Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990) antikos filosofijai buvo skyręs du savarankiškus kursus. Abu juos skaitė Maskvoje1: vieną – 1979 metais, kitą – po metų.
Pristatome pirmojo paskaitų kurso, kurio išliko tik fragmentai, paskutinę paskaitą. Jos vertimas į lietuvių kalbą pirmąkart pasirodė 1998 m. kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ ir turbūt dėl turinio ribų buvo publikuotas nepilnas. Aplinkkeliuose pateikiame papildytą ir pataisytą paskaitos vertimą.
Merabas Mamardašvilis
Antikos filosofijos paskaitos
(1979)
Dvylikta paskaita
Šiandien mes atsisveikiname. Ši paskaita – paskutinė. Ir atsisveikindamas ketinu kalbėtis su jumis gana keista tema. Todėl, kad ši tema apie tai, kaip antikos filosofai ir apskritai graikų civilizacija įsivaizdavo žmogaus padėtį pasaulyje socialiniu, istoriniu, politiniu požiūriu. Visa tai galime pavadinti vienu žodžiu – moralė, jei tik suprasime jį plačiau, ne kaip kažkokią atskirą etiką.
Kalbėti šia tema keistoka dėl labai paprastos priežasties – juk „upės išseko“, civilizacija sugriuvo, ir sugriuvo iš pagrindų. Sugriuvo taip, kad visa, kas buvo, tenka dėlioti iš kažkokių kvailų gabaliūkščių, neleidžiančių beveik nieko suprasti, o ir didesnę dalį to, ką suprantame, mes patys priskiriame, primetame graikų civilizacijai, mes – o ne ji. Tai vis rekonstrukcijos, kaip nesyk sakiau. Be to, pati šios civilizacijos žūtis yra, atrodytų, pakankamas argumentas prieš visus galimus istorinius, socialinius ir politinius jos vaizdinius. Tai yra, ji tarsi nesusidorojo su savo istorine užduotimi. Jei istorija laikysime kokią nors žmonių surengtą socialinę ar politinę avantiūrą, tai graikams ji blogai baigėsi.
Antra vertus, jei graikai išgirstų, ką dabar kalbu, tai minėtas argumentas, be jokios abejonės, jų visiškai nepaveiktų. Netgi priešingai, jiems jis būtų ne argumentas, paneigiantis jų moralės, politikos, istorijos vaizdinius, o greičiau to, ką jie visuomet galvojo, patvirtinimas. Mes dažnai žvelgiame į istoriją iš humanizmo, progreso pozicijų, o graikams tai visiškai nebūdinga. Apskritai, prisiminus, ką jie kalbėjo, kaip tvarkė savo gyvenimą, kokią politiką laikė tinkamesne, kur įžvelgė žmogišką orumą, aiškėja, kad graikai buvo gana šiurkšti tauta. Ne todėl, kad gyveno šiurkščiais laikais – laikai iš tiesų nebuvo saldūs, bet turbūt ir ne blogesni už dabartinius.
Juk žinome, kas atsitinka, kai kriterijus „geriau“ ir „blogiau“ imame taikyti tokiu pavidalu: „kas gyvena geriau“, „kas blogiau“, ypač, jei kalbama apie didelius istorijos tarpsnius. Prisiminkime viduramžius – jie mūsų chronologijoje tęsiasi dešimt šimtmečių, gana didelis istorijos tarpsnis. O mes mename ir žinome galbūt tris šimtmečius. Tad dar neaišku, kaip mes patys baigsime, ir kas liks iš mūsų. Didelių civilizacijų žūtys rodo: matyt, iš viso nėra jokio išankstinio istorijos plano, užtikrinančio, kad ji vyksta kylančia kreive, kad negali išnykti tai, kas gera ir didu.
Vidurinių amžių istorija – nemenkas sluoksnis, gan ilga antikinė istorija, o buvo dar Egiptas ir Babilonas. Ir visos šios „ilgos“ istorijos mums pasakoja keistus dalykus, todėl pažvelkime į jas kaip tik šiuo – keistenybių – požiūriu. Nes visa kita neįdomu ir nuobodu, be to, apie daug ką galima pasiskaityti, o aš nenoriu kalbėti apie istorinius aprašymus. Pažvelkime į šiuos dalykus kitaip, turėdami omeny, kad graikai buvo šiurkšti ir kartu tam tikra prasme nerimta tauta. Tai yra, jiems nebūdingas tas iškilmingumas, kuriuo pasižymime mes ir kuris kyla iš mūsų istorinių pažangos ir vystymosi koncepcijų, visiškai svetimų graikams.
Štai pasakiau: civilizacijos ateina ir išeina, – ir tai nenustebintų graikų. Kurgi, jei tarp jų buvo filosofai, teigę, kad visko žūtis yra neišvengiama. Tiesiog todėl, kad tokia kosmoso sąranga, yra ciklai, pagal kuriuos plyksteli ir sudega – pasikeičia pasauliai. Po gimimo ir klestėjimo neišvengiamas išsigimimas, beje, ne pagal kokius nors biologinius dėsnius, o dėl pačios žmonių visuomenės bei žmogaus prigimties savybių. Garantuota istorinė ateitis – visiškai svetimas dalykas graikų sąmonei. Garantuota ateitis prieštarautų graikų – ir Herakleito, ir stoikų, koncepcijoms, kurios, kartoju, nebuvo ciklinės šiuolaikine šio žodžio prasme, o spėjo kosminę kaitą visko, kas dabar konkrečiai yra. Visišką kaitą. Jei mes kokiam nors stoikui pasakytume: ką gi jūs padarėte, juk viskas, ką darėte, sužlugo, – tai jis greičiausiai tik gūžtelėtų pečiais, nes jam šie žodžiai – ne argumentas.
Žinoma, graikai tam tikra prasme – anomalija. Anomalija įprastinės istorijos, kuri yra inercijos istorija, fone. Įprastinė istorija – tai stambių darinių ir archajinių struktūrų, atkuriančių save tūkstantmečiais, istorija. Be to, dažnai tie dariniai gali būti kultūringi. Tarkim, Egipto civilizacija atkūrinėjo save keletą tūkstantmečių, tad negali sakyti, kad joje gyveno barbarai. Tai buvo civilizacija. O jei laikysime istoriją tam tikra inertiška mase, kurios fone staiga plyksteli kokia nors įtempta žmonių avantiūra, užsibaigianti, vos tik atslūgsta įtampa, tai graikų istorija, be abejo, buvo kaip tik tokia socialinė, politinė ir dvasinė avantiūra, anomalija istorinio proceso fone. Ji nebuvo dėsningas istorijos darinys. Graikai – veikiau mutantai. Europa irgi mutavo – į Renesansą. Ir senovės graikai – taip pat mutacija, anomalija ir avantiūra, kuri greitai baigėsi, palikusi nuosėdas klasikinės kultūros pavidalu. Bet klasikinė kultūra – tai viena, o Renesansas – kažkas kita. Panašūs tik avantiūrų bruožai.
Imkime vieną iš jų – socialinių ir moralinių pažiūrų šiurkštumą, pasireiškusį tuo, kad graikai, kaip ir vėliau Renesanso atstovai, laikė save elementais tam tikros harmoningos kosminės struktūros, kurioje visiškai natūralu, kad yra vargšas ir yra turtuolis, yra išminčius ir yra kvailys. Nelaimės ir vargo reginiai negalėjo sudrumsti sielos nei graikui, nei Leonardui da Vinci, nei vadinamiesiems italų Renesanso humanistams, kurie buvo humanistai visai ne mūsiške šio žodžio prasme. Ne ta prasme, kurią jis įgavo vėliau, apaugęs sentimentaliu ir graudulingu gailingumu, ir, svarbiausia, apaugęs globos ir vadinamojo socialinio klausimo problemomis. Jūs žinote, kas yra socialinis klausimas. Tai rūpinimasis nuskriaustaisiais ir pažemintaisiais. O graikai iš viso neturėjo šito jausmo.
Žinoma, vergija buvo keistas institutas. Bet jis buvo labiau ritualinis, negu grynai ekonominis institutas. Veikiau simbolinis institutas dar ir ta prasme, kad graikams jis brėžė ribą tarp žmogaus, pasiruošusio kiekvieną akimirką guldyti galvą už savo orumą, ir to, kuris neturi šios savybės, bet tuomet žmogus vergas. Pasak Herakleito, karas brėžia ribą tarp laisvųjų ir vergų. O pasaulis yra nuolatinis karas. Tai yra, net smulkmenose nuolat sprendžiamas klausimas: ar aš pasirengęs numirti už savo laisvę – tuomet galbūt būsiu laisvas, ar nepasirengęs – ir tuomet aš vergas. Tai labai paprastas dalykas, atsiskleidžiantis bet kokiose gatvės muštynėse ar, tarkim, koncentracijos stovyklose, kur politiniai kaliniai ar dvasingi žmonės susidurdavo su kriminaliniais nusikaltėliais2. Šie atstodavo vieninteliu atveju: kai jausdavo, kad dėl menkniekio žmogus pasiruošęs netekti gyvybės. Tai visuomet jaučiama. O gyvybės netekti visuomet sunku, nes atrodo, tai toks menkniekis: na, gavai antausį, ar dar ką nors tau padarė. Kokią tai turi reikšmę, palyginti su ta knyga, kurią gali parašyti, ar su tomis savybėmis, kurios būtinai pasireikš rytoj ar poryt. Bet juk reikia, kad šitas „rytoj“ ar „poryt“ tau išauštų. O jeigu jaučiama, kad tu pasiruošęs viskam, tai paveikia. Graikams šis pojūtis itin būdingas. Prisiminkime jų gyvenimą – jis kupinas negandų. Juk jie kūrė vadinamąsias kolonijas velniai žino kur, ir kuo lipdė? – Snargliais. Daugių daugiausia tūkstantis (penki šimtai) žmonių gyvena kur nors, apsupti visiškai svetimos jūros, bet kurią akimirką galinčios juos nuplauti. Bet ne, jie atkakliai kurdinosi po pasaulį, niekur nieko neasimiliuodami kūrė savo kolonijas ir jų gyvenimas, žinoma, nuolat kybojo ant plauko. Ir štai atsirado kažkoks „pilietiškumas“, – romėnai taip ir pavadins: civitas – kažkoks socialinės jungties ir vienybės būdas, unikalus graikų polio fenomenas, išnykęs, akivaizdu, kai išnyko štai šis „pasiruošimas viskam“: neatidėlioti reikalų rytdienai todėl, kad jokios reikšmės neturi bet kokie lobiai, kuriuos galiu savyje atrasti, jei liksiu gyvas.
Tai, ką kalbu, nėra kiekvieno graiko apibūdinimas: tai ne empirinis aprašymas, o aprašymas patoso, lipdžiusio tą keistą bendrystę, vadintą graikų poliu. Šis patosas persmelkė filosofų kuriamas koncepcijas – politines, moralines ir t. t. Nors jau sakiau, kad neegzistuoja atskirai moralinės, politinės koncepcijos. Filosofavimas – tai vieningas aktas, jis nesiskaido į vadinamąsias politines, moralines ar etines pažiūras. Visa tai vieninga.
Dabar keletu bruoželių bandau parodyti jums šitą graikų mentalumą. Kartoju, kad nesiekiu sukurti rimtos analizės struktūros. Mums tiesiog reikia pajusti, kad tai buvo. Kol kas tik mentalumui būdingos detalės, o paskui kalbėsiu apie rimtesnius dalykus. Pavyzdžiui, vienas iš stoikų sako (vėliau, neoplatonizmo epochoje, tai pakartos Plotinas): piktieji viešpatauja dėl savo pavaldinių bailumo, ir tai tiesa, o ne atvirkščiai. Tai yra, jeigu tu geras, doras ir teisingas, jeigu taip manai apie save, įstenk apginti save muštynėse. Jei blogieji viešpatauja, tai jie viešpatauja dėl savo pavaldinių bailumo, ir tai teisinga, – sako Plotinas, įsitikinęs, kad karas – ne vieta maldai. Žinoma, ne technine prasme – kad kare nėra laiko melstis, – o ta paprasta ir fundamentalia žodžio prasme: juk ne Dievui imtis ginklo vietoj pacifistų. Jei žmonės kariauja, ir tu kariauk. Blogieji kariauja, ir tu, nors geras, kariauk. Plotinas labai smagiai aprašo (aišku, tai jau vėlesnė legenda, realybė galėjo būti kitokia, ir kituose aprašymuose ji išties kiek kitokia)3 Sokrato atsitraukimą su kariuomene. Taip, to paties Sokrato, apie kurį kalbėjome pačioje mūsų kurso pradžioje. Jis traukėsi su kitais ir atsitraukdamas buvo priverstas atsižvelgti į elgseną jį supusių „piktų vidutinybių“, t. y. paprastų kautynėse įkaitusių žmonių. Bet jis – filosofas. Jis neskubėdamas žvelgia tai į savus, – o savieji irgi pavojingi, jei juos apima baimė, – tai į priešus, ir ramiai traukiasi, visa savo išvaizda rodydamas – jei lįsi prie jo, tai gausi atgal. Tokie, sako Plotinas, nežūsta, jiems pavyksta pasitraukti, jeigu to reikia. O žūsta puolusieji paniškai bėgti. Labai svarbu yra išvaizda, sako Plotinas; jeigu save vertini, tai ir rodyk savo išvaizda, kad prie tavęs artintis neverta, o ne vaizduokis vidinį savo privalumų pasaulį.
Taigi čia ryškėja labai įdomi graikų idėja – atrodytų, moralės ar dorybės jausmo neigimas. Neigimas pasitraukimo į vidinį pasaulį kaip kažkokios savaime vertingos dorybės, kuri savo viduje yra tarytum „aukščiau“ blogųjų. Ne, graikų sąmonei tai nepriimtina. Jei tu pranašesnis, nesileisk skriaudžiamas. Ši polemika su geraširdiškumu kartais įgauna dar įdomesnes formas. Regis, Epiktetas kažkur užsimena, kad sloga reiškia tik tai, kad reikia išsišnypšti nosį, o ne tai, kad pasaulis blogas. Šia tema samprotauja beveik visi graikų filosofai – ir su šia gaidele. Sloga! – Reikia išsišnypšti, o ne vaizduotis, kad visas pasaulis blogas.
Arba – vienas jų sako: ko jūs man pasakojate, kad gimnazijoje (graikiškąja žodžio prasme) jaunuoliai šaiposi ir muša silpnesnius. Juk kas iš to? Tik juokinga – ir tiek. Taigi jokių samprotavimų apie tai, kad nehumaniška, kad reikia ginti stiprius dvasia, bet silpnus kūnu ir pan. Tiesiog nebuvo tokios problemos. Juk Sokratas didžiavosi (t. y. jis nesididžiavo, puikybė jam buvo svetima, tai mes galime didžuotis Sokratu), kad jam visai vis tiek – gerti vyną ar negerti. Išgerti jis galėjo tiek, kiek neišgerdavo niekas kitas. O galėjo ir negerti. Ir tai – ne stoiškas vidinis abejingumas, susikūręs savo vidinį pasaulį ir taip kompensuojantis nesėkmingą išorinę raišką. Ne, ir išoriškai Sokratas galėjo pasireikšti ne prasčiau už kitus. Tik jam tai vis tiek. O padaryti – prašom! Mes geriam? – Geriam! Bet tu būsi girtas, o aš – ne.
Įdomu, kad toks kartu ir filosofinis aktas iliustruoja visą pomėgių, malonumo ir nemalonumo teoriją bei vėlesnes stoiško abejingumo teorijas. Įdomu, kad tai išlieka legendoje; graikų istorijoje pilna tokių analogiškų aprašymų. T. y. tereikėjo žmogui atlikti poelgį ir jis iškart likdavo žmonių atmintyje, legendoje. Tai buvo aprašoma, apie tai kalbėjo, pasakojo kitiems ir pan. Vadinasi, tai buvo artima aplinkiniams žmonėms, nors kiekvienas iš jų anaiptol nebuvo didvyris. Kartoju, tai ne empirinis kiekvieno graiko aprašymas. Graikų civilizacijos problema apskritai yra anapus gėrio ir blogio. Aš nesakau, kad graikai buvo geri ar blogi. Tiesiog šis pilietinės narsos, besiskiriančios nuo barbariškumo, bandymas ir yra žmogiška avantiūra, kuriai nepritaikomos sąvokos „geri“ ir „negeri“. Tai nėra psichologiniai ar empiriniai dalykai, ir moralizuoti čia ne vieta. Visa tai – jeigu dabar jau pereisime į filosofinę kalbą, turinčią tiesioginę politinę ir moralinę reikšmę, bet kartu nusakančią ir filosofinę pozicijų, – galima suvienyti aplink vieną pastovią graikų idėją, išsakytą visiškai skirtingų filosofų: Platono, Demokrito, Epikūro, stoikų. Idėja labai įdomi, su filosofinėmis implikacijomis, t. y. ji gali būti atskleista su labai stipriomis filosofinėmis pasekmėmis. Aš ją suformuluosiu taip: visiško buvimo [полное присутствие] idėja. Arba visiško buvimo bet kuriuo neišskiriamai mažu momentu idėja.
Kartoju – visiško buvimo neišskiriamai mažu momentu idėja. Pabandykime tai aiškintis, pasitelkę kai kurias šios idėjos briaunas. Na, pavyzdžiui, paimkime epikūrietišką briauną: žmonės klysta, malonumą ar pasimėgavimą paversdami priklausomu nuo jo trukmės (nekalbėsime, kokį malonumą, nors Epikūro malonumas ypatingo pobūdžio, bet šiuo atveju tai nesvarbu, nes ypatingas malonumas vis tiek yra malonumas). Malonumas yra visas neišskiriamai mažu momentu. Jis yra visas iš karto, ir nereikia gailėtis, kad jis nesitęsia. Arba – kiekvienoje dalelėje yra ir visuma. Visur yra tam tikrų minimumų ta prasme, kad juose iki galo pateikta visuma. Ir todėl, tarkime, galima nesikabinti į gyvenimą, jeigu gyvenimas yra malonumo ir džiaugsmo trukmė. Juk jei apsidžiaugei, tai iškart visu šio jausmo turiniu. Ir viskas – galima baigti. Nepriklausyti nuo lemties potvarkio: pratęs ji šį malonumą ar ne, pakartos jį ar ne. Tu jau patyrei jį kartą visiems laikams. Pasikartojimas nieko nepridės, sako filosofas. Taip Epikūras ir stoikai filosofiškai išreiškia pagrindinį patosą, kurį pavadinau „visišku buvimu“. Žinoma, galima trauktis, atidėlioti ar laukti tęsinio. Bet pasaulis, kaip sakiau, vienas. Kito nebus. Ir tik kvaili nelaisvi kenčiantys žmonės, kuriuos ištinka jų pačių poelgių padariniai, šia prasme gali tarti pasaulių daugingumą. Tarti, kad yra rytoj, poryt, o poryt likimas kitaip patvarkys, aplinkybės kitaip susiklostys, todėl bus galima šį tą ir užporytojui atidėti. Nieko panašaus. Tai neįmanoma. Tiktai – dabar, čia.
Šitai skamba graikų filosofiniame žodyje – ir Platono, ir Demokrito, ir Epikūro, ir stoikų, ir mažiau reikšmingų filosofų: visų laikų sutelktis – viename amžiname akimirksnyje arba amžinoje dabartyje. Kaip tik tai „juodu ant balto“ galima perskaityti. Beje, iš čia kilo akimirksnyje glūdinčio amžino „pastovumo“ tema, suskambanti Kierkegaardo, daug mąsčiusio apie graikus4, krikščionybę ir t. t., raštuose. Jam ji atgyja tuo pačiu pavidalu: iš egzistencinės temos kyla visų laikų sąveikos akimirksnyje suvokimas. O jei visi laikai sąveikauja akimirksnyje, tai šis ir yra „amžinoji dabartis“. Tad galima netęsti – toliau nieko nebus todėl, kad viskas jau yra, ir yra visiškai.
Visiško buvimo patosas toks būdingas graikams, kad, tiesą sakant, ši „manija“ ir skiria graikų filosofiją nuo Rytų filosofijos. Pavyzdžiui, Platono požiūriu, išminčius, apsilankęs tenai, kur būva išmintis (apsilankęs, sakytume, šamano kelionės prasme, ne realios, o kelionės į kažkokią erdvę, kur siela vėl sutinka savo ankstesnius susitikimus su Dievu), privalo grįžti, o bendrapiliečiai netgi turi teisę jėga jį priversti būti su jais, jeigu jis kažkodėl priešinasi ir pasitraukia vienatvėn. Iš pasaulio išeiti negalima. Pasaulyje reikia būti. Toks požiūris, be abejonės, kilo ir dėl to, kad kaip tik graikai ir išrado politiką. Kokia prasme? Pirmiausia ta, kad jie pirmieji (Platonas ir Aristotelis) apibrėžė žmogų kaip „politinį gyvūną“. Nuo paprasto gyvūno žmogus skiriasi tuo, kad jis – „politinis gyvūnas“. O vergas – tiesiog gyvūnas. Kodėl? Todėl, kad jis nepolitiškas. O nepolitišku jis pats save pavertė, pralaimėdamas karą.
Aš dabar kiek nukrypsiu, pakomentuodamas šį šiurkštų vergijos supratimą. Jau sakiau, kad graikai nebuvo sentimentalūs; jie labai gyvai suvokė (aš turiu omeny, žinoma, filosofuojančius graikus, nebūtinai filosofus), kad žmogus, kaip politinis gyvūnas, narsus žmogus, išvis neprivalo būti laimingas. Vienas graikų kalbėjo taip: be abejo, laimingi turi būti – reikia stengtis tai užtikrinti – vergai, vaikai, gyvūnai ir moterys. Kartoju šitą seką: vergai, vaikai, gyvūnai ir moterys. Jų laimės poreikis suprantamas, ir reikia skubintis jį patenkinti. O vyrui netinka nei pareiga, nei manija ar pretenzija būti laimingam.
Grįžkime prie „politinio gyvūno“. Sakiau, kad graikai išrado politiką. Bet tam tikra šio žodžio prasme. Mat šiandien politika laikomi santykiai, atsirandantys dėl valstybės egzistavimo ir pasireiškiantys valstybėje kaip kova dėl postų ir valdžios. Antra vertus, išoriniai valstybės santykiai su kitomis valstybėmis. Bet, gretindami graikus ir barbarus, galime pasakyti, kad tik graikams būdinga politika, o kitiems – ne. Nes politika yra galimybės menas; ji atsiranda ten ir tada, kur yra tarpusavy nepriklausomų jėgų, kur pripažįstama jų nepriklausomybė ir jos negalima atšaukti, su ja privalu skaitytis, kad pasiektum savo tikslus. Štai ką reiškia politika kaip galimybės menas. Atsižvelgdamas į kitų instancijų nepriklausomybę ir autonomiją, gali savo tikslų siekti tik politiškai, o ne kitomis priemonėmis. O būtinybė išrasti ir vykdyti tokią politiką graikams iškilo atsiradus poliams. Demokratija plačiąja šio žodžio prasme nepriklauso nuo formos. Paprastai sakoma, kad Atėnai – tai demokratija, o Sparta – ne. Netiesa! Ir viena, ir kita – demokratija, net jeigu tai autokratija ar dar kažin kas, nes čia svarbu pats socialinio ryšio pobūdis – polio arba demokratinis plačiąja prasme, kai bendri dalykai yra kiekvieno piliečio pareiga. Tai nėra sritis, į kurią pilietis atsitiktinai ar neatsitiktinai įtraukiamas ar neįtraukiamas; tai ne kažkas, kas jam retsykiais pasitaiko, o pareiga, kurią jis privalo vykdyti reguliariai. Šis reguliarumas irgi nustatomas: kiek kartų per metus ir ką jis turi daryti, kur ir kaip. Kartoju, politika yra laisvojo polio piliečio pareiga. Antikinė demokratija ir yra štai šis iš narsos suvokimo kilęs politikos kaip pareigos paskirstymas. Demokratija ne šiuolaikine visuomeninės demokratinės santvarkos prasme, kai ji siejama su balsavimu ir t. t. Spartos ir daugelio kitų miestų-polių demokratijos formos skyrėsi nuo tos, kuri buvo Atėnuose. Ir vis dėlto šiuose miestuose buvo graikų civilizacija, o ne kokia nors kita.
Taigi visiškas buvimas arba dalyvavimas, įskaitant ir filosofo dalyvavimą. Dalyvavimas aplinkumoje, čia, dabar, šitame pasaulyje: padaryk ką nors, o ne išeik į mišką, į atsiskyrėlius. Tarp graikų filosofų atsiskyrėlių nebuvo. Pasitaikydavo gyvenusių statinėse, bet pats gyvenimas statinėje irgi buvo savo nuomonės pateikimo agoroje aktas, o ne atsiskyrėliškumas, kaip indų filosofams. Senojoje Indijos civilizacijoje politikos nebuvo. Žmogus joje buvo daug kuo, bet ten niekam į galvą neatėjo, kad jis būtų politinis gyvūnas.
Buvimas pasaulyje, sugrįžimas į jį po sielos kelionės – filosofo pareiga. Šitai ir skiria graikų civilizaciją ir graikišką dvasią nuo lygiagrečiai besiklosčiusios indų filosofijos istorijos, nors spekuliatyvia, t. y. sąvokų, prasme būta daug sankirtų ir sutapčių. Pats šis „dalyvavimo patosas“ turi gana įdomių teorinių padarinių, atsiskleidusių politinėse koncepcijose, kurias vystė, pavyzdžiui, Platonas. Apie jas dabar noriu papasakoti. Bet pirmiau įtvirtinkime atmintyje tai, ką jau pasakiau. Visiškas buvimas, dalyvavimas – apskritai tai aktualizacijos idėja, traukos ką nors aktualiai realizuoti idėja. Iš jos kyla ir kita: idėja akimirksnio, kuriame sutelkti visi laikai ir visiškai realizuojasi visuma. Suvokimas, kad dorybė nedaloma – arba ji yra, arba jos nėra. Taigi – aktualumo idėja. Ir antra sąvoka, kurios nevartojau ir kurią norėčiau išryškinti – tai baigtinumo idėja. Graikai nuolat grįždavo prie jos: pirmiausia, žmogus protu pažįsta tik baigtinius dalykus, ir antra, jis pats yra baigtinė būtybė. Šia prasme jie laikėsi to, ką šiuolaikine kalba vadiname finitizmu. Tarkime, atomizmas – tai visiškai akivaizdus finitizmas, nes graikai išvis vengė neapibrėžtos begalybės. Vienintelis jų pripažintas begalybės būdas – tai begalybė, visiškai būvanti akimirksnyje. Kaip tik dėl baigtinumo idėjos jie galėjo nekurti begalinės progreso linijos ir kartu netarti begalinės savo pačių trukmės. Graikus vargiai nustebintų civilizacijos, net ir savosios, žlugimas. Kosmosas gyvena baigtiniais ciklais arba baigtinėmis atkarpomis. Ir tai pasireiškia kiekviena, net menkiausia, smulkmena. Tarkim, Platonas kuria savo pasaulį iš taisyklingų figūrų, vadinamųjų platoniškųjų kūnų. Jie tėra penki. Kodėl iš jų galima pastatyti viską ir kodėl šiame statinyje galima apibrėžti lygybės sąryšius? Dėl vienos paprastos ir labai keistos priežasties. Tai vėl ta pati finitizmo idėja, šįsyk tokiu pavidalu: trikampiai ir kitos figūros bei linijos gali būti palyginamos todėl, kad yra minimali atkarpa. O dabar patys pagalvokite – jei yra minimali atkarpa, tai yra ir lygybė. Figūrų lygybė įmanoma. Bet tai abstrakčiai spekuliatyvi idėja. Aš nukrypau į šalį.
Platonas gana įdomiai panaudoja minėtąjį baigtinumą ir kartu aktualumą arba visišką buvimą savo socialinėse-politinėse konstrukcijose, kurios paprastai laikomos utopijomis ar net totalitarinio socializmo pirmtakėmis. Šiuolaikiniai filosofai, ypač prancūzų „naujieji filosofai“, mėgsta koneveikti Platoną kaip idėjinį Gulago tėvą. Nekalbėsiu apie neraštingumą buvusių kairiųjų, tiesiog pakeitusių savo svaiginimosi žodžiais ir savo pačių kvailumu ženklus. Dievai jų nematė! Iš tikrųjų Platono konstrukcija yra būdas apmąstyti, kas yra socialinis ryšys apskritai ir kuo jis gali remtis. Ne tik platoniškoji, bet ir viso graikų socialinio bei politinio mąstymo konstrukcija remiasi trimis banginiais. Šie trys tarpusavy susiję banginiai, be to, turintys atitikmenis arba harmonijas, arba correspondance (prisiminiau Baudelaire’o simbolinius atitikmenis), – trijų vienalaikių dalykų analogijos. Tai kosmoso sąranga, polio sąranga ir sielos sąranga.
Įdomu, kad Platonas, remdamasis kosminių harmonijų sąvoka, polio sąrangą apibrėžia ypatingu būdu. Paėjėsime šiuo platoniškuoju socialinio-politinio ir kartu moralinio konstravimo keliu. Platono „Respublika“ prasideda keistu samprotavimu apie filosofą, įsispitrijusį į idealą arba idealų pavyzdį – dangaus sferų harmoniją, kurią stebint susitvarko šiaip netvarkingas mūsų sielos judėjimas, susitvarko chaosas, kai nestabilūs sūkuriai tampa stabilūs, – taigi įsispitrijęs į šį idealą filosofas renkasi ir savo pomėgius, ir garbės ar šlovės (Platono kūryboje vartojama daugiskaita, yra ir rusiškas žodis tam apibūdinti – почести) lūkesčius. Ir pasirinks jis tai, kas naudinga jo sielai, tvarkai, atsiskleidžiančiai stebint dangiškos harmonijos idealą. O tos šlovės, kuri, jo spėjimu, gali sugriauti sielos tvarką, jis atsisako. Pašnekovas klausia: vadinasi, filosofas neturi imtis politikos, neturi joje dalyvauti? Filosofas atsako: o ne! Priešingai, jis aktyviai užsiims politika savo valstybėje, bet ne savo tėvynėje. Labai keistas posūkis. Kartoju, jis rimtai, visu rimtumu užsiims politika savo valstybėje, bet, žinoma, ne savo tėvynėje, nes nedaug kam gali taip pasisekti, kad tėvynė būtų kartu ir tinkama valstybė. Pašnekovas atsiliepia: vadinasi, turi omeny tą valstybę, kuri klostosi dabar, mums šnekant, ir egzistuoja šioje šnekoje. (Nesiryžtu pavadinti šią valstybę idealia, nes idealia valstybe mes paprastai laikome tam tikrą vaizdinį, valstybės idealą, kurį stengiamės įgyvendinti. Čia kiek kiti, nors ir artimi dalykai.)
Taigi Platonas šneka apie valstybę, kuri atsiranda dabar, o ši šneka krypsta į idealą, t. y. į kosminio idealo jau organizuotą sielos tvarką. Kuo gi mums pasitarnaus ši valstybė, egzistuojanti šioje šnekoje, šio pokalbio Logose? Ji pasitarnaus tuo, kad užgims politinis supratimas ir mintys apie konkrečius dalykus. Ji egzistuoja ne tam, kad būtų įgyvendinta. Nėra net tokios vietos, kur ją galima būtų įgyvendinti. Bet ir nereikia tokios vietos, nes ideali valstybė tėra kuriantis Logosas, teisėtas politinių minčių gimdytojas. Arba – atsiradimas teisėtai gimusių minčių, o ne tokių, kurios gali kilti spontaniškai, stichiškai, tiesiog iš polinkių, įgeidžių, malonumų ir nemalonumų. Ne, aš pats jau organizuotas, ir ta valstybė, kuri ėmė rastis ir būti mano šnekoje ir tik joje būva – ji vadinasi mano valstybė. Skirtingai nuo tėvynės. Kaip tik taip susiklosto socialinė materija, taip ji veikia. O kodėl ima strigti? Tuojau pabandysime išsiaiškinti, nors šiek tiek.
Tačiau prieš to imantis, aš jums priminsiu kitą tokį patį posūkį, kuris pasikartojo filosofijos istorijoje, dekartiškoje frazėje. Tai absoliučiai platoniška (nors ir nesusiję su valstybe), sakytum, Descartes’as būtų užsiėmęs plagijavimu. Tačiau patikėkite manimi, plagijavimu jis neužsiėmė. Descartes’as išvis labai blogai nusimanė, skirtingai nei Leibnizas, apie antikos filosofiją. Jis netgi didžiavosi, kad skaitė mažai knygų, nors labai tuo abejoju, tai, aišku, legenda, kurią jis pats apie save ir skleidė. Kaip ir Nietzsche skleidė legendą, kad jis – lenkų grafo palikuonis, o ne tiesiog vokietis. Descartes’as, kaip visiems gerai žinoma, sakė: mąstau, vadinasi, egzistuoju, ir pridėdavo: nuo šiol šis samprotavimas bus mano Aš. Samprotavimas, kuriame kažkas susiklosto remiantis įgimtomis idėjomis. Šitai jau yra mano Aš, bet jis pagimdytas ne gimdytojų. Kas gi yra tas Aš? Atkreiptinas dėmesys į filosofinės kalbos ypatumą. Kas toks yra tas „Aš“? Mes juk linkę manyti, kad „Aš“ – tai kiekvienas iš mūsų, jog įgimtumas perduodamas gimdymo akto metu. O Descartes’as staiga sako: čia ne tas Aš. Mano Aš – nepagimdytas mano gimdytojų.
Šitai galima daug geriau paaiškinti, jei paimtume tradicinę sąvoką, o būtent – „antras gimimas“. Vienąkart tave pagimdė gimdytojai. Bet dar yra antras gimimas. Ir šis antras gimimas įvyksta tam tikrų nustatymų ir mąstymo aktų ar tam tikro Logoso protoplazmoje. Pavyzdžiui, aš ėmiau kalbėti (vėl grįžtu prie Platono), ir šitame kalbėjime yra „mano valstybė“. Kaip ir pačiame kalbėjime „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“ yra Aš, tik ne tas, kurį pagimdė gimdytojai, o tas, kuris gimė antrąkart, naujai. Tačiau čia aš vėl nukrypau į šalį.
Taigi žodžiuose būvanti valstybė. Platonas klausia: iš ko susideda žmogus? Tai labai įdomi politinė idėja. Kodėl pokalbį apie politiką reikia pradėti klausimu, iš ko susideda žmogus? Tikiuosi, jūs jau prisimenate kažką analogiško, o analogijos padeda suprasti. Tad Platonas pokalbį apie politiką pradeda nuo pokalbio apie tai, iš ko susideda žmogus. Prisimenate, ką sakė Demokritas apie kosmosą, Visatą: pirma, ką galima pasakyti apie kosmosą, yra tai, kad mes visi žinome, jog yra žmogus. Tai visiškai toks pats minties judesys. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad pagrindinė politinė idėja, kylanti iš graikiškosios kosmoso, polio ir sielos sąsajos, buvo tokia: norėdama gerai gyventi, visuomenė pati turi maksimaliai atspindėti tai, iš ko susideda žmogus. Reali visuomenės artikuliacija, jos sandara turi atitikti žmogaus struktūrą ir veikti taip, kaip žmoguje veikia jo struktūros dalys. Ir dar daugiau, nors tai ne vien Platono idėja, ji visuotinė, bet Platonas irgi priduria: žmogus privalo turėti viską, kas žmogui pridera. Tai bendra jo milžiniško darbo – „Respublikos“ – idėja. Kol kas nekalbėsiu, kaip tai susiję su antiasketine graikiško mąstymo tendencija. Grįžkime prie žmogaus struktūros. Visuomenė turi atspindėti viską, ką sugeba ir iš ko susideda žmogus. O iš ko susideda žmogus? Štai jo geidulingumas, aistros, pomėgiai, afektinė prigimtis. O štai protas. Platonas juos lygina su dviem žirgais. Yra ugningas žirgas, besiveržiantis pirmyn, nenustygstantis, greitas. Ir yra žirgas – protas, numatantis, apskaičiuojantis. Vadinasi, protas, tarkime, galvoje, o geidulingumas – tai pilvas. Visiškai simboliniai, sąlyginiai pažymėjimai. Bet yra ne tik tai. Yra dar narsa, kuriai Platonas kartais naudoja vežėjo, valdančio arklius, įvaizdį. Ne protas valdo arklius, o narsa, kai ką perimdama iš proto, kai ką iš geidulingumo.
Platono idėja tokia: visa tai turi atspindėti visuomenės struktūra. Pavyzdžiui, geidulingumą visuomenėje gali atspindėti – kas? – prekyba, vartojimo reikmenų gamyba, amatų diferenciacija, turtų kaupimas, kuris, anot Platono, gali būti besaikis. Vadinasi, jau graikai matė nesulaikomą poreikių augimą, vis didėjantį jų sudėtingumą, atitinkamų amatų, tenkinančių šiuos poreikius, atsiradimą ir vystymąsi. Tarkime, jog visa tai paliekama savieigai. Kas bus? – Pakrikimas. Stichija to paties afektyvumo, kuriam visuomenėje atstovauja prekyba, gamyba, pramonė. Ji sunaikins visuomenę, siautės aistros, anarchija, chaosas, išsigims žmogus. Taigi, nors ir būtiną, afektyvumą reikia derinti su kita žmogaus savybe – su protu. Bet ir paties proto negalima palikti vieno, taigi ir to jo pavidalo, kuriuo jis atstovaujamas visuomenėje – valdytojų. Valdytojai neišvengiamai išsigims, neturėdami ryšių su prekyba, gamyba ir t. t. Narsa – tai kariai, jie irgi privalo būti, nes atspindi tai, kas duota žmogui ir kas jame yra. Visa tai turi būti atspindėta ir suderinta visuomenėje.
Štai ką reiškia Platono „utopija“. Tai ne teiginys, kad valstybė turi būti tokia ar anokia, kad iš žmonių reikia atimti žmonas, vaikus ir t. t. Visa tai – kvailystės. Platonas tiesiog dėsto savotišką valdžios paskirstymo ir derinimo teoriją. O valdžia visuomeninėje struktūroje atspindi tai, kas duota žmogui ir kas reiškiasi būdais, nepriklausomais nuo ketinimų. T. y. čia vyksta žaidimas sąveikaujančių jėgų, kurioms reikia leisti veikti tam tikru harmonizuotu būdu, tam tikro paveikslo pagrindu; tai ir reikštų kurti visuomenę, o ne turėti skyrium narsų ar protingą, ar gaminantį. Vadinasi, pasikliauti vien protu negalima, vien narsa – irgi, pasikliauti vien aistromis, norų bei poreikių tenkinimu ir taip reguliuoti visuomenę irgi negalima. Tik juos visus suderinus ir užčiuopus jų santykių logiką, galima pasiekti visuomenėje rezultatų, kurie vadintųsi teisingumu. Platono įsitikinimu, teisingumas nėra atskira dorybė, o dorybių sąsaja, jų proporcija. Teisingumas, kai jis – sąryšingas, proporcingas, yra dorybė. Atskirai teisingumas neegzistuoja – jis nelokalizuojamas visuomenėje.
Taigi ką sužinojome? Jau pirmieji samprotavimo žingsniai, kai valstybės problema dar nebuvo iškilusi, parodė, kad graikai atmetė tai, ką šiuolaikine kalba galėtume pavadinti romantišku „vidumi“ – kažkokį vidinį nuostabios sielos, vidinių paskatų pasaulį… Mat šiuo atveju nėra jokių kliuvinių. Tirono sumanytas veiksmas perveria socialinę masę kaip peilis sviestą. Todėl tironai ir siekia sugriauti visus autonominius, nepriklausomai nuo valstybės susiklostančius ryšius. Štai apie ką kalbėjo Platonas. Juk jis kalba apie tai, ką galėtume pavadinti neorganiniu visuomenės elementu, susiklostančiu stichiškai, sukeliančiu spontaniškus, natūralius, gamtinius reiškinius, nepriklausomus nuo teisėtai gimusios minties. Pavyzdžiui, tradiciniai ryšiai, kuriuos atrandame jau paruoštus. Lokalūs žmonių susivienijimai, kuriuos irgi jau atrandame. Juose nėra universalumo. Klano interesai – mes juos irgi atrandame. Interesai pagal kraują – tai natūralūs ryšiai. Jie gali būti akli ir kelti pakrikimų bei anarchiją. Anarchijų ne įprasta žodžio reikšme, o kaip chaosą ir neteisingumą visuomenėje. Štai apie ką kalba Platonas: apie tai, kad reikia apsvarstyti įvairių visuomenės elementų statusą. Jis pabrėžia: yra natūralūs, gamtiniai elementai, ir jie pavojingi. Pavojingi, nes juose slypi užmačia, kuri nėra vaisius minties, kilusios iš Logoso, iš to, kas mumyse sukuria tvarką tiek, kiek šis gyvas Logosas egzistuoja mūsų šnekoje. Ir egzistuodamas mūsų šnekoje, pateikia teisėtai gimusias mintis, o ne atvirkščiai. Štai kodėl pradžioje kalbėjau apie daugiabalsę graikų kovą su chaosu, kuris juos, beje, ir prarijo. Juos nuplovė barbariška aplinka, inercija, natūrali istorijos inercija, didžiosios Azijos imperijos. Jos prarijo graikus. T. y. istorijos norma yra Azija, o jos anomalija, mutacija – kartais graikai, kartais Renesansas.
Ir nelaimė, ne, ne nelaimė ir net ne problema, o tiesiog faktas: kad ir kur pasuktume savo mąstymu, kad ir kokias sąvokas naudotume – laisvos valios ar determinizmo, moralinės atsakomybės ar narsos, – visur susiduriame, žinome tai ar ne, su tuo, kas išrasta graikų. Jie tai išrado judėdami paraboline savo – pralaimėtos – avantiūros trajektorija. Bet, akivaizdu, pačios avantiūros įtampa buvo tokia, jog net tų kelių išlikusių šukelių pakanka, kad ištisos kartos penėtųsi šiomis viso labo šukelėmis. Beje, tęsiant mintį apie tai, tokia pat situacija kartais susiklosto ir filosofijoje. Buvo toks filosofas Kantas, mano mėgstamas filosofas, kuris parašė „Grynojo proto kritiką“. Dienos šviesą ji išvydo 1781 metais. Tačiau jau 1800 m., t. y. praėjus keliolikai metų po jos ir jos tęsinių išleidimo, darbų apie šiuos Kanto kūrinius skaičius jau siekė maždaug du tūkstančius. Įsivaizduokite, kaip nuo tų laikų išaugo tekstų apie Kantą bibliografija.
Vienas iš Kanto amžininkų, berods, Schilleris ar kažkuris kitas, tiksliai nepamenu, ištarė labai trumpą sakinį, kurį dabar prisiminiau, nes jis asocijuojasi su graikais. Jis pasakė: kai stato karaliai, darbo užtenka ir krovikams. Tai štai – graikų atveju statė karaliai, o krovikams lig šiol užtenka darbo.
Atsisveikindamas noriu jums duoti vienintelį patarimą: dalykai yra pasiekiami ir nepasiekiami. Aš turiu omeny grynai fizinį pasiekiamumą, ne protinį, apie pastarąjį mes išvis nekalbame. Tiesiog yra fiziškai pasiekiami dalykai, būtent knygos, Platono dialogai, kuriuos praktiškai visus galima perskaityti rusiškai, jie gerai išversti. Jie tikrai nešokiruos jūsų meninio skonio, priešingai – užtikrinu, kad jie patenkins jūsų meninį skonį net labiau už kitus meninius ar tokiais vadinamus kūrinius. Skaitykite Platoną, nes tai, ką jūs darote ar darysite, ar pagalvosite – žinote apie tai ar ne, – dažniausiai grįžta prie šių ištakų ir egzistuoja jose, bet ne kaip atsakymas, o kaip nepriekaištingas būdas apie tai galvoti ir kalbėti. O atsakymo Platonas nepateikia. Tuo ir užbaikime.
Vertė Austėja Merkevičiūtė
Vertimą peržiūrėjo ir praleistas paskaitos vietas išvertė Linas J. Jankauskas
Pirmoji publikacija: „Šiaurės Atėnai“ Nr. 2 (396), 1998 01 17
Originali paskaita:
М. К. Мамардашвили, «Лекции по античной философии», лекция двенадцатая (1979)
Kitos M. Mamardašvilio paskaitos
Antikos filosofijos paskaitos (AFP). Pirma paskaita (1979)
- Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute.
- Pataisymas: vertėja rusišką žodį уголовники rinkosi versti „kriminalistai“, tikriausiai apeliuodama į Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ) pateikiamą žodžio „kriminalistas“ reikšmę: 1. kriminalinis nusikaltėlis. Atsižvelgiant į kontekstą, tai gana trikdantis vertimo pasirinkimas, nes mūsų visuomenėje yra įsitvirtinusi būtent sekanti LKŽ pateikiama žodžio „kriminalistas“ reikšmė: 2. baudžiamosios teisės žinovas, o dar tiksliau – kriminalinių bylų tyrėjas, inspektorius, detektyvas, komisaras, kitaip sakant, visiška priešingybė kriminaliniam nusikaltėliui.
- Papildymas: ši paskaitos vieta pirmojoje publikacijoje nebuvo pateikta. Toliau kiti papildymai pažymėti kursyvu.
- Pataisymas: buvo išversta „apie nuodėmes“ (rusiškai būtų о грехах), vis dėlto rusiškame tekste parašyta о греках, taigi „apie graikus“.