paskutinis paveikslas iš M. K. Čiurlionio ciklo „Pasaulio sutvėrimas“. Ar pabaiga yra visa ko užbaiga? Ar tyla tik garso nebuvimas? Šių Eonų pradžia buvo tyla. Paradoksalus dalykas. Kai ji yra, apie ją nieko nėra, kai apie ją tariu, jos nėra. Tačiau žmogiška, ta pernelyg žmogiška neatšaukiama prigimtis šaukte šaukiasi žodžių, nors kiek, aiškumo, nors truputį,… Skaityti toliau »
viename interviu du entuziastingi gerbėjai paklausė Alphonso Lingio: – Kodėl filosofija, o ne kas nors kita? Atrodytų, paprastas ir visiškai aiškus klausimas žmogui, visą gyvenimą atidavusiam profesijai, kuri visuotinai vadinama „filosofija“, vertusiam knygas autorių, kuriuos surastume neišsemiamų internetinių katalogų skyriuose, pažymėtuose „Filosofija“; savaime suprantamas klausimas žmogui, parašiusiam beveik dvi dešimtis knygų. Lingis atsakė: – Hmmm. Paprastas… Skaityti toliau »
paskutiniais gyvenimo metais Michelis Foucault ėmėsi „subjekto“ tyrimų. Kai kurie kritikai mano, jog tokiu būdu jis „atkrito“ jį besigainiojančios gyvenimo finišo realybės, vedinas į temas, kurių visą savo kūrybinį ir polemišką intelektualinės veiklos metą vengė. Arba siekė išvengti. Arba ignoravo. O gal mes tiesiog nenorime matyti kai kurių dalykų, nes „turime ir žinome tikrą Foucault intelektualinį… Skaityti toliau »
tverdamas pasaulį, nesvarbu kokį, rizikuoji viską paversti mašina Kas naudoja mašinas, tas viską daro kaip mašina, kas viską daro kaip mašina, to širdis tampa kaip mašina. Kieno širdis kaip mašina, tas jau neturi tyro paprastumo, o juk be tyro paprastumo niekas negali pasitikėti savo dvasia. O kai negali pasitikėti savo dvasia – tai jau visko… Skaityti toliau »
vienas gana įdomus lenkų rašytojas taip buvo aprašęs jį ištikusią patirtį (o gal jo sugalvotą patirtį, o gal patirtį, kurią mes kiekvienas nešiojame įaustą į save, bet po truputį prarandame išvengdami/vengdami/priversti vengti situacijų, kuriose ši patirtis įvyksta, nes tik situacijoje, kuri niekaip nėra padaryta, gali įvykti tai, kas vadinama patirtimi) : „Jos karviškumas taip netikėtai… Skaityti toliau »
pasaulio pamatymo linijos, jeigu jos yra, nuolat persipina. Persipina mažiausiai dvi linijos. Štai VI Eone mes jau pamatėme/perskaitėme/suvokėme/supratome šių dviejų persipynusių gijų nuolatinę persiklostymo perspektyvą ir neišrištumą. Kai mums nebepasiekiamas, nebematomas, nebesutinkamas štai šis konkretus individas vardu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris buvo ir įsimylėjęs, ir silpnas, ir ribotas, ir nusivylęs, ir aikštingas, ir trokštantis pripažinimo,… Skaityti toliau »
štai ir pusiaukelė. Žmogaus gyvenimas nėra taip lengvai prognozuojamas, kad galėtum tvirtu ir abejonių nekeliančiu balsu tarti: nugyvenau pusę gyvenimo. M.K.Č mirė būdamas 35-erių, kai, atrodytų, apie jokią pabaigą dar nėra ko kalbėti, turėtume tarti, kad tai tik pusiaukelė, bet mums, sekantiems jo „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo pėdsaku, galima tarti labai tvirtu balsu: štai 7 paveikslas… Skaityti toliau »