M. K. Č. Pasaulio sutvėrimas: III Eonas – Kova

pagal | 2012 02 24

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas (13-os paveikslų ciklas, 1905/1906 m.)

„Žmogus nori sutarimo,
bet gamta žino geriau,
kas geriau, kas gera jo giminei;
ji nori nesantaikos.“

Immanuelis Kantas

ar gali taip būti? Kantas, didysis proto epigonas, staiga sako, kad gamta geriau žino, kas gera žmogaus giminei?! O gal pirmas įspūdis klaidingas ir Karaliaučiaus vienišius sako kažką esmingo? Įsiklausykime. Kantas nesako, kad nesantaika geriau žmogui, jis teigia, kad gamta žino geriau, kas gera žmogaus giminei (nesantaika).

Staiga, lėkdamas senu mustangu legendiniu Route 66, gali sutikti klajoklį, brendantį begaliniais žemės paviršiaus toliais; stebėdamas tą vienišo keliautojo siluetą supranti, kaip jis harmoningai įsikomponuoja į jį supančią aplinką: nėra skirties tarp nykstančios, linguojančios nuo būtiniausių priemonių sulinkusios nugaros ir ją glostančių saulės spindulių, nuo prakaito lašų, riedančių susiraukšlėjusia kakta ir teliūskuojančios puspilnės gertuvės, nuo tarp kojų besipinančių krūmokšnių ir beprasmio rankos mosto, nuo pakilusių virš galvos trijų porų peslių pratiso klyksmo ir tylios pavargusio balso aido tonacijos. Visa susiliejo. Štai šie individualūs ir unikalūs, išsiskiriantys – net nenorint/nesiekiant iškirti – reiškiniai tampa panta

Kai eini ar stabteli Piccadilly Circus, kuriame vienu metu prasilenki/pralenkia mažiausiai dvi dešimtys šimtinių anoniminės masės veidų, ar dažnai tave užklumpa supratimas, kad net vienodų kostiumų ir kaklaraiščių bei lakuotų batų su margaspalvėmis suknelėmis ar nutrintų džinsų kombinacijos negali ištrinti tarp šių giminės/pliurės/liumpenmasės vienetų tvyrančios nepakantos atmosferos. Nuolatinė visur sklandanti savanaudiškumo, užgrobimo ir turėjimo jausena. Staiga absoliučioje kasdienybės akimirkoje visa jėga užgriūva tiesiog neįtikėtino tikslumo Herakleito ištarmės svoris: „Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus laisvaisiais.“ Ši nepanaikinama ir neatšaukiama karo stovio atmosfera, nušluojanti bet kokią anoniminės žmogaus giminės atstovo pastangą įsilieti į saviškių tarpą ir būti nepastebimu, kiekvieną iškelia ir parodo, kuo jis yra… o kas gali būti geriau, nei suprasti, kas tu esi? Gnothi seauton – pažink pats save. Nuolatinis giminės šydas esti pačiu savimi tik tada, kai bet kokiais būdais siekia, kad štai šis individualus, iš savo giminės kilęs, bet su ja nutraukiantis saitus gyvis negalėtų įgyti savistovio būvio. Štai šią akimirką atsimeni Herakleitą, dėkoji jam ir sakai: „Karas visuotinybės šmėkloms ir avatarams, nes tik jo dėka galiu tapti laisvuoju!“ Nesvarbu, kad tai tik sukilusio vergo kova ir balsas, tačiau kartą įkvėpęs laisvės oro, daugiau niekada savo valia negrįši į grotuotą narvą. Immanuelis buvo teisus, giminei nėra nieko svarbiau už nesutarimą, priklausymas jau duotas. Žmogus be giminės, tampąs priklausomu laisvei, meilei, pradžiai ar pabaigai, praranda sąsają su panta galia ir kova jį neša link… o kas gi čia žino, kurlink

Virgilijus Šonta. Vakaro nuojauta (1990; fragmentas)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *