kalbos apie šeimininko sugebėjimą taip parinkti svečius, kad jie teiktų vienas kitam malonumą (šis sugebėjimas irgi vadinamas skoniu, bet iš tikrųjų tai yra proto pritaikymas skonio sferoje ir skiriasi nuo pastarojo). Taigi šitaip konkretus organinis pojūtis galėjo duoti pavadinimą idealiam dalykui – visuotiniam jutiminiam pasirinkimui apskritai. – Dar keistesnis dalykas yra tai, kad žodis sapor, reiškiantis sugebėjimą patikrinti pojūčiais, ar koks nors vienas dalykas yra vieno ir to paties subjekto malonumo objektas (o ne tai, ar pastarojo pasirinkimas yra visuotinis), tapo netgi išminties (sapientia) pavadinimu: galbūt šitaip atsitiko dėl to, kad absoliučiai būtinam tikslui nereikalingi svarstymai ir išmėginimai, kad jis įeina į sielą betarpiškai, tarsi ragaujant naudingą maistą. […]

///

Skonis turi tendenciją išoriškai palaikyti moralumą

§ 69. Skonis (tarsi koks formalus pojūtis) siekia perduoti savo malonumo arba nemalonumo jausmą kitiems ir per tai gali pats patirti malonumą ir pasitenkinimą (complacentia) kartu su kitais (bendrijoje). Šis pasitenkinimas, kurį galima laikyti reikšmingu ne tik jį jaučiančiam subjektui, bet ir kiekvienam kitam, t. y. visuotinai reikšmingu, nes jis turi apimti (to pasitenkinimo) būtinumą, taigi jo principą a priori, kad jį būtų galima suvokti kaip tokį, yra pasitenkinimas dėl to, jog subjekto patiriamas malonumo jausmas sutampa su kiekvieno kito žmogaus jausmu pagal visuotinį dėsnį, kuris turi išplaukti iš jaučiančiojo bendrosios įstatymleidystės, t. y. iš proto; taigi pasirinkimas, remiantis šiuo pasitenkinimu, savo forma yra pavaldus pareigos principui. Vadinasi, idealus skonis turi tendenciją išoriškai palaikyti moralumą. – Padaryti žmogų gero elgesio pagal jo visuomeninę padėtį yra, tiesa, ne visai tas pat, kaip išauklėti jį dorybingu ir geru (moraliu), tačiau jau parengia jį tam per siekimą toje savo visuomeninėje padėtyje patikti kitiems (būti mėgstamam arba žaviam). – Taigi skonį būtų galima pavadinti moralumo išoriniu pasireiškimu, nors toks pasakymas, suprantant jį paraidžiui, yra prieštaringas; juk geras elgesys jau yra dorybingumo apraiška, dorybinga laikysena ir netgi iš dalies pats dorybingumas – polinkis vertinti net ir išorines jo apraiškas.

§ 70. Būti gero elgesio, padoriam, gerų manierų, mandagiam (nemėgti bet kokio grubumo) – tai dar tik negatyvioji skonio sąlyga. Šių savybių vaizdinys vaizduotėje gali būti arba išoriškai intuityvus, arba diskursyvus ir tik vidujai intuityvus. – Intuityvus kokio nors objekto ar savo paties asmens skoniu paremtas įsivaizdavimas prieinamas tik dviem pojūčiams – klausai ir regėjimui. Muzika ir vaizduojamasis menas (tapyba, skulptūra, architektūra ir sodų planavimas) pretenduoja į skonį kaip į sugebėjimą patirti malonumą vien tik iš išoriškai stebimų formų – muziką per klausą, o vaizduojamasis menas – per regėjimą. Diskursyvus įsivaizdavimo būdas, vartojant garsų kalbą arba raštą, duoda mums du menus, kuriuose gali pasireikšti skonis – iškalbą ir poeziją.

///

ANTROPOLOGINĖS PASTABOS APIE SKONĮ

Apie skonį madoje

§ 71. Žmogus iš prigimties yra linkęs savo elgesiu lygintis su kokiu nors pranašesniu žmogumi (vaikas – su suaugusiais, paprasti žmonės – su kilmingesniais) ir jį pamėgdžioti. Tokio pamėgdžiojimo dėsnis, t. y. siekimas nepasirodyti menkesniam už kitus tokiuose dalykuose, kuriais nesiekiama jokios naudos, vadinamas mada. Taigi mada priklauso tuštybės sferai, nes jos tikslas neturi jokios vidinės vertės; lygiai taip pat ji priklauso ir kvailybės sferai, nes ja reiškiasi tam tikra prievarta vergiškai sekti pavyzdžiu, kurį visuomenėje rodo daugelis. Būti madingam yra skonio reikalas; tas, kuris, nežiūrėdamas mados, laikosi ankstesnių įpročių, vadinamas senamadišku; o tas, kuris net tyčia stengiasi būti nemadingas, yra keistuolis. Tačiau vis dėlto daug geriau būti madingu kvailiu negu nemadingu – jeigu jau šitą tuštybę vadinsime tokiu užgauliu vardu. O mados vaikymasis iš tikrųjų nusipelno šio vardo, jeigu tos tuštybės vardan paaukojama tikra nauda ar net pareiga. – Kiekviena mada jau pačia savo sąvoka reiškia nepastovų gyvenimo būdą. Juk vos tik tas pamėgdžiojimo žaidimas yra užfiksuojamas, jis tampa įprastu dalyku, ir į skonį tada jau niekas nebekreipia dėmesio. Taigi mada yra patraukli kaip tik savo naujumu, todėl siekimas išradingai kurti visokiausias išorines formas, net jeigu jos būtų labai keistos ar net iš dalies ir šlykščios, priklauso prie dvariškių, ypač damų, gero tono; jais godžiai seka kiti, ir žemuosiuose luomuose ta mada dar ilgai būna paplitusi, kai aukštesnieji jau seniai būna jos atsisakę. – Taigi mada iš esmės nėra skonio dalykas (ji gali būti net labai neskoninga), ji yra gryniausia tuštybė, noras pasipuikuoti ir lenktynės, siekiant sublizgėti labiau už kitus (visi tie éleqants de la cour, kitaip dar vadinami petits maîtres, yra vėjo pamušalai).

Tikrą, idealų skonį gali atitikti prakilnumas, taigi tai, kas didinga ir kartu gražu (pavyzdžiui, prakilnus žvaigždėtas dangus arba, jeigu tai skamba ne per daug niekingai, šv. Petro bažnyčia Romoje). Nors pompastiškumas, pagyrūniškas demonstravimas kartais dera su skoniu, tačiau skonis jam priešinasi, nes pompastiškumas yra skirtas plačiajai publikai, kurioje yra daug tamsių žmonių ir kurios skonis yra grubus, reikalaujantis daugiau jutiminių pojūčių negu sugebėjimo vertinti.

///

Apie prabangą

§ 72. Prabanga (luxus) yra skoningas visuomeninės gerovės perteklius (taigi kenkiantis visuomenės labui). Tas pats perteklius, tiktai neskoningas, vadinamas vieša veltkleidyste (luxuries). – Jeigu nagrinėsime jų abiejų poveikį visuomenės gerovei, tai prabanga yra nereikalingos išlaidos, nuskurdinančios visuomenę, o veltkleidystė – išlaidos, susargdinančios visuomenę. Prabanga dar šiaip taip suderinama su besivystančia tautos kultūra (meno ir mokslo srityje), bet veltkleidystė perpildo gyvenimą malonumais ir galų gale sukelia pasišlykštėjimą. Ir viena, ir kita yra daugiau pagyrūniškumas (noras išoriškai sublizgėti), negu mokėjimas naudotis gyvenimo gėrybėmis; prabanga siekia to elegancija (baliais ir spektakliais), atitinkančia idealų skonį, o veltkleidystė – gausiu ir įvairiu smaguriavimo poreikio patenkinimu (veikiant fizinius pojūčius, pavyzdžiui, kviestiniais pietumis). – Ar vyriausybė turi teisę ir viena, ir kita apriboti įstatymais – tai klausimas, kurio mes čia nenagrinėsime. Tačiau ir dailieji, ir malonieji menai, kurie iš dalies silpnina liaudį, palengvindami ją valdyti, atėjus rūstiems spartietiškiems laikams, būtų tiesiog priešingi valdžios interesams.

Aukščiau pateikta pastraipa vokiškame leidime: Immanuel Kant, Anthropologie in pragmatischer Hinsicht (Leipzig: Verlag von Felix Meiner, 1912, S. 181).

Teisingas gyvenimo būdas yra gerovės ir bendravimo tikslų atitikimas (taigi jis susijęs su skoniu). Tai rodo, kad prabanga yra žalinga teisingam gyvenimo būdui, ir pasakymas „jis moka gyventi“, jeigu jį vartoja turtingas arba kilmingas žmogus, reiškia išmaningumą, pasirenkant pramogas; toks skonis vertina blaivumą (santūrumą), jis padaro malonumą naudingą abiem pusėms ir yra ilgalaikis.

Vadinasi, prabangą galima prikišti ne namų, o tik visuomenės gyvenimui, ir ji liečia piliečio santykį su visuomene tuose dalykuose, kurie susiję su jo laisve pasirinkti pagal skonį. Ji yra tiktai kvailas lenktyniavimas, gražinant savo asmenį arba savo daiktus (ruošiant šventes, vestuves, laidotuves ir netgi laikantis gero tono bendraujant su kitais) ir teikiant tam daugiau reikšmės negu naudai, tačiau šis lenktyniavimas vis dėlto ugdo menus ir šitaip atlygina bendruomenei tuos nuostolius, kurie gali atsirasti dėl tokio išlaidavimo.

 

Versta iš: Anthropologie in pragmatischer Hinsicht abgefasst von Immanuel Kant. Königsberg, 1800, S. 121–124, 129–132, 133–136, 140. Vertė Antanas Gailius. // Iš: „Estetinė kultūra 1: menas ir laisvalaikio kultūra“, Vilnius: Mintis, 1981, p. 227–238. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).

 

///

Tai, kad žmogus turi vaizdinį, iškelia jį virš kitų žemėje gyvenančių būtybių. Tokiu būdu jis tampa asmeniu ir dėl sąmonės vienybės vykstant įvairiems pokyčiams išlieka vienas ir tas pats asmuo, t. y. būtybė, kuri padėtimi ir orumu visiškai skiriasi nuo daiktų, t. y. proto neturinčių gyvūnų, su kuriais gali daryti kas tinkama; net jei jis dar negeba ištarti žodžio Aš; nes juk mintyse jau skamba šis žodis, panašiai kaip visose kalbose, kai kalbama pirmuoju asmeniu, juk būtent tai reikia turėti omeny, nors specialaus žodžio šiam „aš-iškumui“ išreikšti gali ir nebūti. […]

Nuostabu tai, kad vaikas, kuris jau beveik gerai kalba, vis dėlto palyginti gana vėlai (tikriausiai vienerius metus vėluodamas) pradeda kalbėti sakydamas Aš, o iki tol apie save kalba trečiuoju asmeniu („Karolis nori valgyti, eiti ir t. t.“), ir kad jam lyg šviesa nušvinta, kai jis pradeda kalbėti pirmuoju asmeniu; ir nuo to laiko jis jau nebegrįžta prie senojo kalbėjimo būdo. Iki tol jis tik jautė save, dabar jau save mąsto.

 

Immanuel Kant, Anthropologie in pragmatischer Hinsicht // Kant I. Werke in 6 Bden. Bd. 6. Frankfurt a. M.: Insel, 1964, p. 347. Iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika. // Iš: Tomas Sodeika, Jūratė Baranova, Filosofija. Vadovėlis XI–XII klasėms, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 67.

 

///

Moterims būdingos silpnybės. Iš jų juokiamasi. Kvailiai iš jų šaiposi, o protingi aiškiai mato, kad jos kaip tik ir yra svertas, padedantis valdyti vyrą ir panaudoti jį siekiant savo tikslų. Vyrą lengva pažinti, o moteris neišduoda savo paslapties, nors svetimas paslaptis (dėl savo šnekumo) ji saugo blogai. Vyras mėgsta namų pasaulį ir noriai paklūsta žmonos tvarkai, kad tik neatsirastų kokių nors kliūčių jo reikalams (už namų ribų). Moteris nebijo namų karo, kurį kariauja liežuviu, nes gamta ją apdovanojo šnekumu ir aistringa iškalba, kuri vyrą glumina. Vyras remiasi stipresniojo teise – būti namuose valdovu, nes jis gina šiuos namus nuo išorės priešų; ji remiasi silpnesniojo teise – rasti apsaugą nuo kitų vyrų, t. y. būti savo vyro globojama – ir pasipiktinimo ašaromis nuginkluoja vyrą, priekaištaudama jam dėl kilnumo stokos. Pilietinėje visuomenėje moteris neatsiduoda vyro užgaidoms be santuokos, ir, be to, be monogaminės santuokos, o ten, kur civilizacija dar nepasiekė tokio moters laisvės supratimo, kuris leidžia jai viešai turėti, be vieno, ir kitų vyrų kaip meilužių, vyras baudžia žmoną, grasinančią jam įsigyti meilužį. Bet jei galantiškas merginimasis tampa mada ir pavyduliavimas darosi juokingas (o šitaip visada esti prabangos laikotarpiais), tada atsiskleidžia moters charakteris: savo palankumu vyrams moteris siekia būti laisva ir kartu užkariauti visą vyriškąją lytį. Nors šis polinkis, vadinamas koketavimu, ir turi blogą reputaciją, vis dėlto jį galima pateisinti, nes jaunai moteriai visada gresia pavojus likti našle, ir šitai skatina ją savo žavesiu kerėti visus vyrus, pagal turtinę padėtį tinkančius santuokai, kad tuo atveju, jeigu taip atsitiktų, netrūktų siekiančių jos rankos.

II. Kadangi gamta norėjo sužadinti [žmonijai] subtilesnius jausmus, be kurių negalima kultūra, t. y. bendravimo ir padorumo jausmus, ji, apdovanojusi moterį taurumu, gražbylyste ir veido raiškumu, padarė ją nuo jaunumės sumania vyrų valdove, pretenduojančia į švelnų ir mandagų vyrų elgesį su ja; tad pastarieji dėl jiems būdingo vaikiško kilnumo tampa sukaustyti nematomomis grandinėmis, ir tai juos padaro jeigu ne iš tiesų, tai bent išoriškai moralius, t. y. padorius, o tai jau yra pasirengimas moralumui ir jo rekomendacija.

Padrikos pastabos. Moteris nori valdyti, vyras nori paklusti (dažniausiai iki santuokos). Iš to yra kilęs senųjų riterių galantiškumas. – Moteris anksti įsitikina, kad gali patikti. Jaunas vyriškis visada bijo, kad gali nepatikti, ir dėl to moterų draugijoje jaudinasi (būna drovus). – Tramdyti vyrų įkyrumą pagarba, kurią moteris sužadina, taip pat teisę reikalauti pagarbos sau, net neturint jokių nuopelnų – šį išdidumą ir šią teisę moteris gina remdamasi vien pagrįsta savosios lyties teise. – Moteris visada yra atsisakančioji pusė, o vyras – siekiančioji; jeigu moteris nusileidžia, šitai yra palankumo ženklas. – Gamta – nori, kad moters būtų ieškoma, dėl to moteris pasirinkdama (pagal savo skonį) neturi būti tokia išranki kaip vyras, kurį gamta sukūrė grubesnį ir kuris moteriai patinka jau tada, kai parodo tik fizinę jėgą bei sugebėjimą ją apginti; juk jei moteris bjaurėtųsi vyro figūros grožiu ir įsimylėdama būtų išranki, tai ji pasidarytų siekiančioji, o jis – atsisakančioji lytis; šitai pažemintų moterį net vyrų akyse. – Meilėje ji turi būti šalta, o vyras aistringas. Vyrui nedera nepaklusti meilės šauksmui, o moteriai negarbinga šiam šauksmui lengvai pasiduoti.

Moterų dorybės ir ydos skiriasi nuo vyrų ne tiek rūšimi, kiek motyvais: ji privalo būti kantri, o jis – pakantus. Ji – jautri (empfindlich), jis – jausmingas (empfindsam). Ūkio reikaluose vyro rūpestis – įsigijimas, o moters – taupumas. – Vyras pavyduliauja, kai myli; moteris pavyduliauja ir nemylėdama, nes ji iš savo gerbėjų būrio praranda tiek vyrų, kiek jų pradeda mergintis kitoms moterims. – Vyras turi skonį sau (fūr sich), moteris padaro save kiekvieno skonio objektu. – „Tai, ką kalba visuomenė, – teisinga, o tai, ką ji daro, – gerai“ – štai moters principas, kuris vargu ar suderinamas su charakteriu griežta to žodžio prasme.

 

Immanuel Kant, „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ // „Laikas ir idėjos“, Vilnius: Mintis, 1980. Iš vokiečių kalbos vertė Bronius Kuzmickas. // Iš: Jūratė Baranova, „Filosofinė etika. Vadovėlis X–XI klasei“, p. 90–91.

 

///

Intelektas kaip gebėjimas mąstyti (ką nors įsivaizduoti sąvokomis) taip pat vadinamas aukščiausiuoju gebėjimu pažinti (skirtingai nuo juslumo, kaip žemesniojo gebėjimo) dėl to, kad gebėjimas disponuoti stebiniais (grynaisiais arba empiriniais) teikia vienumą objektuose, o gebėjimas disponuoti sąvokomis teikia visuotinumą objektų vaizdiniuose – taisyklę, kuriai turi būti subordinuota juslinių stebinių įvairovė, kad būtų sukurta vienovė objektui pažinti. – Tad nors intelektas, žinoma, reikšmingesnis negu juslumas, bet pastarasis labiau būtinas ir neišvengiamas. Tačiau jei juslumas, kuriuo intelekto neturintys gyvūnai gali šiaip taip sau padėti veikdami įgimtais instinktais, yra tarsi tauta be vadovybės, tai vadovybė be tautos (intelektas be juslumo) nieko negali nuveikti. Vadinasi, tarp jų negali būti ginčo dėl rangų, nors vienas vadinamas aukštesniuoju, o kitas žemesniuoju gebėjimu.

Bet žodis „intelektas“ vartojamas ir specialia reikšme, būtent, kai jis kaip skirstymo narys kartu su dviem kitais gebėjimais subordinuojamas intelektui plačiąja reikšme, ir tada aukštesnįjį pažintinį gebėjimą (materialiter, t. y. paimtą ne patį savaime, bet santykyje su objektų pažinimu) sudaro intelektas, sprendimo galia ir protas. – Dabar tebūnie mums leista pateikti įžvalgas, kuo žmonės vienas nuo kito skiriasi šiuos protinius gabumus įprastai taikydami arba jais piktnaudžiaudami: pirmiausia – kai siela sveika, o paskui – kai siela ištikta ligos. […]

Skaityti ištrauką toliau:

Immanuel Kant, „Antropologija pragmatiniu požiūriu“

„Problemos“ Nr. 77, 2010, p. 177–198, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis.

 

P. S.

SKAITYTI

Antropologiją pragmatiniu požiūriu

vokiečių kalba:

Anthropologie in pragmatischer Hinsicht

anglų kalba:

Anthropology from a Pragmatic Point of View

+
DALYBOS #1

I. Kanto „Sprendimo galios kritika“ (ištraukos)

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

 

  1. Karaibas dėl savo įgimto abejingumo yra išvaduotas nuo šių sunkumų. Jis gali ištisas valandas sėdėti su meškere, nors ir nieko nesugauna: jei nėra minčių, nėra stimulo veikti, kuriame visuomet slypi kančia ir nuo kurio karaibas yra išvaduotas. – Efemeriški raštai nuolat stimuliuoja išlavėjusį skonį turinčių skaitytojų apetitą skaityti, net baisų skaitymo (savotiškos nieko neveikimo rūšies) alkį, bet siekiant ne lavintis, o mėgautis, tad galva visą laiką lieka tuščia, ir nėra ko būgštauti persisotinimo; šitam savo veikliam nieko neveikimui jie suteikia darbo formą ir apgaudinėja patys save, dėdamiesi, kad ne veltui leidžia laiką, tačiau toks laiko leidimas yra nė kiek ne geresnis už tą, kurį publikai teikia Journal des Luxus und der Moden [„Prabangos ir madų žurnalas“, ėjęs nuo 1786 metų].
  2. Verginijaus žodžius virtutem extendere factis („narsumą sustiprinti darbais“) I. Kantas perfrazuoja vitam extendere factis („gyvenimą sustiprinti darbais“).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.