M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: IV Eonas – Žaidimas

pagal | 2012 03 31

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

 

Mūsų sąmonėje žaidimas
yra rimtumo priešingybė“

Johan Huizinga

tos begalinės besitveriančio pasaulio paaiškinimo pastangos. Juos nuolat skleidžia to kosmoso vienišiaus, keliančio save į padangių kraštus, nesuvaldomą troškimą surasti/ištarti/įgyti/sukurti…atsakymą, kaip yra tikrųjų! Tai rimtas dalykas. Rimtas iki ašarų. Rimtas iki paskutinio kraujo lašo. Tai yra tai, dėl ko galima paaukoti viską. Štai vienas pasakojimas mums atskleidžia rimtą pasakojimą apie rimtą šios planetos svečio, laikino ir atsitiktinio bastūno pastangą atlikti visų rimčiausia dalyką. Babelio bokšto statyba. Tas nuostabiai gražus pasakojimas byloja mums, kad vieną dieną susibūrusi visa žmonių giminė nusprendė atlikti vieną jokios praktinės naudos neturintį veiksmą – pastatyti statinį. O vienas šalia stovėjęs, iš nuostabos priblokštas atskalūnas, kalbėdamasis pats su savimi, burbėjo: „Palauk, palauk, koks visą šią minią, šurmuliuojančią aplink, veiksnys stumia atlikti tokią užmačią? Žinoma, tai gali būti tik kažkokio keisto tikslo įvykdymas. Kaip jį pavadinti? Galbūt geriausiai tiktų taip: laimėti, nugalėti, būti pačiu ypačiausiu. Žinoma, bet ar tokiam veikimui užtektų tik siekio? Ne, šioje veiksmų grandinėje vienas svarbiausių dalykų yra įsitraukimas. Žiūrėk, jie tarsi apakinti ir nieko nemato, išskyrus šį savo siekį. Bet kaip keistai viskas atrodo iš šalies – absoliučiai dirbtinis dalykas, kuriame jie aiškiai seka štai tuo projektu, kiekvienas atlikdamas atitinkamą ir nustatytą funkciją. Negaliu patikėti tokia neįtikėtinai rimta veikla! Bet, palaukit, palaukit, štai viena siena jau trupa! Griūva!.. Štai taip visas jų dirbtinio tikslo išpildymas grįžo į gyvenimo ruimą.“

Vieną dieną Johanas Huizinga, praėjus daugel metų nuo to laiko, apie kurį byloja ši legenda, tarė, kad tas kosmoso prašalietis, atsitiktinis bastūnas, žmonių giminės gyvis, nuolat beieškantis sau būdvardžių, yra Homo Ludens. Nieko naujo nuo Babelio bokšto statybos – žmogus save įvardijo žaidžiančiuoju. Pati juokingiausia kada nors žmonių rimtu veidu sužaista partija, kurioje toliau nuolatos galime atpažinti žaidimo struktūrą: laimėti, įsitraukti; dirbtinis dalykas, projekcija ir griūtis, nes turi sugrįžti į gyvenimą. Pasakyti, kad žmogaus prigimtis, o gal ne tik tai, bet ir tai, kuo apibrėžiame žmogiškumą, yra žaidimas, vadinasi, pasakyti, kad žmogus yra amžinasis dirbinys. Hmm, bet ar tikrai taip? Hermannas Hesse kadaise puikiu literatūriniu stiliumi knygoje „Stiklo karoliukų žaidimas“ aprašė idealų atvejį žmonių, gyvenančių ištisinėje žaidimo situacijoje. Bendruomenė, kuri žaidžia stiklo karoliukais, jau nebėra visos minios, vadinamos žmonija, sambūris, trokštant įvykdyti iki skausmo juokingą siekį pastatyti statinį, kad taptų patys ypačiausi, – tai jau elitinis sambūris keliolikos žmonių, kurių visas gyvenimas paniręs į žaidimo sūkurį, tai yra, jie jau yra ypačiausi ir tuo mėgaujasi. Ar tikrai visas gyvenimas paniręs? Kaip pasakoja Hesse, Jozefas Knechtas, nuostabiausias kažkada gyvenęs Ludi Magister, turėjo vieną jį persekiojantį jausmą ir vieną norą: abejojo žaidimo prasmingumu ir tikslingumu bei svajojo turėti vieną tikrą mokinį, nors:

Taigi Stiklo karoliukų žaidimas yra žaidimas visais mūsų kultūros turiniais ir vertybėmis, meistras žaidžia jais, kaip menų klestėjimo epochose tapytojas žaisdavo savo paletės dažais. Visa tai, ką žmonija savo kūrybingais amžiais sukūrė pažinimo, didžių minčių ir meno sferoje, visa tai, kas vėlesnėse epochose buvo apvilkta mokslinių sąvokų rūbu ir pavieto intelektualine nuosavybe, – visą tą milžinišką dvasinių vertybių medžiagą Stiklo karoliukų žaidimo meistras valdo kaip vargonininkas savo vargonus, ir tie vargonai yra bemaž neįsivaizduojamo tobulumo, jų manualai ir pedalai aprėpia visą dvasinį kosmosą, jų registrai beveik nesukaitomi, teoriškai šiuo instrumentu galima atkurti visą dvasinio pasaulio turinį. Tie manualai, pedalai ir registrai yra tvirtai nustatyti, pakeisti jų skaičių bei tvarką ir juos patobulinti galima nebent teoriškai: Žaidimo kalbos praturtinimą, įtraukiant į ją naują turinį, kuo griežčiausiai kontroliuoja aukščiausia Žaidimo vadovybė.“

Jozefas Knechtas palieka šią „nuostabią oazę“, jis atmeta ir sustabdo žaidimą, kuris buvo tapęs jo gyvenimu ir grįžta… Kur grįžta, jei galima tik pasitikti. Pasitikti oriu laisvės judesiu žmogišką lemtį ir atlikti tai savo pastangomis.

jei pasiryšit,

eikit iki galo.

nes

kito kelio nėra.

jei pasiryšit,

eikit iki galo.

dėl to galit prarasti drauges,

žmonas, gimines, darbus,

galbūt ir protą.

eikit iki galo.

gali tekti badauti 3 ar 4 dienas,

žvarbti parke ant suoliuko,

sėsti kalėjiman,

būti išjuoktam,

pašieptam,

atskirtam.

atskirtis – dovana.

visa kita tik išbando ištvermę,

jūsų siekius.

jausitės atstumti, be vilties,

bet jums pavyks,

bus daug geriau

nei vaizdavotės.

jei pasiryšit, eikit iki galo.

tas jausmas nepakartojamas.

liksite vieni su dievais,

o naktys švytės ugnimi.

eikite, eikite, eikite, eikite.

iki galo,

iki galo.

gyvenimą apkabinę, eisite

pasitikti išlaisvinančio juoko.

nes

tik tokia kova yra tikra.

Meskite kauliukus.

Žaidimas tęsiasi – be Jozefo Knechto

 

4 komentarai

  1. Raflezija

    Sizifas mirė – tegyvuoja Sizifas? Ar nėra taip, kad žaidžia tas, kas juokiasi paskutinis?

    Atsakyti
  2. T.

    Mnau, kad ne tik gramatika. Mes esame tik brūkšnelis, tik „TARP” 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *