Knygoje „Totalybė ir begalybė“ Emmanuelis Levinas labai daug dėmesio skyrė veidui. Kalbėdami, kūną mes linkę suprasti kaip visu ūgiu matomą objektą. Tačiau Levinas pastebėjo, kad susitikę su žmogumi visų pirma žiūrime į veidą, akis ir nepuolame nužvelgti viso kūno. Taip pat jis pabrėžė, kad tik veidas yra bendravimo šaltinis, kuris parodo atsaką į kitą, emocijas, išraiškas. Nors Levinas ir kalba apie veidą, jo išraiškas, tačiau jam veidas lieka neišraiškingas. Maurice’as Merleau-Ponty mažai nagrinėjo veido fenomenalumą, tačiau jam veidas, kaip ir kūnas, yra išraiškingas, jis kalba ir parodo tai, kas nutylima.

Veidas į veidą – neredukuojamas santykis[1]. Anot Levino, „kitas“ prieš mano begalybės idėją atsistoja priešais kaip svetimas, artimas, bet koks, tačiau kažkur toliau. Tas atsiradęs atstumas tarp „veido į veidą“ yra „kito“ negalėjimas tilpti pažinime. Filosofas konstatuoja, kad veidas į veidą yra paskutinė situacija dėl pačios begalybės idėjos[2].

Veikale „Etika ir begalybė“ pateikiamame pokalbyje su Philippe’u Nemo, Levinas dar kartą kalba apie veido fenomeną, aiškina, ką jis reiškia jam, nurodo jo svarbą filosofijoje. Skyrelis „Veidas“ prasideda Nemo pateiktu klausimu: „Kas yra ir kam reikalinga ta veido fenomenologija?“ Levinas į tokį klausimą atsako abejone, ar kalbėti apie veidą galima kaip apie fenomenologiją. Fenomenologiją Levinas apibrėžia kaip mokslą, kuris nagrinėja tai, kas reiškiasi. Jis pažymi, kad „žvilgsnio nukreipimas į veidą“ taip pat yra abejotinas dalykas, kaip nagrinėjimo objektas, nes jis yra grynai jusliškas. Antrindamas Edmundui Husserliui, Levinas atmeta žvilgsnį, kaip mąstymo perspektyvą. Toliau Levinas tęsia aiškinimą apie veidą. Jis teigia, kad susitikimas su veidu, kito veidu, visada turi būti etinis[3]. Jei tik prie veido prieinama jusliniu suvokimu, prarandamas socialumas. Žinoma, Levinas neneigia, kad nėra įmanoma prieiga jusliniu pažinimu, tačiau veido specifiškumas į tai neredukuojamas[4]. Filosofas pastebi, kad „geriausias būdas susitikti su kitu asmeniu – tai net nepastebėti jo akių spalvos“[5]. Vakarų tradicijai tai būtų lyg ir įžeidimas, kai bendraujant nežiūrima į akis. Levinas, sakydamas „nepastebėti akių spalvos“, turi omenyje tai, kad tik taip išsaugomas socialumas, kuris nenukrypsta iki juslinio suvokimo. Veidas tampa savotišku nekaltumo simboliu, tuo, kas intymiausia. Toks veido apibūdinamas yra labai panašus į musulmonų religijos postuluojamą moters aprangą. Moterys negali viešai rodyti savo veido, nes tai reikštų nekaltybės, tai, kas šventa ir intymu, išniekinimą, paslapties atskleidimą. Levinas, aptarinėdamas veidą, jį detalizuoja nuo jo formos iki odos spalvos, nuogumo, kuris yra „padorus nuogumas“[6]. Juslės paprastai yra priemonė kažką pasiekti, o veidas, anot Levino, yra „reikšmė, be konteksto“[7]. Jis tampa reikšmingas dėl savęs paties. Kalbėdami apie žmogų, turėdami omenyje jo buvimą, mes jį aptariame kaip „personažą“. Filosofas pateikia žmogaus pristatymo pavyzdį, kuris, anot jo, yra visų mūsų kasdienybė bendraujant su kitu. Tas pristatymas, įrašas pase, tampa priklausomas nuo santykio su kitu. Priešpriešindamas Merleau-Ponty, Levinas teigia, kad „veidas nėra regimas“[8]. Jo reikšmė suteikia galimybę išeiti už būties žinojimo rato. Regėjimas, atvirkščiai, bando ieškoti atitikmens, kuris įrėmintų būtį[9]. Čia filosofas turi omenyje tai, kad kažką pažindami juslėmis, mes jau iš anksto turime vaizdo modelį, į kurį įspraudžiame objektą, šitaip atimdami galimybę pasireikšti „už“ ir sau pačiam. („Veidas yra tai, ko negalime žudyti, ar bent jau tai, ko prasmė yra nežudyk“[10]: – „Nežudyk“ yra vienas iš 10 Dievo įsakymų, kurie Levinui yra etikos pagrindas. Pačiame interviu kalbama apie negalėjimą nužudyti žiūrint į veidą. Veidas įgauna žmogiškumo, dvasiškumo simboliką.)

