M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: VII Eonas – Siela

pagal | 2012 07 05

pasaulio pamatymo linijos, jeigu jos yra, nuolat persipina. Persipina mažiausiai dvi linijos. Štai VI Eone mes jau pamatėme/perskaitėme/suvokėme/supratome šių dviejų persipynusių gijų nuolatinę persiklostymo perspektyvą ir neišrištumą. Kai mums nebepasiekiamas, nebematomas, nebesutinkamas štai šis konkretus individas vardu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris buvo ir įsimylėjęs, ir silpnas, ir ribotas, ir nusivylęs, ir aikštingas, ir trokštantis pripažinimo, ir lieka tik „laiko“ susluoksniuoti prisiminimų klodai, kurie šiems klodams storėjant įgauna vienintelę teikiamą ir priimamą išraišką M. K. Č., šiame trijų raidžių turinyje staiga atrandame tiktai: genijus, pirmasis, didysis, lietuvis, pasididžiavimas… Pasaulio sutvėrimas. Individo ir visuotinybės bangų persiklostymas. Individualumo nyktis. Pasaulis gali būti sutvertas tik kaip štai šito individo pamatymas. Judėjome sekdami vieną Eoną po kito, lyg bandydami suprasti, ką galima pamatyti, kad pasaulis, kaip toks, būtų sutvertas. Kad būtų sutvertas kiekvienas individualus, unikalus ir nepakeičiamas pasaulis. Pradžia, mirtis, meilė, kova, žaidimas ir darbas – tai, kas pamatoma, tai, kas pasirodo, tai, kas kuriama ir palaikoma kaip tvaraus pasaulio sluoksniai, kuriems dingstant/nykstant ir išbyrant, kalbos apie tą, kuris yra pasaulis ir esti pasaulyje, yra tuščias niekur nevedantis mantrinis plepėjimas.

O dabar klausimas, į kurį neatsakius neįmanomas perėjimas į kitą pasaulio pusės apsvarstymo pusę, į tą pusę, kurią kartais apibrėžiame paprastu klausimu, bandydami išvengti jos sulietumo su pasauliu (nužymėdami, anot Wittengsteino, pasaulio ribą arba, anot Heideggerio, buvimo pasaulyje ribą):

– Kas mato/yra/patiria/mąsto/rašo/kalba apie pasaulį?

Nuo ko pradėti, siekiant pereiti (o gal grįžti) į tą kitą Rubikono pusę ir pradėti kalbėti apie štai šito pasaulį? Reikia būti atidiems, bet kartu ir sąžiningiems – tai esminis momentas. Tai sprendimas. Tai vieta, kurioje gali būti užfiksuotas perėjimo judesys, taigi ir pats paslaptingiausias momentas, kuriam sunkiai galima rasti pagrindžiančių įrodymų, nes jų paprasčiausiai nėra. Nebent tu tai patiri, o tuo pačiu ir suvoki. Ši riba, ši demarkuojanti linija, šis kabantis tarp dviejų prarajos kraštų tiltas – siela.

Štai pažiūrėkime į šio Eono paveikslą ir (prisimindami Aristotelio veikale „Apie sielą“ suformuluotus teiginius, jog kiekvienas physis darinys turi sielą) pažiūrėkime, kokioje situacijoje mes esame čia ir dabar. Dar vienas sutvirtinantis šių teiginių prisiminimo dėmuo tebus klausimas, lydintis apmąstymus:

Argi štai šie M.K.Č. paveiksle matomų žydinčių aguonų kontūrai, smengantys į prarają, leidžia mums manyti, kad šios nuostabios ir trumpalaikės pasaulio gyventojos yra žemesnio rango darinys nei aš?

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

Jei atsakau „ne, ji yra tokia pat nuostabi, kaip ir aš“, tuomet klausiu, kodėl galiu tarti ir mąstyti apie jos unikalumą, nenusileidžiantį manajam? Gal, kaip mini ir Aristotelis, raktas tame, kad mes visi – ir aguona, ir lietus, ir voras, ir rasos lašas, ir aš, ir tu, ir jis, ir šernas, ir žvirblio sulestos vyšnios kauliukas – turime sielą?

Čia ir dabar. Krikščionybės palikimas, visiškai sumaišęs protus ir nebeleidžiantis aiškiai ir paprastai suprasti skirtumą tarp sielos ir dvasios, yra viena sumaišties užkarda. Griaukime ją! Siela nesutampa su dvasia. Dar daugiau, jos neturi jokio bendro mato, jos absoliučiai priešingi dalykai. Tegul šis judesys liks manifestinio/revoliucinio judesio išraiškoje, nes platesnis aptarimas daugeliui būtų tiesiog per ilgas; ir, jei nepatiri, jei nejauti, jei nematai, jei nesupranti šio skirtumo, ar įtikinėjimas gali ką nors pakeisti? Čia kalbama apie ribą, apie vietą, ties kuria pradedama, tad argumentacija atlieka keistą darbą – tą patį, kuris atliekamas kalbose apie mąstymą, kuriose gali atrasti viską, bet mąstymo nebėra. Na, gal yra, bet jis jau kitoje plotmėje.

Dabar jau mus lydi mintis apie sielą kaip ribą, žvilgsnis su klausimu į M.K.Č. paveikslą, skirtis siela/dvasia ir ši mūsų mintis, jau beužsipildanti turiniu, sutinka iššūkį, kai atsirandanti sielos patirtis ir pastarosios supratimo imperatyvas išveda į jos sunaikinimą ir paslėpimą. Žvilgtelkime. Descartes’as sako, kad siela pagrindines savo funkcijas atlieka smegenyse; ji, naudodama smegenis, suvokia, įsivaizduoja ir jaučia, todėl lengva įrodyti, kad ji glūdi ne kiekvienoje kūno dalelėje, o tik smegenyse. Leibnizas mano, kad siela yra formos atitikmuo, taigi tai, kas suteikia vienybę, kuri atitinka tai, ką vadiname savuoju „aš“, taigi sielos, yra savotiški metafiziniai, substanciniai taškai, kurie vieninteliai realūs ir be jų nebūtų nieko, o jie patys atsiranda iš Dievo, kuris sukūrė sielą arba bet kurią tikrąją vienybę, vadinasi, viskas atsiranda iš jos pačios gelmių, visiškai atitinka ją pačią, bet tuo pačiu metu ir išorinius daiktus. Scheleris mano, kad visa yra vienas neatskiriamas kūnas, esantis ne tik fiziologiniu, bet ir psichiniu, ir šie du dalykai ontologiškai visiškai tapatūs, todėl siela yra viena to paties neskaidomo, ontologiškai vientiso gyvenimo pusė. Paklauskime:

Kas bendro šiuose, atrodytų, absoliučiai skirtinguose pasvarstymuose apie sielą?

Akivaizdu, kad yra vienas bendras esminis dalykas: siela redukuojama į kurią nors vieną pusę/teritoriją/vietą, ji negali buvoti pati savaime nepriskirta ir neįsodinta kur nors.

Arvydas Šliogeris – (apmąstydamas Aristotelio teiginį, kad sielą turi visi physis daiktai, jis bando suprasti, nesustoti ties tokiu deklaratyviu teiginiu bei atmeta visas ką tik mūsų aptartas mistifikacijas, apgaubusias sielos supratimą, pradedant sutapatinimu su dvasia ir baigiant įvairiausių pobūdžių redukcijomis) – sako, kad „Siela yra Niekio burbulas, kažkokiu būdu atsiradęs/esantis manyje“, o kad šis teiginys neapsigaubtų tomis pačiomis mistifikacijomis, persako labai paprastai ir aiškiai: „Siela yra tai, kas man leidžia matyti, matyti daiktą, pasaulio daiktą, pasaulį tokį, koks jis yra.“ Štai kodėl siela yra Niekis, Niekio pėdsakas, Niekio burbulas manyje, nes tik tuščia vieta leidžia matyti, vadinasi, patirti ir daiktą, taigi ir pasaulį. Jei mąstau, pasaulio nebėra

_s_i_e_l_a__y_r_a__i_š_t_i_e_s_t_a_s__l_y_n_a_s__a_n_t__k_u_r_i_o__s_u_s_i_t_i_n_k_a/i_š_t_i_n_k_a/a_t_s_i_r_a_n_d_a__v_i_s_a__k_a_s__y_r_a__p_a_v_a_d_i_n_a_m_a__ž_o_d_ž_i_u__p_a_s_a_u_l_i_s_

O kaip prasilenkti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *