Jeanas-Lucas Nancy, gimęs 1940 m. Bordo, yra vienas žymiausių šiandienos prancūzų mąstytojų. Daugelį metų jis profesoriavo Strasbūro Marco Blocho universitete. Jo krikščioniška pasaulėvoka, lydėjusi nuo vaikystės, vis labiau plėtojosi gilinantis į Martino Heideggerio filosofiją. Taip pat jam lemtingą įtaką padarė struktūralizmas ir ryšys su Jacques’u Derrida – visa tai kreipė jo filosofinius apmąstymus link šuolaikybės. Pokalbis pradedamas nuo iššūkių, su kuriais šiais laikais susiduria filosofai.
¦ ¦
¦ ¦
Elena Cué. Kokie, jūsų manymu, yra didžiausi iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria filosofinė mintis?
Jean-Luc Nancy. Filosofijoje nėra jokios duotybės. Jokios prasmės nedera laikyti akivaizdžia. Pavyzdžiui, negalima kalbėti apie „žmogų“, „visuomenę“ ar „mokslą“, tarsi šie žodžiai kreiptų link gerai atpažįstamos tikrovės. Iššūkis kaip tik ir yra neprisirišti prie jokios įgytos tapatybės. Filosofui nieko nereikėtų laikyti savaime suprantamu dalyku. Išankstinės nuostatos ir nusistovėjusios reikšmės turi būti nuolatos persvarstomos, reikia atverti kelią naujoms galimybėms.
E.C. Kaipgi filosofas gali išmokyti visuomenę mąstyti, kai ji taip nerimastingai ieško atsakymų ir tiesų, į kurias galėtų įsikibti?
J.-L.N. Būtent šis nekantrumas gali būti spąstai. Viena vertus, nekantrumas pateisinamas: nėra jokios priežasties laukti, o gerų gyvenimo sąlygų visada galima reikalauti. Kita vertus, yra neaiškių ir sudėtingų klausimų, į kuriuos kategoriški ar „radikalūs“ atsakymai, kaip mėgstame sakyti, gali būti pavojingi. Neseniai įvykęs Brexit yra geras pavyzdys: ką tik įvyko balsavimas, o jo šalininkai jau nerimauja ir ima juo abejoti. Arba judėjimas Podemos, kuris labai stipriai startavo, bet greitai prarado jėgas, užuot jų įgavęs dar daugiau. Be to, dabartinį sudėtingumą lemia priešinimasis „nekantrumui“, kurį jaučia atstumtieji ir tie, kurie bijo atskirties (vidurinioji klasė); žmonių, ieškančių prieglobsčio, nekantrumas ir tų, kurie bijo tapti pernelyg apsupti pabėgėlių; tų, kurie pasiilgsta to, kaip viskas atrodė praeityje, ir tų, kurie nori paspartinti ateitį.
Šiuo metu yra daug sunkiau nustatyti kursą nei tada, kai vyko darbininkų kova už teises ar baigiantis diktatūroms. Kodėl tiek ilgai truko Franco diktatūra, kai tiek daug žmonių jam priešinosi? Nes tai buvo visuomenės pertvarkymo ir Europos ekonomikos transformacijos metas, o tai savo ruožtu pakeitė sąlygas, kurios leido dėti pamatą diktatūrų pabaigai. Kodėl Europos socialistai ir komunistai išgyvena krizę? Nes jų varikliai yra per seni. Turime rasti naujų kelių, pasiekti tokią dalykų padėtį, kurioje technologijos, galios centrai ir lūkesčiai keistųsi iš lėto. Iš tikrųjų reikia bandyti suprasti aktyvų, o ne pasyvų kantrumą. Nekantrų kantrumą ir kantrų nekantrumą.
E.C. Jūs daug kartų rašėte apie terorizmą, ypač po baisių išpuolių Prancūzijoje. Kokia jūsų nuomonė šia tema?
J.-L.N. Šis terorizmas yra dviejų jėgų padarinys – tai pokyčiai Vakarų viešpatavime ir islamo plėtra, tarp kurių pusiausvyrą sunaikino kolonizacija bei Osmanų imperijos pabaiga. Šis terorizmas atskleidžia ekstremalią situaciją, kurią sukuria labai stiprus prieštaravimas tarp Vakarų vystymosi ir gerovės modelio bei realybės, kuri egzistuoja šalyse, jaučiančiose atskirtį, ir kur aukštesnės klasės ar kastos palaiko didžiulę turtinę ir statusu paremtą nelygybę.
Tuo pat metu Vakarai silpni savo stiprybe. Jie nebetiki savo civilizacija, yra užgožti technikos ir stebi, kaip kapitalizmas auga nemažindamas gyvenimo lygio skirtumų, nors nė viena socialistinė ekonomika neišsilaikė ilgai (sovietinė ekonomika buvo valstybinis kapitalizmas). Tiesą sakant, „Vakarų“ nebėra – vietoje jų tėra technologiniai-ekonominiai galios centrai, kurių matomos galvos yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir paskiros Azijos valstybės, kurių nuosavybė ir veiksmai visgi randami beveik visur, kur yra išteklių, kuriuos galima iškasti. Europa nebeturi tvarumo ir paklūsta pasaulinių galios centrų pasiskirstymui.
E.C. Ir globalizacija…
J.-L.N. Todėl globalizacija sukelia sprogimus, tragedijas ir visų rūšių socialines bei kultūrines griūtis. Penkis šimtmečius tikėjome, kad galima įgyvendinti utopijas, tikėjome jų tuštybe. Dabar turime galvoti kitaip ir permąstyti savo vietą pasaulyje. Tam prireiks labai daug laiko… šimtmečių, per prievartą… Bet visuomenės visada įrodydavo, kad sugeba įveikti nemažus iššūkius.
E.C. Ką turite mintyje, kai kalbate apie „laisvės staigmeną“? Jūs tikite, kad esame laisvi, ar ne?
J.-L.N. Laisvė nėra savybė, kurią turime, arba teisė, kuria galėtume disponuoti. Laisvė slypi tame, kad mūsų egzistencija nėra užprogramuota ir pati turi rasti savo kelią. Tačiau tai vyksta pasaulyje, kuriame veikia sąlygos ir ribos. Mes nesame laisvi, jei tai reiškia „galimybę daryti tai, ką noriu“ ir „būti visiškai nepriklausomu“, nes mes esame priklausomi nuo daugelio dalykų, o dažniausiai mūsų „valia“ susideda tik iš neaiškių polinkių, vilčių ir ilgesio. Visa tai suprasti reiškia laisvėjimo pradžią. Štai kodėl laisvė mus stebina: atrandame, kad už akivaizdybės glūdi kažkas kitkas.
Pavyzdžiui, aš susergu ir negaliu atlikti savo darbo, tačiau savo būseną galiu vertinti kaip patirtį – nesu atsakingas už visus savo sprendimus ar įgeidžius. Kartais ligonis „pamokina“ tuos, kurie džiaugiasi gera sveikata.
E.C. Ar galėtumėte paaiškinti, kaip kentėjimas suteikia galimybę išplėsti laisvę?
J.-L.N. Ne tą turėjau omenyje… ir, svarbiausia, netvirtinu, kad tai yra „galimybė“. Kentėjimas – tai ne palanki proga, o priežastis maištauti ar, geriausiu atveju, maištavimo būdų paieška. Kitaip tariant, ko siekiama? Akivaizdu, jog siekiama liautis kentėti, bet net ir tai reikia apibrėžti. Ilgą laiką šis tikslas slypėjo žodyje „komunizmas“ arba „socializmas“. Bet šie konceptai iš esmės niekuomet nebuvo išvystyti, išskyrus sovietinę formą, o ir ji pati žlugo.
E.C. Kodėl šitai žlugo?
J.-L.N. Tokia analizė dar nepadaryta arba ji nepakankama. Užuot gilinęsi į šį klausimą, komunistai tiesiog mieliau smerkia nešvarų kapitalizmą, kuris išstūmė net menkiausią sąžiningos visuomenės idėją, įbrukdamas vartotojišką laisvę. Jie skundžiasi neteisybe, bet nežino, kur ieškoti teisingumo. Pavyzdžiui, šiandien dažnai girdime kalbas apie universalų minimalų atlyginimą. Tai atrodo teisinga ir gera idėja, tačiau kartu ir labai pavojinga, nes daugybė žmonių būtų įkalinti šiame minimaliame lygyje. Tiesa ta, kad šiais laikais, norint kažką išrasti, pirmiausia reikia mąstyti. Taip pat privalome šaukti. Brexit – tai pasipiktinimo balsas tų, į kuriuos Europos valdančioji klasė žvelgė paniekinamai. Turime įsiklausyti į tą protesto šauksmą. Bet kaip tą reikėtų suprasti? Visa tai dar pamatysime.
E.C. Savo knygoje Déconstruction du christianisme („Krikščionybės dekonstrukcija“, 2005, I; 2010, II) kalbate apie religiją šiandieniniame pasaulyje. Ar galėtumėte šiek tiek daugiau apie tai papasakoti?
J.-L.N. Tai ne apie statinio laužymą ar naikinimą, o apie išskaidymą ar dekonstravimą, siekiant parodyti, iš ko jis padarytas. Atsispiriant nuo to, krikščionybė nėra padaryta iš religijos. Ji buvo sukurta iš sudėtingos Viduržemio jūros regiono žmonių mutacijos, kai reikėjo išeiti iš senovės pasaulio, riboto pasaulio, baigtinio pasaulio ir to, ką galime pavadinti de-finicija [de-finition]. Visur veikė dievai su tiksliomis funkcijomis, taisyklėmis, kurių reikia laikytis, modelių, kuriuos reikia imituoti, ir fiksuotų horizontų. Kažkuriuo metu viskas subyrėjo. Be abejo, su Romos imperija išvydome pirmąją „globalizaciją“, pasirodžiusią pasitraukimu iš uždarų teritorijų ir fiksuotų sąlygų (tokių kaip „laisvas žmogus prieš vergą“). Taigi tada prasidėjo begalybės troškimas ir begalybės pažadas. Šis pasiekimas lėmė civilizacijos, kultūros ir visuomenės pasikeitimą, sukėlė dideles šiuolaikinio pasaulio avantiūras su visa iš to išplaukiančia rizika.
E.C. Kokias konkrečias išvadas padarėte, atlikęs krikščionybės dekonstrukciją?
J.-L.N. Pirmoji išvada pati svarbiausia: esminė kultūros transformacija, įvykusi pasirodžius krikščionybei, buvo nukrypimas nuo religijos kaip stabmeldystės, prietarų, link kosmoso vizijos su begaliniu horizontu. Katalikybės universalumas, „visuotinumas“ visų pirma reiškia beribiškumą – ne daugiau stabų, o atvirą begalybę. Tokiu būdu gauname energijos tolimesnei veiklai: galime ir turime be pabaigos keisti bei transformuoti save ir pasaulį. Krikščionybė save materializavo kaip humanizmas, kapitalizmas ir techninė pažanga. Visa tai tampa problematiška ir miglota, tačiau visada žvelgiama į begalybę. O religija, kaip kolektyvinis atskaitos taškas, Vakaruose išnyko.
Antroji išvada yra visiškai priešinga: jei krikščionybė įgavo tą didingą formą, kokią turėjo šimtmečius, taip yra todėl, kad įsitikinimai ir nuorodos, kuriomis ji grindžiama, visados buvo nepaprastai geidžiami ir trokštami. Esama ir tų, kurie pasisavina šias nuorodas tam, kad sukurtų prasmę kaip galios, grožio ar minties patenkinimo instrumentą; esama ir tų, kurie siekia (keista, bet kartais tai sutampa) reprezentacijų, vaizdų ir legendų, į kurias galėtų atsiremti. Ateizmas neišsprendžia daugelio abejonių. O gaila, nes religija, kaip užtikrintumas, yra laisvės stoka; kita vertus, įvairūs mistikai ir didžiadvasiai žmonės padėjo vystytis daugeliui religijų.
E.C. Pabaigai pakalbėkime apie meną. Kaip manote, kodėl „šiuolaikinio meno“ prasmė skiriasi nuo tradicinio meno?
J.-L.N. Tradicinis menas buvo susijęs arba su galimybe vaizduoti tiesą – religinę, politinę ar herojišką, – arba su suvokimo, jutimo arba jausmo tiesa. Šiuolaikinis pasaulis tiesą laiko nesibaigiančiu paieškos procesu. Nebelieka stabilių ir prieinamų figūrų ar formų; to nebėra netgi tame, ką menas sugebėjo sukurti nesilaikydamas tikslių pavidalų, remdamasis abstrakčiomis formomis ar spalvomis (Rothko, Newman, Pollock). Sukuriama atskira kultūra, kur pati „meno“ prasmė tampa neaiški būtent todėl, kad nebesiekiama reprezentuoti esamų tiesų.
E.C. Ką tai reiškia?
J.-L.N. „Meno“ reikšmė tam tikra prasme būtinai yra paslaptinga ir nepagaunama, nes ji nesileidžia būti suformuojama kalbos. Kaip ir muzikoje: atsiradus dvylikos tonų muzikai, serializmui, elektroninei muzikai, džiazui, rokui bei tonalinės ir atonalinės muzikos mišiniui, mūsų garso panorama ženkliai pasikeitė (kaip ir mūsų vizualus peizažas, tačiau garsas turi stipresnį jutiminį įsiskverbimą; tik pagalvokite apie elektroniką, techno, repą, slemą ir kitką). Ieškome naujų pojūčių, ir tai, be abejo, savaime rizikinga. Ieškome, kokie pojūčiai ir kokios juslių paslaptys tampa „mūsų“ dalimi.
Vertė Karolina Rimkutė
Versta iš: Interview with Jean-Luc Nancy: There Is No West Anymore