kartu su M. K. Č. „Pasaulio sutvėrimo“ ciklu žengiame dar vieną žingsnį. Meistras, tapytojas, kūrėjas bandė sudėti į vaizdų drobes pasaulį taip, kaip jis jį matė; ar galima čia tarti kokį nors žodį nesunaikinant to, ką norėta pasakyti, – juk niekas jau negali pasakyti, kas jį vedė atliekant tapybos darbą. To, ką jis mums paliko – 13 vaizdadrobių, nešiojančių „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo pavadinimą, – kvestionuoti nevalia. Štai žiūrime jau į šeštąjį vaizdą. Tad palikime klausimą apie tai, kas inspiravo M. K. Č. ir judėkime savu taku, žodžių keliu, fiksuodami pasaulio, atsirandančio kaip čia ir dabar, nuolatos be pertrūkio vykstančio gyvenimo, sluoksnių persipynimo ir persiklojimo reflektavimą.
Tuomet, kai Romos respublika jau tapo to meto žmonių suvokiamo pasaulio imperija, dabartiniais žodžiais kalbant, globalizuotu pasauliu, kažkuris romėnų politikas – galbūt Sula, galbūt kuris nors iš brolių Grakchų – arba/ir poetas Juvenalis, pasitelkęs mūzų (turbūt Klio, Melpomenės ir Talijos) pagalbą, tarė tokius iki šiol atmenamus raktinius žodžius: duokit liaudžiai „duonos ir žaidimų“. Ir jiems davė – duonos mažiau, bet žaidimų pakankamai. Žaidimai, žaidimai, žaidimai… Vienas įdomesnių, jau šio laikmečio rašytojų Kurtas Vonnegutas romane „Pianola“ aprašo visuotiną žmonių būvį, kuomet visi laipsniškai nebedirba arba darbo funkcija užima fragmentuotą ir laipsniškai minimalizuojamą gyvenimo dalį. Šioje vietoje iškvieskime dar vieną autoritetą: „Pasaulis ir gyvenimas yra viena“, sako Ludwigas Wittgensteinas, o tai reiškia: jeigu gyvenama taip, kaip gyvenama, tai ir pasaulis yra toks, koks yra. O kas, jeigu pasaulio sluoksniuose įpinta gija, kuri nyksta? Grįžkime prie Vonneguto: žmonės nieko nestokoja, visi pavalgę (ir ne tik duonos), visi smaginasi (ir ne tik kartais – jei tik nori, gali ištisai), bet didžiausią palaimą būrys vyrų patiria, kai, netikėtai sugedus automobiliui, jie gali panaudoti savo jau primirštus techninius įgūdžius ir jį suremontuoti. Visuotino sotumo ir žaidimo sraute didžiausia palaima – atlikti nors mažytį darbą. Sakysite, kam čia tie rašytojai autoritetai ir kiti raštų gamintojai, bet ar nėra taip, kad šiuose užfiksuotuose epizoduose ryškėja paprasta tiesa: gyvendami visuotiniame būvyje, kai pasaulis struktūruojasi taip, kad turi nedirbti arba vienintelis darbas yra toks, kokį aprašo Aidas Marčėnas: „Gražiausias sniegas ant mano kojų pirštų. Ir sugrįžęs trobelėn visaip mėginu tą sniegą išsaugot, vaikščiot labai atsargiai<…> Parulskis valo sniegą. Ir tikrai valo. Kasa dviem vaikiškais plastmasiniais kastuvėliais ir dar tirpdo lempa, kokia svilinamos paskerstos kiaulės“; visa tavo esybė šaukiasi nors mažiausio darbo. Tave pykina iš visų pusių garsiai rėkiantys pasaulio keitėjai, deklaruojantys humanistines idėjas; tau norisi užsikimšti ausis nuo nuolat besipainiojančių geradarių, trokštančių išgelbėti tavo pasiklydusią dvasią; tau jau koktu nuo nuolatinių gelbėjimo misijų, akcijų, renginių ir dar bala žino kaip ten tuos veiksmus pavadinti; tau tiesiog norisi šaukti: po kastuvą jiems visiems, nors ir plastmasinį, ir nors trim valandom – be žiūrovų – ieškoti sliekų!..
Ieškoti…be žiūrovų…tyloje su savimi…ir tuo paneigti, kad darbas iššoko iš Pandoros skrynios kartu su kitomis blogybėmis. Ieškoti…be įprasminančių epų, rūmų, skulptūrų, simfonijų… Darbas pats savaime įprasmina ir kuria. Bet nėra kūrybos be darbo ir nėra darbo be kūrybos; nėra menininko laisvės be darbininko darbo ir nėra darbininko laisvės be menininko darbo…
Šauksite, čia per daug citatų, bet vis tiek Ludwigas buvo šimtą kartų teisus: „Tik tas gyvenimas laimingas, kuris gali atsisakyti pasaulio malonumų. Jam pasaulio malonumai yra tik daugybė likimo teikiamų malonių.“ Darbas, ir tik darbas gali pradėti pasaulio malonumų sustabdymą. Sakykite man, kaip dabartiniame kvaitulyje – (nuolat prarandant sąlytį su kasdienišku darbu, apvaldant tupėjimo bet kur ir bet kaip siautulį, iš visiško glebumo, įsivaizduojant save donkichotais, staiga pradėti ieškoti prasmės pasiaukojančioje veikloje) – gali būti Don Kichotu, kai nors bent kiek dar sveiko žvilgsnio į pasaulį išsaugojusiojo mintyse tvinksi klausimas:
bet kurgi malūnai? Sakykite, kur dingo malūnininkai
Na tai su Tarptautine darbininkų diena 🙂