Merabas Mamardašvilis
Antikos filosofijos paskaitos
(1980)
Pirma paskaita1
Aš mėginsiu papasakoti jums filosofijos istoriją, kaip istoriją tam tikros vieningos, nors ir ištįsusios laike, žmonių pastangõs filosofuoti ir per filosofiją sužinoti apie save ir pasaulį tai, ko be filosofijos sužinoti negalima. Mes mėginsime pažvelgti į šią medžiagą taip, kad joje pajustume tuos gyvus dalykus, kurie yra anapus teksto, ir dėl kurių, šiaip jau, tekstas ir atsiranda. Paprastai šie dalykai tekste miršta, sunkiai per jį įžiūrimi, bet vis dėlto jie yra. Ir skaityti tekstus, ir kalbėti apie juos prasminga tik tuomet, jei ne dogmatinį mokslą į save krauni, o atkuri tą gyvąją minties pusę, dėl kurios tekstai buvo kuriami. T. y. tuo pačiu noriu pasakyti, kad kurdami tekstą ir paklusdami logikai, kurios reikalauja jau ne tavo mintis, o teksto pobūdis, mums, iš esmės, pirmą kartą ir paaiškėja sava mintis, o taip pat sužinome ir tai, ką iš tiesų žmonės galvojo. Ir tik šiuo atveju, kai susiduriame su tekstu praėjus dviems tūkstančiams metų po jo sukūrimo, jis mums tampa jau ne knyginio išsimokslinimo elementu, bet veikiau konstrukcija, į kurią įnikę galime atgaivinti mintines būsenas, kurios yra anapus teksto ir radosi žmonėse šiam tekstui tarpininkaujant. Jei taip nebūtų, mums nereikėtų jokios rašytinės istorijos, turėtume teisę jos neprisiminti, o tekstus, knygas ir rankraščius studijuotų tik archyvarai.
Tuo pačiu mūsų kursas taps savotišku įvadu į filosofiją kaip tokią, taps pãstanga užčiuopti jos ypatingumą ir filosofavimo aktų sandarą. Kartoju: mirusios žinios mums nesvarbios – mes kreipiamės į praeitį ir suprantame ją tik tiek, kiek galime sugebėjimo mąstyti pavidalu atkurti tai, kas buvo kažkada galvojama, ir tai, ką patys dabar galime pagalvoti. Svarbu ne perskaityti tekstą, kad po to jį prisimintum, bet sugebėti išsakyti jame glūdinčią mintį, kaip aktualaus, dabartinio, XX amžiaus žmonių mąstymo galimybę.
Filosofijos istoriko, arba žmogaus, skaitančio kažką iš filosofijos istorijos, užduotis, – pakartosiu dar sykį, – skaitant žodžiais ir forma svetimą tekstą tai, kas jame mąstoma, pamąstyti dabar. Todėl privalome skirti du dalykus: viena vertus, tam tikrą mintinį mokymo turinį, pavyzdžiui, Demokrito, o kita vertus – istorinę formą, kuria šis turinys buvo išreikštas, ir tą sąmonę apie save ir apie savo mokymo prasmę, kurią šis filosofas turėjo. Vadinasi, yra tam tikras objektyvus mąstomasis turinys, kuris nepriklauso nuo to, kaip jį mąstęs filosofas suprato ir kaip išdėstė. Yra kažkas, tarkime, Demokrito teiginyje apie atomus ir tuštumą, kas nepriklauso nuo to, kaip pats Demokritas tai suprato ir išreiškė. Atrodo paradoksalu – yra Demokrito mintis, nepriklausanti nuo paties Demokrito, nuo tos formos, kurią jis suteikė savo minčiai ją dėstydamas, įrodinėdamas ir skelbdamas kitiems…
Beje, tuo, ką toliau pasakosiu, jūs, kad suprastumėte tekstą, turite naudotis tarsi skaidre; aš nesiimsiu tekstų perpasakoti ir atkūrinėti: dėstytojas – ne dauginimo aparatas, ir nėra prasmės daryti tai, kas jau padaryta; tekstas atspausdintas begale egzempliorių, tad nėra būtinybės jį kartoti ir perpasakoti. Mano užduotis kita: kadangi į vieną ranką galite paimti tekstą, pasistengsiu, kad kitoje rankoje turėtumėte jam skirtą skaidrę. Žodį „skaidrė“ vartoju tiesiogine prasme. Jūs uždedate skaidrų popierių ant teksto ir ant šio popieriaus turi būti kažkas, ko nėra tekste, tačiau kas vis dėlto egzistuoja vien dėl to, kad egzistuoja tekstas: tekstas juk matosi per skaidrę, ant jos taip pat kažkas užrašyta; taigi toks jųdviejų susiejimas padės suprasti tekstus, padės suprasti filosofijos istoriją. Ir dar: jei į tekstą žvelgsime ne kaip į mirusią mokslo naštą, o kaip į kažką, kas gyva, kame plaka minties pulsas, tuomet tekstų skaitymas bus prasmingas. Savo sąmonėje reikia nuolat laikyti filosofijos ir mūsų gyvenimo santykį, t. y. tarp mūsų ir filosofijos pamėginti nustatyti tokį santykį, kad filosofija būtų suvokiama kaip tam tikras, su mūsų įprastu, kasdieniu gyvenimu susijęs, gyvybiškai svarbus reiškinys, – susijęs tiek, kiek šis gyvenimas yra sąmoningas; tiek, kiek stengiamės nugyventi gyvenimą kaip sąmoningos ir šio epiteto vertos būtybės. Juk mes, nepastebėdami, o kartais ir pastebėdami, filosofavimo aktus atliekame pačiame gyvenime, nes filosofavimo aktų atlikimas yra tam tikro gyvenimo būdo sąlyga. Tuomet ir paaiškėja, kodėl mums reikalinga filosofijos istorija. Ji mums reikalinga, nors tai gali atrodyti paradoksalu, kaip tik dėl to, kad jokios filosofijos istorijos nėra.
Vadinasi, kažkokie tam tikra prasme suvokiami filosofavimo aktai sąlygoja tam tikrų, „žmonėmis“ vadinamų sąmoningų būtybių gyvenimą (žinoma, ne biologinį gyvenimą). Bet tuo pačiu tai reiškia, kad sąmoningas gyvenimas, jei jis išsipildė – o išsipildęs jis apima tai, kas laikoma filosofija: samprotavimo arba mąstymo elementus, arba susimąstymo būsenas, – taigi jei šis gyvenimas (o ne apskritai gyvenimas) išsipildė, tai jis yra būties būdas. Kažkas ámžina – gyvenimo aktai, jei jie išsipildė, tai turi būtį, t. y. buvoja2 visada, nors tai ir atrodo paradoksalu. Filosofas turi priimti domėn, kad buvoti, nutikti3 (arba realizuotis4) yra būties būdas, o ne kažkas, kas paprasčiausiai grimzta praeitin. Kažkuria prasme tie žmonės, kurie buvojo per mintį, tarkime, Platonas, Aristotelis, Descartes’as, Sokratas, yra mūsų amžininkai. Jie gyvena toje pačioje gyvybinėje erdvėje tiek, kiek ir mes joje gyvename – o galima išvis niekur negyventi ir išnykti, kaip kad bangos pakrantės smėlyje, nepalikdamos jokių pėdsakų. Filosofija turi ypatingą ryšį su žmogiškojo fenomeno atsiradimo ir egzistavimo būdu, nes jis priklauso nuo savikūros. O istorija – tai tik užfiksuoti, iš gamtos negimstančios ir atskirai nuo savikūros darbo neegzistuojančios būtybės savikūros akto įvykiai. (Gamta pagimdo tam tikrą biologinę, galimų žmogiškųjų įvykių ir būsenų medžiagą. Bet tai tik biologinė medžiaga.) Anapus žmogaus buvojimo ir trukmės laike, juolab istorijos laike, esti nuolat atsinaujinantis žmogaus darbas arba pastanga. Todėl galima sakyti taip: žmogus esti tiek, kiek jis nori būti.
Pasinaudosime šia metafora, kad išsiaiškintume tam tikrus dalykus, kuriuos sunku užčiuopti analize ir aprašymu. Taigi turime reikalą su tam tikra būtimi, kuri, kaip būtis, priklauso nuo noro ir pastangos būti. O jei taip, tai, matyt, po to įvyksta kažkas, kas atveda mus į filosofiją. Išdėlioję šiuos įspėjamuosius ženklus, dabar galime imtis dalyko esmės, nes vien juos išdėlioję, mąstymą padarėme sveikesnį; jie yra savotiška samprotavimo higiena. Pavyzdžiui, jei sutiksime su tuo, ką pasakiau, išvengsime vienų, gan įprastų, spąstų, į kuriuos dažnai pakliūva istorikai ir filosofai. (Samprotavimą apie spąstus pasitelksime kaip tam tikrą propedeutinę filosofijos istorijos pateikiamų įvairių filosofijos pavidalų suvokimo taisyklę.) Spąstai tokie: būdami aukštame mokslinio išsivystymo, loginio mąstymo, t. y. tam tikrų pasaulėvaizdžių lygyje (pakankamai sudėtingos vaizdinių sistemos rėmuose; vaizdinių apie pasaulį, kosmosą, visatą, materijos, atomų sąrangą), esame linkę visą istoriją matyti kaip judėjimą tokių vaizdinių vagoje. Ir šia prasme manome, kad mūsų vaizdiniai yra išvystyti, aukšti ir gilūs, o senovėje jie buvo vaikiški, primityvūs ir neišvystyti. Ir kad įvertintume jų mintį, gretindami, pavyzdžiui, ką apie pasaulį manė Demokritas ar Descartes’as, lyginame šitai su tuo, ką apie pasaulį žinome patys, ir tokiu būdu vertiname kažkada parašytą tekstą. Bet juk truputį anksčiau, kai kalbėjau apie įspėjamuosius ženklus, iš tikrųjų išreiškiau mintį, kuri suteikia galimybę kažką tyrinėti minties istorijoje jos netyrinėjant pasaulėvaizdžio prasme.
Iš to, ką kalbėjau, išplaukia, kad turime imti kitą pusę, kurią sąlyginai galime pavadinti konstruktyvia teksto puse – galbūt turime žvelgti į tekstą ne kaip į užrašytą vaizdinių sistemą, o kaip į žmogaus savikūros darbo pėdsakus? T. y. imti jau ne vaizdinių turinius ir gretinti juos su tuo, ką žinome apie pasaulį, o į tekstą žvelgti kaip į atradimų pėdsakus arba tam tikro darbo būdą, susijusį su tuo, kad filosofija – tai žmogaus savęs paties kūrimo elementas. Tuomet filosofiniai tekstai taps ne tik pasaulio vaizdiniais, bet įgis konstruktyvią pusę santykyje su kažkokia pastanga. Arba santykyje su tuo, ką pavadinau „noru būti“, kas turi nuolat kartotis ir atsinaujinti kiekvienoje žmogiškoje esybėje. Vadinasi, mums šie tekstai giminingi dėl šios pastangos, o ne dėl vaizdinių turinio. Talio, Anaksimeno, Anaksagoro pasaulėvaizdžių turiniai iš tiesų mums svetimi tik kaip vaizdiniai. O atsinaujinančios pastangõs puse (kitaip pasaulis aplink tave suyra) – jie mums artimi ir esti tuo amžinu šiuolaikiškumu, apie kurį kalbėjau, kai minėjau keistą gyvenimo paradoksą: gyvenimas amžinas, jei buvojo bent vieną kartą.
Ir tik tokiu atveju randasi galimybė kažkaip kitaip pažvelgti į istorinę žinomų kultūros formų seką („kultūros formomis“ vadinu tokius darinius kaip mitas, religija, menas, filosofija, mokslas) ir į šios sekos prasmę. Juk paprastai manoma, kad pradžioje buvo mitas, po to religija, o po to filosofija ir mokslas (menas, ačiū Dievui, laikomas senoviniu, seniai žmogaus išrastu dalyku). Ir, be to, šitaip gretinama remiantis neva racionalistiniais mūsų žinių apie pasaulį vaizdiniais. Šia prasme, sako, kad mitas – tai iškreiptas (turėdami omenyje neigiamą vertę) pasaulio vaizdinys, o mokslas ir filosofija – vėliau atsiradę teisingi vaizdiniai. Vis dėlto galime paklausti: o galbūt seka visai ne tokia ar, kaip bebūtų, jei ji išoriškai atrodo tokia, tai galbūt jos prasmė visai ne ta?.. Ne ta, kad mitas buvo dar vaikiškos sąmonės aberacija, o po to mes suaugome ir matome pasaulį mokslo, t. y. tiesos šviesoje (skirtingai nuo mito sričiai priklausančių paklydimų); galbūt čia turime reikalą pirmiausiai ne su klaidingais ar teisingais pasaulio vaizdiniais, o su kažkuo visiškai kitu, kas iš tiesų ėjo pirma filosofijos. Bet tuomet šis pirmumas, akivaizdu, turės kažkokią turiningą prasmę, o ne išdidžią pozą, neva visa, kas buvo pirmiau, yra klystkelis, o mes – kitaip, nei klydęs pirmykštis žmogus – esame protingiausi, gražiausi ir viską suprantame. Tad ką galime išvysti mite? – Vieną pirmųjų, žinoma, datuojamų žmonijos pradžia (pirmaisiais žmogaus pėdsakais, kurie aptinkami kasinėjant) – žmogų formuojančių mašinų. Ir tą patį galima pasakyti apie meną kaip apie mito elementą. Turint omenyje, kad labai sunku atskirti pradinius mitus nuo „folklorinės“ kolektyvinės fantazijos, nuo pirmų pavyzdžių to, ką remiantis dabartiniais kriterijais galima vadinti menu. Ypač sunku atlikti šį atskyrimą, jei žvelgiame į ritualinę mito pusę. Mes jį [skirtumą] nustatome labai sunkiai, atlikę ilgai trunkantį analitinį sąvokų tyrimo ir apibrėžimo darbą. Ir toks atskyrimo sunkumas nėra atsitiktinis.
Šiek tiek vėliau paaiškinsiu savo mintį, kad vienu metu išryškinčiau tuos turiningus gyvenimiškus dalykus, kurie yra susiję būtent su gyvenimu, ir kurie po to tampa filosofinės analizės objektu bei įgauna atitinkamas filosofines sąvokas. O kol kas, nesinaudodami specialiomis sąvokomis, pamėginsime įžiūrėti, kas čia vyksta, ir ką mes, kažkuria ypatinga žodžio prasme, vadiname „gyvenimu“, kad suprastume, kodėl su šia ypatinga gyvenimo forma sieju ritualą, mitą ir noriu atskleisti, kaip iš mito gimsta filosofija.
Pradžiai, kad įbesčiau savotišką gairę, pasakysiu, jog kultūros istorijoje pastebėtas vienas įdomus dalykas: atitikimas laike. Žodį „atitikimas“ vartoju ta pačia prasme, kuria jį vartojo XIX a. simbolistai. Konkrečiau, Baudelaire’as tai vadino correspondances – sutapimų ir atitikimų sistema. Atitikimu kelių, tarpusavyje visiškai nepanašių reiškinių. Atrodytų, reiškiniai nesusiję, tačiau tarp jų yra simbolinis atitikimas arba, jei norite, sutapimas. Taigi toks keistas istorinis atitikimas (mums gi tai tik gairė) yra paprastas istorinis faktas, kurį vienas vokiečių filosofas egzistencialistas, Jaspersas, taikliai pavadino – ašiniu laiku.
VI a. prieš mūsų erą skirtingose, tarpusavyje nesusijusiose vietose arba susijusiose taip silpnai, kad šio ryšio galima nepaisyti ir dėl to nekalbėti apie idėjų ir kultūrų migraciją, – Graikijoje, Indijoje, Kinijoje ir Persijoje (taškai eina tankiai, apytikriai viena laiko ašimi, todėl Jaspersas ir pavadino tai „ašiniu laiku“) radosi keli panašūs reiškiniai: nuo etninių ar lokalių religijų besiskiriančios, ypatingos metafizinės religijos. Tai: Buda Indijoje, Laozi Kinijoje, Zaratustra Persijoje, pirmieji filosofai Graikijoje – Parmenidas ir vadinamoji fiziologijos, Mileto mokykla (physis – gamta, iš čia „fiziologija“ – ne mūsų šiuolaikine prasme, o graikiškąja, ir todėl pirmieji filosofai – Talis, Anaksimenas, Anaksimandras buvo vadinami fiziologais). Tuo pačiu, jei imsime, pavyzdžiui, Budą, nežinodami, kas yra filosofija, ir negalėdami šio dalyko apibrėžti (apibrėžti ir dabar sunku), intuityviai, vis dėlto suvoksime, kad tai toks pat reiškinys, koks Graikijoje yra Parmenidas ar Kinijoje – Laozi. Mes tarsi fenomenologiškai arba, sakykime, pagal stilistiką pagauname šį atitikimą (todėl ir vadinu jį simboliniu) visiškai atsisakydami turinio skirtumo. Tuo ir prasideda mūsų istorija: kažkoks lūžis, vienu metu įvykęs tarpusavio ryšio neturinčiose vietose, kai beveik tuo pat metu atsirado kultūrų geografijoje išsibarsčiusios žmonių, idėjų ir kažkokių mintinių bei dvasinių darinių grupės ir, negana to, gyvenimo būdų, nes daugeliu atvejų (išskyrus graikiškąjį) tai buvo persipynę su susiklosčiusia asmeninio išganymo religija – su tuo, kas po to buvo pavadinta pasaulinėmis religijomis. (Savo išeities taške pasaulinės religijos, kitaip nei masines-archajinės, kolektyvinės, lokalios religijos, yra asmeninio išganymo religijos.)
Tačiau įbedę šią gairę, vis dėlto grįžkime prie turinio. Ką turėjau omenyje, kai svarstydamas apie ypatingą gyvenimą, minėjau mitą kaip žmogų formuojančią mašiną, o ne vaizdinių sistemą. (Toliau mums teks kalbėti apie filosofiją kaip ypatingą mąstymo tipą, beje, tuo pačiu gan esmingai susijusį su problema arba idėja tokio gyvenimo, kuris organizuojamas kaip asmeninio išganymo sąlyga arba forma.) Tad koks gi šis ypatingas gyvenimas, turintis ryšį su tuo, ką pavadinau konstruktyvia mito puse, ir kas po to pasirodys kaip konstruktyvi filosofinio samprotavimo pusė; filosofinio samprotavimo, kuris, tiesą sakant, atsiranda (jau sąvokų lygyje) atradus šią konstruktyvią pusę? Priimkime domėn, kad filosofija ir mokslas mums taps tam tikra eksperimentine veikla, eksperimentavimu žmogiškosiomis galimybėmis. Pasižymėkite žodį „galimybės“ arba „galimas žmogus“ (kad skirtumėte nuo realaus žmogaus). Tuo pačiu priminsiu frazę iš Shakespeare’o Hamleto: „Valdove, mes žinome, kas mes esam, bet nežinom, kuo galime tapti.“5 Vadinasi, yra kažkas, kas mums duota kaip „aš“, kaip „mes“, o yra dar kažkas, apie ką mes nežinome ir ką, kaip mūsų „aš“, savyje pačiuose galime tik atverti (tai jau iš galimybių srities).
Taigi mitas, kai derinamas su ritualu, yra ne šiaip teisingas ar klaidingas pasaulio vaizdinys, bet tuo pačiu turi konstruktyvią, žmogų formuojančią pusę: tai, per ką žmoguje tampa „kažkas“, ko nebūtų neperėjus per tam tikrą mašiną, kurią kol kas vadiname mitu arba ritualu. Pateiksiu paprastą pavyzdį, susijusį su veikiančiąja mito puse. Tradicinė archajiška situacija: mirusiojo apraudojimo ritualas. Atrodytų, netikęs ir su mūsų tema nesusijęs dalykas. Susidūriau su juo dar jaunystėje, nuo civilizacijos nutolusiame Gruzijos kalnų kaime, kai dalyvavau laidotuvėse ir klausiau ritualinių giesmių. Paprastai jas atlieka profesionalės – raudotojos. (Žinoma, to paties esama ir rusų folklore bei papročiuose. Skiriasi tik kalba ir ritualo detalės.) Tai labai intensyvus giedojimas, artimas inscenizacijai, savotiška misterija. Žodį „misterija“ aš vartoju neatsitiktinai. Graikų kultūroje buvo vadìnamosios Eleusinijos6 misterijos, kurios žmonių mases įtraukdavo į tam tikrą griežtai organizuotą šokį ir dainavimą, į tam tikrą kolektyvinio veiksmo indukuojamą būseną. Trumpiau tariant, tokio pobūdžio apraudojimai, kaip kad gruziniškas, yra žymiai sudėtingesnių ir žymiai labiau struktūruotų, išvystytų misterijų archajinės liekanos; misterijų, kai sielvarto išraiškos atliekamos intensyviai, į klyksmą pereinančiu įvairialypiu monotonišku giedojimu. Ir visa tai atlieka profesionalės, akivaizdu, nepatiriančios tų pačių būsenų, kurias patiria mirusiojo giminaičiai, todėl man tai panėšėjo į ritualizuotą veidmainystę. Tačiau viena buvo neginčytina: stipriai masiškai paveiktas juslumas perkelia žmogų, tokio ritualo liudininką arba dalyvį, į kažkokią ypatingą būseną. Ir tik po to, daug vėliau, aš supratau šią anksčiau neigtą, grynai formalią pusę.
Pasistengsiu ją paaiškinti. Jei žmogiškieji ryšiai ir santykiai tiek, kiek jie trunka ir kartojasi (juk sielvartas, prieraišumas – tai emotyvinės psichinės būsenos, kurios nutinka gyvenime, trunka laike ir yra atkuriamos; žmonės visuomet jaudinosi, pamildavo, prisimindavo, buvo prie ko nors prisirišę, pyko, džiaugėsi), iš esmės visi išgyvenimai, taip pat ir supratimas (nes ir jį charakterizuoja išgyvenimo intensyvumas), paklustų srautui arba natūraliaĩ nervinių reakcijų ir būsenų kaitai (pavyzdžiui, jei mirus artimajam, jo atminimas priklausytų nuo mūsų gebėjimo grynai fizine prasme įeiti į susijaudinimo būseną ir šia prasme prisiminti savo tėvą ir motiną), tai juos išblaškytų pats laikas, jie paklustų nukrypimo ir iširimo procesui. Atlikite paprastą psichinį eksperimentą: mes žinome, kad dėl jautrumo slenksčių, dėl laiko, negalime tūnoti vienoje ir toje pačioje, tarkime, džiugaus jaudulio, protinio susikaupimo, pykčio, džiaugsmo ar prieraišumo būsenoje. Pati savaime bet kuri tokia būsena yra linkusi į chaosą. Ir tas pat nutinka mirusiojo atminimui: pats sau paliktas sielvarto išgyvenimas išsisklaido vėjyje; kaip psichinė būsena, jis neturi savyje trukmės priežasčių, neturi žmogiškojo paveldėjimo, tradicijos (paprastai vadinamos pagarba protėviams) išsaugojimo priežasčių. Taigi gauname tokią mintį: užmiršti – natūralu (taip pat, kaip gyvūnai užmiršta savo ankstesnes būsenas), o prisiminti – dirbtina. Nes paaiškėja, kad kaip tik ši mašina, pavyzdžiui, ritualinė rauda, ir intensyvina mūsų būseną; ir, beje, visiškai formaliai, nes yra sudaryta iš techninių detalių ir yra sugrojama tarsi iš natų. Galiu tai pavadinti formalia puse ta prasme, kad jokio betarpiško ryšio su turiniu ji neturi. Svarbus ne sielvarto turinys, o sielvarto inscenizavimas tiksliai sukabintais techniniais ir praktiniais veiksmo elementais. Būtent jie, intensyvindami įprastinę būseną, veikia žmogų ir tokiu būdu jį perkelia į kitą gyvenimo ir būties režimą. Į tą režimą, kuriame jau yra atmintis, yra paveldimumas, yra trukmė, ir kuriame šie dalykai nenukrypsta ir nesuyra (tačiau kurie nukryptų ir suirtų, jei pasiduotų įprastai natūralių procesų eigai). Mes prisimename, mes mylime, mes prisirišę, turime sąžinę – tai paprasčiausios žmogiškos būsenos – tuomet, kai esame perėję formuojančią mašiną.
Mano pavyzdys visiškai atsitiktinis, galėtume imti bet kokį kitą – pavyzdžiui, meno kūrinį archajine jo forma. Meno kūriniai taip pat buvo tokie dalykai, kurie atsiskleisdavo per inscenizacijas. Šie daiktai negulėjo bibliotekose, jais nesinaudojo vien išsilavinę, rafinuoti intelektualai; prieš tūkstančius metų jų inscenizacijos buvo kasdienybės dalis. Todėl noriu atkreipti dėmesį, kaip kartais archeologai aiškina tapybos ant uolų egzistavimą: žmogus neva bijojo gamtos jėgų ir kadangi buvo silpnesnis už mamutą, tai į atvaizdą oloje mėtydamas strėles, pradžioje jį užvaldydavo kaip piešinį. T. y. kad šie piešiniai atsirado grynai iš pragmatinių paskatų. O iš tiesų – pragmatine prasme jie (nors ir techniški) yra beverčiai ir su turiniu niekaip nesusiję. Mat mumyse yra ne tik būsenų turiniai, bet ir sielos ritmai bei intonacijos. Ritmai juk nėra turiningas dalykas, kaip ir intonacija ar dvasios tonas. Mes galime išvardyti visus sielos turinius kaip bulves maiše, tačiau tam tikrõs dermės, sielos intonacijos, išvardyti negalime. Tai kažkas su aiškiu pertekliumi, nepraktiška, tai, kas netarnauja tik tam, kad būtų patenkinti poreikiai: užmušti mamutą ir suvalgyti jo mėsą, arba paverkti… Juk ritualinė rauda ne sugraudinti mus nori, ji kuria mumyse atminties struktūrą. Taigi archeologai neatsitiktinai neranda „beprasmių“ (jų požiūriu) liekanų, kurias galėtų laikyti priklausančiomis žmonių rūšiai, nerasdami tuo pačiu ir kitų liekanų – ne tik primityvių padargų, tarkime, kauptukų, bet ir visiškai, iš pirmo žvilgsnio, nenaudingų dalykų: atvaizdų, kurie vėliau bus pavadinti tapyba ant uolų. Nes tai aiškiai simboliniai pasaulio pavaizdavimai, kurie, jei juos analizuotume meniniu ir mitologiniu požiūriais, visai nėra pìrmosios tapybos užuomazgos, – tai tam tikrą pasaulį ar kosmosą išreiškiančios struktūruotos simbolinių ženklų vìsumos. Ir ritualizuoti spektakliai, kurie aplink jas inscenizuojami, taipogi yra „mašinos“, apie kurias ką tik kalbėjau.
Kalbėjau apie misterijas, o dabar pridėsiu, ir bet kuris istorikas jums tai patvirtins, kad antikinė tragedija, kaip literatūrinė forma, taip pat atsirado iš misterijos. Tragedija taip pat yra tai, kas daro su mumis panašius dalykus; ji ne tik pasakoja įvykius nepretenduodama atgaminti kažkokį realų įvykį taip, kaip jis nutiko; ne, tragedijoje inscenizuojama tai, kas pirmą kartą žmogiškose esybėse (dalyvaujančiose tragedijoje, ją suvokiančiose) gimdo žmogų – žmogų, kurio be tragedijos nebūtų. T. y., kaip aš juos vadinu, savotiški mūsų priedėliai, per kuriuos mes tampame žmonėmis – tai misterijos, tragedijos, meno kūriniai. Ir tuo pačiu visa tai galima pavadinti „forma“. Kuria prasme? – perteklius, negalimybė pritaikyti pagal poreikį. Juk negalime valgyti ritualinių daiktų, negalime jais tenkinti tiesioginių poreikių. Čia svarbus ne turinys, o forma. Ir svarbiausia, kad ši forma yra būtiška, yra susijusi su būtimi. (Po to ši forma bus vadinama ontologija.)
Tai būtent – forma, t. y. kažkas tuščia, neturininga ir tik šia prasme – ritualizuota. Ji turi būti, kad patektume į matmenį, kurį filosofai pavadino būtimi – tai, kas esti savaime, tarsi be žmogaus, ir didesniu mastu nei pats žmogus. Didesniu, nes nuo pat pradžių privertęs žmogų įsitraukti į ritualą, įstatęs jį į identifikavimo situaciją, situaciją sąmoningų reiškinių perkėlimo į kitą, perteklinį ir labiau intensyvų gyvenimo registrą, parodžiau, kad žmogus pats savaime, lyginant su šių dalykų, šios būties gyvenimu, yra niekas. Žmogų, kuris pats savaime yra niekas, į perteklinį gyvenimą galima perkelti, pasirodo, tik tokiu būdu, tik taip jį paveikus. Pabrėžiu, kad tuo pačiu mano samprotavime glūdi prielaida, jog tai, kas vadinama forma arba būtimi (arba forma kaip būtišku kažkuo) – labiau įprasminta, labiau vientisa, nei žmogus.
Turbūt žinote, kad yra tam tikrõs būties arba pasaulio, nepriklausančio nuo žmogaus ir žmonijos, problema. Visos tos objektyvumo temos – kad yra kita realybė, savaime organizuota ir šiuo organizuotumu, šiuo vientisumu nepriklausanti nuo žmogaus. Be abejonės, šis žmogaus perkėlimas, apie kurį kalbame, yra vientisesnis ir labiau organizuotas, nei konkretūs pavienių žmonių aktai. Be to, net negalime pasakyti, kad tai sugalvota. Na, sakykite man, kas sugalvojo, kaip elgtis su žmogumi, kad jis gautų atminties struktūrą, prieraišumo struktūrą, struktūrą būsenų, kuriose galima buvoti ir neišsiblaškyti? Juk aišku – tai nėra kažkieno išradimas. Jei negalime patekti į archajinę tankmę ir atsakyti, kaip apskritai pirmą kartą atsirado sąmonė (o į šį klausimą negalime atsakyti), tai ką gi, tuomet filosofai nusprendė (aš dabar kalbu tarsi jų vardu), kad verčiau pasistenkime bent jau aprašyti kai kuriuos bruožus to, kas yra „forma“: per ką patenkame į kažką kita, kas vadinama „būtimi“. Vėliau šiai būčiai filosofai taikys apibūdinimus: amžina ir nejudanti, pati savaime buvojanti ir t. t. Bet mes dabar priėjome tai, ką kalbėjau pačioje pradžioje: jei kažkas buvojo kaip gyvenimo aktas, tai šitai – būties būdas. Nutikti – tai ir yra būties būdas ir šia prasme – tai ámžina. Todėl Parmenidas, Herakleitas, Aristotelis – mūsų amžininkai tiek, kiek galime save įmesti, arba koks nors dalykas gali mus įmesti, į būtį, į tai, ką pavadinau tam tikra gyvenimo forma, gyvenimo, besiskiriančio nuo kasdienio ir mums įprasto, kuriame veikia būsenų užmiršimo, suirimo, išsiblaškymo dėsniai.
Iš esmės, visa, kas atvedė į filosofiją (iš mito ir misterijos pusės), pagrįsta viena didžia mintimi. (Ji ir tapo, viena vertus, apreiškimo arba asmeninio išganymo religijos pagrindu, o kita vertus – metafizikos arba filosofinės proto žiūros, didžiųjų filosofijų pagrindu.) Yra kažkokia per formą mus į save įtraukianti būtis, protinga būtis. Bet esmė ta, kad ši „protinga būtis“ nėra abstrakcija, nėra idealus kažkokio kelio vaizdinys (vaizdinys, glūdintis mūsų galvoje). Tai ypatinga ir praktinė realybė – ritualo realybė, misterijos realybė, kažkokie konkretūs, bet protingi dalykai, arba būtis (protingesnė, nei mes), kuri mus prisijungia, nes ji mums adresuota. Ji mane paveikia ritualu, ir aš dalyvavimu, tarkime, ritualinėje raudoje, turiu peršokti iš savo kasdienio gyvenimo į kažkokį kitą. Kartais ją vadinu „gyvenimu“, kartais „protu“, kartais „būtimi“ – skirtingi, atrodo, žodžiai, bet vėliau jie taps filosofinio samprotavimo produktais, t. y. bus išrandami – protas, forma, būtis.
O kol kas svarstome tokius dalykus, kuriuos mėginame užčiuopti netaikydami specialių, kokiai nors konkrečiai filosofinei mokyklai priklausančių sąvokų ir darome tai tam, kad geriau suprastume prasmę tų sąvokų, kurias aptiksime tekstuose. O tekstai visuomet konkretūs – Aristotelio, Platono, Descartes’o ar Kanto. Kartoju: visa, ką mums teks kalbėti apie filosofus, – visu tuo turite naudotis kaip skaidre, kurią dėsite ant teksto.
Dabar atkreipkite dėmesį į tokį dalyką. Remdamiesi ankstesniais samprotavimais, galime daryti dar vieną profilaktinę išvadą, kuri vėliau, kai skaitysime filosofinius tekstus bei gretinsime juos su kitomis kultūros formomis, pavyzdžiui, mitu, leis išvengti klaidų ir nesusipratimų. Juk skaitydami filosofinį tekstą, nevalingai gretiname jame esančius teiginius apie pasaulį su teiginiais, kuriuos randame mite. Mitas aprašo mitologinius įvykius tarsi nutikusius ypatingoje tikrovėje, panašioje į tą tikrovę arba kitokį gyvenimą, apie kurį kalbėjau. Tarkime, kitokiame gyvenime kažkokios būtybės yra nemirtingos, ir ne tik nemirtingos, bet virsta vienos kitomis, o šio virsmo įvykius, šias migracijas, aprašo istorija, kuri vadinama mitine istorija. Toks gretinimas bus nevalingas, kadangi manome, kad mitinės būtybės gyvena tame pasaulyje, o filosofija jas iš pasaulio išvaro ir pirmą kartą suteikia galimybę racionaliai apie jį mąstyti. Šitaip gretinant (užsklendžiu pradėtą temą), visuomet remiamasi prielaida, kad mitas – klystkelis, o filosofija – tiesa. Bet jei į šią problemą žvelgiame kaip į problemą tokių dalykų, kurie žmogaus atžvilgiu yra konstruktyvūs, tai akivaizdu, kad čia mitologinio vaizdinio svoris neglūdi teisinguose ar klaidinguose teiginiuose apie pasaulį ir, vadinasi, mitas ta prasme, kurią įvedžiau, nepriklauso nuo to, ką jis apie pasaulį teigia. Mito svorio centras – tai ne teiginys, kad pasaulyje iš tiesų kažkas nutiko, tarkime, Dzeusui, titanams, Chronui, o po to mokslas arba filosofija parodė esą Chrono nebuvo ir visa tai prasimanymas; svorio centras ne čia, o praktinio, formalaus ar techninio dalyko inscenizavime; dalyko, kurio paskirtis – tvarkyti žmogų ir jo pasaulį.
Taigi liovėmės vaizduotis, tiksliau, gretinti mitą ir filosofiją teisingų ar klaidingų vaizdinių lygmenyje, ir galime būti tikri, kad mitas, kaip ir religija, gimsta ne dėl to, kad žmogus nesupranta pasaulio (mito problema nėra vaizdavimosi problema ar pasaulio supratimo problema), ir ne dėl to, kad žmogus buvo įbaugintas nesuprantamų gamtos jėgų. Visai ne, supratimo problemos nebuvo. Buvo kita problema, apie kurią kalbėjau, – perkėlimo į perteklinį gyvenimą arba būtį. O tai reiškia, kad mito pasaulis žmogui buvo suprantamas ir prasmingas, ir tik atsiradęs mokslas bei filosofija pirmą kartą padarė pasaulį nesuprantamą. Pati pasaulio kaip to, kas nesuprantama, tyrinėjimo užduotis (užduotis, kurią turime išspręsti), pirmą kartą pasirodo su filosofija.
Vertė Audrius Račkauskas
Versta iš: Мамардашвили М.К. Лекции по античной философии. М.: Аграф, 1997. (P.7-20)
http://psylib.org.ua/books/mamar01/txt01.htm
- Šį antikos filosofijos paskaitų ciklą Mamardašvilis skaitė 1980 metų sausio-balandžio mėnesiais Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. (vert. past.)
- пребывают
- случиться
- осуществиться
- Cituota iš: Šekspyras V., „Hamletas”, iš: „Dramos, sonetai. Serija: Pasaulinės literatūros biblioteka”. Iš anglų k. vertė A. Churginas. V.: Vaga, 1986. (P.445).
- Eleusinijos – Demetros garbei rengtos misterijos Eleusine, netoli Atėnų, šventės rudens derliaus nuėmimo metu; trukdavo devynias dienas; nuo VII a. pr.m.e. sudarė Atėnų valstybinio kulto vieną iš elementų. (vert. past.).
http://www.youtube.com/watch?v=Mk5mOJkMJPs
M. M. apie viltį:
„…labai baisu gyventi su puoselėjama viltimi. Reikia išmokti gyventi be vilties, nes viltis yra tavo vaizduotės ir svajų benkartas, nesantuokinis vaikas…”
Ir: „Viltis visuomet trukdo išvysti tą, kas yra iš tiesų.”
Iš tikrųjų,man rodos,antika padvelkianti komentatoriaus pastaba. Jeigu žmonės mokėjo gyventi „čia ir dabar”, vadinasi prasmingai, tai nereikėjo puoselėti ir tos pačios vilties. Kaip ten sakoma …”viltis – kvailių…”
O aš menu neblėstantį aplinkkelietės Viktorijos išversto Sina Kabaağaç teksto fragmentą: „…Bet, jei kokia iliuzija aprėpia visą tavo gyvenimą, tampa pačiu tavo gyvenimu, galų gale ši iliuzija jau išsiveržia iš iliuzinio buvimo, ji virsta tikrove; nes gyvenimas nenuginčijamas; visgi visas gyvenimas, niekas; kas gi priklauso mums už to, ką mes išgyvename? Kas yra tas mes?..”.
Viltis gimsta ten, kur laukiama dabarties pokyčio. Juk sakydami „viliuosi, kad bus kitaip”, norime, kad būtų kitaip, nei yra. Ir šis lūkesčių perkėlimas į ateitį, tikėjimasis, kad ateityje kažkas kažkaip išsispręs, dabartį įvelka į „tariamybės” rūbą. Dabartis tampa iškreiptu ateities atspindžiu, o viltyje įkūnyta ateitis – pasauliu, kuriame visos problemos yra išspręstos. Todėl atrodo, kad gyvenimas su puoselėjama viltimi – tai gyvenimas ateities fantazijoms paaukotame pasaulyje.
Tikrai įdomi Mamardašvilio mintis:
„Kažkuria prasme tie žmonės, kurie buvojo per mintį, tarkime, Platonas, Aristotelis, Descartes’as, Sokratas, yra mūsų amžininkai. Jie gyvena toje pačioje gyvybinėje erdvėje tiek, kiek ir mes joje gyvename – o galima iš vis niekur negyventi ir išnykti, kaip kad bangos pakrantės smėlyje, nepalikdamos jokių pėdsakų.”
Panašu, kad filosofijos, priešingai nei kitų „mokslų” ypatingumas ir slypi tame „čia ir dabar” – gyvajame laike ir gyvojoje erdvėje. Amžinoji dabartis tai jau Olimpo viršukalnė 🙂
Ir vis dėlto : „Viltis miršta paskutinė…” :)Man tinka Wikipedijos aprašas : Viltis yra individo išsiugdyta teigiamos išdavos nuostata susijusi su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis. Taigi, kaip tik ir norėjau pastebėti, juk mano viltis gali būti susijusi su praeitimi ar netgi su dabartimi. Pavyzdžiui, viliuosi, kad to nebuvo; arba, viliuosi, kad dabar tu nenori pasakyti jog… ir t.t.
M. Mamardašvilis teigia, jog mitas, religija, menas, filosofija yra kultūros formos, sukeliančios žmoguje akimirkos intensyvumą, tokiu būdu grąžinančios į buvimą, todėl ir steigiančios žmogiškumą (jeigu tinkamai supratau). Bet man neaišku dėl pačios filosofijos. Kas būtent filosofijoje sukelia intensyvumą, ta prasme, ar jis priklauso nuo to, ką žmogus supranta, ar čia svarbiausia pati mąstymo forma? Nes pačiam tekste minima, jog tokioje akimirkoje paveiktas juslumas perkelia į ypatingą būseną, bet, tikriausiai, galima kalbėti ir apie kažkokį mąstymo juslumą, jeigu kalbama apie filosofiją kaip apie „savikūrą”, galimybę būti. Bet, iš kitos pusės, būtent tokioje akimirkoje, jeigu svarbus mąstymo juslumas, tuomet kiek svarbus pats mąstymo turinys?
Laura, labai gerai pastebėjot!
Filosofijoje intensyvumą sukelia tai, ką Mamardašvilis pavadintų materialiomis minties formomis (šiam reikalui ji turi daug terminų, pvz., jausmai-teoretikai). Pati savaime mintis negali turėti formos, jai reikalingas kažkoks ją struktūruojantis ir tokiu būdu intensyvininatis pagrindas. Kitose kultūros formose, pavyzdžiui, dailėje – tai juslumą struktūruojantis medžiagos sutvarkymas (tam tikru būdu derinamos spalvos, faktūros, linijos, proporcijos ir t.t.) Analogiškai ir filosofijoje – dirbama su kalba. T. teisingai pastebėjo dėl kalbos. Bet kalba, jei nenumatomas tekstas, lieka pernelyg abstrakti sąvoka. Mamardašvilis kalba būtent apie tekstus, apie konstruktyvią tekstų pusę. Tai nereiškia, kad tekstai yra rašytiniai. Šiuo atveju teksto sąvoka apima ir gyvą kalbėjimą. Svarbi ne atlikimo technika, o artikuliacijos galimybės. Šiaip ar taip filosofija, kad pasiektų minties intensyvumą, dirba tekstinėmis priemonėmis, ji kuria formą tekste, tačiau – ir tai labai svarbu – jos užduotis nėra literatūrinė. Filosofija kuria konceptualią formą arba kitaip – konceptinius derinius. Nuo kalbos toks derinimas neatsiejamas, tačiau su kalba nesutampa. Dėl to ir reikalingas toks, atrodo, paradoksalus dalykas kaip minties juslumas.
Toliau, kiek čia svarbus turinys? Nežinau, kiek jūs susipažinusi su filosofijos istorija, bet buvo bandymų eiti šiuo keliu ir kurti abstrakčią filosofiją, t.y. eliminuoti turinį ir kurti gryną efektą (intensyvumą). Ir vis dėlto filosofija nėra menas, nėra literatūra ar poezija, kur, kaip rodo XX a. eksperimentai gryna forma vis gi nugalėjo turinį. Tad turinys, bent jau mano supratimu (nesilaikau šios nuomonės tvirtai), iš filosofijos nepašalinamas. Todėl Filosofija ir yra disciplina, nesutampanti nei su mokslu, nei su menu, nes (be kitų dalykų) turi savitą ryšį su turiniu.
Kad ir kaip būtų, minties juslumas nereiškia turinio eliminavimo. Kuriant intensyvumą, veikia ir viena, ir kita, tik skirtinguose registruose.
Turinys, tvarinys, statinys… Pasakyta, juslumas. Reiskia, juslumas. Nera cia ko gincytis su mirusiais. Ypac su tais, kurie patys nezino, kad yra mire.
Mąstymo juslumas? Man rodos viskas daug paprasčiau. Kiek prisimenu iš studijų laikų, labiausiai panašu į tai, jog antikoje buvo manoma, kad mintis aplanko žmogų, o ne atvirkščiai. Mąstymas – kalbos stichija. Todėl ne žmogus kalba, o kalba kalba per žmogų. Apie tai daug kalbėjo Heideggeris, Brodskis, o po jų ir daugelis kitų veikėjų. Suprantama, kad kalba matyt pasirenka tik labai nedaugelį, per kuriuos teikiasi kalbėti.
Laura, labai gerai pastebėjot!
Filosofijoje intensyvumą sukelia tai, ką Mamardašvilis pavadintų materialiomis minties formomis (šiam reikalui ji turi daug terminų, pvz., jausmai-teoretikai). Pati savaime mintis negali turėti formos, jai reikalingas kažkoks ją struktūruojantis ir tokiu būdu intensyvininatis pagrindas. Kitose kultūros formose, pavyzdžiui, dailėje – tai juslumą struktūruojantis medžiagos sutvarkymas (tam tikru būdu derinamos spalvos, faktūros, linijos, proporcijos ir t.t.) Analogiškai ir filosofijoje – dirbama su kalba. T. teisingai pastebėjo dėl kalbos. Bet kalba, jei nenumatomas tekstas, lieka pernelyg abstrakti sąvoka. Mamardašvilis kalba būtent apie tekstus, apie konstruktyvią tekstų pusę. Tai nereiškia, kad tekstai yra rašytiniai. Šiuo atveju teksto sąvoka apima ir gyvą kalbėjimą. Svarbi ne atlikimo technika, o artikuliacijos galimybės. Šiaip ar taip filosofija, kad pasiektų minties intensyvumą, dirba tekstinėmis priemonėmis, ji kuria formą tekste, tačiau – ir tai labai svarbu – jos užduotis nėra literatūrinė. Filosofija kuria konceptualią formą arba kitaip – konceptinius derinius. Nuo kalbos toks derinimas neatsiejamas, tačiau su kalba nesutampa. Dėl to ir reikalingas toks, atrodo, paradoksalus dalykas kaip minties juslumas.
Toliau, kiek čia svarbus turinys? Nežinau, kiek jūs susipažinusi su filosofijos istorija, bet buvo bandymų eiti šiuo keliu ir kurti abstrakčią filosofiją, t.y. eliminuoti turinį ir kurti gryną efektą (intensyvumą). Ir vis dėlto filosofija nėra menas, nėra literatūra ar poezija, kur, kaip rodo XX a. eksperimentai gryna forma vis gi nugalėjo turinį. Tad turinys, bent jau mano supratimu (nesilaikau šios nuomonės tvirtai), iš filosofijos nepašalinamas. Todėl Filosofija ir yra disciplina, nesutampanti nei su mokslu, nei su menu, nes (be kitų dalykų) turi savitą ryšį su turiniu.
Kad ir kaip būtų, minties juslumas nereiškia turinio eliminavimo. Kuriant intensyvumą, veikia ir viena, ir kita, tik skirtinguose registruose.