Archyvininko manifestas

„Paskyrė naują archyvininką. Bet ar jį išties kas nors paskyrė? Gal jis veikiau elgiasi savo nuožiūra? […] Jis neims domėn to, ką ankstesni archyvininkai traktavo tūkstančiais skirtingų būdų: teiginiais ir frazėmis. Jis nepaisys tiek vertikalios vienas ant kito sukrautų teiginių hierarchijos, tiek horizontalių santykių tarp viena į kitą reaguojančių frazių.“

– Gilles Deleuze, Un Nouvel Archiviste („Naujasis archyvininkas“)

§1. Archyvas

Mes esame archyvininkai, nes privalome jais būti. Neturime pasirinkimo. Šis sprendimas jau priimtas arba nulemtas šiuolaikinės techninės padėties. Visur esanti informacija skaitmeninėmis, apskaičiuojamomis formomis sukūrė naują darbo ir išnaudojimo padėtį; mes įžengėme į begalinį duomenų gamybos procesą ir tuo pačiu pakliuvome į begalinę duomenų navigacijos juodąją skylę. Duomenų internetas yra milžiniškas duomenų archyvas ir tuo pačiu metu milžiniška juodoji skylė, kuri suryja visą produktyvumą. Google yra geriausias šio dvipusiškumo pavyzdys: viena vertus, mes prisidedame prie duomenų kaupimo, naudodami Google įrankius, elektroninį paštą, tinklaraščius, Google+, Hangout ir pan.; kita vertus, Google mums suteikia paieškos ir tvarkymo įrankius, kad galėtume išgyventi šioje aplinkoje. Arba dar blogiau: Facebook rodo kitą veidą – didžiulį duomenų archyvą be navigacijos galimybės; vienintelė navigacija, kurią gali atlikti, yra draugo paieška, o štai norėdamas surasti tai, ką parašei prieš daugelį metų, turi naršyti po puslapį.

Esant tokiai situacijai, turime pripažinti, kad vienas pagrindinių ekonominių ir politinių klausimų, susijusių su skaitmenine erdvė, yra archyvų klausimas. Kas atsitiko su archyvo sąvoka po skaitmeninio posūkio? Kokios galios struktūros mums atsiskleidžia šioje naujoje aplinkoje? Foucault archyvus laiko išsakytų teiginių pėdsakais, pagal kuriuos galima atkurti taisyklių žaidimą (le jeu des régles), kuris savo ruožtu atskleidžia aplinkos galios struktūrą. Šia prasme archyvai yra diskursų rezervuarai, kurie leidžia atlikti žinių archeologiją. Kitaip sakant, archyvai yra archeologų dedukcijos šaltiniai. Archyvo valia archyvus dar labiau paverčia galios manifestu. Ši valia išsiplėtė šiuolaikinėje epochoje ir sukūrė tiesioginį ryšį tarp institucijų ir archyvų. Kiekviena institucija turi savo archyvą, savo diskursų istoriją. Norėdama išlaikyti diskursų status quo, ji turi suteikti savo archyvui tinkamą pavadinimą. Foucault apžvelgia šių laikų muziejų ir bibliotekų plėtrą, kuri siekia „vienoje vietoje sutalpinti visus laikus, visas epochas, visas formas, visus skonius“¹. Archyvas taip pat yra autentiškumo ir autoriteto simbolis. Šis moderniųjų projektas skaitmeniniame amžiuje susiduria su didžiausiu iššūkiu. Viena vertus, viešosios institucijos, kurios taiko skaitmenines strategijas, taip pat turi sukurti naują archyvo ir auditorijos sąveikos formą, kitaip sakant, jos yra priverstos atverti savo archyvus; kita vertus, institucinėje sistemoje jos toliau centralizuotai saugo savo archyvus (net Michelio Foucault archyvą), siekdamos sustiprinti šių institucijų statusą. Šiandien šios institucijos įgyvendina „atvirąją politiką“ arba veikiau kraudsorsingo [crowdsourcing] įgalinimą, bet tai tebėra kraudsorsingo įgalinimo strategija vardan humanitarinių ar skaitmeninių humanitarinių mokslų, siekiant aptarnauti savus centrinius archyvus.

Šiuo atžvilgiu Google techniškai smarkiai lenkia šias organizacijas: Google Books, Google Museums yra pastangos perimti humanitarinius mokslus per skaitmeninimą ir kraudsorsingą. Google ne tik teikia aukštesnės kokybės ir greitesnes paslaugas, bet ir peržengia archyvų ir žmogiškųjų subjektų santykių ribas. Google archyvai labai skiriasi nuo Foucault archyvų. Skirtumas tas, kad valdžia savo jėgas tiesiogiai nukreipia į archyvus, siekdama kontrolės, t. y. archyvai tampa kontrolės ir socialinių veiksmų mechanizmu, o ne valdžios pėdsakais². Dabar turime susidurti su naujomis žaidimo taisyklėmis, kurios vis labiau veikia automatiniu ir algoritminiu lygmeniu. Vartotojų sukurti metaduomenys tampa indukcijos medžiaga, kuria remiantis generuojami prognozavimo modeliai, taisyklės, kontrolės protokolai. Archyvas apima viską nuo diskursų iki gestų. Mano manymu, akivaizdu, kad šiandien, norėdami atliepti šias politines ir ekonomines pasaulinio tinklo dimensijas, turime politizuoti archyvų klausimą. Raktas, atrodo, yra asmeniniai archyvai. Tai yra ne tik techninis sprendimas, leidžiantis mums sušvelninti paslaugų teikėjų kontrolę ar išsaugoti privatumą, bet ir galimybė permąstyti mūsų santykį su archyvais ir sukurti kitokią techninę/skaitmeninę kultūrą. Norėdamas tai padaryti, siūlau apmąstyti šiuos klausimus: ką archyvuojame ir kam archyvuojame? Ką reiškia būti archyvininku?

§2. Rūpestis

Mes esame archyvininkai nuo tos akimirkos, kai pradedame turėti daiktų, žaislų, knygų, atvirukų, laiškų, kai susikuriame savo būdą juos tvarkyti, kataloguoti. Bet tik dabar susiduriame su situacija, kai patys negalime jų nei archyvuoti, nei turėti, nei indeksuoti. Čia esama skirtingų negalėjimo lygių: internetinės paslaugos tampa vis labiau paskirstytos, o duomenų perkeliamumas tebekelia problemų; debesų kompiuterija perkelia duomenis iš jūsų kietojo disko į kito asmens serverį; indeksavimo įrankiai ir asmeninių bibliotekų programinė įranga tebėra nepakankamai išplėtoti ir pan. Tai nėra pliušiniai meškiukai ar lėlės barbės, tai – skaitmeniniai objektai (pliušiniai meškiukai ir lėlės barbės taip pat gali būti skaitmeniniai). Būtent šis technologinių sąlygų sukurtas negalėjimas archyvuoti atveria naują kovos lauką paieškos sistemoms, socialiniams tinklams, debesų kompiuterijai ir pan. Bet kas yra šie objektai ir kodėl mes turime juos rimtai perkonceptualizuoti? Norėdami suvokti konkretų skaitmeninių objektų klausimą, turime pažvelgti į konkretų interneto vystymąsi, ypač į lemiamą perėjimą nuo Tedo Nelsono interneto vizijos prie Timo Bernerso-Lee pasaulinio tinklo.

Tedo Nelsono interneto vizija buvo smarkiai įkvėpta literatūros ir siejosi su indeksavimu, kai gali šokinėti iš vienos nuorodos į kitą. Nelsonui galutinis interneto tikslas buvo sukurti mikromokėjimų sistemą autoriams. Timo Bernerso-Lee išrastas internetas, ir neseniai pradėtas ontologijų naudojimas duomenims formalizuoti mašinai suprantamu formatu, nebėra susijęs su hipernuorodų ekonomika; mano nuomone, dabar jis yra susijęs su nauja objektų ekonomika. Būtų pernelyg sudėtinga diskutuoti apie Bernerso-Lee pasiūlyto semantinio interneto semantikos reikšmę, tačiau aišku, kad formalizavimas objektams suteikia ne tik tapatybę, bet ir mobilumą. Tik tokioje Timo Bernerso-Lio vizijoje matėme bibliotekininkų rūpestingumo tęstinumą, naujo tipo objektiškumo, apibrėžto struktūrizuojant metaduomenis, atsiradimą ir naujo tipo ateitinį rūpestingumą (HTML → XML → tinklo ontologijos [Web Ontologies]). Vienas geriausių tai iliustruojančių pavyzdžių yra milžiniškas žmogaus ir mašinos tvarkomų tinklo ontologijų poveikis bibliotekininkystei. XML pagrįstas „Dublin Core“ tiesiogiai susidūrė su tradicine MARC (MAchine-Readable Cataloging) praktika³. „MARC turi mirti“ – tai buvo šūkis, skambėjęs tarp bibliotekos techninių darbuotojų nuo 2000-ųjų pradžios; galite rasti specialią interneto svetainę, sukurtą skaitmeninių bibliotekų bibliotekininkų, skirtą šiam klausimui. Akivaizdu, jog ankstyvieji metaduomenų katalogavimo schemos, pavyzdžiui, MARC, kūrėjai nesureikšmino bibliotekininkų ir skaitmeninių objektų santykių. Techniniai darbuotojai turi dirbti su abstrakčiais simboliais, kuriuos gali skaityti tik mašinos – jie pasmerkti būti mašinų asistentais.

Turėdami mintyje šią objekto sampratą, galime grįžti prie rūpestingumo klausimo, kuris yra bibliotekininkų ir knygų santykių centre. Žodį „rūpestis“ aš neabejotinai perimu iš Martino Heideggerio Sorge. Rūpestis yra laikinė struktūra, pagal kurią galime suprasti savo egzistenciją; ši tema yra Heideggerio veikalo Sein und Zeit centre. Rūpestis yra ne tik, kaip kasdien sakome, „rūpintis kažkuo“, bet ir laikinė struktūra, sukurianti nuoseklią aplinką mums patiems. Heideggeris toliau plėtoja sąvoką Besorgen, apibūdinančią rūpestingą elgesį su įrankiais, ir Fürsorgen, apibūdinančią du teigiamus rūpestingumo būdus⁴. Politinė Besorgen reikšmė yra ta, kad šiandien mūsų kasdienis gyvenimas, susijęs su archyvais, pavyzdžiui, paieška Google, Facebook atnaujinimas ar kitos kraudsorsingo veiklos, yra natūralizuotas kaip įprotis, kaip neginčijamybė.

O štai Fürsorgen tuo pačiu metu yra ir nerimas dėl negalėjimo, ir patikinimas, kad gali kliautis savimi. Galima sakyti, kad vienas yra pasyvus, kaip jausmai, emocijos, o kitas yra aktyvus – lūkesčiai ir pasirengimas ateičiai. Fürsorgen esmė yra „atsigręžti atgal“. Vėlyvojo Foucault svarstymai apie rūpestį rezonuoja su pokyčiais diskursų galios suvokime, susijusiu su savęs tobulinimu ir diskursų praktika. Kai Foucault rašė le souci de soi (rūpestis savimi), jis turėjo mintyje rūpesčio praktiką, žmogaus gilinimąsi į save; čia kaip Heideggerio nachsicht ir zurücksicht – tiek rūpesčiai, tiek patikinimai. Foucault kaip pavyzdį pasitelkia Sokratą, kuris netgi mirties akivaizdoje gatvėje jaunimo nuolat klausdavo „ar gilinatės į save“. Ši rūpinimosi praktika yra panaši į bibliotekininkų gebėjimą rūpintis knygomis: nuvalyti dulkes nuo viršelių, sudėti jas į tinkamas vietas, susieti knygas su skirtingomis temomis – imdami šiuos objektus, jie sukuria susietą aplinką objektams ir sau. Žinoma, ne visi bibliotekininkai yra būtent tokie, bet ši bibliotekininko metafora pabrėžia ryšį tarp objektų ir archyvų⁵. Ir priešingai, rūpestingumo atėmimas yra sistemingas šių rūpinimosi struktūrų naikinimas, atitolinantis objektų ir individų santykius. Pavyzdžiui, vartotojai yra vertinami tik kaip duomenų gamintojai ir kaip tie, kurie gali prisidėti prie įvairių rūšių kraudsorsingo. Archyvo klausimo esmė yra rūpestingumo klausimas ir, mano manymu, šiandien, norint būti rūpestingu, reikia galvoti apie archyvą, mūsų prisiminimų, gestų, kalbų, judesių išorinę išraišką. Paieškos sistemos, socialiniai tinklai, tai, ką galima pavadinti infokapitalizmu [info-capitalism], veikia taip, kad rūpestingumą paverčia kažkuo veiksmingu ir apskaičiuojamu. Galiausiai mes nebegalėsime tvarkyti šių pėdsakų ir paliksime juos debesyje, kad jais rūpintųsi kiti.

§3. Technika

Archyvininkui reikia ne tik meilės objektams, bet ir rūpinimosi įgūdžių ar technikos. Rūpestis, kaip ir galia, yra ne substancija, o santykiai, kurie keičiasi atsižvelgiant į materialias sąlygas. Rūpestingumo technika ir rūpestingumo technologijos archyvų kontekste sutampa. Kol ši technologinė archyvavimo kultūra dar neegzistuoja, turime ją vėl grąžinti į darbotvarkę. Norėčiau susieti šį klausimą su prancūzų filosofu Gilbert’u Simondonu ne tik todėl, kad Simondonas siūlė rūpintis techniniais objektais (mūsų atveju tai būtų skaitmeniniai objektai), bet ir todėl, jog Simondonas technologinę kultūrą įsivaizdavo kaip galimą sprendimą konkrečiai susvetimėjimo klausimui bei apskritai opozicijai tarp kultūros ir technikos. Ši technologinės kultūros vizija buvo projektuojama per Apšvietos enciklopedizmą. Simondonas enciklopedijos atsiradimą laikė pirmuoju atveju istorijoje, kai tokios technikos kaip stiklo, porceliano gamyba, audimas buvo pristatytos visuomenei. Prisiminkime, kad vienas enciklopedijos tikslų buvo „paskelbti visas gamybos paslaptis“. Septyniolikos tomų foliantų enciklopedijoje apie du tūkstančiai devyni šimtai iliustracijų, esančių vienuolikoje tomų foliantų, buvo skirta technologijoms.

Tačiau technologinės plėtros paradoksas yra tas, jog kuo pažangesnės tampa technologijos, tuo labiau mes nuo jų tolstame. Su tuo susijusios dvi problemos: pirma, mašina tapo abstraktybe, o darbininkams pateikiama tik valdymo sąsaja: žinios sumažinamos iki mygtuko paspaudimo, mašinos aprūpinimo žaliavomis; antra, visų amatininkų įgūdžių mechanizacija sukuria tendenciją mažinti darbininkų kvalifikaciją, nes automatizavimas pakeičia žmogaus, kaip techninio individo, poziciją. Industrializacija sustiprina šį efektą. Viena vertus, techninių objektų konkretizavimas kaip techninių individų eina išvien su darbo ir žinių abstrakcijomis, mygtukas ar valdymo pultas paslepia gausybę praktinių žinių ir socialinių santykių. Kita vertus, darbo ir kapitalo mainai įtraukia darbininkus į begalinį kapitalo reprodukcijos ratą. Šitai Simondonas, remdamasis Marxo darbais, supranta kaip proletarizaciją ir susvetimėjimą, kuris kažkaip apeina nuosavybės klausimą. Vis dėlto aš nesakau, kad reikėtų vengti abstrakcijos ir redukcijos; tikrai ne, abstrakcija ir redukcija yra būtinos daugeliu atžvilgių, bet klausimas yra, kokios tai yra redukcijos ir abstrakcijos: tokios, kurios skatina individuaciją, ar tokios, kurios sukelia deindividuaciją. Pavyzdžiui, automobilį galima vairuoti žinant jo greitį, jo galimybes, o naršyti galima tik žinant, kurį mygtuką spausti, – abiem atvejais turime reikalą su skirtingų rūšių abstrakcijomis. Šiandien Google ir Facebook daro pastarąjį dalyką: esame pripratę spausti mygtukus, tenkinamės greičiu ir patogumu, iš tiesų nesuprasdami sąsajų ir jų kraudsonsingo algoritmų problematikos.

Simondonas prieštarauja automatizavimui; jo nuomone, automatizavimas yra žemiausias techninių objektų tobulumo lygis. Kuriant mašinas, Simondonas siūlo atsižvelgti į „neapibrėžtumo ribą“. Tai reiškia, kad aukštesnio lygio mašinos neturėtų būti visiškai automatizuotos – jos turi integruoti žmogų į techninį ansamblį kaip tą, kuris jį valdo, gyvena šalia jo. Šio dalyko negalima suprasti tiesiog kaip to, kad žmonės yra vartotojai; jie turi atkurti savo, kaip techninių individų, poziciją. Anot Simondono, nėra prasmės grįžti prie amatų kaip industrializacijos neigimo. Pagal jo analizę, „žmogaus individualumas vis labiau atsiskiria nuo techninės funkcijos dėl techninio individo konstravimo, bet tai sukelia nepasitenkinimą, nes žmogus, visada siekiantis būti techniniu individu, nebeturi stabilios vietos šalia mašinos: jis tampa mašinos tarnu arba techninio ansamblio organizatoriumi“⁶. Klausimas jau yra susijęs ne su mašinų ir gamyklų naikinimu, o su naujos techninių žinių sampratos, kuri atkurtų kapitalo ir rinkodaros varomą mašinų kultūrą, sukūrimu. Šitai Simondonas vadina technologiniu humanizmu, kuris „siekia rimčiausio civilizacijos elgesio ar veiklos sukeliamo susvetimėjimo aspekto“, taigi „kiekviena epocha turėtų atrasti savo humanizmą ir nukreipti jį į pagrindinį susvetimėjimo pavojų“⁷. Simondonas pastebi, kad darbas yra tik technikos etapas, o technika yra darbo dalis⁸. Mūsų kontekste, kraudsorsingo, kaip darbo, problema yra ta, kad vartotojai nežino, kokiam tikslui jie prisideda, nors virtualiai dirba, naudodamiesi paieška, skelbdami statuso atnaujinimus. Šis technikos ir darbo santykis suteikia galimybę įveikti darbo ribotumą, atgaunant technikos potencialą.

Remiantis šia teorine interpretacija, archyvininkų manifestas yra siūlymas atgauti žinias ir įgūdžius, susijusius su duomenų ir skaitmeninių objektų organizavimu; tik turėdami technologiją galime kalbėti apie rūpestingumo techniką, kuri taip pat yra humanizmas, vadinamas technine tikrove. Taigi mano iki šiol išsakytų žodžių santrauka yra tokia: reikia peržiūrėti archyvų ir archyvininkų sampratą po interneto atsiradimo ir pasiūlyti pasinaudoti atsiradusia galimybe archyvus pritaikyti naujiems tikslams, apmąstant archyvų industrializacijos klausimą, turint mintyje rūpesčio klausimą, ir atkreipti dėmesį, kad archyvinių priemonių kūrimas didžiąja dalimi reiškia įgūdžių praradimą. Dabartinės diskusijos apie paiešką, atvirąją prieigą, archyvus, informacijos ir skaitmeninių objektų išsaugojimą dažnai slepia individų politiką, prisidengusią „vartotojų“ kauke. Technologinio kapitalizmo vartotojai yra vartotojiško kapitalizmo vartotojai. Archyvininkų manifestas yra raginimas vėl įtraukti žinias ir įgūdžius, reikalingus asmeninių archyvų kūrimui, kurie, viena vertus, atkuria rūpesčio kultūrą ir techninę kultūrą, kita vertus, kuria infrastruktūrą, leidžiančią dalytis informacija individualiu lygiu ir apeiti tokias rinkodaros priemones kaip paieškos varikliai ir komerciniai socialiniai tinklai. Toliau pateikiami trys trumpi punktai, apibendrinantys tris praktikas, susijusias su archyvų kultūra:

1. techniniu požiūriu, norint sukurti asmeninius archyvus, reikėtų tapti archyvininkais, o ne vartotojais, ir valdyti savo skaitmeninius objektus bei duomenis; programinės įrangos kūrėjai turėtų sutelkti dėmesį programinės įrangos, skirtos asmeniniams skaitmeninių objektų archyvams, kūrimui. Tai apima skaitmeninių objektų indeksavimą, anotacijas ir duomenų bei metaduomenų perkėlimą iš vieno asmeninio archyvo į kitą archyvą ar kitą sistemą; šie metaduomenys ir anotacijos gali būti naudojamos paieškai.
2. atverti institucinius archyvus ir leisti savarankiškai archyvuoti, t. y. suteikti galimybę archyvininkams atsisiųsti šiuos skaitmeninius objektus. Instituciniai archyvai vis dar gali laikyti savo objektus vienoje vietoje, bet jei vartotojai galės juos atsisiųsti ir papildyti savo rinkinius, jais dalintis ir juos anotuoti, o vėliau prisidėti prie institucinių archyvų metaduomenimis, tuomet šitai žymiai pagyvins archyvus ir atitols nuo Foucault aprašytų moderniųjų siekių (pvz., decentralizuotas archyvas).
3. atskirų archyvų galimybė dalintis tarpusavyje. Tai gali priminti ankstyvąją Napster idėją, pagrįstą P2P dalinimusi. Tačiau tai nėra visiškai tas pats, nes mano pasiūlytoje sistemoje pagrindinis klausimas yra ne prekių mainai, o rūpinimasis, išsaugojimas ir dalinimasis, siekiant atsiriboti nuo kraudsorsingo logikos ir, svarbiausia, galimybė įsivaizduoti technologinį humanizmą, kaip kažkada pasiūlė Gilbert’as Simondonas.

Yuk Hui

Vertė Linas J. Jankauskas
Yuk Hui, Archivist Manifesto

Vertingi archyvai:
Internet archive
Ubuweb
Memory of the World

1. „Idėja viską kaupti, sukurti tam tikrą bendrą archyvą, noras vienoje vietoje sutalpinti visus laikus, visas epochas, visas formas, visus skonius, idėja sukurti visų laikų vietą, kuri pati yra anapus laiko ribų ir nepasiekiama jo naikinimui, projektas šitaip organizuoti tam tikrą nuolatinį ir neribotą laiko kaupimą nejudamoje vietoje – visa ši idėja priklauso mūsų modernumui.“ Michel Foucault (1967), „Of Other Spaces“, Diacritics 16 (1986 m. pavasaris), 22–27.
2. M. Foucault, „Sur l’archéologie des sciences. Réponse au Cercle d’épistémologie“, Cahiers pour l’analyse, n° 9, été 1968: «l’appellerai archive non pas la totalité des textes qui ont été conservés par une civilisation, ni J’ensemble des traces qu’on a pu sauver de son désastre, mais le jeu des règles qui déterminent dans une culture l’apparition et la disparition des énoncés, leur rémanence et leur effacement, leur existence paradoxale d’événements et de choses. Analyser les faits de discours dans l’élément général de l’archive, c’est les considérer non point comme documents (d’une signification cachée, ou d’une règle de construction), mais comme monuments; c’est – en dehors de toute métaphore géologique, sans aucune assignation d’origine, sans le moindre geste vers le commencement d’une archè – faire ce que l’on pourrait appeler, selon les droits ludiques de l’étymologie, quelque chose comme une archéologie».
   [„(…) archyvu vadinsiu ne visus tekstus, kuriuos išsaugojo civilizacija, ir ne visus pėdsakus, kuriuos pavyko išgelbėti nuo jos žlugimo, o taisyklių žaidimą, kuris kultūroje nulemia teiginių atsiradimą ir nyksmą, jų išlikimą ir ištrynimą, jų paradoksalią egzistenciją kaip įvykių ir daiktų. Analizuoti kalbos faktus bendrame archyvo kontekste reiškia juos laikyti ne dokumentais (su paslėpta reikšme ar konstrukcijos taisykle), o paminklais; šitai reiškia – be jokių geologinių metaforų, be jokio kilmės priskyrimo, be menkiausio žingsnio link arche [archè] pradžios – daryti tai, ką, pagal etimologijos žaidimo taisykles, galėtume pavadinti kažkuo panašiu į archeologiją.“]
3. MARC apima: MARC standartą, MARC dialektus, MARC klausimus, ISO2709 MARCXML, AACR2 ir kt.
4. Žr. §26 Das Mitdasein der Anderen und das alltägliche Mitsein // [Martin Heidegger] Sein und Zeit, Max Niemeyer Verlag Tübingen, 2006.
5. Kalbant apie knygas, Bernardas Stiegleris naujai pažvelgė į Donaldo Winnicotto pereinamųjų objektų tyrimą. Pirmasis pereinamasis objektas yra nykštys: kūdikiai čiulpia nykštį, kad kompensuotų motinos dingimą. Žr. Bernard Stiegler (2011), Ce qui fait que la vie vaut la peine d’être vécue: De la pharmacologie, Flammarion.
6. Gilbert Simondon (1958, 2012), Du Mode d’Existence des objects techniques, Aubier, p.101.
7. Gilbert Simondon, MEOT (1989) p.101-102, cituojama: Xavier Guchet (2011), Pour un Humanisme Technologique – Culture, Technique et Société dans la philosophie de Gilbert Simondon, PUF, p.110.
8. Jean Marie Vaysse (2006), Heidegger et Simondon: Technique et Individuation, in: Technique, Monde, Individuation: Heidegger, Simondon, Deleuze, ed. J.M. Vaysse, Georg Olms Verlag.