Antikos filosofijos paskaitos. Trečia paskaita (1980)

Merabas Mamardašvilis

Antikos filosofijos paskaitos

(1980)

Trečia paskaita

Šiandien kalbėsime apie būtį, kaip ją pirmiausiai suprato graikai: Parmenidas ir Herakleitas. Parmenido žodžiai, kuriais jis aprašo būtį, iškilmingi ir taurūs, ir tuoj pat mus užburia ypatinga didybe, tačiau tai dar nereiškia, kad suprantame, kas pasakyta. Taigi būtis – tai, kas ìštisa (полно), iš visų pusių ùždara (замкнуто), ko niekada nebuvo ir nebus, nes visuomet yra ir niekada nebuvo ir nebus akimirkos, nei praeityje, nei ateityje, kai apie būtį būtų galima pasakyti, kad jos nėra. Ji visa dabartyje, visa vientisai (целиком), ir eidami aplink ją, visuomet liekame vietoje, t. y. nejudame. Būtis nedali, ištisà, nejudanti ir visa aprėpianti. Žinoma, girdėdami šiuos žodžius, naudojamės įprastinėmis mūsų kalbos jungtimis ir dėsniais, stengiamės suprasti siedami su fiziniais regimais vaizdiniais ir analogijomis. Pavyzdžiui, nejudanti – būtinai reiškia kažkokius nejudančius objektus. Aišku, galime įsivaizduoti kokį nors nejudantį objektą, kuris visur ir visada būtų nejudantis, bet kartu turime įsivaizduoti ir tai, kad jis nedalus, ištisai būva (присутствует) kiekviena savo dalimi ir tuo pačiu viską aprėpia. O tai jau nepaklūsta mūsų gebėjimui įsivaizduoti. Pamėginsime prasiskverbti giliau į graikų būties matymo pasaulį.

Kalbėdami apie būtį Parmenido žodžiais, graikai mėgina šią būtį paaiškinti (tai, ką vadina būtimi, priešpastatydami tam, ką vadina „plyšiu“, „skilimu“, „išblaškymu“, „iširimu“, „beribiškumu“ arba „neapibrėžtu daugiu“) kaip kažką, kas nesavavališka, neužsklęsta savo įgeidžiu, nekuria aplink save egoistinio, savimi patenkinto uždaro pasaulio, kas yra ùždara visa ko aprėpties prasme ir tuo pat metu yra ãtvira. Tuo pačiu į būties sąvoką įtraukiamà begalybės sąvoka, tačiau ypatingos rūšies begalybės.

Dabar žengsime ribos (kažko, kas turi formą, yra suformuota, laikosi vientisai mūsų žvilgsnio ribose, kas turi sutelktą formą (собранная форма), kurią graikai, pradedant Pitagoru, vadino riba, ir beribiškumo priešpastatymo keliu. Žodžio „beribiškumas“¹ nepainiokite su dabartine begalybės sąvoka, kuri tapo sudėtingesnė vystantis matematikai, fizikos sampratoms, idėjoms apie pasaulių begalybę, apie begalybėn nusidriekusią Visatą ir t. t. Šių sampratų kol kas neturime, juolab, kai graikai kalba apie ribą ir beribiškumą, baigtinumą ir begalybę, jie turi omenyje kažką kita, kas ir mums kažką reiškia, ir jei tai suprasime, tai paaiškins mūsų pačių idėjas apie begalybę jau šiuolaikine šio žodžio prasme. Beribiškumas (беспредельное) – tai bet kuri būsena ar objektas, kurio negalime aprėpti ir kuris mums matant pereina į kitą objektą, iš jo – į trečią, ketvirtą… ir tokiu būdu persilieja į tai, ką graikai pavadintų „neapibrėžtumu“, bet vėliau filosofijos istorijoje tokia begalybė buvo pavadinta ydinga begalybe, turint omenyje varginančiai automatinį neapibrėžtą to paties kartojimąsi, nusidriekiantį į begalinį tolį (priekin arba atgal), nesant jokios galimybės išgauti iš to prasmę. O graikai jau suprato (ir galime tai tik kartoti), kad prasmė išgaunama baigtiniu būdu. Net jei mėginu išgauti begalybės (arba „begalybės“ sąvokos) prasmę, prasmė vis vien išgaunama baigtiniu arba, kitais žodžiais, diskrečiu būdu.

Vadinasi, neapibrėžtumu graikai vadino tokį dalyką, dėl kurio kartojimosi ir persiliejimo į daugį (многое) negalima išgauti prasmės, o pasak graikų, prasmė gali būti duota tik per baigtinę, apžvelgiamą formą. Apžvelgiamą kokia akimi? Mūsų fizine ar kažkokia kita? Vienas filosofų, nepamenu kas, kalbėdamas apie Edipo dramą, pasakė, kad galbūt Edipas turi viena akimi daugiau, t. y. be įprastų dviejų akių jis turi dar kažkokią nefizinę akį. Graikai kalbėjo apie tai, kad filosofai ir gyvūnai turi vienu pojūčiu daugiau, nei paprastai, t. y. esama dar kažkokio nefizinio pojūčio. Taigi žodis „apžvelgiamumas“, kurį pritaikiau baigtinei, apribotai, uždarai formai, leidžia manyti, kad egzistuoja kažkas, kas turi viena akimi daugiau arba egzistuoja kažkokia ypatinga juslė, greta mūsų penkių realių jutimo organų (prielaida, kad yra kažkoks šeštas jausmas, tai jau Demokrito žodžiai)².

Link idėjos apie būtį graikai žengė atsispirdami nuo to, ką ribos ir beribiškumo priešpastatymu pasiūlė dar Pitagoras – per ypatingą begalybės idėjos suvokimą. Santykį tarp baigtinės formos ir beribiškumo Pitagoras dramatiškai suvokė pirmiausia dėl prasmės problemos. Tarkime, atlikome kokį nors poelgį ir šio poelgio atlikimas susipynęs su kažkokiomis pasekmėmis, prasmėmis, kurias čia galima išgauti, mumyse pažadino atgailą. Po kurio laiko vėl atliekame panašų poelgį, ir jis vėl sukelia atgailą. Kaip pavyzdį imkime graikų mąstymui būdingą modelį: tironą. Tironas ėmė įtarinėti draugą išdavyste (vėliau paaiškėjo, kad draugas buvo jam ištikimas), tironas susikrimto, bet paskui, nes vis dar buvo tironas, ėmė įtarinėti kitą draugą, arba tą patį, kad tas jį išduoda. Paaiškėjo, kad tai netiesa. Tironas vėl patyrė atgailą ir sau pasakė, kad žmonėmis reikia pasitikėti. Paskui viskas vėl pasikartojo…

Ydingas reiškinio kartojimasis ir yra tai, ką Pitagoras vadina beribiškumu. Nepertraukiamai kartojasi atgailos, apgailestavimo ar kitas emocinis aktas ir niekas iš patirties neišgaunama arba niekas neperjungia žmogaus, įgijusio šią patirtį, į tokį gyvenimo registrą, kuriame įmanoma išgauti patirtį kartą ir visiems laikams. Tai skirtumas tarp to, kas turi prasmę ir, kita vertus, beribiškumo, kur prasmės išgavimas neįvyksta. Trumpiau tariant, žmoguje, kuris blaškosi tarp amžinai besimainančių ir iš esmės tų pačių ydingai besikartojančių būsenų, neįvyksta tai, kas Rytų filosofijoje buvo vadinama sąmonės pokyčiu. Beje, tai, ką darė Platonas de facto žinomų badavimų metu arba ką darė graikai mums visiškai uždaroje Pitagoro sektoje, tikėtina, yra labai panašu į tai, ką darė, tarkime, jogai Rytuose. Kai visa tai mėginama išreikšti žodžiais ir tekstais, kai kalbama apie ribotumą ir beribiškumą, Pitagoras, pastebėjęs, kad beribiškumo (t. y. nuosmukio į ydingą begalybę) esama ten, kur neįvyksta sąmonės pokytis, kur žmoguje neįvyksta kažkokios struktūros konstituavimas, šią problemą išreiškia kaip prielaidą, kad struktūra yra neišvengiamai baigtinė (baigtinė ta prasme, kad skiriasi nuo ydingos begalybės).

Vadinasi, įvykiai turi ne kartotis, o išsipildyti (совершаться) taip, kad patirties išgavimu būtų persijungiama į kitą sąmonės registrą ir žmogus patektų į kažkokią struktūrą (o struktūra pagal apibrėžimą yra apžvelgiama ir baigtinė) ir kartu (dabar vartoju graikų žodį) atsidurtų būtyje. Sakome „būtis“ arba „riba“ (nes Pitagoras nevartoja žodžio „būtis“, jis vartoja žodį „riba“³), tačiau būtimi vadinama ta kita plotmė, kurioje nėra ydingos begalybės, jei ydinga begalybe laikysime ne tai, ką paprastai begalybe vadina matematikai (kai prie vieno skaičiaus pridedamas kitas arba kai nėra skaičiaus, už kurį nebūtų didesnio). Graikai kol kas turi omenyje ką kita: tai, ką jie nuspėja intuityviai, ir kas apskritai susiję su prasmės išgavimo problema ir perėjimu į ypatingą sąmonės registrą, kuris žmogui nutinka, kai jis išgauna prasmę.

Būtis yra tai, kur žmogus staiga sustojo ir kartą ir visiems laikams kažką padarė. Problema ne ta, kad reikia gailėtis dėl buvusių poelgių, problema – kaip atgailaujant įsijungti į ypatingą sąmonės registrą ir daugiau nedaryti to, kas vėliau verstų gailėtis. Tironas privalo įsigilinti į savo prigimtį: būtent iš jos kyla draugų išdavystė, o ne iš konkrečių empirinių neteisingų sprendimų apie vieną ar kitą atskirą draugą. Visos atskiros aplinkybės – viena į kitą nepanašios, ir kaskart viliamasi atskirybės nepanašumu. Kai Parmenidas sako, kad būtis vientisa (сплошное), jis nori pasakyti, kad būtis yra tai, kas nesuskaldyta atskirybės arba partikuliarumo ir šia prasme būtis yra Vienis (Одно). Juk mūsų negebėjimas pakeisti sąmonės būseną visuomet rymo ant geraširdžio įsitikinimo, kad tai, kas sukelia atgailą, daugiau nepasikartos, nes kiekvieną kartą viskas yra skirtinga ir kiekvieną kartą pats reiškinių paskirumas arba abipusis atskirtumas, arba jų begalinis empirinis daugialypumas (šia prasme žodžio „daugialypumas“ (многообразие) graikai nevartoja) leidžia mums nesustojant lėkti nebūties srautu, šventai įsitikinus, kad būtį ir laikus galima dauginti.

Kad iliustruočiau būties problemą, priminsiu dar vieną Platono mitą. Karys vardu Eras⁴ krito mūšio lauke; iš tikrųjų jis nežuvo, o prarado sąmonę, tačiau, pamanius, kad jis negyvas, jis buvo išsiųstas į mirusiųjų karalystę. Ir jam nutiko tai, kas mirtingiesiems paprastai nenutinka: mirtingieji negrįžta iš mirusiųjų karalystės, o jis grįžo, ir jam buvo pasiūlyta iš naujo nugyventi gyvenimą, bet jau remiantis savo gyvenimo patirtimi, o turint patirtį, galima nekartoti klaidų ir galima gauti progą pakartoti gyvenimą. Ir Platonas, Ero lūpomis, su nuostaba (žinoma, vaidybine) sako, kad mirtingi žmonės renkasi šį antrą kartą stebėtinai netikusiai. Tik Odisėjas sugebėjo ištrūkti iš garbėtroška persmelktos savo ankstesnio gyvenimo struktūros, nuotykių ieškojimo struktūros, ir nusprendė tapti elgeta, klajoti ir gyventi išmaldaudamas.

Ypač prastai rinkosi tironai, jie sakydavo: didžiausia mano nelaimė buvo ta, kad aš išvijau savo aplinkinius, ir neturėjau draugų, ir buvau vienas, dabar surinksiu draugų komandą. Tik į save, sako Platonas, ir tai sako graikų tragedija „Edipas“, jis nepažvelgdavo… Absurdiška teigti esą tironas vis dėlto galėjo būti atsargesnis ir neišvyti draugų, vienatvė – tirono natūra, ir tolesnė įvykių eiga gali būti pakeista tik pakeitus paties tirono prigimtį. Štai šia prasme prigimtį graikai vadino physis (graikiškoji physis šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią, pradedant XVII a., „gamta“ vadino pozityvusis gamtamokslis). Absurdiška kalbėti apie tai, kad Hitleris galėjo išardyti kolūkius, t. y. atsisakyti formos, kuri kyla iš nacizmo prigimties ir kuri yra ideali priemonė totalinei gyventojų kontrolei.

Graikai sako: būtis viena ir laikas vienas, ji nesidaugina (ir tai jie vadina būtimi). Ji viena, jau yra, bet mes apie tai nežinome. O ką reiškia „jau yra“? Tai, kam netaikome termino „kilmė“ ir kieno kilmės neatsekame. Edipo gyvenimo tiesa jau yra: jis miega su savo motina ir nužudė savo tėvą, tiesa jau yra iki visų tų veiksmų, kuriuos jis sąmoningai atliks, beje, ieškodamas šios būties. Ką jis bedarytų, būtis jau yra, tik jis apie tai nežino, jau yra, ir mes neturime aiškintis, iš kur ji. Ji neturi kilmės; būdas, kuriuo apie tai kalbame, ją suponuoja, kad suprastume kažką kita, o būtent tai, kas nutinka Edipui po to, kai būtis jau yra. Jau yra, kartoju, ir mes atsisakome vartoti terminą „kilmė“, atsisakome svarstyti laike, vadinasi, tai ámžina. Samprotaudami apie būtį, graikai visuomet turi omenyje amžiną sielą, kurioje egzistuoja tiẽsos iki susitikdamos su konkrečiais objektais, kurių atžvilgiu ši tiesa yra tiesa. Platono mite apie berniuką vergą⁵, Sokratas iš berniuko sielos išgauna nuo amžių jo sieloje glūdėjusią Pitagoro teoremą, berniukas prisimena sielos gelmėse paskendusias žinias, kurios, kaip sakydavo graikai, yra pėdsakai susitikimų amžinybėje su Dievu.

Kartoju, kalba nėra paraidinis teiginys: koks skirtumas, atsižvelgiant į mūsų kalbos simboliką, ar aš kalbu apie susitikimus su Dievu, ar sakau, kad būtis amžina ir nejudanti (čia nėra nė vieno žodžio apie Dievą). Bet pamėginkime pažodžiui suprasti tai, kas pasakyta: būtis amžina ir nejudanti, vadinasi, šito negalima pamąstyti, šito nėra. Būtis nejudanti, jei aš daugiau nesielgiu taip, kad tektų atgailauti; kažko darymas ir gailėjimasis dėl to, kas padaryta – ir viena, ir kita – realūs empiriniai įvykiai, kurie atsiranda, išnyksta, vėl kartojasi. O Parmenido tekste pasakyta: „Būtyje nėra nei atsiradimo, nei kismo.“⁶

Paprastai komentuotojai šią mintį aiškina ta prasme, kad graikai neigė tapsmą, fizinių daiktų kaitą laike, nes tomis sąvokomis, kurias jie turėjo, jie, neva, negalėjo susidoroti su pasaulio pokyčių fakto supratimu. Bet buvo kalbama visai ne apie tai. Tai tiesiog kalba, vartojama kalbėti apie tai, kad objektai atsiranda, išnyksta, atgaila ištirpsta: juk dėl jautrumo slenksčio ir dėl to, kaip jis organizuotas, negaliu nuolat gailėtis (neįmanoma būti nuolat susijaudinusiam). Tai, apie ką kalbėjo Pitagoras, vėliau puikiai suprato, kaip nekeista, ne filosofai, o teatro kūrėjai, ir šio supratimo esmė tokia: teatro mašiną reikia sukonstruoti taip, kad iš to, kas įvyko, kartą ir visiems laikams būtų išgauta prasmė ir nebūtų kartojama tai, dėl ko aš patiriu kažkokias būsenas, nes jų sulaikyti, dėl žmogiškojo jautrumo dėsnių, aš negaliu. Kažkas manęs jau nebedirgina, nes pojūčiai atbunka, ir jei kažkas priklauso nuo jausmų atbukimo, tai šis „kažkas“ išsiblaško ir dingsta. Pitagoras turėjo reikalą būtent su šia problema – kaip tą kažką sulaikyti.

Parmenidas kartoja tą patį. Aš sakiau, kad atgaila ir atgailą sukėlęs įvykis – tai įvykiai mūsų gyvenimo registre, tame režime, kurį atitinka mūsų psichofizinė sąranga, jie atsiranda, išnyksta; dabar visa tai išreikškime pakiliais žodžiais: „tapsmas“, „buvojimas“ (пребывание), „nyksmas“. Taigi, pasakys Parmenidas, šių dalykų nėra, jei yra būtis; jų atžvilgiu būtis yra tai, kas nekintama ir víena ta prasme, kad žmogus ištrūko iš ydingos sekos arba atgailą sukėlusio įvykio sankabų kartą ir visiems laikams, arba buvojo kartą ir visiems laikams, arba išgavo patirtį ir prasmę, išgavo tai, kas jau yra. Juk poelgis ir pats atgailos faktas visuomet byloja, kad manęs ir realios mano poelgių reikšmės atžvilgiu tiesa jau yra. Ir jei persijungsiu, tuomet, nutraukęs ydingą begalybę, pateksiu į tai, kas jau yra ir apie ką negalima pasakyti, kad to niekada nebuvo ar kad bus tik ateityje. Ateityje nebus, nes dvejinti, trejinti, dauginti laikų ir būties neįmanoma. Būtis viena, ir ji visuomet dabartyje, visa ištisai. Štai šis „visa ištisai dabartyje“ ir yra ypatinga begalybė, savyje talpinanti žmogų, aprėpianti arba produktyvi begalybė, nuolatos aktualizuojama.

Prieš pateikdamas banalų pavyzdį, noriu, kad įsidėmėtumėte vieną dalyką. Yra kažkas, ką graikai vadina begalybe (ji visuomet baigtinumo, vadinamo būtimi, viduje) ir kažkas, ką jie vadina beribiškumu, nebūtimi, neapibrėžtu daugiu ir t. t. Tai, ką jie vadino ypatinga begalybe arba būtimi, aš, nepriklausomai nuo graikų filosofijos terminų, vadinau tam tikru kitu gyvenimu, besiskiriančiu nuo mūsų kasdienio, įprasto gyvenimo. Noriu pabrėžti, kad būtimi vadinama kažkas gyva: būtis tiek pat gyva, kiek ir mes, tačiau gyvena ypatingą gyvenimą, vientisesnį ir prasmingesnį. Tai reiškia, kad ten, kur graikai kalba apie prasmes, apie vienį⁷, – pavyzdžiui, Herakleitas kalbės apie tai, kad žmonės nežino, jog naktis ir diena yra víena, – prasmė, pagal kurią naktis ir diena yra víena, nėra tiesioginio teiginio prasmė, esą naktis ir diena iš tikrųjų dėl kažkokios ypatingos dialektikos yra víena.

Tai yra víena ritmų ir būties gyvenimo sąrangos atžvilgiu, o šalia yra ir tęsiasi kitas režimas, mūsiškis, kuriame gyvename įprastą, kasdienį gyvenimą, kur kartojame poelgius, sukeliančius mumyse atgailą, gailestį. Kartais atsiduriame būtyje ir šiuos pasikartojimus nutraukiame. Nepaisant to, kažką kita darome pagal beribio daugio dėsnį: atliekame poelgį, jis sukelia mumyse atgailą, atgailaudami nepakeičiame sąmonės struktūros ir dėl to vėl atliekame analogišką poelgį, o šis sukelia analogišką atgailą.

Mūsų natūraliame būties arba egzistavimo režime negalime neapibrėžtai ilgai arba be galo ilgai laikyti mintį ir būti joje susikaupę. Žinoma, esama tam tikrų privilegijuotų momentų, kai galime surinkti visus savo gyvenimo fragmentus, bet pats šis rinkimo momentas nėra visas mūsų gyvenimas. Jis yra būtent momentas. Religingi žmonės puikiai žino, kad tai, kas vadinama malda, yra savęs surinkimo momentas, bet juk nesimeldžiame ištisai, ir todėl kartojasi mūsų psichofiziniam aparatui būdingų priežasčių ir veiksmų sankabos. Tai gyvenimo ritmas, mes nebuvojame būtyje visą laiką, kartais prie jos prisiliečiame, ir tuomet esame pusės arba facetai kažko, kas jau yra, yra visuomet, yra visur nesugriaunamai, nepajudinamai, amžinai.

Vadinasi, yra du srautai: viename – mūsų gyvenimas, o jame, gabalais, kitas režimas, kai prisiliečiame prie būties. Jis irgi gali būti aprašytas kaip būtis, kaip vientisa visuma (tačiau ne kaip kažkokia reali visuma, kuri fiziškai atskirta egzistuoja greta kitos, susijusios su mūsų empiriniu gyvenimu). Ir štai filosofinis teiginys: šie du srautai susiję su ypatingų savybių, ypatingų mūsų gyvenimo ritmų aprašymu tiek, kiek mūsų gyvenimas kažkokių privilegijuotų akimirkų metu priglunda prie būties, o paskui mes neišvengiamai iš jos iškrentame. Negalime amžinai jaudintis: net jei išgavome prasmę, vis tiek kažkokiomis kitomis mūsų gyvenimo dalimis esame pavaldūs psichofizinio aparato galioms ir nieko čia nepadarysi. Filosofiniai terminai nuolatos balansuoja priešpastatydami vieną kitam.

Sakykime, graikų filosofijos interpretuotojams, aiškinantiems Parmenido tekstą struktūralistiškai, yra tokia mįslė. Parmenido tekste pirmiau išdėstomos būties savybės (tos, kurias išvardijau), o paskui staiga – pertrūkis⁸, ir reiškinių būtis aprašoma taip, kaip jie pasirodo antrame sraute, kuriame mes būname didesnę mūsų gyvenimo dalį, išskyrus pavienes privilegijuotąsias akimirkas. Mes įkrentame į būtį ir iškrentame iš būties. Filosofijos kalba būtis nusakoma kaip kažkas víentisa (цельное), o paskui galima aprašinėti ir tai, kas lieka, kas taip pat priklauso gyvenimui ir būčiai, tačiau apibūdinama empirinių sankabų, įprasto gyvenimo pasikartojimų, gyvenimo realiame pasaulyje tęstinumu, nes patys esame realaus pasaulio dalis, net jei tuo pačiu kartais esame dalis būties. Antroje Parmenido poemos dalyje šis realus pasaulis aprašomas taip, kaip jis apskritai gali būti aprašytas ir komentuotojai šitai supranta kaip absoliutų pertrūkį, nors Parmenido sąmonėje tokio pertrūkio nėra.

Pateiksiu dviejų dalykų vientiso suvokimo pavyzdį: viena vertus būties, ir kita vertus realaus reiškinių pasaulio. Noriu pabrėžti šį vientisumą, nes komentuotojai visuomet sako taip: pradžioje Parmenidas aprašė tikrąją realybę, vadinamą būtimi, o paskui, antroje poemos dalyje, jis seka žmonių pasakas ir tarp dalių nėra perėjimo. Pateiksiu žadėtą pavyzdį, kad paaiškinčiau, ką graikai laikė skilimu, plyšiu būties vienybėje, ir atvirkščiai, būtį apibūdino kaip tai, kas neturi jokių plyšių, kas yra vientisa. Žmona grįžo namo ir į vyro klausimą, kur buvo, atsako: pas meilužį. Vyras, žinoma, netiki, o ji iš tiesų buvo pas meilužį. Kas čia vyksta? Jūs žinote paprastą empirinę taisyklę: pati geriausia melo rūšis – tai tiesa, bet pasakyta situacijoje, kai jos suvokti neįmanoma. Tiesa išsakyta neįtikėtinoje situacijoje: žmona po pasimatymo negali pasakyti, kad buvo pas meilužį (paprastai sakoma, kad buvau kine ar pas draugę, pas mamą ar dar kur nors). Tiesa nètikima. Kodėl? Todėl, kad taip suręsta mūsų psichologija ir todėl tiesos sakymas, siekiant sumeluoti, atsižvelgia į tai, kaip suręsta žmonių psichologija. Tiesa jau yra, bet aš jos nematau, nes turiu psichologiją: šioje psichologijoje psichologiškai neįmanoma, kad tiesa būtų išsakoma tokioje situacijoje.

Graikai pasakys: būtis skilusi, ją įskėlė kažkoks savyje užsisklendęs, pats sau tikras pasaulis, t. y. psichologinis pasaulis, kuriame yra dėsniai, apibrėžiantys, kada, kokiame lygmenyje, keliais žingsniais ir po ko kažkas gali būti pamatyta ir suvokta. Psichologiškai vis dėlto galiu išaiškinti tiesą pasirinkęs tokią taisyklę: „Klausyk, mieloji, visuomet, visą gyvenimą manysiu, kad visa, ką sakai, taip ir yra. Ir jei tu pasakei, kad buvai pas meilužį, vadinasi, buvai pas meilužį.“ Bet juk tai turi savo seką, tai reikia kažkurią gyvenimo akimirką nuspręsti, prieš tai turi kažkas įvykti.

Egzistuoja kažkokios empirinės taisyklės, dėl kurių galime kažkurią akimirką kažką suprasti arba nesuprasti. Yra suprantamas supratimas, jis psichologiškai pagrįstas, t. y. grindžiamas mūsų, kaip tam tikrų būtybių, galimybėmis ką nors suprasti, pramerkti akis ir matyti, ir nesupratimas taip pat psichologiškai pagrįstas. Būtį įskelia kažkas, kas turi savo logiką, tačiau tokią, kurią visiškai apibrėžia mūsų skìriamosios suvokimo galimybės. Tarsi greta būties būtų dar vienas pasaulis, tarsi būtų dar viena būtis. Bet juk tai egzistuoja realiai. Tai, kas yra – šis uždaras pasaulis, – slepia būtį, tačiau jis turi dėsnius, nes yra būtis. Kitaip tariant, galiu pamatyti ir suprasti psichologiją (o ji įskelia būtį tiek, kiek turiu mintį apie būtį), ir tuomet suprasiu tai, kas užveria būtį. Pasakysiu taip: kol yra psichologija, nėra būties.

Beje, todėl pas Parmenidą, Herakleitą ir apskritai ontologinėje graikų mintyje nėra jokios psichologijos. Tai maksimaliai depsichologizuota mintis, nes ji – mintis apie būtį. Būtis atsiveria ten, kur nėra jokios sau pakankamos psichologijos, o suvokimo dėsnis toks, kad negali būti, jog mano mylima žmona iš tiesų po pasimatymo su meilužiu, atsakydama į mano klausimą, man apie tai pasakytų. Juk ji galėtų pasakyti, kad buvo kine, aš juk nieko nežinau ir neįtariu, tiesiog klausiu: kur buvai? Pas meilužį. Kas tai – kvailas juokelis? Juk tai sau pakankamas psichologijos pasaulis, turintis dėsnius ir taisykles. Bet būtent todėl, kad jis turi savo dėsnius ir taisykles, būtent todėl aš nematau būties, nors ji jau yra, yra tiesa (mano mylimoji buvo pas meilužį, buvo man neištikima, tačiau aš negaliu šito suvokti), t. y. negaliu iš to, kas pasakyta, išgauti prasmę, patirtį. Ir juk visa tai kartosis, nes yra psichologija.

Kartoju, būtis yra ten, kur nėra psichologijos, ir atvirkščiai, jei yra būtiška mintis, galiu įžvelgti dėsnius besitęsiančiame egzistavime. Juk mano psichologinis gyvenimas, mano empirinės savybės egzistuoja ypatingu būdu: jos gali būti nusakytos: geriausias melo būdas – tiesa, nes aš turiu mintį apie tiesą, aš žinau, kas yra tiesa. Dar daugiau, tirono būtis – pasinaudosiu abstrakčiu pavyzdžiu – taip pat steigia dėsnius, dėl kurių jis gali arba negali suvokti būtį, gali išgauti patirtį arba negali. Kaip rasti pavyzdį, kuris paaiškintų, kokioje migloje gyvename ir gyvename net tuomet, kai žinome būtį? Filosofavimo esmė – menkniekyje pamatyti ne atvejį, kuris galėtų būti kitas, trečias, ketvirtas, bet įžvelgti struktūrą, kažko pasireiškimą. Beje, tai, ką dabar pasakiau mūsų šiuolaikine kalba, yra dalykai, apie kuriuos kalbėjo graikai, ir kurie iš tikrųjų visiškai nesuprantami, o būtent: filosofavimo esmė – įžvelgti struktūrą, kažko pasireiškimą. Anapus fakto, kad kažkas suvokiama arba nesuvokiama, filosofas gali pamatyti ištisą pasaulį, realiai pamatyti: susijaudinti, užjausti, apie tai susimąstyti. Galiu visa tai išplėtoti taikydamas sudėtingas fenomenologinės filosofijos sąvokas.

Graikai sakė taip: reiškinys – tai matyti nematoma. Tai paraidinis graikų posakis, frazė priklauso Anaksagorui. Demokritas irgi kalbėjo panašiai⁹. Tai, kas nematoma, mes matome per tai, kas matoma. Galiu perfrazuoti: tai, kas matoma, yra to, kas nematoma, reiškinys. Demokritas kalba apie ypatingą kažko apraišką (явленность) (kažkas matoma, o matoma gali būti tik empiriškai) ir apie šeštą pojūtį arba papildomą gyvūnų ir filosofų jutimo organą (trečia arba perteklinė Edipo akis). Neatsitiktinai fizinių terminų – „akis“, „jutimo organas“ – vartojimas prieštarauja paplitusiai graikų interpretacijai, juk joje remiamasi prielaida, kad yra kažkokia tikroji būtis (Parmenidas), kuri glūdi anapus mūsiškio reiškinių pasaulio, reiškinių, šią būtį slepiančių ir mus apgaudinėjančių.

Graikai sako, kad yra tikroji būtis, besiskirianti nuo doksos, t. y. nuomonių, žmogiškųjų įsivaizdavimų, ir tuo pačiu jie sako, kad reiškinys yra matymas to, kas nematoma, arba tai, kas matoma, yra nematomo reiškinys. Tai sunku suprasti, tačiau graikai mãno, kad tiesa – tik tai, kas egzistuoja, ne kažkas abstraktu ar iš mentalinės srities, o tai, kas egzistuoja, t. y. tokie reiškiniai, kurie parodo būtį (tarkime, jei vyras pajėgtų suprasti tai, ką jam pasakė žmona, kuri parėjo ir pasakė, kad buvo pas meilužį, o ji pasakė žodžius; žodžiai – skambanti forma: aš girdžiu arba negirdžiu, ką ji pasakė, jei girdžiu, tai girdžiu fiziškai, – garsus, turinčius prasmę, – tuomet matau tai, kas nematoma (tai reiškinys), ir kitaip pamatyti tai, kas nematoma, negaliu).

Esmė ta, kad būties nematymas pats kažkaip susiorganizuoja į atskirą pasaulį, kuris tarsi neleidžia mums suvokti to, kas reiškinyje nematoma, t. y. neleidžia suvokti reiškinio kaip būties reiškinio. O būtis negali nesireikšti, kaip kad manė graikai, būtis yra tai, kas stovi atvirybėje (стоит в открытости). Juk pirma būtiška mintis yra herojiška mintis arba mintis apie herojus, būvančius herojiškame veiksme arba šlovės šviesoje ir buvojančius, toliau vientisai būvančius šioje šviesoje, šlovės aureolėje, išplėšiančioje žmogų iš tamsos ir laikančioje jį ištisai apgaubtą šios šviesos (neatsitiktinai ikonose aplink galvas yra aureolės). Tai sena šlovės tema, šlovės, kaip kažko, kas apgaubia ir visiškai išpildo ir pažymi gyvenimą, – visa jos (minties apie herojus) prasmė. Juk pergalę pelniusiems broliams Dievas padovanojo mirtį miegant, tai buvo visiškas išsipildymas. Taip suprasdami būties idėją, graikai sakė: tai tikras vyras, jame yra šis tas nuo filosofo. Labai keistas pasakymas. Visiškas gyvenimo šlovės išpildymas iš jos neišeinant ir nuolatos ten buvojant, išpildymas ir kartu išsipildymas – štai kas vadinama herojiškumu. Graikai manė, kad tai filosofija.

Taigi nebūtis, pati save organizuojanti ir nusakoma (jei yra mintis apie būtį), apibūdinama ribine sąveika tarp dviejų srautų: kito gyvenimo srauto, t. y. būtiško gyvenimo, prasmingesnio, vientisesnio, ir mūsų kasdienio, realaus, įprasto gyvenimo srauto. Jei pamenate, Maupassant’as aprašo labiausiai nevykusį būdą išreikšti meilę savo vyrui: jį pabučiuoti, kai jis rankose laiko malkas; jis stovi prie židinio ir mėgina numesti nešulį, o tuo metu žmona jį švelniai apkabina ir bučiuoja į skruostelį. Toks poelgis gali tik suerzinti. Esama aplinkybių, kai jūs negalite sujaudinti faktu, kuris pats savaime jaudina. Čia įvyksta tai, ką graikai aprašo priešpastatydami terminus „būtis“ – „nebūtis“. Yra meilės būtis, bet jei meilės būtį įtraukiame į situaciją, kur akivaizdu, kad ji negali būti suvokta – vyras laiko malkas, – tai dėsniai (šiuo atveju psichologiniai) nusakomi, jei yra mintis apie būtį.

Pavyzdžiui, žurnalistikoje yra profesijos dėsniai, indukuojami žurnalų, kurie yra perkami, ir žurnalistas negali pateikti nieko, kas nebūtų sensacija, nes sensacija – tai ne pranešimo turinys, o tai, kaip jis cirkuliuoja ir kaip yra suvokiamas. Tačiau žurnalisto užduotis – pranešti tai, iš ko būtų galima išgauti prasmę ir būtų priimtas sprendimas, o tarp žmonių ir sprendimo yra suvokimo dėsnių pertvara, šiuo atveju – reklamos ir sensacijos dėsnių. Nebūtyje esantiems žmonėms neįmanoma pranešti fakto apie viena kitą užpuolusias valstybes taip, kad jie kartą ir visiems laikams išgautų prasmę. Gyvenimo registre šie dalykai ydingai kartojasi, nes prasmė jau yra, bet tu neišgavai prasmės, neperėjai į kitą sąmonės arba supratimo struktūrą. Vadinasi, faktai kartosis – štai ką graikai vadina nebūtimi arba beribiškumu – ir kartodamiesi bei integruodamiesi, susijungdami vienas su kitu, jie paskui užgrius tave pačią nepalankiausią akimirką.

1939 metais vadinamieji sąjungininkai patys įvarė save į situaciją, kurioje juos kažkas ištiko, beje, jei jie būtų herojai graikiškąja šio žodžio prasme, būtų jau seniai įžvelgę prasmę dar 1929-1933 metais. Bet juk jie irgi manė, kad laikus galima dauginti (per daug baisi prasmė, jei ją įžvelgtum), ten taip pat veikė nebūties dėsniai. Niekas nenorėjo kariauti, dėl suprantamų priežasčių. Tai irgi filosofinio svarstymo dėsnis: kai matai nebūtį, privalai matyti viską, o ne šiaip svarstyti ir keiktis. Kalbėdami apie Prancūzijos ir Anglijos pozicijas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, dažnai pamirštame faktą (antropologinį arba susijusį su krauju), kad mūšių laukuose Prancūzijoje krito ištisi pulkai Anglijos aristokratų palikuonių. Aš jau nekalbu apie daugelio kitų dalykų sankabas, kurios vertė žmones kaskart atidėlioti – rytoj jis (Hitleris) susiprotės, – taigi prasmė niekuomet nebuvo išgaunama. Ir paskui visa tai užgriuvo karu, nepalyginamai baisesniu ir tragiškesniu nei Pirmasis pasaulinis, kurį katastrofišku laikė visas civilizuotas pasaulis.

Yra būties dėsniai, būties, kuri Viena, į kurią įkrentame, ir jei įkrentame, tai kartą ir visiems laikams – būties, kuri nejuda, kuri visur ir bet kurią akimirką ir bet kurioje vietoje yra visa. Ir yra nebūties dėsniai. Ir štai taip mes gyvename, o samprotaujame, kaip sakė Tiutčevas, „tarsi ant dvigubos būties slenksčio“¹⁰. Tai, ką vadiname būtimi, galime pavadinti ir kitu žodžiu – „supratimas“. Yra supratimo dėsniai ir yra dėsniai, dėl kurių nesuprantame; yra būties dėsniai, kurie tuo pačiu yra supratimo dėsniai, bet taip pat yra ir nesupratimo dėsniai, dėsniai, slepiantys būtį. Aš nematau būties, nes turiu psichologiją. Tokiu būdu graikiškoji supratimo sritis – nepsichologiškumo sritis. (Aš artėju prie svarbios temos, ji susijusi su tuo, kaip graikai suprato būtį.)

Priminsiu, būtis [yra] nejudanti, apskrita (кругло), ištisai duota (полностью дано), uždara. Kas mums nutinka, kai esame nebūtyje? Mes matome kažkokias objektų puses, kaip sako filosofai, perspektyvas. Objektas man duotas kažkuria savo puse, kažkuria savo perspektyva, jums jis duotas kita puse, jūsų perspektyvoje ir t. t. Reikalas tas, kad objektai, graikų supratimu, visuomet duoti kuria nors perspektyva. Paklauskime savęs (ši tema paskui pasirodys Platono „idėjų idėjoje“¹¹, bet dabar aš šio termino nevartosiu). Aš matau kažką, kas vadinama namu. Tačiau ką aš matau iš tiesų? Matau vieną sieną, kitą sieną ir dalį stogo, matau dvi sienas ir dalį stogo. Bet vis dėlto aš matau namą; aš sau sakau, kad matau namą. Kad pamatyčiau namą, kurio iš tiesų nematau, turiu jį apeiti. Kad ant olos sienos pamatyčiau tiesiog šešėlius, turiu apeiti daiktus ir pamatyti, kad iš tiesų man už nugaros yra kažkoks šviesos šaltinis, kurio spinduliai krinta ant daiktų ir nuo šių daiktų atsispindi priešais mane ant olos sienos. Šį apėjimą (apėjimą, kurio reikia norint pamatyti daiktus) graikai vadina labai keistai – jį vadina nepajudinamybe (неподвижностью). Šitaip apeidamas aš visuomet lieku toje pačioje vietoje, kaip ir judėdamas ratu, todėl būtis ir vadinama „ãpskrita“, apskritimas yra judančios nepajudinamybės vaizdinys.

Graikai sako: nėra taško, iš kurio galėčiau matyti visą namą. Negali taip nutikti, kad atsidurtume tokioje vietoje, iš kurios bent kartą, bent sekundei pamatytume visą namą, bet kokį objektą, pavyzdžiui, kubą iš visų pusių (fenomenologas Husserlis XX amžiuje naudosis būtent šiuo pavyzdžiu). Nėra taško, iš kurio vienu metu būtų matomos visos kubo pusės, nepaisant to, mes matome kubą. Neabejotinai matome namą, neabejotinai matome kubą. Matymas turėtų suponuoti apėjimą (reikia iš visų pusių apeiti namą arba reikia išeiti iš olos), bet taip apeinant, vis vien nėra taško, iš kurio fizine akimi matyčiau iš karto iš visų pusių tą objektą, kurį matau kaip vientisą visumą (целое). Aš matau kubą, nors matau tik dvi jo puses, o apie kitas numanau (sąlyginai sakykime, psichologine kalba), tačiau žodyje „numanau“ supakuota per daug prielaidų, kurios kol kas tuščios. Tarkime, matau namą, nes turiu ankstesnę patirtį: aš susumuoju savo dabartinį žinojimą apie šią pusę ir ankstesnį žinojimą apie kitą pusę, nes turiu tam tikrą vaikščiojimo patirtį. O graikai pasakys: matau kažkuo – ne akimis. Ir štai namas kaip visuma yra būtis, ir tai, dėl ko man yra būtis, yra ypatingas dalykas, vadinamas mąstymu.

Iš čia graikiškoji būties ir mąstymo tapatybės formulė. Būtis ir mintis apie ją yra viẽna, jos tapačios arba tapačios būtis ir mintis, atpažįstanti ją kaip būtį. Būtimi vadinu tai, kas yra objektas kaip visuma (предмет в целом); namas yra, aš jį matau, ir tai, kuo matau šį namą, yra mąstymas ir, žinoma, šie dalykai tapatūs. Atsispiriant nuo minties, kad niekada nėra nė vieno taško, iš kurio galiu matyti visas puses to, ką vis dėlto matau kaip vientisą visumą, būtis ir tai, kas ją, kaip tokią, atpažįsta, t. y. mąstymas, – viena ir tas pat, mąstymas ir būtis sutampa. Ir paskutinis žingsnis: kas yra namas kaip būtis? Namas, kaip būtis, yra namų būtis arba būtimi vadinama esančiojo (существующего) būtis; arba tai, ką graikai ir apskritai filosofija iki šių dienų vadina būtimi, nėra tai, ką mes mūsų kalboje vadiname būtimi. Štai aš priešais jus, jūs priešais mane, štai suolas, kėdė – esiniai – ir jie turi būtį. Būties problema yra esančiojo būties problema. Čia, regis, tautologija. Yra daiktai, yra medžiai, yra žmonės, yra namai, yra kubas ir t. t., ir yra šių daiktų būtis – ne pačių šių daiktų esatis [egzistavimas] (существование) (pypkės priešais mane gali nebūti arba ji gali būti kitos formos, bet yra pypkės būtis), o esančiojo būtis. (Šią mintį būtinai turite pagauti, kad vėliau pajėgtumėte išnarplioti filosofinius sunkumus ir plonybes.)

Trumpai priminsiu du dalykus, kurių mums prireiks mėginant suprasti Herakleitą. Pirmiausia, sakėme, kad yra srautas ir nesupratimas, ir yra būtis ir nesupratimas. Aš sakiau, kad mes, žmonės, gyvename tam tikruose veiksmų paveldėjimuose ir veiksmų sankabose, kurių logika mus įtraukia ir varo į priekį. Pavyzdžiui, žurnalisto profesija savo logika gali taip įtraukti, kad tiesos suvokimui ir išsakymui, šios logikos viduje, nebelieka vietos. Žmogų nuneša paveldėjimų srautas: laikraštyje galiu spausdinti tokį pranešimą, kuris įdomus skaitytojui, tačiau skaitytojo interesai turi nuosavą gyvenimo ir laiko logiką, jautrumo, suvokimo logiką. Skaitytojo negãli be galo ilgai vienodai jaudinti ta pati žinia, net jei ji nepaprastai svarbi ir esminga jo gyvenimui, ir jei aš dalyvauju šiame paveldėjimo sraute, atsiranda ta pati logika, apie kurią jau sakiau: geriausias būdas apgauti žmogų – pasakyti tiesą tuomet, kai jis iš principo negali jos suvokti.

Kol kas iš šios minties pasilikime žodį „srautas“, asociatyviai mums labai svarbų, jo prireiks, kai kalbėsime apie Herakleitą. Kita vertus, tai, ką vadiname būtimi – ji yra ten, kur yra supratimas. Aš sakiau apie tam tikrą nematomybės blykstelėjimą arba prošvaistę. Nematomybė (Невидимое) glūdi anapus mūsų stereotipų, minties įpročių, įprastumo arba srauto, apie kurį kalbu. Esama privilegijuotų akimirkų, kai mūsų sąmonė supurtoma ir netrukus atsidurs ant nematomybės prošvaistės slenksčio, tačiau jei nėra baigtinės struktūros, kurioje mūsų sąmonė galėtų struktūruotis, – mes vėl srauto valdžioje, vėl darome tai, dėl ko gailimės, tačiau atgaila, dėl grynai fizinių ar gyvenimiškų priežasčių, irgi negali išlikti kaip stipri emocija. <…> Šis ydingas kartojimasis ir yra srautas arba nepersijungimas į būties, sąmonės arba supratimo struktūras.

Ir antra: būtis, susijusi su supratimu, yra esančiojo būtis. Kitaip tariant, pagrindinė graikų minties perskyra, būtiškos minties, kaip ją paskelbė Parmenidas ir Herakleitas, yra būties ir esaties [egzistavimo] perskyra, ta prasme, kad tai, kas vadinama būtimi, yra esančiojo būtis. Tai jau, kaip sakiau, apibrėžimo sandaros pažeidimas žodžių lygmenyje, žodžių vartojimo įpročių pažeidimas. Mes visuomet galvojame apie daiktų egzistavimą ir vargu ar įprastoje, kasdienėje kalboje mums reikalingas dar vienas, tautologinis terminas tam, kad kalbėtume apie esinį arba apie esinių visumą (совокупности всего существующего), apie paskirus daiktus, sudarančius esatį, taikydami iš esmės sinoniminį terminą „būtis“, t. y. „esaties būtis“. Bet ši perskyra ir yra pagrindinė. Įsikibkime perskyros, išreikštos žodžiais „esaties būtis“, ir pagalvokime, apie ką gi čia kalbama.

Pradėkime paprasčiausiais pavyzdžiais, nors savo „paprastumu“ jie gali trukdyti suprasti, todėl vartosime abstrakčius terminus, figūruojančius Parmenido poemoje, ir jais žymėsime konkrečius dalykus, kurie išryškės pavyzdyje. Galiu kalbėti apie pypkės būtį, apie esančiojo būtį, kalbėti, kartoju, ne apie pypkės esatį [egzistavimą], bet apie jos esaties būtį – tai visiškai skirtingi dalykai. Štai egzistuoja ši pypkė. Jei kalbėčiau apie jos esatį [egzistavimą], kalbėčiau apie tai, kas gali būti ir ko negali būti: galiu pypkę sulaužyti arba ji gali pasimesti, gali sudegti, bet tai, ką vadinu pypke, yra kažkas, kas nepriklauso nuo to, ar ši pypkė dingo ar ne. Dar daugiau, pypkės būtis arba esančiojo būtis (būtis to, kas vadinama pypke ir egzistuoja pypkės pavidalu), akivaizdu, nepriklauso nuo šios pypkės dingimo. Pypkė būtyje nei gimsta, nei sunaikinama. Arba, kalbant Parmenido žodžiais, būtis yra kažkas esinyje, kas jame negimsta ir nežūsta, be to, ji ir nekinta. Ką reiškia „nekinta“? Suteikite šiai pypkei bet kokią formą, bet kokią išvaizdą, ji liks pypkė: tai, kas liks pypkė ir kas yra pypkė, nepriklauso nuo formos pokyčių, nuo pypkės dalių tarpusavio sukeitimo, nes jos lieka pypkės būtyje. Vadinasi, būtimi vadinama kažkas, kas nuo šito nepriklauso, dar daugiau, būtimi vadinama tai, kas neturi dalių. Galime dalinti pypkę dalimis, bet tai, kas yra pypkė, į dalis nepadalinama: būtis arba yra, arba jos nėra. Pagalvokite: šioje pypkėje gali būti skirtingos dalys ir pats kalbėjimas apie skirtingas dalis reiškia, kad mūsų mintis gali dalinti pypkę į dalis (ji turi kandiklį ir t. t.). Bet yra kažkas, kas vadinama pypke, kas nesudaryta iš dalių ta prasme, kad tai būva ištisai. Arba pypkė yra, arba jos nėra. Graikai tai vadino „nedalomybe“ («неделимое»), ir ši „nedalomybė“ susijusi su mąstymu.

Kai sakome (kartodami Parmenido žodžius), kad būtis ir mintis, kuria būtis atpažįstama, tapačios¹², arba, naudojantis kito vertimo galimybėmis, kad būtis ir mintis dera (совместимы), viena kitai priklauso (maždaug taip galima išversti graikų mintį), tai, žinoma, jokia įsivaizduojama prasme ir jokia mums prieinama prasme negalime pasakyti, kad mintis apie pypkę tapati pypkei, jei turime omenyje egzistuojančią pypkę arba turime omenyje egzistuojantį vienetą. (Prancūzų kalboje l’êtant – tai ir būtis, ir tuo pačiu buvimo vienetas, esantys vienetai. Rusų kalba, kad tai pasakytume, dalyvius reikia versti į daiktavardžius.) Jei turime omenyje pypkės būtį, tai, žinoma, būtis ir būties matymas vienas kitam priklauso. Vadinasi, kai suprantame būtį kaip esančiojo būtį, o ne kaip patį šį esinį, tuomet galime pasakyti: būtis ir ją pažįstanti mintis – tapačios.

Čia yra viena aplinkybė, kuri svarbi, kad skirtume nuo vėlesnės žodžių vartosenos, įsigalėjusios naujoje filosofijoje ir kurią paveldėjome kartu su išsivysčiusia moksline, racionalistine kultūra. Mes juk kalbame apie tiesą kaip apie kažką, ką galima turėti ir kas atitinka objektą, daiktą. Kol kas, deja, o gal laimei, šios prasmės neturime, bet ir ją reikia suspenduoti, sulaikyti savo sąmonėje ir netaikyti graikų minčiai, nes tai, ką graikai vadina supratimu, arba mintimi, arba tiesa (kas viena ir tas pat), yra kažkas, ką mes taip pat intuityviai žinome, būtent – juk savo kalbos intuicijoje skiriame du dalykus: turėti tiesą (arba žinoti tiesą) ir būti tiesoje. Mes puikiai suprantame, kad galima būti tiesoje nepriklausomai nuo gebėjimo eksplicitiškai ją reikšti (apibrėžimais, sąvokomis) ir perduoti kitiems. Pavyzdžiui, mes sakome „tiesos žmogus“ arba „meno kūrinio tiesa“, turėdami omenyje konkretų daikto buvimo būdą arba konkretų būdą būti būtyje, o ne tik logiškai artikuliuojamą ir logikos bei komunikacijos priemonėmis perduodamą tiesą. Štai šią aplinkybę įsidėmėkite.

Kita vertus, to, ką kalbu apie esančiojo būtį, nepainiokite su vadinamosiomis bendrosiomis sąvokomis. Juk, kai sakau „pypkės būtis“, neturiu omenyje, kad pypkės būtis skiriasi nuo pypkės esaties [egzistavimo] taip, kaip bendroji sąvoka, pypkės pavadinimas, skiriasi nuo konkrečių, vienetinių pypkės egzempliorių. Čia turima omenyje visai kas kìta. Graikų mintis būtį išskiria ne kaip kokį nors sąvokinį, pavadinamą darinį, o tam tikrą to dalyko, apie kurį kalbama, esaties [egzistavimo] horizontą. Paskui tai aiškiai pamatysime (nenoriu užbėgti už akių) Platono idėjos sąvokoje. Kol kas įsidėmėkime štai ką: tai, kas vadinama esančiojo būtimi (skirtingai nuo paties esančiojo), nėra bendrinis pavadinimas ar sąvoka (nėra pypkės sąvoka, esanti mūsų kalboje).

Kad tai ne sąvoka, o būtent būtis, galime paaiškinti taip. Jau sakiau, kad nėra tokio taško, iš kurio galėtume matyti tai, ką matome. Mes matome namą, bet nematome namo ta prasme, kad savo psichofizinio aparato galiomis nematome namo iš visų pusių ir niekada nepamatysime, bet vis dėlto pasaulyje matome namą, matome kažką, ką vadiname „namu“. Mintis apie būtį šia prasme reiškia mintį apie kažką, kas susitelkė (собралось). Juk ką reiškia matyti namą? Matyti namą – tai matyti vieną, antrą, trečią, ketvirtą jo sieną ir dar stogą, ir matyti, kad jis stovi ant žemės. Kitaip tariant, matyti namą – reiškia jį apeiti. Jau sakiau: olos belaisviai mato šešėlius, bet nemato šviesos šaltinio, projektuojančio šiuos šešėlius ant olos sienos, jie galėtų pamatyti šviesos šaltinį, jei jų rankos ir kojos nebūtų surištos, ir jie galėtų atsistoti ir išeiti iš olos.

Bet, jei jie galėtų tai padaryti, nebūtų mito apie olą, kuris mums nori pasakyti, kad tai, kas vadinama būčiai priklausančia mintimi, yra judėjimas vietoje. Arba, kaip paskui pasakys Herakleitas, apskritimo pradžia ir pabaiga – viẽna¹³. Aš pateikiau apskritimo vaizdinį, kai apskritimas yra taško judėjimas, šis judėjimas begalinis, o apskritimas nejudantis. Mes galime jungti (kažko būtis yra kažkas, kas sujungta): mes sujungėme vieną namo sieną su kita, trečia, ketvirta. Tai, kame susijungė, – mąstymas, o junginys – namo būtis. Tačiau, kaip parodo Platonas ir kaip lig tol buvo sakęs Parmenidas, galima sujungti ir neteisingai: galiu sujungti namo sieną su greta einančio arklio užpakaliu. Šį junginį galima padaryti šiek tiek sudėtingesnį ir pavaizduoti taip: vietoje namo sienų arba pypkės dalių (beje, savo fiziniu žvilgsniu jų taip pat niekada kartu nematome) galima imti su šiuo objektu susijusių reiškinių, aplinkybių visumą.

Pavyzdžiui, mano gyvenimas: jis užfiksuotas, atspindėtas tūkstančiuose veidrodžio šukių, yra tūkstančiai aplinkybių, kurios su manimi susijusios ir kurių aš, būdamas priešais jas, anaiptol filosofiškai neaprėpiu. Kažkurioje veidrodžio šukėje atsidūrė mano veiksmas arba jo pasekmės, ir ši šukė (o tai dalis mano gyvenimo) yra kažkur anapus mano žvilgsnio. Ir štai jų (šukių) junginys, žinome apie jį ar ne, vadinamas būtimi. Ir aš galiu, peržiūrėdamas gyvenimą arba matydamas namo sienas, jas jungti dėl savo subjektyvaus mąstymo savivalės. Juk Edipas mato savo motiną, bet jis neteisingai sujungė: jis sujungė šią sieną – ne namo, o matymo (matymo projekciją), – su kita siena, tiksliau, <…> su vaizdiniu moters, kuri gali būti jo žmona. Ir jis yra vedęs savo motiną. Kitaip tariant, iš gyvenimo srauto galime neteisingai sudėti visumą (graikai daro tokią prielaidą), o ši visuma ir yra būtis.

Dabar aiškiai suprantame, kad to, kas vadinama būtimi ir kas sujungta su mąstymu, negalima vadinti sąvoka. Kol kas tiesiog įsivaizduokime būtį kaip kažkokį nematomybės blyksnį, kuris, jei ties juo stabtelsime, atvers tam tikrą sujungtą visumą. Sąlygiškai tai pavadinkime Logos. Pirminė Logos prasmė – surinkimas viso, kas yra susiję su reikalu (относится к делу), žinome apie tai ar nežinome. Imkime paprastą fizikos pavyzdį: mechanikoje jūs tiriate kūno judėjimo efektą, su šiuo kūno judėjimo efektu susijususi trintis, greitis ir t. t. – visos su šiuo reiškiniu susijusios aplinkybės, į kurias derėtų atsižvelgti. Visiškas įmanomas surinkimas, nepriklausomai, ar žmogus jį atliko ar ne, aiškiai turintis nuosavą sankabumą arba logiką, yra tai, ką graikai vadino Logos. Ir Parmenidas tai vadina taip pat (tiesa, žodį „logos“ Parmenido tekste randame, berods, tik vieną kartą, o pas Herakleitą – nuolatos.)

Priminsiu, kad ir vienoje Descartes’o metodo taisyklių figūruoja logos – nors jis šio žodžio nevartoja – kaip pilno išvardijimo būtinybė arba taisyklė¹⁴: jei norite apie kažką mąstyti, sudarykite pilną sąrašą aplinkybių, susijusių su reikalu. Nesvarbu, praleisime ką nors ar nepraleisime (aišku, ką nors praleisime), bet bus kažkoks mums nežinomas ryšys, priklausomybė, veikianti objektą. Ribiniu, idealiu atveju turime išvardinti viską. O graikai šį išvardijimą svarsto štai tokia perspektyva: jis egzistuoja tarsi pats savaime ir jis yra mūsų minties topos (iš čia vėliau gimė žodis „topologija“). Būtent tai Aristotelis vadins topos; t. y. būtent logos jis vadins topos, o žodžiu „logos“ vadins mūsų kalbos logines galimybes. Graikų filosofijos istorijoje prasmės išsiskaido, pirminė logos prasmė (Parmenido ir ypač Herakleito) Aristoteliui jau nesusijusi su žodžiu „logos“, o išnyra pavadinimu „topos“¹⁵.

Kad paaiškinčiau logos per topos, priminsiu, kaip Aristotelis samprotavo: svarstydami kokį nors dalyką, pavyzdžiui, dorybę, turime savęs paklausti, ar dorybė nėra – o dorybė priklauso žinojimo rūšiai – apraiška kažkokios kitos rūšies, kuri neįtraukia ir neapima žinojimo. Tai skamba labai miglotai (kol kas aš tiesiog atkuriu Aristotelį), o dabar pamėginsime suprasti atbuline tvarka, kas yra logos ir kodėl jis susijęs su pačiais mūsų mąstymo pagrindais. Iliustruodamas tą būdą, kuriuo graikai į savo santykį su pasauliu įtraukdavo pasaulio suprantamumo reikalavimą, bendrais bruožais apibūdinau inteligibilumą (arba pasaulio suprantamumo principą) taip: graikai, ir mes kartu su jais, atrado, kad galime suprasti vienus ar kitus reiškinius tokioje srityje, kurioje jie nėra kokios nors dar kitos visumos dalis. (Tokios rūšies visuma vadinama topos.)

Įsivaizduokime dvipusį domino; ant abiejų pusių užrašyti skaičiai, skirtingai ant skirtingų domino pusių. Tarkime, ant vienos lentelės vienoje pusėje parašytas vienetas, o iš kitos pusės – trejetas. Tarkime, ant vienos lentelės pusės visi skaičiai eina iš eilės: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni. Akivaizdu, kad kitoje pusėje šios tvarkos nebus. Ir antra sąlyga – kad mes iš principo niekada negalime pamatyti tos pusės, kurioje skaičiai išdėstyti teisinga tvarka. Ir trečia, ten kažkas skaičiuoja pagal dešimtainės skaičiavimo sistemos taisykles, jis deda vieną prie dviejų, ima lentelę (paėmė vienetą ir dvejetą) ir tuomet išjudinamas trejetas. Ir kas gi išjudinama mūsų pusėje? Kažkokie visai kiti skaičiai, kurie šios tvarkos neturi (į kitą pusę pažvelgti negalime). Tokiu būdu mes stebime reiškinį, kuris yra kitos visumos dalis.

Mums kažkas yra inteligibilumo arba suprantamumo topos‘as, kai joks kažkas šiame topos‘e nėra kitos visumos dalis, ir tuomet šis kažkas kartu su kitais sudaro reiškinių, kuriuos mes nagrinėjame, topos‘ą. Jeigu matytume tą slaptą pusę, kurioje žaidžiama pagal dešimtainę skaičiavimo sistemą, kur yra sudėties, atimties taisyklės, tai būtų lentelės, kauliuko topos‘as. Dabar palikime žodį „topos“ nuošaly, bet įsidėmėkime šviesą, kuria žodis „topos“ nušvietė žodį „logos“. Logos nėra žodis, logos nėra logika, nėra tiesiog dėsnis, logos yra susitelkusi vieta arba topos. (Žodžio „topos“ nevartojo nei Parmenidas, nei Herakleitas, jis atsiranda gerokai vėliau.¹⁶) Tai tiesiog vietą pakeitusios prasmės. Ten, kaip jau sakiau, logos‘u bus vadinama tai, ką dabar vadiname logika, sprendinių, pasakymų savybe, o tai, kas archajinėje filosofijoje, graikų būties filosofijoje buvo vadinama logos‘u, paskui vadinsis topos.

 

Vertė Audrius Račkauskas

Versta iš: Мамардашвили М. Лекции по античной философии.

Москва: издательство «Прогресс-Традиция» / Фонд Мераба Мамардашвили, 2009, p.42-64.

 

1. Gr. ἄπειρον
2. „Demokritas sakė, kad daugiau nei penkis pojūčius turi gyvūnai, išminčiai ir dievai.“ – Лурье С. Я. Демокрит: тексты, перевод, исследование. Л.: Наука, 1970. P. 312.
3. Gr. πέρας
4. Platonas, Valstybė, X, 614b-621b.
5. Platonas, Menonas, 82a-86b.
6. Parmenidas, Apie prigimtį, fr. 8. Žr. Naujasis židinys, Nr. 10, 1991, p. 4: „…ant šio [kelio] labai daug ženklų: kad esamybė neatsiradusi ir nežūvanti, ištisa, vienatinė ir nevirpanti bei nesibaigianti.“, vertė M. Adomėnas.
7. Plg. Herakleitas: fr. 13. Yra Viena Išmintinga – žinoti sprendimą, visus daiktus per visus vairuojantį.
8. Antra dalis Parmenido poemos Apie prigimtį.
9. Sekstas Empirikas, Prieš mokslininkus, VII 140.
10. Fiodoro Tiutčevo eilėraštis „О вещая душа моя“ (1855).
11. Turima omenyje „gėrio idėja“ (Valstybė, VII, 517c).
12. Parmenidas, Apie prigimtį, fr. 3.
13. „Rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra“ – Herakleitas, Fragmentai, fr. 45.
14. Descartes R. Samprotavimas apie metodą, II d., 4 taisyklė.
15. Fizikoje žodis τόπος vartojamas žymėti vietą (erdvę), Retorikoje ir Topikoje – „bendros vietos“ prasme. Ko gero, čia turima omenyje antroji reikšmė.
16. Turima omenyje „topos“ kaip filosofinė sąvoka. Žodis τόπος, žinoma, sutinkamas ir iki Aristotelio. Parmenidas, pavyzdžiui, jį vartoja kalbėdamas apie būtį, kad ji negali τόπον άλλάσσειν, „keisti vietą“ (fr.8).