1980 m. pirmoje pusėje gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990) Maskvoje1 studentams perskaitė dvylika paskaitų apie antikos filosofiją. Šiame paskaitų cikle autorius užsibrėžė tikslą perteikti filosofijos istoriją kaip istoriją pamąstymų apie ribines žmogaus ir pasaulio santykių sąlygas. Jo dėmesio centre – egzistuojančiojo būties problema, kylanti sengraikių minties erdvėje. Atskleisdamas būtį kaip tai, kas tampa, Mamardašvilis senovės Graikijos filosofų samprotavimuose aptinka fundamentalius principus, glūdinčius antikoje, kurie neišvengiamai persmelkia vėlesnę Europos mintį bei pasaulio ir žmogaus suvokimą.
Merabas Mamardašvilis
Antikos filosofijos paskaitos
(1980)
Ketvirta paskaita
Toliau, kad suprastume, ką reiškia būtis, atkreipkime dėmesį į tokį dalyką: aš jau sakiau, kad mąstymas yra, bet jis – t. y. aktualus mąstymas – yra labai sunkus ir beveik neįmanomas. Paprastai juo laikomas žmogiškasis gebėjimas samprotauti, daryti išvadas arba kurti racionalaus svarstymo objektus. Tuo tarpu graikai, kalbėdami apie sunkų ir beveik neįmanomą mąstymą, turi omenyje tam tikrą būseną. Filosofai, gyvenę prieš Herakleitą ir Parmenidą, šią būseną vadino „protu“, todėl komentuotojams kildavo sunkumų, nes jeigu protas valdo daiktus, tai tuomet turimas omenyje pirmiausiai mąstymas kaip protingos arba mąstančios būtybės gebėjimas ir, vadinasi, jei sakoma, kad protas valdo daiktus <…>, mums tai yra nepamąstomas ir neįmanomas teiginys. Ne, mąstymu laikomas protas kaip tam tikra būsena, kurioje šis protas priklauso būčiai, tiksliau, jis – kartu su būtimi.
Primenu, kad bet kurios filosofijos šaltinis yra stebėjimasis ne chaosu, ne betvarke, ne blogiu, ne bjaurumu, nes blogis yra norma (jis yra norma dėl srauto, apie kurį kalbėjau), o faktas, kad būna tvarka, būna grožis ir būna tiesa. Tai ir yra filosofinės nuostabos objektas ir atspirtis – kaip tai įmanoma?
Vienu ryžtingu aktu graikai išskyrė ir būtį, ir mąstymą. Tai, ką suprantame – tai, kas yra beveik neįmanoma ir aktualiai labai sunku, kas vadinama arba būtimi, arba mąstymu – tampa (есть становящееся), t. y. ne kažkas, kas buvoja savaime (пребывающее), ką, remdamiesi fizinėmis analogijomis, įsivaizduojame esant stabilios būklės, kaip akmenį, įsišaknijusį ir egzistuojantį, kažką panašaus į vadinamąjį Parmenido rutulį: kažkoks apvalus, fiziškai savyje uždaras nejudantis rutulys. Tai gali būti želė, nes ten yra kažkoks tolydumas, kažkokia hipersfera, užpildyta tolydžia, želės pavidalo materija, o mūsų matymu mes matome atskirus daiktus. Vadinasi, atskiri daiktai – dėl mūsų matymo (по вúдению), o iš tiesų – želės pavidalo materija. O paskui ateis Demokritas ir pasakys: dėl nuomonės, arba primąstant – saldu, karšta, kartu, šalta – atskiri daiktai, o iš tiesų – tik atomai. Mes nevalingai paklūstame fizinei išraiškos struktūrai, t. y. mūsų vaizdinės, objektinės kalbos struktūrai, ir mums atrodo, kad žmonės kalba būtent apie tai.
Aš pasakiau skandalingą dalyką. Jūs, galbūt, šito nepastebėjote, bet filosofijos istorikams jis skandalingas, nes yra tradicija, skirianti būtį ir tapsmą: būtis – tai Parmenidas, o Herakleitas įvedė tapsmo idėją. Iš tiesų jie kalbėjo apie tą patį: tai, kas yra būtis, yra tai, kas tampa, visuomet skyrium nuo bet kokio egzistuojančiojo (существующего) (namas, kaip tai, kas tampa, skiriasi nuo egzistuojančių namų). Arba: tai, kas surinkta, sujungta kaip logos, skiriasi nuo visų dalių, sudarančių tai, kas sujungta arba surinkta. Tai, kas tampa (становящееся), visuomet skiriasi nuo bet kurio dalìnio, egzistuojančiojo, visuomet priklauso nuo laikymo pastangos. Juk suprasti reikia. Būtis yra tai, kas reikalauja supratimo ir kas tampa tik supratimo prošvaistėje. Graikai išskyrė mintį ir kartu būtį tame, ką galima pakeisti tam tikros vertikalios ir būdraujančios būsenos vaizdiniu. Vertikaliai stovėti ir būdrauti, nemiegoti… Sapnas – tai išsiblaškymo ir užmaršties vaizdinys, o atmintis – tai prisiminti, laikyti kartu.
Būdraujančios ir vertikalios būsenos vaizdinyje, kurį pasitelkę graikai vienu ypu išskyrė ir mintį, ir būtį, turime įsidėmėti du dalykus, pamatinius, kad suprastume reikalo esmę ir visą tolesnę šio vaizdinio evoliuciją. Pirma – tai, ką graikai ėmė vadinti būtimi, ir tai, ką kiekvienas nuosekliai mąstantis žmogus vadins būtimi (visuomet ir per amžių amžius, kol apskritai bus galima ką nors vadinti), nėra tai, ką mūsų vaizdinė ir objektinė kalba verčia mus suprasti ir įsivaizduoti. Kai kalbame apie būtį, jos neatskirdami nuo to, kas egzistuoja, ir juo labiau, kai tam, kas egzistuoja, priskiriame rasties ir nyksmo (привхождения и прехождения) bruožus, – t. y. atsiradimą ir išnykimą, gimimą ir suirimą, – tuomet mes automatiškai darome prielaidą, kad, priešingai šitam, būtimi vadinama tai, kas buvoja (пребывающее), yra amžina, ypatingi objektai, turintys savitus gyvavimo dėsnius ir savaime stabiliai buvojantys, nekintantys ir t. t., trumpiau tariant, būtis – tai objektai, bet pasižymintys kažkokiomis ypatingomis, mus stebinančiomis mistinėmis savybėmis, nes paprastai objektai kinta, suyra.
Bet graikai ne tai vadina būtimi. Būtis nėra egzistuojančių objektų rūšis, būtis yra egzistencijos būtis (бытие есть бытие существующего). Šitai reikia pagauti, nors tai labai sunku. Vėliau, kai krikščionybė pakeis graikų filosofiją, kils idėja: būtis bus vadinama tuo, kas aukščiausia, idealu, atsiras ypatingos tikrovės vaizdinys (irgi objektinės, bet aukštesnės ir ypatingesnės). Tačiau būtis, apie kurią kalba graikai, nėra substancijos rūšis, amžinai egzistuojančios ir tuo besiskiriančios nuo neamžinų konkrečių daiktų; būtis yra tai, kas reikalauja ir tikisi matymo arba supratimo, ir kas tampa šio supratimo prošvaistėje. Žmogus gali suprasti būtį ir, vadinasi, gali atsidurti būties prošvaistėje, bet kadangi būtis nėra daiktas, nėra substancija, tai žmogus neturi jokių garantijų: atrasdamas būtį, žmogus neprisišlieja prie kažko, kas tvirta, nepajudinama, aukšta ir neįsitaiso ant jos kaip ant tvirto savo egzistencijos pagrindo. Ne, būtis – tik tai, kas tapo (сталось), jei susiprato, ir kas laikosi prošvaistėje arba pastangoje šį supratimą laikyti.
Ir, beje, kol jie stovėjo, buvo Graikija. Akivaizdu, faktas, kad ji (antikos Graikija) išnyko, byloja apie graikų nuojautos teisingumą: nėra akmeninės uolos, ant kurios, ją suradus, galima patikimai įsitaisyti. Kitaip tariant, graikų mintyje – maksimaliai judri vertikali, herojinė mintis; ir kadangi mes neturime garantijų, tai – tragiška mintis. Paprastai mes tragizmą priešiname optimizmui, bet čia nėra tokio skirtumo, veikiau, po herojiško akto, jo viduje, atsiras tragizmo ir optimizmo skirtumas.
Ir antra, ką turime suprasti: nors ir keista, mums visuomet lengviau suvokti Graikiją per graikų meną, kaip maksimaliai mąstantį, veikiantį, bendramatį kažkokiam plastiniam žmogaus vaizdiniui, kaip kažkokią harmoningą, humanistinę pasaulėvoką, pasaulėjautą ir gyvenimo būdą, bet, priešingai visiems vėlesniems interpretavimo standartams, tiksliau, priešingai tam, kaip Graikija realiai buvo asimiliuota po Renesanso, graikų filosofinė mintis, pradedant Parmenidu ir baigiant Aristoteliu, yra neantropologinė, nepsichologinė, neetinė ir maksimaliai nehumanistinė. Graikų mintis, kaip ir bet kuri filosofinė mintis (tiek, kiek ji atitinka nuoseklumo dėsnius, visas prielaidas ir sąlygas, glūdinčias pačiame filosofavimo fakte), remiasi tuo (ir tik taip ji gali būti filosofinė), jog tai, kas vadinama žmogumi, – šito nėra. Tai labai sunku pagauti, bet būtina, nes paskui šituo bus grindžiami patys keisčiausi dalykai, atrodytų, niekaip su šituo nesusiję: pasaulio supratimo dėsniai, tiek, kiek mes apskritai pajėgūs suprasti pasaulį, nepriklausomą nuo žmogaus ir žmonijos. Pasaulio supratimas priklauso nuo to, ar mūsų mąstymo pagrindai yra parengti atsižvelgus į mąstymo eigą, kurioje mes pradedame judėti tarę, kad žmogaus nėra. O ką reiškia „žmogus yra“? Yra konkretus egzistuojantysis (существующее), turintis kažkokias juslines savybes, pasaulio suvokimo būdą bei samprotavimo ir mąstymo būdą.
Tuo tarpu graikai svarstė taip: tai, kas pasirodo būties properšoje ir nėra iš anksto duota (не пред-дано) (ir pati ši properša arba prošvaistė nėra iš anksto duota), gali pasirodyti tik tuo atveju, jei prieš ją nieko nebuvo, o tai, kas yra ir tapo, yra tik prošvaistėje arba blyksnyje. Šia prasme nėra jokio iš anksto duoto žmogaus vaizdinio. Nes kaip būtis yra tai, kas tampa, taip ir „žmogus“, kaip būties užklausiamo supratimo nešėjas, irgi tampa. Ir jei buvoja, tai tik būdraujančios vertikalios būsenos viduje, o ne savaime, ne dėl kokių nors antropologinių žmogaus savybių. Štai kas filosofijoje vadinama „niekiu“ (ничто) („niekis“ – jau filosofine prasme).
Taigi pradžioje mes atskyrėme būtį ir niekį, niekį vadindami srautu, apie kurį kalbėjau. „Niekiu“ vadinama sritis, kurios negalima net pamąstyti, kol į ją neįsiveržė būtis. O dabar turime šiek tiek pakitusią niekio sąvoką, papildomą būties sąvokos atžvilgiu: niekis kaip kažko kito galimybė. Todėl pas graikus atsiranda paslaptinga sąvoka, kurios mes lig šiol negalime suprasti ir, galbūt, niekada nesuprasime (nes suprasti šią sąvoką reikštų visiškai suprasti save pačius, kas, akivaizdu, neįmanoma), – tai paslaptinga tuštumos sąvoka. Juk atomistai, kalbėdami apie realybę, pasakys, kad ji – primąstyta (по примышлению). O kas primąsto? Primąsto tai, kas jau duota. O mums jau duota konkreti egzistencijos rūšis – žmogus. Šis konkretus egzistuojantysis žiūri, ir tai, ką jis mato – primąstyta, kitaip tariant, yra iš konkretaus egzistuojančiojo būsenų ir galimybių perspektyvos. Primąsčius – saldu, primąsčius – kartu, o iš tiesų – atomai ir tuštuma. Juo labiau, kad atomams ir tuštumai taikomas vadinamasis clinamen – nuokrypis2.
Paprastai mes tai suprantame kaip fizinį vaizdinį: vìsa yra atomų sūkuriai, ir laisvė galima tik tiek, kiek atomai atsitiktinai blaškosi ir nukrypsta nuo savo trajektorijos, – tai clinamen. Clinamen idėja glūdi tuštumos idėjoje: atomai yra tai, kas nukrypo nuo tuštumos, bet tuštuma – tai visuomet kìta, kas dar nesukibo, arba vieta, kurioje apskritai gali pasireikšti sąmoningas gyvenimas. O sąmoningas gyvenimas gali pasireikšti tik tada, kai jo pasireiškimui iš anksto neduotas joks primąstantis žmogaus vaizdinys; žmogumi bus tai, kas liks nuo būties.
Pasitelkę paprastus vaizdinius, sakykime taip (pradžioje pateiksiu abstrakčią tezę, o paskui ją konkrečiai iliustruosiu): filosofija, ar bet kuris atsietas mąstymas (mokslas visų pirma yra atsietas mąstymas), organizuojasi aplink galimybės (возможного) idėją, o ne egzistavimo (существующего) idėją, ir filosofijos demaršą sudaro teiginys, kad galimybės ieškojimas yra tai, kieno liekana yra tai, kas mes esame; realus žmogus yra tartum liekana, gaunama ieškant galimo žmogaus. O galimybė, kaip jūs žinote, nėra egzistavimas.
Taigi graikai, remdamiesi galimybės idėja (arba tam tikru eksperimentu, kuris turi atskleisti galimybę), būtimi vadina kažką, kas visiškai, aktualiai išskleista. Būtis yra aktuali pilnatvė ir galimybės gyvenimas: realybė arba egzistencija jos pilnatvėje, sakykime, žmogus jo pilnatvėje. Juk žmogui būdinga tam tikra egzistavimo pilnatvė arba gyvenimo išsipildymas, taip pat ir sąmoningo gyvenimo vientisumo išsipildymas, – apimančio savas antinomijas (tarp supratimo ir nesupratimo, tarp dvasios ir kūno, tarp gyvenimo ir mirties), kurias savo gyvenimo eigoje mėginame išspręsti, pasiekdami kažkokią mūsų gyvenimo pilnatvę arba išsipildymą. Ši būtybė – tuo pavidalu, kuriuo ji išsipildys – ir yra liekana tos vidinės ašies, kurią vadiname galimybės ieškojimu, o galimybės ieškojimas numato iškritimą iš stereotipų, iš įprastai sukibusių sąryšių (taip pat ir mąstymo įpročių, kultūros įpročių), iš ženklinių kultūros sistemų.
Čia pasirodo naujas apibrėžimas. Nors ir keista, bet tai, ką graikai vadina būtimi, yra (anot jų pačių) tai, ką jie vadina laisve, jai taikydami labai neįprastą apibrėžimą, kurio, tiesa, pas Parmenidą ir Herakleitą nerasime, tačiau kurį randame pas Platoną. Jis skelbia: laisvas žmogus nedaro klaidų. Tokią pačią mintį išsako Aristotelis, bet ji skamba kitaip: nedalumo srityje nėra melo ir paklydimo; arba: nedalumo srityje nėra tiesos ir paklydimo; mąstymas arba yra, arba ne. Ši laisvės idėja labai gerai paaiškina būties idėją. (Tai, ką sakau, nėra žinios ar tezės, kurias galite įsiminti, pavertę enciklopediniu sąvadu; tai tiesiog tam tikro svarstymo būdo iliustracijos, jis vadinamas filosofija.)
Prisiminkime, kur glūdi būties prasmė: būdraujanti vertikali stovėsena, kurioje yra sutelktis (собранность), o sutelktis ir yra būtis. Ką reiškia būtis, skirtingai nei srautas? Tai reiškia, kad šioje vidinėje sutelktyje, jokiame momente, jokiame būties pjūvyje nėra nieko, kas negimtų iš pačios būties, kas gimtų iš srauto, arba stichiškai, savaime. Nes būtis yra visur: nėra nė vieno erdvės ir laiko taško, apie kurį galėtume pasakyti, kad ten nėra būties; jeigu būtis yra, ji nedali, ir yra visa ištisai ir vientisai, kaip sako Parmenidas. (Protas yra tai, ką mes galvojame, o kvailumas – tai, kas mumyse galvojasi savaime; pats savaime būna kvailumas, o tam, kad būtų protas, reikia labai pasistengti.)
Įsivaizduokite kūną, sudarytą iš daugybės laisvės pakopų (kaip sakoma fizikoje, su daugybe artikuliacijų) ir rankos judesį, kuriame, kaip judančiame organe, neatsiranda jokio rankos padėtį nulemiančio postūmio, kuris pilnai nepriklausytų nuo sutelkto pačios rankos judesio, t. y. nuo ketinimo, – tai visiškai laisvas rankos judesys, į kurį neįsiterpia jokie spontaniški savavališki veiksmai (veiksmai, kurie galėtų nulemti nekontroliuojamas rankos padėtis). Tarkime, kad ši ranka laiko kardą… Reikalas tas, kad idėja apie laisvą žmogų, nedarantį klaidų, nepriklausomai nuo graikų, egzistuoja slaptoje filosofijoje, kuria remiasi tam tikros fizinių pratybų rūšys (karatė, dziudo ir t. t.). Dziudo ir karatė meistrai tvirtina, kad vienas žmogus gali nugalėti dvidešimt žmonių. Jei įsivaizduotume mostus kardais (todėl ir pasakiau, kad ranka laiko kardą) ir nubraižytume tam tikrą diagramą (tarkime, užpuolė dvidešimt žmonių, ir vienas prieš dvidešimt – taigi dvidešimt vienas kardas), erdvėje jie gali užimti n padėčių, susikirsdami ir pan., vadinasi, natūralu, kad yra kažkokia vienintelė padėtis, kurioje gali būti vienintelis judesys, gebantis atmušti visų dvidešimties kardų kirčius.
Idėja tokia: meistras yra tas, kuris nesvarstydamas sustabdo visus spontaniškai įsiveržiančius veiksnius ir savo ranka nubrėžia vieną vienintelę trajektoriją. Tai vadinamasis adekvatus neklystamas veiksmas, jis ir yra tai, kas vadinama būtimi, t. y. vaizdinys vientisai surinktos savasties, kuri visas šias dalis laiko savyje bei buvoja ir virš laiko srauto, ir veiksmų srauto, ir veiksmų sankabų, plyti virš šio srauto. Ir jeigu yra toks buvojimas bei plytėjimas, tai ir pats gyvenimas (arba srautas) organizuojasi kitaip. Visas gyvenimas niekada negali pilnai būti būtimi, bet jis bus gyvenimas, gyvenamas būties šviesoje (žmogus, praktikuojantis karatė, yra laisvas nuo kūno padėčių, kurios atsiranda savaime, neturėdamos šaltinio susitelkusioje visumoje), – tai ir yra nedalumo sritis, kurioje nėra paklydimo ir tiesos. Tiesos nėra todėl, kad tokia visumos apraiška nėra samprotavimo produktas. Juk ne minties aktu, trunkančiu laike, kovotojas kovos įkarštyje rado vienintelę kardo trajektoriją ir savo kūno padėtį, dėl kurios atremiami visų dvidešimties kardų kirčiai. Arba jis yra – šis nedalumas – arba jo nėra. Štai aplink tokius reiškinius (jei tai galima vadinti reiškiniais), apgraibomis ir tuo pačiu nuosekliai atliekant mąstymo užduotis, juda graikų mintis ir, kaip aiškėja, ne vien graikų (tai senos rytietiškos įžvalgos).
Dabar imkime dar vieną temą, ji mus priartins prie Herakleito. Mes gavome tam tikros virš laiko susitelkusios visumos vaizdinį, susitelkusios – tai yra aktualumo idėjos esmė – čia ir dabar. Aš jau sakiau, kad, graikų manymu, rytoj būti dorybingu nieko nereiškia, kaip kad negalima užmigti ant vakarykštės dorybės. Yra graikų anekdotas apie šuolininką, besigyrusį, esą namuose nušoka neįtikėtiną atstumą, į ką jam atsakė: čia Rodas, čia ir šokinėk! Čia prasideda labai įdomi tema, persmelkianti visą graikų mintį. (Dabar aš pradedu pasakoti apie Herakleitą, nepalikdamas Parmenido.)
Aš įsikimbu žodžio „logos“ reikšmės. Vėliau logos įgijo logiškos minties savybių reikšmę (jei logišką mintį suprasime kaip kalbos ženklų struktūros savybę), tuo labai aiškiai naudojosi Aristotelis, kurdamas savo logiką. Kad suprastumėte tai, ką netrukus papasakosiu, vėl turėdamas omenyje būtį, bet dabar, pasitelkę logos kalbinę pusę, prisiminkite tai, ką sakiau apie topos. Yra tam tikra vieta, kurioje tai, apie ką kalbame, skaidru ir inteligibilu, nes į topos neįsiskverbia jokios kitos visumos šešėlis, niekas „nesukeičia kortų“. Ten, kur kortos nesukeistos, ten topos. Topos yra tai, dėl ko prigimtis (arba physis) bus regima (arba prieinama ir matoma) mūsų supratimui, savo konkrečiu reiškinio pavidalu, apie kurį sakiau, kad jis prieinamas šeštajam gyvūnų, dievų ir filosofų pojūčiui. Šis topos–logos yra tuo pat metu žodis, tačiau turintis labai keistą reikšmę.
Jūs jau žinote, kad ir filosofijos šaltinių supratimui, ir kultūros supratimui reikia ypatingu būdu įsisąmoninti žmogaus vietą žmonijos istorijoje ir gyvenime, ir patį faktą, kad žmogus yra pagamintų arba iš kur nors atsiradusių artefaktų vieta. Juk, visų pirma, menas nėra sritis, esanti anapus gyvenimo (būdama anapus gyvenimo, ji yra profesionalų užsiėmimas, vadinamųjų menininkų, kurie pagal darbo pasidalijimo taisykles turi išskirtinę vietą gyvenime: greta vyksta gyvenimas, o jų darbas – puošti gyvenimą, tiekti mums meninio arba estetinio vartojimo arba pasitenkinimo objektus; arba intelektualinio vartojimo ir pasitenkinimo objektus) ir, antra, meno kūriniai, kaip ir minties kūriniai, yra gyvenimo organai, t. y. tokios konstrukcijos, kurios ne tik kažką atvaizduoja, bet yra konstravimo būdai, generuojantys mumyse tam tikras būsenas ir savybes, kurių mumyse nebūtų, jei prie mūsų nebūtų pridėti šie artefaktai, jei su jais nesudarytume struktūrinės visumos. Meno kūriniai mus įkurdina gyvenime ta prasme, kuria mūsų gyvenimas yra, pirmiausiai, žmogiškas ir, antra, susijęs su būtimi.
Graikai tai vadino logos, kuriančiu žodžiu. Logos – kuriantis žodis (производящее слово), kurio viduje, arba kurio topose, mumyse kažkas atsiranda, taip pat atsiranda kažko kito supratimo aktai, būtent logose mumyse, žmonėse, pačia žodžio kaip logoso konstrukcija generuojami prigimties (physis) supratimo aktai, prigimtis tampa regimà, skaidri arba suprantama.
Čia yra modernizacijos regimybė. Prancūzų poetas simbolistas Mallarmé sakė: paprastai manoma, kad eilėraščiai arba poemos rašomos idėjomis, o iš tiesų poemos rašomos žodžiais. Regis, nekaltas pasakymas, tautologija – akivaizdu, kad rašomos žodžiais. Bet jis turėjo omenyje ką kita, esminį dalyką, kuris vėl imtas suprasti XX amžiuje arba XIX a. pabaigoje, ir kurį labai aiškiai suprato graikai. Nepaisant įprastos prielaidos, neva yra kažkokia mintis arba idėja, savaime aiški ir sau pačiai skaidri, ir kad jai ieškoma išraiškos priemonių bei randamà poemos kalba arba žodžiai, kuriais ji išreiškiama, iš tiesų kalba, arba šiuo atveju žodis, yra tai, kas turi prasidėti, ir nuo ko atsispindėjus, manyje pirmą kartą taps tuo, kas yra mano mintis. Mintis nėra pirmiau išraiškos. Priminsiu Borgesą, sakiusį, kad bet kuri poezija tam tikra prasme yra paslaptinga: ne kiekvienam pavyko sužinoti tai, ką jam pavyko parašyti. Kitaip tariant, žodinė konstrukcija pačiam šios konstrukcijos autoriui šia prasme yra iššifruotas simbolis – jis per ją sužino tai, ką iš tiesų galvojo ir patyrė; tai, ką jis galvojo ir patyrė, jame pirmą kartą tampa per jo santykį su jo paties kūriniu.
Žodis yra kuriantis kūrinys (jis nėra žmogaus instrumentas ta prasme, kad egzistuoja kažkokia mintis ir reikšmė, kurioms išreikšti išrandami žodžiai) – pavadinkime šitai santykinai opera operans, kuriančiu kūriniu. Graikai manė, kad taip žmonėse kuriama būtis: jie logos sankabomis, ir tik jomis, „įbrukami“ į nematomos būties prošvaistę arba, kalbant Herakleito žodžiais, į nematomą harmoniją3. (…)4.
Merabas Mamardašvilis
Vertė Audrius Račkauskas
Versta iš: Мераб Мамардашвили. Лекции по античной философии. Москва: издательство «Прогресс-Традиция» / Фонд Мераба Мамардашвили, 2009. P. 65–73.
Kitos M. Mamardašvilio antikos filosofijos paskaitos:
aplinkkeliai.lt/m-mamardasvilio-antikos-filosofijos-paskaitos
- Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute.
- Sąvoka clinamen, nuokrypis, pasirodo romėnų poeto Tito Lukrecijaus Karo poemoje „Apie daiktų prigimtį“.
- 54 DK (nuoroda į Herakleito fragmentą pagal Diels–Kranz ikisokratikų tekstų numeravimo sistemą).
- Ketvirta paskaita iš garso įrašų atkurta nepilnai.