tverdamas pasaulį, nesvarbu kokį, rizikuoji viską paversti mašina Kas naudoja mašinas, tas viską daro kaip mašina, kas viską daro kaip mašina, to širdis tampa kaip mašina. Kieno širdis kaip mašina, tas jau neturi tyro paprastumo, o juk be tyro paprastumo niekas negali pasitikėti savo dvasia. O kai negali pasitikėti savo dvasia – tai jau visko… Skaityti toliau »
vienas gana įdomus lenkų rašytojas taip buvo aprašęs jį ištikusią patirtį (o gal jo sugalvotą patirtį, o gal patirtį, kurią mes kiekvienas nešiojame įaustą į save, bet po truputį prarandame išvengdami/vengdami/priversti vengti situacijų, kuriose ši patirtis įvyksta, nes tik situacijoje, kuri niekaip nėra padaryta, gali įvykti tai, kas vadinama patirtimi) : „Jos karviškumas taip netikėtai… Skaityti toliau »
pasaulio pamatymo linijos, jeigu jos yra, nuolat persipina. Persipina mažiausiai dvi linijos. Štai VI Eone mes jau pamatėme/perskaitėme/suvokėme/supratome šių dviejų persipynusių gijų nuolatinę persiklostymo perspektyvą ir neišrištumą. Kai mums nebepasiekiamas, nebematomas, nebesutinkamas štai šis konkretus individas vardu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris buvo ir įsimylėjęs, ir silpnas, ir ribotas, ir nusivylęs, ir aikštingas, ir trokštantis pripažinimo,… Skaityti toliau »
štai ir pusiaukelė. Žmogaus gyvenimas nėra taip lengvai prognozuojamas, kad galėtum tvirtu ir abejonių nekeliančiu balsu tarti: nugyvenau pusę gyvenimo. M.K.Č mirė būdamas 35-erių, kai, atrodytų, apie jokią pabaigą dar nėra ko kalbėti, turėtume tarti, kad tai tik pusiaukelė, bet mums, sekantiems jo „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo pėdsaku, galima tarti labai tvirtu balsu: štai 7 paveikslas… Skaityti toliau »
kartu su M. K. Č. „Pasaulio sutvėrimo“ ciklu žengiame dar vieną žingsnį. Meistras, tapytojas, kūrėjas bandė sudėti į vaizdų drobes pasaulį taip, kaip jis jį matė; ar galima čia tarti kokį nors žodį nesunaikinant to, ką norėta pasakyti, – juk niekas jau negali pasakyti, kas jį vedė atliekant tapybos darbą. To, ką jis mums paliko… Skaityti toliau »
„Mūsų sąmonėje žaidimas yra rimtumo priešingybė“ Johan Huizinga tos begalinės besitveriančio pasaulio paaiškinimo pastangos. Juos nuolat skleidžia to kosmoso vienišiaus, keliančio save į padangių kraštus, nesuvaldomą troškimą surasti/ištarti/įgyti/sukurti…atsakymą, kaip yra iš tikrųjų! Tai rimtas dalykas. Rimtas iki ašarų. Rimtas iki paskutinio kraujo lašo. Tai yra tai, dėl ko galima paaukoti viską. Štai vienas pasakojimas… Skaityti toliau »
„Žmogus nori sutarimo, bet gamta žino geriau, kas geriau, kas gera jo giminei; ji nori nesantaikos.“ Immanuelis Kantas ar gali taip būti? Kantas, didysis proto epigonas, staiga sako, kad gamta geriau žino, kas gera žmogaus giminei?! O gal pirmas įspūdis klaidingas ir Karaliaučiaus vienišius sako kažką esmingo? Įsiklausykime. Kantas nesako, kad nesantaika geriau žmogui, jis… Skaityti toliau »