Iš lietuviško orientalizmo istorijos: sunkiausių išbandymų metas

pagal | 2020 01 12

Šiame pokalbyje orientalistas ir kultūrologas prof. Antanas Andrijauskas pasakoja apie savo susidomėjimo Rytų mąstymo, tikėjimo, kultūros ir meno tradicijomis ištakas, mini mokytojus bei pažintis su bendrų interesų turėjusiais Lietuvos ir užsienio mokslininkais, menininkais, kultūrininkais; plačiai apžvelgia sudėtingą orientalistinio sąjūdžio Lietuvoje istoriją sovietmečiu, pristato orientalizmu besidomėjusių kūrėjų likimus, tuo pačiu prisimindamas ir savo išbandymų kupiną gyvenimo kelią.

Profesorių kalbina Milda Žiūkaitė.

Antanas Andrijauskas

Prof. Antanas Andrijauskas // Nuotr. aut. Edvard Blaževič

Ar daug Jūsų gyvenime buvo lietuviškos kultūros atstovų, su kuriais suvedė dėmesys įvairiems Rytų tautų kultūros, filosofijos, religijos ir meno aspektams?

Taip, turėjau laimę pažinoti daug šviesių mūsų kultūros atstovų, tačiau prisiminimai yra subjektyvūs, trapūs, priklausantys nuo emocinio santykio su konkrečiais žmonėmis ir įvykiais. Vieni prisiminimai giliai įsirėžia pasąmonės gelmėse, kiti – ne mažiau svarbūs nepatvarioje atmintyje – išnyksta be pėdsakų. Vienas po kito išeina šlovingo praslinkusio šimtmečio pabaigos lietuviško orientalizmo istorijos proceso herojai, kloję profesionalios orientalistikos pamatus, visiems laikams išsinešdami su savimi šios dramatiškos vėlyvojo sovietmečio kultūros istorijos pėdsakus. Su daugeliu jų savo gyvenimo kelyje teko daugiau ar mažiau artimai bendrauti. Beveik visi, kaip tai daugeliui paradoksaliai neskambėtų, buvo didžiuliai Lietuvos patriotai. Tame tikriausiai nėra nieko nuostabaus, kadangi tik tie, kurie išmoksta jausti, vertinti kitų tolimomis ir egzotiškomis atrodančių kultūrų vertybes, giliau suvokia ir savo tautinės kultūros vertybių saugojimo bei puoselėjimo svarbą. Tai – L. Truikys, J. Baltrušaitis-sūnus, S. Geda, A. Švėgžda, V. Kubilius, J. Balčikonis, A. Miškinis, A. Danielius, V. Mažiulis, V. Bagdonavičius, M. Bairaševskis, G. Kobeckaitė, D. Butkus, R. Neimantas, R. Orantas, G. Beresnevičius, A. Uždavinys, J. Ivanauskaitė, P. Normantas, V. Rubavičius, A. Beinorius, A. Kugevičius, D. Švambarytė, L. Poškaitė, V. Jaskūnas ir daugybė mano jaunesnių mokinių bei kolegų…

Visų jų gyvenimo kelias ir santykis su Rytų tautų kultūros tradicijomis buvo skirtingas, tačiau visi paliko daugiau ar mažiau ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Apie vienų nuveiktus darbus jau yra jų kolegų parašytos knygos, straipsniai su daugiau ar mažiau detaliais prisiminimais, apie kitus – ne mažiau svarbius, tačiau kuklesnius – dėl vienokių ar kitokių priežasčių, dažniausiai dėl sudėtingų psichologinio teroro metų poveikio nusišalinusius nuo visuomeninio gyvenimo šurmulio, beveik nieko… Gaila, kad daugelis jų sovietmečiu negalėjo, o vėliau – nemėgo ar nenorėjo apnuoginti skaudulių ir kalbėti apie savo skaudžius vėlyvojo sovietmečio, ypač J. Andropovo ir K. Černenkos valdymo laikų, kai ženkliai sustiprėjo represijos prieš Rytais besidominčius žmonės, išgyvenimus.

Kuo Jus sovietmečiu patraukė Rytai? Kodėl nesidomėjote tuo metu daugelį lietuvių traukusiais Vakarais?

Šio susidomėjimo Rytų tautų kultūromis ištakų tikriausiai reikia ieškoti vaikystėje ir jaunystėje. Nors jau beveik keturis dešimtmečius gyvenu ir dirbu Vilniuje, tačiau niekuomet savęs nelaikiau vilniečiu; tikromis savo dvasinėmis gimtinėmis, nulėmusiomis mano gyvenimo ir kūrybinius interesus, laikau du „didmiesčius“ – gimtąjį Kauną, su jo unikalia „architektūrine fizionomika“, kuri iki šiol trukdo jaustis savu Vilniuje (čia jaučiausi „ateiviu“), ir nepaprasto grožio Dzūkijos miestelį Veisiejus, kuriame praleidau gražiausius vaikystės metus. Čia, kaip ir artimas jaunystės bičiulis Sigitas Geda, išsiugdžiau Lietuvos ežerų, miškų ir gamtos grožio vertinimo jausmą, kuris toks artimas Rytų Azijos gamtos grožį aukštinančiai panestetinei pasaulėžiūrai. Gyvenimo metai, praleisti šiuose dviejuose pagrindiniuose „didmiesčiuose“, įtakojo mano susidomėjimą orientalizmu. Veisiejai buvo sąlyčio su Gamta ugdymo metas, o gyvenant Kaune stipriai paveikė L. Truikys ir su motina bendravęs greta gyvenęs, japonizmu žavėjęsis skulptorius P. Rimša. Susidomėjimą Rytais stiprino mokslas Kauno meno mokykloje, M. K. Čiurlionio paveikslai ir gausiai iliustruotos Rytų meno istorijai skirtos knygos, pirmiausia Jameso Fergussono „Indijos ir Rytų architektūros istorija“, kuri buvo namų bibliotekoje.

Tėvas, meniška natūra, aistringas operinės ir vokalinės muzikos gerbėjas, nuo mažens mus, savo vaikus, kreipė į meno pasaulį. Mane į Kauno meno mokyklą, o vos 10 metų sulaukusią seserį Tiną – į prie Maskvos Didžiojo teatro buvusią garsią baleto mokyklą. Mokslo Kauno meno mokykloje metu kartu su suolo draugu, neseniai Anapilin išėjusiu subtiliu grafiku Romualdu Orantu, buvome „pasimaišę“ orientalistiniais motyvais persmelktu M. K. Čiurlioniu, nuolatos lankėmės jo galerijoje. Didžiulį poveikį mano estetiniams interesams turėjo tėvo man, kai buvau apie dvylikos metų amžiaus, surengta ir neišdildomą įspūdį palikusi kelionė į Leningrado Ermitažo muziejų. Jame tuo metu buvo eksponuojama įspūdinga klasikinės kinų peizažo tapybos paroda, kurioje, kiek pamenu, buvo XI a. peizažo tapybos korifėjaus Guo Xi darbai. Jie ir kiti kinų peizažo tapybos meistrų kūriniai mane sužavėjo gamtos vaizdavimo egzotiškumu, aukšta koloritine kultūra, netikėtais kompoziciniais sprendimais, jautriu grafizmu, panašumu į M. K. Čiurlionio muzikalius peizažus. Be abejo, mano orientalistinius interesus įtakojo ir Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje eksponuojama, atskiroje salėje rodoma egiptologijos kolekcija. Visi šie išoriniai veiksniai, susiliedami, vėliau pastūmėjo į orientalistikos studijas.

Guo Xi. Rudens rūkai virš kalnų ir lygumų (ritinėlio fragmentas, XI a.)

Tiesą sakant, mokslo Kauno meno mokykloje metu domėjausi ir Vakarų kultūros, literatūros ir meno tradicijomis, stipriai veikė mokytojų pasakojimai apie Paryžių, jame slypinčius meno turtus, garsių menininkų gyvenimą. Tačiau tai jau visai kita istorija, kitas mano intelektualinės biografijos ir gyvenimo vektorius, apie kurį reikėtų detaliai kalbėti atskirai. Rytai ir Vakarai man jaunystėje daugiau buvo skirtingos simbolinę prasmę įgavusios pasaulėžiūrinės erdvės, kurių konkurencijoje svorio centras neabejotinai krypo į tuomet egzotiškumu ir slėpiningumu viliojusius Rytus.

Vėliau didžiulį poveikį mano orientalistiniams interesams turėjo studijos Maskvos valstybiniame Lomonosovo vardo universitete (MVU) ir ypač metus užtrukusi stažuotė Paryžiuje Sorbonoje ir Collège de France, pažintis su daugeliu žymiausių rusų (Nikolajus Konradas, Aleksandras Piatigorskis, Semionas Tiuliajevas, Artūras Sagadejevas, Jelena Zavadskaja, Tatjana Grigorjeva, Natalija Nikolajeva) ir prancūzų orientalistų (Nicole Vandier–Nicolas, François Cheng, François Jullien, Bruno Dagens). Gilų rėžį paliko įžengimas į pasaulinio garso komparatyvistinės menotyros atstovo Jurgio Baltrušaičio-sūnaus butą Paryžiaus Porte d’Orleans rajone, kur tarsi pakliuvau į jau išnykusių eruditų pasaulį, kuriame keistai maišėsi įvairūs egzotiški mažmožiai, veidrodžių karalystė, senoviški foliantai, manuskriptų kopijos, netikėčiausios knygos, daugybė iš tolimų ekspedicijų į Rytų kraštus atvežtų fotografijų, architektūros ir skulptūros detalių piešinių. Dar vėliau didžiulį poveikį turėjo kelionės į įvairias Rytų šalis ir pedagoginis darbas Japonijoje.

Ar sovietmečiu Jums buvo prieinami šaltiniai, kurie suteiktų informacijos apie Rytų mąstymo tradicijas bei religijas? Iš kur jie Jus pasiekdavo?

Pirmiausia, niekur neišnyko Lietuvoje šeimų bibliotekose gyvavę tarpukario metu sukaupti leidiniai. Kita vertus, vėlyvojo sovietmečio laikais gyvavo didžiulis atšviestų ir perfotografuotų, dažniausiai užsienyje leistų, neretai į rusų kalbą iš kitų kalbų verstų vadinamųjų samizdato knygų srautas. Šios įvairiais komunikacijos kanalais funkcionavusios knygos ir šaltiniai pasiekdavo Lietuvą skirtingais keliais, dažniausiai per draugus ir konkrečiomis sritimis besidominančius kolegas. Taip pat naujesnė literatūra pasiekdavo iš atvykstančių užsieniečių bei žmonių, gyvenusių kituose sovietinės imperijos miestuose. Dabartiniam jaunimui tikriausiai sunku įsivaizduoti tą vėlyvuoju sovietmečiu cirkuliavusių samizdato nuolatos perfotografuojamų ar kitais būdais dauginamų knygų kiekį. Daug jų buvau sukaupęs ir savo asmeninėje bibliotekoje… Kai kurias su brangiais man prisiminimais susijusias knygas, atšviestas ir platintas, saugau iki šiol. Jos buvo svarbi daugelio į oficialios ideologijos požiūriu nepageidaujamas mokslinio pažinimo sritis pasinėrusių žmonių dvasinio gyvenimo dalis… Į sunkiai gaunamą vertingą knygą tuomet buvo žvelgiama kitaip nei dabar, vos ne kaip į sakralinį objektą, todėl ir skaitytojo santykis su knygos tekstu buvo intymesnis, o „knyginės civilizacijos“ poveikis nepalyginamai įtaigesnis.

Kokiomis savybėmis pasižymintys žmonės susidomėdavo Rytų tautų filosofija ir religijomis?

Tarp Rytų kultūromis besidominčių buvo įvairių interesų ir motyvacijos žmonių, tačiau dažniausiai tai buvo nepasitenkinančios sovietine tikrove, kūrybingos, smalsios, ieškančios gyvenimo prasmės ir bėgančios nuo pilkos sovietinės kasdienybės asmenybės… Šio abstrakčiai idealizuojamo Rytų pasaulio ilgesį žingeidesnieji surasdavo mūsų kultūros istorijoje, rašytiniuose šaltiniuose. Juk daugelis iškiliausių lietuvių intelektualų, menininkų, tautinės kultūros ir kultūrinio universalizmo ideologų – M. K. Čiurlionis, M. Dobužinskis, Vydūnas, S. Šalkauskis, V. Krėvė, B. Sruoga, P. Rimša, L. Truikys, Maironis, R. Mironas, A. Sutkus, tėvas ir sūnus J. Baltrušaičiai, J. Miltinis, J. Mačiūnas, J. Mekas, M. Gimbutienė, P. Gailius, S. Geda, A. Švėgžda, G. Beresnevičius, A. Uždavinys ir daugybė kitų, – apmąstydami tarp Rytų ir Vakarų įsiterpusios LDK ir vėlesnės Lietuvos kultūros istoriją, kreipė savo žvilgsnius į Rytus ir aiškinosi savo asmeninius santykius su jais.

Modernaus lietuviškojo orientalizmo ištakas, susijusias su tautiškumo ideologijos paieškomis, regime Lietuvos kultūroje XX a. pradžioje dar iki nepriklausomybės paskelbimo. Čia pirmiausia norėčiau priminti Motiejaus Gustaičio disertaciją, 1903 m. apgintą Šveicarijoje Friburgo universitete ir gvildenančioje orientalistinius Adomo Mickevičiaus poezijos motyvus. Su specifine komparatyvistikos ir orientalistikos problematika siejasi kita mūsų literatūros klasiko Vinco Krėvės 1913 m. Kijevo universitete apginta disertacija apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę, suteikusi jam lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. Neabejotiną įtaką paskiriems literatūros, meno pasaulio atstovams, vertėjams turėjo ir lietuvių kalbos artimumas sanskritui, savita liaudies muzikinė kultūra, besiskirianti nuo vakarietiškos, senosios tautinės lietuvių aprangos, galvos apdangalų, juostų ir liaudies architektūros formų panašumas į rytietiškas.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Lietuvoje plintant hipių, bitnikų, tantristų, krišnaitų, o vėliau ir „postmodernistinio orientalizmo“ ideologijai, į madingu tapusį orientalistinį sąjūdį įsiliejo daug jaunų, maištingų, ilgais plaukais, besiskiriančių ekscentriškais galvos apdangalais pirmiausia dailės, literatūros, teatro ir muzikos pasaulio žmonių. Jų atsiribojimas nuo nepriimtinos stagnuojančios vėlyvojo sovietmečio aplinkos nėra nieko naujo, kadangi taip buvo Vakaruose jau nuo „romantinio orientalizmo“ ir įvairių kitų orientalistinių sąjūdžių pakilimo laikų, visuomeninių idealų krizių laikotarpiais…

Kita vertus, daugelis žymiausių sovietmečio orientalistikos atstovų buvo kilę iš išsilavinusių šeimų, kurių atstovai, nenorėdami tarnauti sovietinei ideologijai ir kvazimarksizmui, sąmoningai nėrė į senovę arba kitus, dažniausiai Rytų, civilizacinius pasaulius. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sovietinės represinės struktūros į orientalistinius sąjūdžius, ratelius, grupuotes visuomet žvelgė labai įtariai, kadangi šiuose sąjūdžiuose įžvelgė ignoravimą ar bėgimą nuo „šviesių“ komunistinių idealų ir stengėsi jų veiklą įvairiomis priemonėmis apriboti. Jei pažvelgtume į tragišką sovietmečio orientalistkos istoriją, pamatytume, kad, tikriausiai, jokios kitos srities specialistų nebuvo tiek patalpinta sovietiniuose konclageriuose ir išžudyta. Tokių, anot vienos Sankt Peterburge leistos knygos, stalinizmo laikais buvo apie aštuoni šimtai.

Kuo ypatingas buvo orientalistinis sąjūdis Lietuvoje?

Orientalistinio sąjūdžio opoziciškumo dvasia buvo stipri įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose, tačiau Lietuvoje orientalistinis sąjūdis buvo itin glaudžiai susiliejęs su tautinio tapatumo paieškomis, todėl įgavo plačius mastus ir įvairias, neretai radikalias užslėptos konfrontacijos su oficialia ideologija formas. Kita vertus, tuomet orientalizmas tapo viena svarbiausių bėgimo nuo sovietinės tikrovės, nusišalinimo nuo vyraujančios ideologijos, piligrimystės ir protesto prieš išsigimstančią sovietinę tikrovę apraiška. Gyvenimo prasmės ieškantis jaunimas nematė banalioje stagnuojančioje sovietinėje tikrovėje tikrų idealų, autentiškų vertybių, todėl jų ieškojo idealizuotame Rytų tautų kultūrų pasaulyje, mąstymo tradicijose, estetikoje ir religijose. Šios eskapistinės nuostatos artimai susipynė su Vakaruose besiskleidžiančiais stipriai orientalizmo idealų įtakotais hipių, bitnikų ir įvairiais kitais nonkonformistiniais, alternatyviais sąjūdžiais. Jaunų žmonių susidomėjimą Rytų tautų kultūros, religijos, filosofijos, meno tradicijomis tuomet skatino per samizdatą gausiai plintančios orientalistinės literatūros (B. Dandaronas, H. Hesse, D. T. Suzuki, A. Watts, R. H. Blyth, C. G. Jung) knygos, klasikinių daoistinių, čan, dzen tekstų vertimų srautas. Didžiulį poveikį jauniems žmonėms turėjo 1972 m. lietuvių kalba pasirodžiusi Jacko Keruaco knyga „Kelyje“, kurią, kaip ir kultines H. Hesse’s knygas, daugelis jaunų žmonių traktavo kaip savo Bibliją ir kelionių į Rytų budistinius kraštus kelrodį.

Koks buvo pagrindinis kelionių vektorius į Rytus sovietmečiu?

Pagrindinių kelionių į Rytus jaunimo piligrimystės centru tuomet tapo greta unikalaus Baikalo esantis įstabaus grožio budistinės kultūros kraštas Buriatija. Daugybė Baltijos regiono ir Lietuvos jaunuolių, besidominčių Rytais, tuomet traukiniais ir autostopais vyko į šią orientalizmo Meką. Tarp jų vyravo Rytais besidomintys intelektualai, dailininkai, poetai, muzikantai, kurie vykdami į Buriatiją dėl informacijos neretai kreipdavosi ir į mane. Ten lankiausi apie dvidešimt penkis kartus bei paprastai šiltomis ir saulėtomis vasaromis praleisdavau apie du mėnesius. Tam parankus buvo mano dėstymas VDI, kur studijos prasidėdavo tik spalio mėnesį ir buvo ilgos vasaros atostogos. Pažinodamas šį įstabaus grožio kraštą, padėdavau vykstantiems į Rytus tautiečiams informacija apie kelionių subtilybes, įdomiausias keliautojams vietas, budizmą, Buriatijoje esančias šventyklas, vadinamuosius dacanus.

Šis tuomet plačius mastus įgavęs jaunų lietuvių intelektualų, menininkų, poetų ir rašytojų susidomėjimas Buriatija, joje viešpatavusiomis artimomis Tibeto budizmui kultūros, religijos, meno formomis paaiškina vieną būdingą būtent lietuviškam orientalizmui reiškinį, kurį pavadinčiau tibetomanija. Daugelis nesupranta, kodėl Lietuvoje Donatas Butkus, Algimantas Švėgžda, Paulius Normantas, Jurga Ivanauskaitė, Algimantas Kugevičius, Vytis Vidūnas, Vladimiras Korobovas, Radvilė Račėnaitė ir kitos ryškios asmenybės pirmiausia susidomėjo daugelio kitų tautų orientalistinių interesų periferijoje esančiu Tibetu… Tam buvo mažiausiai kelios svarios priežastys. Pirmiausia, Buriatija buvo tibetietiško budizmo kraštas, ten daugelis užsidegė kitokio pasaulio ilgesio aistra, kuri asocijavosi būtent su tibetietiško budizmo tradicija. Kita vertus, lietuvių intelektualiniam elitui tibetiečių laisvės ilgesys buvo dvasiškai artimas ir savaime suprantamas – jie Tibeto kultūroje tarsi veidrodyje matė analogiją su pavergta Lietuva. Iš čia plaukė humanistinės ir taurios idealistinės minėtų lietuviškosios tibetomanijos kūrėjų nuostatos. Kita vertus, jos ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo daugelį lietuvių skatino ne tik žodžiais, bet ir realiais darbais palaikyti Tibeto žmonių laisvės siekius. Apie šią tibetomanijos dalį, Tibeto Dalai Lamos vizitus, iniciatyvines grupes Tibetui remti galima pasisemti daug vertingos medžiagos iš J. Ivanauskaitės sesers R. Račėnaitės ir kitų jaunesnės kartos aktyvių šio laisvės sąjūdžio dalyvių.

Kodėl periodiškai vykote į Buriatiją? Kas jus traukė į tuos kraštus?

Tiesą sakant, į Buriatiją mane traukė ne tik domėjimasis Rytų kraštais, budistinė egzotika, bet ir neįtikėtino grožio gamta, nuolatos besikeičiantis milžiniškas kaip jūra giliausias pasaulio ežeras su unikalia gyvūnija – Baikalas… Nuo vaikystės metų, praleistų Veisiejuose, dievinu gamtos, ežerų, upių, miškų grožį ir esu aistringas žvejys. Pirmą kartą pakliuvęs į Buriatiją, buvau apstulbintas Baikalo kraštovaizdžio neįprastumu, ūkų, tolumoje esančių kalnų siluetų, neįtikėtino grožio saulėlydžių, pamilau šį kraštą… Nuolatos jį sapnuoju, jaučiu kvapus, girdžiu jo gamtos grožio skleidžiamą šauksmą. Į Baikalą iš kalnų įtekančios sraunios upės ir upeliai su gausia fauna yra tikras rojus gamtos mylėtojams ir žvejams.

Nors lankiausi daug kur, tačiau tokio įstabaus, kartais ir atšiauraus, natūralaus, civilizacijos nesudarkyto gamtos grožio niekur nebuvau regėjęs. Dažnai po septynias ar dešimt dienų vienas kaip daoistinis atsiskyrėlis su gumine valtimi ir spiningu klajodavau, besimėgaudamas nepaprasto grožio gamta ir ypatingu, tik šiam ežerui būdingu žuvų pasauliu. Kai pūsdavo šiaurės žuvingas vėjas – barguzinas, judėdavau į pietų pusę, kai pūsdavo kitas vėjas – kultukas, judėdavau į priešingą, šiaurės pusę. Daug klajodavau po gamtą, kartais po kalnus, plaukdavau kalnų upėmis – tai kita mano aistra. Čia bendraudamas su vietiniais gyventojais buriatais, nuolatos susidurdavau su įvairiomis mane dominusiomis budistinės kultūros apraiškomis. Stengiausi pažinti šį šamanistinės ir budistinės kultūros Rytų pasaulį, jo žmones, mintis, tikėjimus, kurie taip skyrėsi nuo mūsų. Tai buvo ne tik įdomu, tačiau ir turtino naujais požiūriais, patirtimis. Lankydavausi budistiniuose dacanuose, tarp jų ir Ivolginske, bendraudavau su šamanizmu ir budizmu besidomėjusiais žmonėmis.

Ma Yuan. Pasivaikščiojimas kalnų takeliu (spalvotas tušas, šilkas, XII a.)

Ar sunku buvo nuvažiuoti į Buriatiją ir ar palankios sąlygos buvo ten praktikuoti Rytų religijas?

Lietuviai dažniausiai vyko į Buriatiją po vieną ar kelis, be didelio triukšmo. Prasidėjus vasaros atostogoms, keliaujančių turistų ir atostogaujančių srautas į Baikalo pakrantes buvo didelis, todėl valdžios represinėms struktūroms buvo sunku visus kontroliuoti. Plackartiniai bilietai traukiniais nuo Maskvos iki Buriatijos buvo sąlyginai pigūs; reikėjo tik entuziazmo ir noro. Sudėtingiau buvo nupirkti bilietus vasaros sezono pradžioje pirmosiomis liepos mėnesio dienomis, o daugiau kelionėse ypatingų problemų nebūdavo. Kelionė traukiniu Sibiro platybėmis buvo egzotiška ir įdomi: tekdavo greituoju traukiniu važiuoti per keturias paras iš Maskvos; pamatyti per traukinio langus vaizdai pranokdavo lūkesčius – nuolatos keitėsi skirtingi kraštovaizdžiai. Nors kelionės greitaisiais Transsibiro magistralės traukiniais reikalavo daug laiko, tačiau tai buvo spalvingos kelionės, kurias mėgau. Įspūdžiams imlūs žmonės iš tokių kelionių grįždavo praturtinti daugybės naujų emocinių išgyvenimų – kūrėjams tai buvo svarbu.

Buriatijoje pagrindinis budizmo religijos centras su dacanais buvo apie trisdešimt kilometrų nuo sostinės Ulan-Udės, tačiau atskirų žmonių, jų grupių, kultivuojančių budizmą ir atliekančių įvairius budistinius ritualus, matydavau Baikalo pakrantėse ir įvairiose, dažniausiai kalnuose esančiose sakralinėse vietovėse. Tradicija yra galinga kultūros versmė ir todėl represyvioms struktūroms nelengva jas išklibinti, kadangi budizmas Buriatijoje per daug šimtmečių suleido gilias šaknis. Todėl daugelis religinių praktikų, vienos ryškesniu, kitos latentiniu pavidalu, šiame krašte tradiciškai gyvavo. Svarbiausiais budistinės kultūros ir religijos židiniais buvo budistinės šventyklos, vadinamos dacanais, ir juos aptarnaujantys budistiniai vienuoliai.

Ar Buriatijoje teko susidurti su kitais lietuviais ir bendrauti su buriatais?

Savo kelionių metu netikėčiausiose Buriatijos vietose sutikdavau lietuvius, ypač kūrybinių ir meninių profesijų žmonių, kelionių mėgėjų ir aistringų žvejų. Sutikdavau ir Sibire likusių tremtinių, jų palikuonių, tačiau daugiausiai bendraudavau su labiausiai mane dominusiais buriatais, kurie žavėjo svetingumu ir nuoširdumu. Įvairių kraštų intelektualai simpatizavo savo kultūros tradicijas puoselėjantiems buriatams, nes jie buvo viena labiausiai išsilavinusių tautų Sovietų Sąjungoje. XX a. pradžioje jų raštingumas, lyginant su kitomis imperijos tautomis, buvo aukštas, nes greta dacanų veikusios budistinės mokyklos didelį dėmesį skyrė raštingumui. Sovietmečiu buriatai kovojo už savo kultūros, tradicijų išsaugojimą, todėl jų gyvenamos teritorijos buvo sąmoningai skaidomos į atskirus administracinius darinius. Šis procesas tęsiasi iki dabar: valdžia stengiasi užtikrinti, kad jokiame regione buriatai neturėtų daugumos balsuojant. Buriatų šviesuomenės interesų bendrumas su Lietuvos inteligentija buvo visiškai suprantamas.

Kai 1937 m. buriatai bandė atsiskirti nuo stalinistinės Sovietų Sąjungos, didžioji jų kultūrinio elito dalis buvo „susemta“ ir įkalinta Lenos žemupyje pastatytame didžiuliame konclageryje, įgavusiame „Buriatkos“ vardą. Likimo ironija, kad tremtinių vežimas iš Lietuvos, gabenęs daugiausiai švietimo ir kultūros darbuotojus, kaip tik daugeliui lietuvių buvo į tą archipelago GULAG’o konclagerį. Todėl buriatai lietuviams aktyviai padėjo tuoj pat po mūsų nepriklausomybės atgavimo iš Sibiro atgabenant lietuvių tremtinių palaikus. Dar nuo studijų laikų bendravau su įvairiais iš Buriatijos atvykusiais studentais, vėliau kviesdavausi jų mokslininkus į Lietuvoje vykusias Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos problemoms skirtas konferencijas, nes Buriatijos sostinė Ulan-Udė ir iki šiol išlieka, greta Maskvos ir Sankt Peterburgo, vienas pagrindinių Rusijos orientalistikos centrų.

Ar tiesa, kad Maskvos valstybinis Lomonosovo vardo universitetas buvo viena pažangiausių mokslo įstaigų Sovietų Sąjungoje, norint studijuoti Rytų filosofijas?

Taip, tai – neabejotinai buvo geriausia Sovietų Sąjungos aukštoji mokykla su daugybe puikių Rytų tautų kultūros, filosofijos, religijos, estetikos ir meno specialistų. Jau paskutiniais mokslo metais besimokydamas puikias humanitarinio išsilavinimo tradicijas turinčioje Kauno meno mokykloje suvokiau, kad gautos žinios manęs netenkina, todėl daug laiko praleisdavau Kauno viešojoje bibliotekoje, kuri buvo Donelaičio gatvės ir Vytauto prospekto sankirtoje. Svajojau apie orientalistikos studijas, nes tuo metu mane domino indų, kinų ir japonų kultūros bei meno tradicijos. Kadangi tuomet Lietuvoje nebuvo orientalistikos studijų, siekiant geriausio išsilavinimo, žvilgsnis nukrypo į garsiausią tuo metu Maskvos valstybinį Lomonosovo vardo universitetą.

1968–1973 m., kai studijavau MVU, išsilavinimo sistema, kuri tuo metu vyravo Filosofijos fakultete, buvo stebėtinai liberali. Didelė dalis profesūros buvo grįžusi iš Solovkų priverstinio darbo stovyklos ar kitų GULAG’o archipelago lagerių. Praėję konclageriuose pragaro ratus, mokslininkai nejautė ypatingų sentimentų nei marksizmui, nei sovietinei ideologijai. Dekanas prof. M. Ovsianikovas po kelionių į Vakarus ėmėsi mokymo sistemos liberalizavimo reformų. Vertindamas išsilavinimo universalumą, jis skatino studentus lankytis paskaitose įvairiuose fakultetuose. Tame pat pastate šalia Filosofijos fakulteto buvo Psichologijos fakultetas, o greta – į universiteto sudėtį įėjęs Azijos ir Afrikos institutas. Pradžioje blaškiausi tarp visų šių trijų traukos centrų. Dažnai nueidavau į mūsų fakultete skaičiusio psichologijos prof. Piotro Galperino ir Psichologijos fakultete dekanu buvusio psichologo prof. Aleksejaus Leontjevo įspūdingas paskaitas, nes ir psichologijai visuomet jaučiau potraukį, kuris išliko ir šiandien. Lankydavausi ir Istorijos fakultete, kur paskaitas skaitė unikalus bizantologas prof. S. Averincevas, o Indijos meno istoriją – prof. S. Tiuliajevas.

Tačiau dauguma artimiausių draugų, iš kurių daugelis vėliau tapo garsiais mokslininkais, domėjosi Rytų Azijos kultūros ir mąstymo tradicijomis. Todėl daugiausia laiko praleisdavome Azijos ir Afrikos studijų instituto srautinėse paskaitose, kurias skaitė aukšto lygio indologai, sinologai, japonistai, arabistai. Vienintelė vieta, į kurią mūsų neįleido – kalbų studijos, nes ten buvo dirbama mažomis grupėmis. Dalis mano artimiausių draugų, Filosofijos fakulteto studentai, norėjome lankyti Rytų kalbų užsiėmimus, todėl periodiškai rašėme raštus savo fakulteto dekanui dėl pagrindinių Rytų kalbų įvedimo į fakulteto dėstomų kursų programą ir galiausiai pasiekėme savo – filosofijos studentai galėjo mokytis visas pagrindines Azijos šalių kalbas: kinų, japonų, arabų, sanskritą… Tačiau tuomet aš jau baiginėjau studijas.

Įvairius filosofijos ir kitų disciplinų kursus Filosofijos fakultete mums skaitė garsūs mokslininkai. Pradėjęs studijas savo kursinio darbo vadovu pasirinkau retos humanitarinės kultūros asmenybę prof. Valentiną Asmusą, kurio proseneliai dirbo Vilniaus Universitete. Jis kruopščiai savo ranka taisė mano pirmus darbus ir daug ko mane išmokė. Tiesą sakant, sužavėtas šios plačios humanitarinės kultūros asmenybės, nukreipusios į savo mokytojo, neprilygstamo antikos ir renesanso kultūrų žinovo Aleksejaus Losevo, paskaitas, tarsi kurį laiką balansavau tarp Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų.

Dėka kolegės iš Estijos, poetės Ly Seppel, kuri studijavo turkų kalbą vadovaujama unikalios asmenybės, – armėnų kilmės aukšto lygio turkų dailininko ir profesoriaus Žako Ichmaliano, kuriam 1970 m. padėjau surengti jo tapybos ir grafikos darbų parodą Vilniuje, – susipažinau su pasaulinio garso sinologu, japonistu ir komparatyvistu, Rygoje gimusiu akad. Nikolajumi Konradu. Jis buvo plačios humanitarinės kultūros žmogus, po konclagerių jau nieko nebijantis žmogus. Žinodamas XIX a. Vilniaus Universiteto orientalistikos tradicijas, jis studentus iš Baltijos respublikų skatino nuosekliau domėtis Rytų kultūromis. Bendravimas su juo man buvo labai svarbus ir didžiulė mokykla. Daugiausiai jo paveiktas, jausdamas ilgesį Rytų kultūrai, filosofijai ir menui, aš išvykau studijuoti į Maskvos Universitetą. Iš tikrųjų Nikolajaus Konrado, indologų Aleksandro Piatigorskio ir Semiono Tuliajevo, Rytų Azijos specialisčių Jelenos Zavadskajos, Larisos Pomerancevos, Tatjanos Grigorjevos ir Natalijos Nikolajevos įtakos laukas pasirodė nepalyginamai stipresnis už antikines ir Vakarų studijas. Tolesnei akademinių interesų sklaidai taip pat neabejotiną poveikį turėjo ir tai, kad beveik visi mano artimiausi draugai buvo kilę iš Rytų kraštų arba juos studijavo, kaip, pavyzdžiui, dabar garsūs mokslininkai Rytų filosofijos srityje – Vladimiras Maliavinas, Artiomas Kobzevas, Nuras Kirabajevas.

Kur sovietmečiu Lietuvoje orientalistinis sąjūdis plėtojosi sparčiausiai?

Ankstyvajame orientalistikos formavimosi etape neabejotinai svarbiausiu židiniu buvo Vilniaus dailės institutas (VDI), vėliau pervadintas į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Čia buvo gyvos Kauno meno mokyklos tradicijos, telkėsi Rytų dailės tradicijas vertinantys specialistai, jie buvo autoritetai studentams. Darbas vyko individualiai, vyravo kruopšti atranka į studijas, egzistavo kitokia nei kitur bendravimo kultūra. VDI dar buvo gyvos Kauno nepriklausomos Lietuvos tradicijos, daugiau niekur jos nebuvo tokios galingos – čia viešpatavo J. Vienožinskio, M. Dobužinskio ir L. Truikio mokiniai. Todėl VDI buvo iškiliausias orientalistinių idėjų sklaidos centras, jokia kita institucija negalėjo lygintis su juo. Kita vertus, tai buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje sistemingai buvo skaitomi išsamūs Rytų filosofijos, estetikos ir meno istorijos kursai. Neatsitiktinai orientalistinio sąjūdžio pradžioje būtent čia mezgėsi orientalistų asociacija, vyko svarbiausi renginiai, tik žymiai vėliau, stiprėjant represijoms, padedant akad. V. Mažiuliui, apie 1985 m. orientalistinio sąjūdžio centras palaipsniui pasislinko į Vilniaus Universitetą (VU).

Kokiomis aplinkybėmis ir kada Lietuvoje buvo įkurta Orientalistų asociacija? Kokios buvo pagrindinės asociacijos funkcijos bei veiklos?

Apie tai kolegų prašymu jau esu šiek tiek rašęs viename prieš kokius septynis metus pasirodžiusių savo straipsnių „Orientalistikos atgimimas Lietuvoje (1977–1992): orientalizmo transformacijos į orientalistiką pradžia“. Kai po studijų Maskvos Universitete grįžau į Lietuvą, čia jau aktyviai reiškėsi Vakaruose praūžę įvairūs alternatyvūs į epatažą linkstančių hipių, bitnikų ir kiti orientalistiniai, sumišę su bitlomanijos muzikinės kultūros sklaida, sąjūdžiai. Tuomet jie išplito tarp kūrybinių ir meninių profesijų studentų ir buvo viena labiausiai išplitusių opoziciškumo sovietinei ideologijai raiškos formų. Nors šiuos sąjūdžius partinė nomenklatūra įvairiais būdais bandė užgniaužti, tačiau Kauno meno mokyklos tradicijas saugojanti VDI profesūra į juos žvelgė labai atlaidžiai, o susijusius su tautiškumo apraiškomis dažniausiai skatino ir palaikė. Pats ryškiausias nonkonformistinių orientalistinių sąjūdžių ir hipių bei bitnikų ideologijos klestėjimo periodas buvo maždaug nuo 1971 iki 1985 m.

Dėstydamas įvairius orientalistinius kursus VDI ir turėdamas ryšių su kitų sovietinės imperijos regionų kolegomis, kryptingai pradėjau orientalistinių pajėgų Lietuvoje konsolidacijos procesą; skaičiau viešų Rytų filosofijos, estetikos ir meno istorijos paskaitų ciklus įvairiose institucijose, skirtinguose renginiuose jungiau Vilniuje ir Kaune gyvenusius bendraminčius… Padėjo kelios aplinkybės: man tik atvykus, po mėnesio A. Švėgžda mane pasikvietė į Konarskio gatvėje esančią Vilniaus dailės mokyklą, po to užsimezgė mūsų glaudus bendravimas. Netrukus jį suvedžiau su savo vaikystės draugu S. Geda. Prie manęs, A. Švėgždos, S. Gedos, A. Danieliaus netrukus prisišliejo ir V. Kubilius, kuris tuo metu rašė savo knygos skyrių „Orientalizmas lietuvių literatūroje“. Jis, B. Kuzmickas, B. Genzelis, J. Krikštopaitis, V. Bagdonavičius vėliau labai padėjo daugelio mano orientalistinės pakraipos doktorantų gynimo procesuose.

Kadangi Lietuvoje tuomet nebuvo orientalistikos centrų, susėdę kruopščiai rengėme įvairius ateities planus. Nors pradžioje savo neretai stichiškoje veikloje susidūrėme su daug problemų, tačiau pagrindinį dėmesį skyrėme orientalizmo atgaivinimui ir mokslinės orientalistikos pamatų klojimui šalyje. Mūsų pastangomis vyko įvairūs renginiai, todėl palaipsniui prie asociacijos šliejosi vis daugiau įvairių profesijų ir interesų žmonių: filosofai, dailininkai, rašytojai, teatralai, žurnalistai, vertėjai, įvairūs kultūrininkai. Renginiuose dalyvaudavo ir jaunų įvairių aukštųjų mokyklų studentų. Jau 1977 m. rudenį VDI organizavau pirmą konferenciją ir jai pasibaigus parengėme SSRS Orientalistų asociacijos lietuviškojo padalinio įkūrimo projektą. Prie asociacijos prisijungė Lietuvos tautinių mažumų atstovai M. Bairaševskis, H. Kobeckaitė, R. Firkovičius, broliai M. ir E. Zingeriai bei kiti, kurie su orientalistiniu sąjūdžiu siejo savo tautinių sovietinės ideologijos niveliuojamų tradicijų atgimimą. Netrukus prisišliejo V. Bagdonavičius, L. Broga, V. Narvilas, M. Kontrimaitė, L. Skeivenė ir sumanę fotociklus sovietinėse Azijos respublikose kurti P. Normantas ir V. Luckus.

Formuojantis orientalistų asociacijai, nuo pat pradžių išryškėjo ir vėliau gyvavo du pagrindiniai sparnai – Vilniaus ir Kauno, tarp kurių atstovų nuolatos jautėsi užslėpta konkurencija. Mano padėtis buvo dviprasmiška: nors dirbau Vilniuje, gyvenau Kaune, o kadangi tai mano gimtasis miestas, todėl dažniausiai siekdamas subalansuoti įtakas, kai tik galėjau, palaikiau Kauno flangą. Vilniuje buvę orientalistų sąjūdžio nariai turėjo daugiau autoritetų, institucinių galios ir įtakos centrų. Trintis ir konkurencija dėl įtakos tarp šių miestų atstovų beveik visuomet buvo problema organizuojant Orientalistų asociacijos veiklą. Netikėtai labai aktyviai organizacinio darbo ėmėsi R. Neimantas. Regėdami jo entuziazmą ir aktyvumą 1989 m. steigiamąjį Orientalistų asociacijos susirinkimo organizavimą pavedėme jam. Į steigiamąjį susirinkimą Kaune, kuris vyko Vilniaus gatvėje netoli Rotušės, kaip teigė kai kurie įtakingesni vilniečiai, jie negavo pakvietimo. Todėl įtakingesni asmenys iš Vilniaus nenorėjo pripažinti Neimanto kaip išrinkto steigiamojo susirinkimo pirmininko teisėtumo, tad jam teko atsistatydinti, o valdymas perėjo man, nes aš buvau išrinktas pirmininko pavaduotuoju. Netrukus suaktyvėjus asociacijos veiklai plėtėme veiklą kituose Lietuvos miestuose, kuriuose siekėme suburti žmones ir įkurti aktyviai funkcionuojančius asociacijos padalinius.

Kokios sudėtingiausios problemos iškildavo Orientalistų asociacijos veikloje?

Tie, kurie užsiiminėjome Orientalistų asociacijos kūrimu ir veikla, nuolatos jautėme „kompetentingų organų“ priežiūrą. Tai rodė įvairių į orientalistus nepanašių žmonių pasirodymai renginiuose, provokaciniai klausimai renginiuose, konferencijose, kai kurių neaiškios kilmės žmonių entuziastingas veržimasis į valdymo organus, nuolatos kylantys sunkumai organizuojant renginius ir daugybė kitų dalykų… Kai vasarą keliems mėnesiams išvykdavau į Buriatiją, grįžęs pastebėdavau, kad namuose knygų spintose trimis eilėmis sudėtos kišeninio formato knygos užsienio kalbomis, kurias visada rūšiavau pagal tam tikrą sistemą, būdavo perdėtos kitaip. Saugumiečiai, tikriausiai, ne kartą rausėsi mano bute esančiose knygų spintose… Tas knygas, kurias jaučiau pavojinga laikyti namuose, slėpdavau kitur, stengdavausi išvažiuodamas namuose nelaikyti. Ideologinė kontrolė ir spaudimas tolydžio stiprėjo, tačiau vyko ne tik psichologinio spaudimo, tačiau ir orientalistinio sąjūdžio diskreditavimo kampanija.

Dažniausiai tai buvo daroma rafinuotai: siunčiant signalus per administracijos organus, „auklėjant“, stabdant akademinės karjeros procesą, išstumiant į paribius, užsiundant įvairias tikrinimo komisijas… Labai radikalių priemonių dažniausiai nebūdavo imamasi, tačiau kartais nenuolankesni žmonės būdavo brutaliai nušalinami nuo užimamų pareigų, taip laužant jų likimus. Taip buvo su S. Geda, A. Uždaviniu ir kitais. Didžiausi sunkumai prasidėjo pačioje 1982 m. pabaigoje. Tai – išbandymų tarpsnis, kai daugelis anksčiau aktyviai dalyvavusių Orientalistų asociacijos veikloje atsargesnių žmonių pasitraukė, jų renginiuose jau nebematėme… Tačiau greta manęs liko nepajudinamas radikalusis asociacijos sparnas – A. Danielius, S. Geda, A. Švėgžda, V. Kubilius, akad. V. Mažiulis, A. Uždavinys, – kurie tikrai išliko savimi ir spaudžiami nesilankstė. Situaciją kiek gerino stiprėjanti įvairiose institucijose dirbusių filosofų parama, kurie aktyviai įsijungė į organizuojamas Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijoms skirtas didžiules konferencijas.

Tibeto piemenims

Algimantas Švėgžda. Tibeto piemenims (popierius, akvarelė, 36,5 x 51, 1991)

Šioje vis grėsmingesne Orientalistų asociacijai tampančioje situacijoje S. Geda ir V. Kubilius pasiūlė formaliu asociacijos pirmininku, savotišku bangolaužiu padaryti nesilankstantį valdžiai akademiką Vytautą Mažiulį. Tai buvo išmintingas ir toliaregiškas sprendimas, kuris padėjo mums išslysti iš stiprėjančios priežiūros VDI ir 1985 m., perkėlus dalį renginių į didesnį Vilniaus Universitetą, kartu išplėsti akademinį asociacijos veiklos srautą. Tam jau buvo įdirbis, kadangi, padedant B. Genzeliui, B. Kuzmickui, R. Pavilioniui, R. Ozolui, V. Bagdonavičiui, A. Juozaičiui ir kitiems, pradėjome rengti didžiulio masto komparatyvistinės filosofijos ir kultūrologijos konferencijas „Rytai – Vakarai“. Formaliai jas organizavo VU Filosofijos ir logikos katedra, tačiau kadangi turėjau užmezgęs daug kontaktų ir asmeniškai pažinojau daug garsių šios srities mokslininkų, pirmoje konferencijoje aktyviau reiškiausi Organizacinio komiteto sudėtyje, sudarinėjau pagrindinių kviestinių svečių sąrašus. Tačiau kai įsiplieskė skandalingų su A. Uždaviniu susijusių istorijų šleifas, man intensyviausių puolimų metu teko laikinai pasitraukti į šešėlį.

Ar šios represijos palietė Jus ir Jūsų artimiausią aplinką?

Taip, tuo metu jos palietė ne tik mane, tačiau ir daugelį artimiausių draugų bei mokinių Lietuvoje ir už jos ribų. Spaudimas orientalistiniame sąjūdyje dalyvaujantiems žmonėms ir ideologinė priežiūra buvo jaučiama visą vėlyvą sovietmetį, tačiau pats nuožmiausias buvo po L. Brežnevo mirties ir naujų Komunistų partijos lyderių J. Andropovo ir po jo sekusio K. Černenkos į valdžią atėjimo laikotarpis, kai nuo 1982 m. pabaigos ideologinio spaudimo vilnijančios bangos tęsėsi iki pat antroje 1985 m. pusėje prasidėjusios M. Gorbačiovo „perestroikos“. Beveik visi mano artimiausi draugai, kurie gyveno Maskvoje, Leningrade, Tartu, tarp kurių cirkuliavo samizdato literatūra, vienaip ar kitaip nukentėjo – saugumas pradėjo ne tik stipriau mus sekti, tačiau ir didinti psichologinį spaudimą.

Tuomet mano monografija ir vienas po kito siunčiami straipsniai beviltiškai užstrigo įvairiuose leidiniuose, pavyzdžiui, vien filosofijos žurnale „Problemose“ jų susikaupė ne vienas. Lietuvoje neturėjau galimybės spausdintis, nors per pažįstamus mokslininkus pavykdavo išspausdinti straipsnius solidžiuose Maskvoje išeinančiuose leidiniuose, kuriuos redagavo pažįstami nonkonformistinės pakraipos mokslininkai. Ten buvo daug daugiau leidinių, todėl perduodant tekstus traukiniais, o ne siunčiant paštu buvo sunkiau viską represinėms struktūroms kontroliuoti.

Dėl savo veiklos Orientalistų asociacijoje, išskirtinio dėmesio Rytų filosofijai ir estetikai, mano paskaitų turinio neatitikimo programoms ir oficialios ideologijos reikalavimams, pastarąsias viena po kitos tikrino įvairios komisijos. Visas tikrinusių mano paskaitas komisijų išvadas, kurios ne visuomet buvo viešinamos, tyliai perduodavo partkome mašinėle jas spausdinusi nusivylusi komunistiniais idealais J. Meiluvienė, kurią bičiulis architektas V. Brėdikis pagrįstai vadino „mūsų žmogumi“.

Labiausiai nukentėjo mano artimiausi studijų Maskvos Universiteto Estetikos katedroje bičiuliai – iš Uzbekistano kilęs Jurijus Čertinas, kuris buvo labai jautrus ir pažeidžiamas, todėl jį, kaip ir silpnos sveikatos leningradietį Isaaką Varšavskį su nedidele kuprele, visuomet kiek galėjau, globojau. Mus ir grupelę artimiausių draugų Maskvoje siejo ne tik akademiniai interesai, dėmesys Rytų kultūroms, jų mąstymo, estetikos, meno tradicijoms, tačiau ir aistringas klasikinės muzikos plokštelių kolekcionavimas bei knyginės kultūros pasaulis.

Po to kai Jurijus buvo priverstas trauktis iš Kuibyševo universiteto; per savo bičiulius estus įtaisiau jį dėstyti filosofines disciplinas Tartu universitete. Netrukus įvairiapusiškai išsilavinęs, empatiškas ir darbštus Jurijus pradėjo vadovauti Tartu universiteto jaunųjų mokslininkų draugijai. Kai prasidėjo represijos prieš garsiąją Tartu J. Lotmano semiotikos mokyklą ir šio universiteto mokslinių darbų Ученые записки Тартуского университета („Tartu universiteto mokslo darbai“) leidinį, kuriame daug spausdinosi Rusijoje cenzūruojami nonkonformistinės pakraipos orientalistai; jis tapo viena pagrindinių tuometinių represijų aukų. 1985 m. birželio mėnesį įvykusio Tartu universiteto Mokslo tarybos posėdyje dėl ideologinių nukrypimų Jurijus buvo nušalintas nuo pedagoginio darbo ir dirbo jį priglaudusios bažnyčios kiemsargiu. Vėliau jau atgimimo metais Jurijus atsiuntė man estišką laikraštį Edasi rusų kalba, kuriame buvo atspausdintos visos susidorojimo su Tartu semiotikų mokykla ir su juo pačiu posėdžio stenogramos. Skaitant tuos tekstus vaizdas susidaro klaikus, nes tarp tų, kurie gelbėdami savo kailį „skandino“ ir „linčiavo“ Jurijų, buvo mokslo pasaulyje gerai žinomos asmenybės.

Panašaus likimo tuo pačiu metu sulaukė ir kitas mano artimiausias bičiulis MVU Estetikos katedros auklėtinis, kuris po studijų baigimo dėstė estetiką Leningrade – Isaakas Varšavskis. Jis buvo aistringas knygininkas, turėjęs gausybę įvairiausių samizdato leidinių. Jį palaipsniui šalino iš universiteto, vėliau pedagoginio instituto, o galiausiai ir iš technikumo. Jis buvo ne tik puikus estetikos specialistas, bet ir talentingas poetas. Kai įsibėgėjo jo ideologinis spaudimas, atvykus jam pasisvečiuoti į Vilnių ieškojome būdų, kaip jam padėti išgyventi. Tuomet S. Geda patarė kreiptis pagalbos pas E. Mieželaitį. Paklausėme jo patarimo. E. Mieželaitis tuomet šiltai priėmė mus abu dabartiniuose Seimo Rūmuose ir parašė puikų atsiliepimą apie Isaako eiles su rekomendacijomis spausdinti. Tai kurį laiką Isaakui garantavo ramesnį gyvenimą, tačiau vėliau, praradęs paskutinį pedagoginį darbą, buvo priverstas emigruoti. Apie kitų Rusijoje likusių draugų likimus dėl savaime suprantamų priežasčių dabar negaliu išsiplėsti. Tik galiu pasakyti, kad vienas gabiausių žmonių iš mūsų knygininkų ir klasikinės muzikos mylėtojų ratelio, tuo pačiu metu kaip ir aš, beviltiškai įstrigo su disertacija ir netikėtai pasišventė filosofijos istorijos dėstymui Maskvos Sergijaus Lavros stačiatikių dvasinėje akademijoje. Man aptariamu laikotarpiu gyvenimą apsunkino ir įsiplieskusios nesibaigiančios istorijos su mano mylimiausiu reto talento mokiniu A. Uždaviniu.

Kokios tai buvo istorijos, susijusios su Kaune gerai žinomu profesoriumi A. Uždaviniu?

Daugelis šios išskirtinio talento sunkiai tramdomos asmenybės gyvenimo puslapių jau yra aprašytos įvairiose jam skirtose knygose ir straipsniuose. Pirmiausia turiu omenyje jo audringų studijų VDI periodą, kai jis iškabino trispalvę traukinyje, vykstančiame iš Druskininkų į Vilnių, kur greta surado jo ir daugybės kitų pirštų antspaudus, tačiau, kadangi antspaudų buvo daug ir įvairių, jo kaltės negalėjo įrodyti. Kitas „antitarybinis poelgis“ įvyko studentų mokslinės konferencijos metu. Jo pirmasis pranešimas turėjo pradėti konferenciją ir, kaip tuomet buvo įprasta, jis turėjo perskaityti ritualinį pašlovinimą paskutiniam SSKP suvažiavimui. Uždavinys, pasižiūrėjęs į jam įteiktą tekstą, numetė jį prieš pilną salę žmonių ir garsiai pasakė: „Apie šitą tarybinį šlamštą aš nekalbėsiu.“ Po šio įvykio jį iškart pašalino iš Dailės instituto, o aš jį, išmestą studentą bei savo mylimiausią mokinį, tyliai su Lietuvos delegacija išvežiau į Visasąjunginę estetikos olimpiadą Gruzijos sostinėje Tbilisyje…

Nuo pirmo kurso daug su A. Uždaviniu individualiai dirbau, mačiau, kad jis labai gabus ir nepaprastai darbštus atlapaširdis dzūkas, todėl norėjau jam visapusiškai padėti. Toje Visasąjunginėje estetikos olimpiadoje Gruzijoje jis pasirodė puikiai ir milžiniška persvara laimėjo pirmą vietą. Šis olimpiados laimėjimas pagal nuostatas užtikrino teisę laureatui be egzaminų laikymo įstoti į Estetikos doktorantūrą bet kurioje pasirinktoje šalies aukštojoje mokykloje. Tačiau prieš pat oficialų apdovanojimą trys delegacijos įteikė organizaciniam komitetui pareiškimus, kuriuose mes abu su A. Uždaviniu buvome apkaltinti ideologiniais nukrypimais.

Tik ką Tbilisyje buvau davęs interviu, kuriame gyriau Gruzijos pilių ir šventyklų restauravimo darbus ir kritikavau tuomet šlovinamo dailininko Iljos Glazunovo sentimentalius šovinistinius paveikslus, kuriuos tuo metu eksponavo mieste. Tai vėliau kitų delegacijų atstovai panaudojo kaltinimams prieš mane. Tačiau Estetikos olimpiados organizacinio komiteto nariai gruzinai, suprasdami susidariusios situacijos komplikuotumą, suformavo ekspertų komisiją. Jai vadovavo Filosofijos instituto direktorius, kilęs iš garsios gruzinų kunigaikščių giminės, žinomas filosofas, Gruzijos filosofijos instituto direktorius akad. Niko Čavčavadzė ir Gruzijos Menotyros instituto direktorius akad. Vachtangas Beridzė, kuriems esu nepaprastai dėkingas, nes jie tokiu sudėtingu laikotarpiu mane su A. Uždaviniu išgelbėjo iš susidariusios pavojingos padėties.

Ekspertų komisijos pirmininkas akad. N. Čavčavadzė pareiškė, kad „per daugiau nei 30 metų savo pedagoginio darbo nebuvo susidūręs su tokiu grynu, nuostabiu ir talentingu tekstu, kokį parašė A. Uždavinys, todėl jis nusipelno ne tik pirmos vietos, bet ir visokeriopo rūpesčio tolesniu šio reto talento jauno žmogaus likimu“. Po oficialios apdovanojimo procedūros N. Čavčavadzė demonstratyviai pasirašė rekomendacijas į Maskvos Lomonosovo universiteto, Leningrado universiteto Estetikos ir Tartu universiteto Filosofijos katedras. Nepaisant to, kai grįžome į Lietuvą, A. Uždaviniui ir man prasidėjo sudėtingiausias gyvenimo tarpsnis, nes jo, po nuskambėjusių kaltinimų antitarybiškumu ir skandalingo išmetimo iš VDI, niekas nenorėjo priimti į darbą. Jis tuomet labai skurdo ir vertėsi kaip išgalėdamas.

Kokias sovietinės valdžios represijas patyrėte?

Tų epizodų buvo daug ir įvairių, tačiau atsakant į šį klausimą, tikriausiai vėl reikia grįžti į tuos nuožmiausius 1984 ir 1985 m., kai viena po kitos mano paskaitas tikrino įvairios komisijos ir jau jaučiau, kad veiklos ratas siaurėja, kadangi, kaip ir mano artimiausi draugai, su kuriais nuo studijų laikų keičiausi literatūra, jaučiau, kad esu tarsi po padidinamuoju stiklu. Tai supratau ir per įvairias, ypač visuomenei skaitomas paskaitas, susitikimus su kolegomis, girdėdamas periodiškai užduodamus keistus, o kartais ir atvirai provokacinius klausimus. Tuo metu mano skaitomus paskaitų kursus VDI pradėjo lankyti iš pašalies atėję du jauni žmonės, vėliau tapę Sąjūdžio lyderiais. Vienas iš jų, vėliau labai garsi asmenybė, mane stebino savo lankymo uolumu visuose mano skaitomuose paskaitų kursuose ir net siauruose specialiuose kursuose. Seniai pastebėjau, kad dažniausiai studentai auditorijose stabiliai sėda į tas pačias vietas. Kartą toje auditorijos vietoje, kur vienas jų paprastai sėdėdavo, baigiantis paskaitai išeinantys studentai pastebėjo ant suolo paliktą mažytę raudoną kasetę ir perdavė man. Jau kitą savaitę viešinau skelbimus, klausiau, kas užmiršo, tačiau niekas neatsiliepė… Tik po gero pusmečio suradau tokį aparatą ne Lietuvoje, nes niekur Vilniuje tuomet nebuvo tokių mažų kasečių perklausymui skirtų aparatų. Kasetėje buvo įrašytos mano paskaitos su labai keistai aido iškraipytu balsu. Klausant susidarydavo keistas nuasmenintas įspūdis, nes netgi savo balso negalėjau pažinti.

Tuomet jau buvau beveik parengęs savo habilituoto daktaro disertacijos tekstą, tačiau beviltiškai užstrigęs su savo monografijos leidimu. Periodiškai po kiekvieno mano pareiškimo, adresuoto tektoriui dėl docento vardo gavimo, prašymas VDI Mokslo taryboje būdavo atmetamas formaliai aiškinant, kad „nėra laisvų docento vietų“. Taip susidūriau tarsi su užburtu ratu, nes neturėdamas docento vardo, pagal tuometinius akademinius reikalavimus negalėjau pradėti visų habilituoto daktaro disertacijos gynimui būtinų procedūrų.

Per eilinį VDI Mokslo tarybos posėdį dėl docento vardo suteikimo, tarybos narys kaligrafijos specialistas Albertas Gurskas netikėtai parašė rektoriaus vardu prašymą, kuriame atidavė man savo turimą einančio docento pareigas vietą ir paprašė Mokslo tarybos narių iškart svarstyti tiek kartų atidedamą mano docento vardo suteikimo klausimą (netrukus po šio poelgio A. Gurskas buvo pašalintas iš katedros vedėjo pareigų).

Netikėtai susidarius tokiai situacijai, rektorius buvo priverstas apnuoginti tikrąsias mano docento vardo, monografijos ir disertacijos gynimo procedūrų stabdymo priežastis. Jis Mokslo tarybos nariams paaiškino, kad tikroji ir pagrindinė docento vardo suteikimo stabdymo priežastis yra mano paskaitose studentams išsakomos ideologiškai kenksmingos idėjos, neleistinų knygų platinimas, kenksminga orientalistinė veikla ir ypač tariamas ryšys su tuomet skandalinga kvaziorientalistinės sektos istorija. Iš tikrųjų 1985 m. vasario mėnesį pačiame Vilniaus centre mįslingomis aplinkybėmis buvo žiauriai nužudytas garsus aktorius, karatė meistras Talgatas Nigmatulinas, apie ką tada rašė visi laikraščiai.

Gindamasis nuo pateiktų kaltinimų, aš pareiškiau, kad mano skleidžiamų per paskaitas idėjų ideologinį kenksmingumą reikia įrodyti, o T. Nigmatulino nepažinojau ir su juo susijusia sekta niekuomet neturėjau jokių reikalų. Todėl tokie abstraktūs man metami kaltinimai yra grubus ir tendencingas šmeižtas, norint dirbtinai stabdyti mano mokslinę veiklą. Po mano atsakymo kilo šurmulys… Pasipiktinę Mokslo tarybos darbu mane atvirai palaikė – architektas prof. Vytautas Brėdikis, tapytoja prof. Sofija Veiverytė ir paprastai tylus skulptorius prof. Gediminas Jokūbonis. Kilus baisiam triukšmui, posėdis buvo nutrauktas be jokių sprendimų… Šis skandalas ir atvirai išsakyta man vyresniųjų autoritetingų kolegų parama tuomet man labai padėjo. Tačiau tai tik buvo kulminacijos pradžia, kadangi ši istorija netrukus turėjo tąsą.

O kas šiame psichologinio teroro procese vyko vėliau?

Netrukus telefono skambučiu, pretekstu dėl Estetikos olimpiadoje Tbilisyje įvykusio skandalo su A. Uždaviniu, buvau iškviestas į Ministeriją, kur mane iš Visuomeninių mokslų skyriaus nukreipė į 13 kabinetą. Ten lediniu balsu prisistatė ministro patarėjas ideologiniais klausimais saugumo papulkininkis Svirinavičius (nežinau, ar tai tikra jo pavardė, tačiau jis tikrai tokia prisistatė). Ant stalo gulėjo padėtos man jau gerai pažįstamos raudonos kasetės, VDI pedagogikos specialybės neakivaizdininkų samizdatu išleisti ir pabraukyti ryškiomis spalvomis stori mano visų skaitomų paskaitų mašinėle surinkti ir tvarkingai įrišti kursai. Taip pat ant stalo buvo demonstratyviai padėtas į bylą panašus kartoninis aplankas su mano pavarde.

Papulkininkis pokalbį pradėjo nuo kietos psichologinės atakos. Aš tuomet prie įvairių psichologinio spaudimo ir „auklėjimo“ procedūrų įvairiuose kabinetuose tuomet jau buvau pripratęs ir įgijęs šiokį tokį imunitetą. Kita vertus, mėginimas daryti man psichologinį spaudimą manyje dažniausiai iššaukia priešingą reakciją. Šis nenuolankumas santykiuose su bet kokios valdžios struktūromis visais laikais kėlė man daugybę problemų. Tačiau giliai į pasąmonę įsismelkusias mokytojų diegtas nonkonformistines daoizmo gyvenimo filosofijos nuostatas, netgi suvokiant gresiančius pavojus, nepaprastai sunku yra pakeisti.

Papulkininkis pradėjo, kad „buvau stažuotėje Prancūzijoje, galėjau pamatyti pasaulį, tačiau vis tiek stinga sveiko proto, skleidžiu svetimas antitarybines idėjas, platinu ydingas knygas, užkrečiu studentus įvairiomis rytietiškomis fanaberijomis, o istorija su A. Uždaviniu jau peržengia visas dėstytojui leistinas ribas“… Ir tiesiai pareiškė, kad „priėjau liepto galą, nematysiu jokios savo monografijos, habilituoto daktaro disertacijos gynimo ir būsiu nušalintas nuo pedagoginio darbo“ (pakartojo beveik tą patį, ką neseniai buvau girdėjęs VDI). Situacija iš tikrųjų buvo nemaloni, nes jau žinojau apie lygiagrečiai vykstančias Jurijaus Tartu, Isaako Leningrade ir kitų draugų Maskvoje istorijas. Neseniai buvau palaidojęs Tėvą, todėl manęs šie gąsdinimai nesuglumino. Tiesiai pasakiau: „Jūs man jau nusibodote ir seniai svajoju išvykti į Veisiejus prie mylimų ežerų, miškų ir ten laisvai kaip paukštis gyventi meškeriodamas.“ Jis grubiai nusikeikė rusiškai, paminėjo vieno lietuvių mokslininko taip pat su sustabdyta habilitacija pavardę, kuris, jo žodžiais tariant, „pagaliau pakluso sveiko proto balsui“. Ta pavardė prasidedanti „A“ raide jam tikriausiai asocijavosi su manąja ir mūsų nemalonus pokalbis tuo baigėsi. Nuotaika po tokio „dvasingo“ dialogo, aišku, buvo slogi. Suvokdamas situacijos rimtumą ir nežinodamas, kaip susidariusioje padėtyje elgtis, paskambinau vienam aukštas pareigas užimančiam kolegai iš VU, su kuriuo neseniai kartu rengėme didžiulę konferenciją ir normaliai bendravome, tačiau po mano dialogo turinio ministerijoje persakymo sekė ilga pauzė… Supratęs, kad toliau kalbėti beprasmiška, padėjau telefono ragelį.

Nerimo kupinas laukiau, kaip toliau rutuliosis ši istorija, kada bus eilinis mano ideologinio auklėjimo spektaklis ir išeis įsakas dėl nušalinimo nuo pedagoginio darbo. Tačiau keisčiausia, kad po šio mano apsilankymo ministerijoje visos griaudėjusios paskutinius metus audrų kanonados prieš 1985 m. vasarą netikėtai pasibaigė, nurimo… Galbūt tai, kas su manimi ministerijoje įvyko, buvo įprastas saugumiečių „profilaktinis pagąsdinimas“ ar „smegenų praplovimas“. Tačiau, tikriausiai, pagrindinė priežastis buvo kita, nes tuoj pat po šio pokalbio į valdžią atėjo M. Gorbačiovas, plito jau kitos liberalios „glastnost“ idėjos ir nepaprastai greitai keitėsi psichologinis klimatas sovietinėje imperijoje. Tikriausiai todėl kiek vėliau nei mano bičiuliai praėjęs tas pačias psichologinio teroro procedūras, išvengiau žadėto nušalinimo nuo pedagoginio darbo ir jų likimo.

Retrospektyviu žvilgsniu žvelgdamas į savo studijų laikų nonkonformistinės pakraipos bičiulių ratą, dažnai susimąstau, kaip skirtingai susiklostė jų likimai. Tie, kurie pasinėrė į mokslą visa galva ir nedemonstravo tikrųjų savo požiūrių, atkakliai yrėsi pasirinktu keliu, pasiekė moksle daug, kiti – neslepiantys savo pažiūrų, netgi būdami labai gabūs, dažniausiai užstrigdavo su disertacijomis, mokslo vardų gavimu, knygų skelbimu, buvo žingsnis po žingsnio išstumiami į akademinio pasaulio paribius. Dar kiti neretai gelbėdavosi santuokomis su užsienietėmis ir taip išvykdavo už šios geležinį narvą primenančios imperijos ribų, tačiau reto iš jų likimas svetur susiklostydavo sėkmingai. Tačiau labiausiai mane stebino kai kurių sovietinį terorą patyrusių žmonių tiesiog neįtikėtinos pasaulėžiūrinės metamorfozės, kai iš nonkonformistinių ir humanistinių ilgainiui pereidavo į atvirai reakcingas pozicijas.

Kokias išvadas padarėte iš tų skaudžių istorijų?

Daugelį dalykų, kurie iš tikrųjų slypėjo už šių skaudžiausių 1983–1985 m. istorijų, auklėjimo ir psichologinio spaudimo scenarijų, perpratau tik tada, kai VDI galingai išsiskleidė atgimimo procesas, kuriame su savo bičiuliu Vytautu Brėdikiu buvau vienas iš lyderių. 1987 m. mūsų ir kitų bendražygių pastangomis po ilgų kovų įvyko radikalus perversmas ir pirmiausia buvo priversta atsistatydinti pagrindinis ideologinis VDI ramstis, subtili psichologė, vadinama „geležine partorge“, o po metų ir rektorius. Tuomet man VDI prorektorius Keramikos katedros vedėjas prof. J. Adomonis perdavė rektoriaus seife saugotas per kelias dešimtis mano ideologinius nukrypimus ir nusikaltimus demaskuojančius rektoriui rašytus „sąmoningų kolegų“ anoniminius skundus. Beveik visuose juose buvo „pilietiškai“ informuojama, ką „ydingo ir neatitinkančio tarybinei tikrovei“ konkrečioje vietoje aš pasakiau. Pagal tai, kas tuose anoniminiuose skunduose buvo detaliai aprašyta apie mano platintas A. Solženycino „Gulago archipelago“ ar mano MVU buvusio logikos profesoriaus A. Zinovjevo užsienyje leistą aštrų antitarybinį pamfletą „Žiojinčios aukštumos“ („Zijajuščije vysoty“) ir kitas knygas, žinodamas, kam jas buvau davęs skaityti, nesunku buvo nustatyti ir šių „sąmoningų geradarių“ autorystes.

Įdėmiau pažvelgus į šių „sąmoningų tarybinių piliečių“ iškraipytu raštu rašytus tekstus ne taip sunku buvo nustatyti daugelio iš jų autorius. Tai buvo vieni skaudžiausių tuometinių gyvenimo pasišlykštėjimo jausmus iššaukiančių patirčių, kurios mane ilgai psichologiškai slėgė… Dažniausiai tų tekstų autoriais buvo ne ideologiniu požiūriu nepajudinami žmonės, tačiau „šilčiausi“ bei „mieliausi“ bendraujantys žmonės…

Prasidėjus atgimimui, būtent jų „nosys pirmiausia pasisuko pavėjui“ ir jie garsiausiai šaukė patriotinius šūkius, aistringai mušdami į krūtines kalbėjo apie savo begalinę meilę Lietuvai… Kelis metus po tų anoniminių laiškų gavimo mane persekiojo nykus pasibodėjimo jausmas ir nuo tada visiškai nustojau dalyvauti korporatyviniuose renginiuose. Tiesą sakant, VDI rektorius, kurį po galingos atgimimo bangos daugelis (ir aš dabar atvirai prisipažįstu klydęs) laikėme reakcionieriumi, tikrovėje pasirodė besantis daug padoresnis žmogus nei mes tuomet galvojome, nekalbant jau apie minėtus „didžiausius šiaudinius patriotus“… Iš tikrųjų žmonių ir daiktų tikrąją vertę galime pažinti tik ribinėse situacijose ir turint daugiau patikimos informacijos. Juk rektorius, puikiai žinodamas mano labai pažeidžiamą situaciją, tuos anoniminius laiškus saugojo savo seife. Jei būtų juos perdavęs saugumo organams, mane tikriausiai jau seniai būtų nušalinę nuo dėstymo, tačiau jis net mums jau atvirai konfrontuojant taip nepasielgė…

Po šios karčios patirties supratau, kad pagal išorinius požymius, užimamas pareigas, veiklos sritį, priklausomybę konkrečiai socialinei grupei ar idėjinei krypčiai niekuomet nereikia skubėti žmonių teisti, nes ne visuomet gali įsiskverbti į jų vidinį pasaulį, o nežinant konkrečios situacijos ir daugybės detalių, dažnai neįmanoma adekvačiai suvokti tikrųjų kitų elgesio motyvų. Kita vertus, kiekvieno konkretaus žmogaus yra skirtingi etiniai kriterijai, tautinio ir kultūrinio angažuotumo, padorumo jausmas ir vertybių sistemos, įskiepytos šeimoje. Nuo tol pradėjau įdėmiau žvelgti į pavydžius konformistus, slepiančius savo tikruosius požiūrius, bestuburius, perdėm „šiltus“ ir „lipšnius“ žmones, ypač be ypatingų skrupulų siekiančius karjeros…

Iš tikrųjų VDI vėlyvajame sovietmetyje buvo vienas pagrindinių ir pirmųjų atgimimo ir kovos dėl laisvės židinių. Po partokratinių struktūrų nuvertimo 1967 m. iš VDI laisvėjimo procesas natūraliai persikėlė į Dailininkų sąjungą, kurios nariais buvo dauguma instituto dėstytojų. Tuomet savo akimis pamačiau, kad tie, kurie anoniminiuose laiškuose kaltino mane antitarybine veikla ir ideologiniais nukrypimais, pradėjo mušdami sau į krūtinę ir garsiausiai skelbti patriotinius lozungus. Man tai buvo skausmingas praregėjimas, kadangi susidarė įspūdis, jog dalis aktyviai įsiliejusių į Sąjūdžio veiklą žmonių ir siekusių jį kontroliuoti anksčiau buvo dirbę sovietinėms spectarnyboms, todėl ilgainiui matydamas šias veidmainystės apraiškas, kamavausi abejonėmis, o po pirmojo sūnaus Andriaus žvėriško nužudymo Vilniaus centre („Vakarinėse naujienose“ rašė, kad tai padarė sukarintos organizacijos „Ščit“ („Skydas“) nariai), keisdamas prokurorus mėginau aiškintis aplinkybes, tačiau Lietuvoje buvo sovietinė kariuomenė ir visi bijojo liudyti. Šis sukrėtimas buvo labai stiprus, todėl ilgam nusišalinau nuo visuomeninio gyvenimo ir, norėdamas užsimiršti, visa galva pasinėriau į daugelio savo knygų rašymą.

Psichologiškai tuomet iš tikrųjų man buvo labai sunku bendrauti su kai kuriais tuomet iškilusiais mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo lyderiais. Esu visiškai įsitikinęs, kad kai tik bus paskelbti dabar įslaptinti to laikotarpio dokumentai, mūsų visuomenė sužinos daug netikėtų dalykų. Sovietinės imperijos vadovai, mėgindami demokratizuoti visuomenę, išleido laisvės džiną iš butelio ir kai mėgino jį suvaryti atgal ar pilnai kontroliuoti visuomenės demokratizacijos procesą, to jau padaryti nebesugebėjo, nes daugybė žmonių pajutę laisvės ilgesį nebenorėjo jau gyventi kaip anksčiau, tarsi beždžionės uždarytos geležiniame sovietiniame narve. Kita vertus, tokiomis rafinuotomis politinėmis manipuliacijomis ir mūsų tikro išsilaisvinimo iš sovietmečio ideologijos stabdymu pavyko dalyje Lietuvos žmonių ilgainiui suformuoti sovietmečio nostalgiją ir pristabdyti būtinas socialinio ir kultūrinio gyvenimo reformas.

Toje vėlyvoje sovietmečio tikrovėje žmonių elgesyje buvo tokių neįtikėtinų ideologinių virsmų, kuriuose taip glaudžiai susipynė daugybė skirtingų sunkiai suderinamų dalykų, kad labai sunku nutiesti aiškias skiriamąsias etines linijas. Pastebėjau, kad drąsiausi ir patys padoriausi yra tie žmonės, kurie nemėgsta garsių šūkių ir dažniausiai yra kuklūs. Tuo akivaizdžiai įsitikinau, kai po sausio 13-osios žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto bandėme Panevėžyje organizuoti televizijos tiltą su demokratinėmis Rusijos jėgomis ir informuoti apie tai, kas iš tikrųjų darosi Lietuvoje.

Ar galite plačiau paaiškinti, kas tai buvo per renginys?

Tai buvo virtinė įvykių, sekusių vos keletą dienų po lemtingų 1991 m. sausio 13 d. žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto. Dar prieš kokius penkis metus iki tos lemtingos Lietuvai dienos aktyviai bendradarbiavau su Panevėžio Miltinio teatru, skaitydavau įvairius orientalistinius paskaitų ciklus, apie Rytų tautų daoizmo, čan, dzen filosofiją, japonų Noh, Kabuki teatrus, rytietiškus aktorių rengimo, susikaupimo prieš spektaklį, atsiribojimo nuo išorinio pasaulio metodus ir pan., padėdavau atrinkinėti jaunus pretendentus į aktorius į prie teatro veikusią jaunųjų dramos mylėtojų studiją, todėl turėjau Panevėžyje daug pažįstamų teatralų ir menininkų.

Tuoj po sausio 13 d. per Rusijos televizijos kanalus buvo parodytas melagingas garsaus rusų žurnalisto A. Nevzorovo sukurptas reportažas, kuriame mitiniai „lietuviški tankai“ puola vargšus sovietų karius. Reikėjo kažkaip reaguoti ir stabdyti šią Lietuvos laisvės siekiams labai pavojingą dezinformaciją… Taip gimė sumanymas organizuoti televizijos tiltą tarp Panevėžio ir Leningrado, siekiant paskleisti Rusijoje tiesą apie sovietinės kariuomenės daromus nusikaltimus Lietuvoje. Praslinkus dienai ar dvejoms po sovietų kariuomenės Vilniaus televizijos bokšto užgrobimo, vis susiskambindavau su panevėžiečiais. Dabar tiksliai negaliu pasakyti, tačiau ar Panevėžio teatro, ar vietos televizijos studijos režisierius paskambino man ir pakvietė dalyvauti laidoje bei kartu paprašė skubiai surasti garsių Lietuvos žmonių, kurie sutiktų dalyvauti televizijos tilte su Leningrado studijoje esančiais demokratinių pažiūrų žmonėmis.

Buvo tikra žiema ir aš tuomet skubiai apskambinėjau daugelį pažįstamų Sąjūdyje dalyvavusių žmonių. Padėtis iš tikrųjų buvo labai grėsminga ir daugelis tuomet laukė represijų ir suėmimų, todėl šioje ribinėje situacijoje įkalbinėjant gerai jautėsi daugelio kitoje telefono ragelio pusėje esančių žmonių reakcija. Tikriausiai negalima jų teisti, kad tokioje situacijoje jie atsisakinėjo. Kadangi autobusai nevažinėjo, iki Panevėžio vykau vienas pakeleivingomis mašinomis kokias 5–6 valandas. Kelyje į Panevėžį keliose vietovėse buvo tankai, BTR’ai ir kariai, kurie tikrino dokumentus. Panevėžio TV studijoje suradau kolegas, kurie dalyvavo televizijos tilte su Rusijos demokratinės visuomenės lyderiais Leningrade, tarp kurių, kiek pamenu, buvo A. Sobčiakas, G. Starovoitova, aktorius O. Basilašvilis. Laidoje kartais išnykdavo vaizdas ar garsas, tačiau šis ir kiti viešinimo darbai nenuėjo veltui. Rusijoje, Maskvoje ir Leningrade, prasidėjo milžiniškos demonstracijos, smerkiančios kraujo praliejimą Vilniuje, kurios neabejotinai turėjo įtaką stabdant smurtą Lietuvoje… Labai norėtųsi dabar, praslinkus tiek metų, pamatyti tą TV laidą ir išvysti tuos įvykius bei buvusią atmosferą iš šalies…

Ar tiesa, kad sovietmečiu Kaune daugiausiai Rytų kultūra, filosofijomis bei religijomis besidominčių asmenų telkėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume?

Taip, vienas svarbiausių nonkonformistinės pakraipos orientalizmo židinių Kaune, stipriai įtakotų tame pat pastate veikusios Kauno meno mokyklos tradicijų, J. P. Blavatskajos ir S. Rericho draugijos teosofinių idėjų, buvo Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten suleido šaknis M. Dobužinskio ir Liudo Truikio pasėtos orientalizmo sėklos, todėl gyvavo įvairūs su oficialia ideologija konfrontuojantys orientalistiniai rateliai. Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo auklėtiniai aktyviai dalyvavo stichiniuose jaunimo protestuose po R. Kalantos susideginimo. Ten visuomet buvo kelios skirtingos orientacijos Rytų adeptų grupuotės, kurios veikė atskirai; tradicijos ten keisčiausiai susipynė su naujausiais iš Vakarų plintančiais orientalistiniais sąjūdžiais. Tačiau kartu tai buvo ir pagrindinis Kaune maištingų pažiūrų jaunų žmonių, – ilgaplaukių, neretai iššaukiančiai ir stilingai apsirengusių bitnikų, hipių ir krišnaitų, – užsikrėtusių tuomet ypatingą populiarumą įgavusiomis orientalistinėmis idėjomis, sklaidos centras. Tai žinau, kadangi Kaune, grįžęs iš studijų Maskvos Universitete, su pirmuoju sūnumi Andriumi daugiausiai gyvenau ne Vytauto prospekte, o su motina toje pat Mackevičiaus gatvėje apie du šimtus metrų nuo šio technikumo. Todėl periodiškai užklysdavau į Stepo Žuko dailės technikumą, o pakviestas neretai ten, „Žinijoje“ bei kitose vietose, skaitydavau paskaitas rytietiškomis temomis. Vėliau daug Stepo Žuko dailės technikumo auklėtinių įstodavo į VDI, kur tęsdavo dailės studijas. Jie toliau bendraudavo su manimi, kai vadovavau Orientalistų asociacijai ir Estetikos būreliui, o SMD būreliui vadovavo A. Švėgžda.

Ar Rytų tautų kultūros, religijos, filosofijos ir meno laimėjimus praktikavę asmenys bei Rytų kultūromis besižavintys individai Kaune buvo persekiojami?

Kaune, kiek žinau, veikė skirtingos orientalistinės grupuotės: Blavatskajos šalininkų, Rericho draugijos, Tibeto tradicinės medicinos šalininkų, tačiau vyravo užsikrėtusieji hipių, bitnikų, tantristų ir krišnaitų idėjomis. Daugiausiai saugumo „dėmesio“ Kaune sulaukė Tibeto medicinos propaguotojas Donatas Butkus, praleidęs daug laiko Buriatijoje, kur prasidėjęs vietos nacionalizmu, panmongolizmu ir antitarybiškumu apkaltintų grupelių naikinimas palietė ir D. Butkų, artimai bendravusį su kai kuriais apkaltintais šios buriatų grupuotės nariais. Kita vertus, buriatų draugų pagalba jis buvo sukaupęs didžiulę knygų ir meno kūrinių kolekciją, nes vietiniai buriatai geranoriškai jam dovanojo daug budistinių relikvijų, tačiau saugumas jam nedavė ramybės, dalį kolekcijos išgabeno iš Lietuvos. Radikaliausi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo skirtingoms orientalistinėms grupuotėms priklausantys studentai taip pat buvo nuolatos „tampomi“ ir auklėjami saugumo. Nukentėjo ir Kaune veikęs, vadovaujamas unikalaus talento latvių režisieriaus Modrio Tenisono, besidominčio Rytų meditacinėmis praktikomis bei dzen ir Noh aktorių rengimo principais besiremiantis, unikalaus meninio lygio Kauno pantomimos teatras, represijos prieš kurį užsibaigė uždarymu po R. Kalantos susideginimo.

Kaip susipažinote su scenografu Liudu Truikiu, kuo jis domėjosi?

Mano teta buvo Liudo Truikio kaimynė, aistringa kolekcionierė. Kai buvau maždaug 5–6 metų amžiaus, teta mane pirmą kartą nuvedė pas L. Truikį, kuris taip pat kolekcionavo. Jo butas buvo pilnas rytietiškų atributų – paveikslų, kilimų, vazų, įvairių nedidelių buities objektų. Kadangi buvau imlus vaikas, toks apsilankymas mane labai paveikė. Natūraliai atsidūriau toje aplinkoje, kurioje gyvavo nuoširdus domėjimas Rytų tautų kultūros ir meno tradicijomis. Vėliau, kai mokiausi meno mokykloje, Truikys mums buvo lyg ateivis iš kito pasaulio: nepaprastai elegantiškas, inteligentiškas, primenantis tarpukaryje gyvavusią nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Aida

Liudas Truikys. Scenografija G. Verdžio operai „Aida“ (1963)

Susidomėjimu Rytais Truikys, tikriausiai, užsidegė kelionių į Paryžių metu po 1928 m., kuomet stipriai orientalizmu įtakotame mieste jį sužavėjo muziejuose išvysti eksponatai. Jis domėjosi teosofinėmis idėjomis, agni joga, Vydūno mokymu, žinojo daoizmo ir dzen filosofijos pagrindus.

Kaip ir iš kur sovietmečiu L. Truikį pasiekė literatūra ir rytietiški jo kolekcijos eksponatai?

Visų detalių nežinau, tačiau tuomet Kaune dar gyvavo uždaras ratas žmonių – senųjų inteligentų, menininkų, buvusių J. Blavatskajos ir S. Rericho teosofinių ir kitų draugijų narių, kurie domėjosi ir dalijosi orientalistine literatūra, meno objektais. Asmeninėse bibliotekose taip pat buvo galima surasti svarbių orientalistikos šaltinių… Daug nuostabių knygų netikėtai išnirdavo Kauno antikvariate, kai buvo išpardavinėjamos emigravusių, ištremtų ir Anapilin iškeliavusių žmonių bibliotekos. Tai buvo nuostabiausių bibliofilinių atradimų Lietuvoje kasykla, atrodžiusi neišsemiama. Puikių knygų, tarpukario leidinių, meno objektų buvo galima surasti Profsąjungų rūmuose Vytauto prospekte veikusiame Kolekcionierių klube, kur aš ir mano vyresnieji broliai rasdavome daug puikių dalykų…

Daug rytietiškų Truikio namuose esančių objektų atkeliavo iš Vakarų Europos dar tarpukariu, tačiau pokario metais nemažai jų Lietuvoje „nusėdo“ iš sovietų kariuomenės aneksuotos Karaliaučiaus srities, grobiant ten paliktus vokiečių turtus. Pokario metais iš šios srities į Maskvą per Kauną judėjo didžiulis brezentu dengtų karo mašinų srautas, vežęs daiktus, knygas, meno kūrinius iš išplėštų vokiečių namų, muziejų. Daugelis karo mašinų sustodavo Kaune, aikštėje prie stoties arba prie „Sanito“ gamyklos neužstatytoje erdvėje Šiaulių gatvės ir Vytauto prospekto sankirtos kiemuose priešais dabartinę Kauno autobusų stotį. Ypatingai po J. Stalino mirties šis srautas išaugo. Kadangi gausybė grobiamų daiktų nebuvo kruopščiai inventorizuojami, o mašinas vairavusiems kareiviams labai trūko maisto, jie Kaune knygas ir meno objektus keitė į maistą. Apsukresni kauniečiai, ypač kolekcionieriai, kryptingai supirkinėjo ir kaupė tas vertybes. Vėliau šie objektai buvo vežami į Maskvos ir Leningrado antikvariatus. Daugybė miestiečių, tarp jų ir L. Truikys bei akad. architektas A. Miškinis, jau iš vietinių kolekcionierių supirkdavo daug rytietiškų skulptūrų, tapinių, vazų ir kitokių egzotiškų meno objektų. Tiesa, sudėtingiausiu savo gyvenimo periodu, kai jam trūko lėšų, L. Truikys buvo priverstas kai kuriuos savo kolekcijos objektus išparduoti.

Ar L. Truikys buvo užmezgęs ryšį su Rytų religijas ir filosofijas praktikavusiais asmenimis iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų?

To tiksliai pasakyti tikrai negaliu, tačiau prisimenu vieną spalvingą epizodą, kai 1970 m., būdamas trečio kurso Maskvos Universiteto studentu, atvykau pas tuometinį kultūros ministrą Lionginą Šepetį su keliais jau minėto Žako Ichmaliano, kuris dėstė MVU Azijos ir Afrikos institute, puikiais grafikos darbais. Juos pamatęs, ministras tuoj pat priėmimo metu skyrė nedideles parodines erdves Vilniuje, kažkokiame anksčiau buvusiame muziejaus filiale Trakų gatvėje. Kai savo parodos metu Ž. Ichmalianas, besisvečiuodamas Lietuvoje, atvyko į Kauną ir apsistojo kelioms dienoms, aš jam aprodžiau M. K. Čiurlionio galerijos paveikslus ir supažindinau su L. Truikiu. Prisimenu, kad kartu lankėmės jo mylimoje kavinėje „Tulpė“. Kartu ėjome į Kauno muzikiniame teatre rodomą J. Karnavičiaus operą „Gražina“, kuriai scenografiją kūrė Truikys. Grįžę į Truikio namus, labai ilgai kalbėjome, šeimininkas niekaip nenorėjo paleisti Ž. Ichmaliano, nes tas buvo aukštos humanitarinės kultūros asmuo, daug dirbęs Kinijoje ir Prancūzijoje. Truikys nepaprastai džiaugėsi suradęs aukšto lygio profesionalą, su kuriuo galėjo profesionaliai pasikalbėti apie Rytų tautų dailės kompozicijos subtilybes.

Ar L. Truikio namuose vyko bendraminčių, besidominčių Rytais, susitikimai? Apie ką būdavo kalbama šių susitikimų metu?

Aš ne taip dažnai dalyvaudavau, tačiau buvo aptariamos įvairios temos. Kartais abstrakčiai buvo kalbama apie įvairiausius kultūros ir meno reiškinius. L. Truikys dėl savo kultūrinio horizonto ir intelektualinio pranašumo man kartais bendravimo stiliumi primindavo rytietišką „guru“. Mėgdavo kalbėti apie savo paryžietiškas patirtis, žmones, su kuriais bendravo, dažnai buvo diskutuota apie kompozicijos, ornamentikos, muzikalios architektonikos, muzikos ryšių su tapyba, scenografija klausimus. Jis nuolatos pabrėždavo harmoningos menų sąveikos svarbą (M. K. Čiurlionio ir M. Dobužinskio idėjos), teigė, kad vidiniai struktūriniai dalykai turi sieti skirtingas meno rūšis. Dažnai diskusijose apeliuodavo į kinų, japonų, egiptiečių dailės bruožus.

Žmonės, kurie rinkosi L. Truikio namuose, buvo įvairūs, skirtingo išsilavinimo lygio ir interesų. Didžioji dalis buvo iš dailės ir teatralų aplinkos, jo klausydavo įdėmiai, nes buvo įtaigus oratorius, o intelektualiniu bei humanitarinės ir meninės kultūros lygiu su juo negalėjo varžytis niekas iš tuometinių lankytojų. Kūryboje jis buvo kryptingai tobulumo siekiantis maksimalistas, todėl daugybė jo sumanymų buvo sužlugdyta, dėl to jis labai kentėjo. L. Truikys taip pat išgyveno dėl smukusio Kauno muzikinio teatro lygio – muzikos orkestro atlikimo, dainininkų vokalinių duomenų, požiūrio į savo profesiją. Nepaprastas maksimalizmas ir kruopštumas darbe jam trukdė – dėl jo reiklumo kolegoms projektai užsitęsdavo, žlugdavo jo sumanytų spektaklių kostiumų ir scenografijų įgyvendinimas… Jis stipriai veikė savo mokinius, kuriuos mokė formos, vidinės kūrinio struktūros formavimo dėsnių pažinimo, kompozicijos dalykų, kurių kitur nemokė. To jis išmokė ir savo mokinius – J. Balčikonį, V. Daujotą, R. Dichavičių, V. Ciplijauską, B. Leonavičių, A. Stasiulevičių, A. Miškinį, A. Dakinevičių ir kitus.

Taip pat jo namuose buvo diskutuojama apie agni jogą, budizmą, asketiškumo principus, pagal kuriuos turi gyventi žmogus, švarumą, atsiribojimą nuo kitų, netarnavimą, nesilankstymą sistemai, beveik atvirai pasisakydavo prieš sovietinius asmenybės individualumą niveliuojančius reiškinius. Truikys beveik demonstratyviai nesinaudojo sovietiniu pasu.

Ar L. Truikys patyrė tam tikras valdžios represijas dėl Rytų religijų ir filosofijų praktikavimo?

Sovietmečiu jo gyvenimas buvo sudėtingas, kadangi demonstravo savo apolitiškumą, o jo aistringas susidomėjimas Rytų tautų kultūros ir meno tradicijomis ir orientalistinių idėjų propagavimas daugeliui atrodė keistas ir nesuprantamas. Pokario metais jis dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1969–1975 m. dirbo dėstytoju LDI Kauno skyriaus Taikomosios dailės katedroje, kūrė scenografijas ir kostiumus Kauno muzikiniam, Vilniaus operos ir baleto teatrams; daugelis svarbių jo sumanymų nebuvo įgyvendinti dėl ypatingo reiklumo, dažnai dėl to įsiveldavo į konfliktus su valdžios struktūromis. Apie jį spietėsi daugelis talentingiausių mokinių, kurie taip pat nedemonstravo savo meilės sovietinei ideologijai. Tačiau man tai iki šiol yra didžiulė mįslė, kaip jis išvengė tremties – tikriausiai, dėl žmonos, kuri buvo JAV pilietė… Daugelis panašių ideologinių nuostatų žmonių buvo išvežti į Sibirą. Tačiau saugumiečiams L. Truikys, tikriausiai, buvo per daug skaidrus ir permatomas, nieko neslėpė, o jie daugiau ieškojo tų, kurie maskavo savo tikrąsias pažiūras.

Aida

Liudas Truikys. Scenografija G. Verdžio operai „Aida“ (1975)

Kodėl nepavyko atidaryti Rytų tautų meno muziejaus Kauno mečetėje?

Buvo įdėtas didžiulis parengiamasis darbas dėl šio muziejaus atidarymo Kauno mečetėje Vytauto prospekte, paruošti projektai. Iš tikrųjų buvo galimybė šį pastatą perimti muziejaus reikmėms, tačiau, svarstant šį klausimą, nusprendėme, kad muziejaus atidarymas totorių statytuose maldos namuose būtų nusikaltimas. V. Mažiulio, S. Gedos, V. Kubiliaus, A. Danieliaus ir mano nuomonė šiuo klausimu sutapo: mes tiesiog privalome grąžinti visus tautinėms mažumoms priklausančius religinės paskirties pastatus, juolab kad orientalistiniame sąjūdyje nuo pat pradžių, kaip minėjome, aktyviai dalyvavo totorių interesus atstovaujantis M. Bairaševskis. Kuomet po vasario 16 d. Nepriklausomybės akto paskelbimo nuskambėjo savanorių Lietuvai ginti šauksmas – Lietuvos totoriai juk buvo vieni pirmųjų, jį išgirdusių ir apsisprendusių tarnauti atgimstančios Lietuvos valstybei. Jiems ir karaimams Lietuva buvo vienodai brangi. Mes, Orientalistų asociacijos atstovai, tai žinojome ir supratome, todėl daug nesiginčydami tuomet priėmėme vienintelį įmanomą teisingą sprendimą. Žinoma, labai norėjome turėti Rytų tautų meno muziejų, tačiau šį gražų pastatą statė jie, tad kaip galėjome jį atimti iš totorių? Totoriai daug šimtmečių gyveno Lietuvoje ir visuomet puikiai sugyveno su lietuviais. Dar XX a. pradžioje etninės Lietuvos teritorijoje buvo per 15 mečečių ir niekam jos netrukdė. Deja, labai nedaugelis Lietuvoje tai žino…

Kaip Tėvas Stanislovas susijęs su jaunimo susidomėjimu budizmu sovietmečiu?

Aš niekuomet su Tėvu Stanislovu artimiau nebendravau, mačiau jį tik epizodiškai, todėl nieko tikslaus pasakyti negaliu. Apie jį žinojau iš Pauliaus Normanto, Jurgos Ivanauskaitės ir kitų VDI, VU ir LMA studentų, kurie su juo artimiau bendravo. Jų žodžiais tariant, Tėvas Stanislovas labai skyrėsi nuo kitų katalikų dvasininkų – su vienoda pagarba žvelgė į visas religijas, vertino budizmo asketizmą, atšiaurumą, nenuolankumą. Tarp skirtingų religijų daugiau matė panašumų nei skirtumų, vengė jų primityvaus supriešinimo, į visas religijas žiūrėjo pagarbiai kaip į panašias gyvenimo prasmės ieškančiam žmogui vertingas dvasinio tobulėjimo sistemas. Šis dvasininko atvirumas pasauliui buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl budizmo stipriai įtakoti Paulius Normantas, Jurga Ivanauskaitė ir kiti linko prie jo.

 

Pirmoji publikacija: „Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos, XIII“, p.226–248.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.