Levinas įžvelgia pertrūkį tarp žmogaus ir pasaulio. Nors tai jis įvardina kaip žmogaus žmogiškumo pasireiškimą būtyje, tačiau galima pastebėti, kad būtent tas pasireiškimas būtyje ir yra santykis su gyvenamuoju pasauliu, kitu. Filosofas svarstė, kad jis, atmesdamas regėjimą, kaip ir Husserlis, išspręs autentiškumo problemą per santykį su kitu. Algis Mickūnas kritikuoja Leviną, pastebėdamas Levino teorijos vienpusiškumą, kuris privilegijuoja kitą neneigdamas Vakarų-prancūzų teorijos. Mickūnas pastebi, kad kiekvieną kartą veido užklausimas reikalauja grįžtamojo ryšio. „Kito“ transcendencija yra Vakarų filosofijos problematika, tad Levino bandymas išeiti iš Vakarų-prancūzų teorijos ribų yra bergždžias[11]. Tas autentiškas santykis su kitu, anot Levino, yra diskursas, atsakomybė kitam[12]. Kas įpareigoja atsakomybę kitam? Filosofas teigia, kad būtent veide pasimatantis vargas ir įpareigoja tave prisiimti atsakomybę. Tas atsakomybės suvokimas tampa dar sudėtingesnis, jis platesnio masto. Šiuo atveju žmogus tampa atsakingas ne tik prieš kitą, save, bet ir už kitą. Tas kito veido apnuoginimas įpareigoja atsakyti: „<…> esu tas, kuris turi galimybių atsakyti į kreipimąsi.“[13]

Epizodas iš Aleksandro Sokurovo filmo „Užtemimo dienos“ (1988 m.)

Kokia veido reikšmė Levino filosofijoje? Levinas nuo pat pradžių buvo orientuotas į etiką[14]. Dar daugiau. Nagrinėdamas etiką, Levinas ieško jos prasmės. Jis teigia, kad filosofija visada pretendavo į absoliutų žinojimą, tačiau tai liko ribota. Tiesa, kaip vienintelė, nėra įmanoma, ji turi daug atmainų, tad filosofijai tampa tarsi ir pareiga ją padaryti išsamesnę, tikresnę. Kadangi žmogus yra ribotas, ribotume negalimas absoliuto suvokimas. Filosofas prisimena René Descartes’o Dievo buvimo įrodymą, kuris jį domino tiek, kiek nukrypo nuo antikinės tradicijos. Levinui Dievo egzistavimo patvirtinimu tampa veidas: „Prieigoje prie veido, matyt, glūdi prieiga prie Dievo idėjos.“[15]

Veronika Stukaitė

 

  1. [1]Gėrio kontūrai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 305
  2. [2]Gėrio kontūrai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 305
  3. [3]„Ikirefleksinis susietumas su kitu čia reiškiasi etiniu pajungtumu kitam, kaip apsėstumas kitu asmeniu.“ – Keršytė N. Merleau-Ponty ir Levino intersubjektyvumo samprata Husserlio pakraštėse // Žmogus ir žodis, 2006, 8 t., Nr. 4, p. 15
  4. [4]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 85–95
  5. [5]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 86
  6. [6]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 86
  7. [7]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 86
  8. [8]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 87
  9. [9]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 87
  10. [10]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 87
  11. [11]Mickūnas M. Lygia-grečiai. Tarptautinė mokslinė konferencija. Šimtmetis su Levinu: totalumo griuvėsiuose. Rankraštis, 2006, p. 3–4
  12. [12]Mickūnas M. Lygia-grečiai. Tarptautinė mokslinė konferencija. Šimtmetis su Levinu: totalumo griuvėsiuose. Rankraštis, 2006, p. 3–4
  13. [13]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 90
  14. [14]„Veido apraiškoje glūdi prisakymas, tartum man kalbėtų vyresnysis“. – Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 89
  15. [15]Levinas E. Etika ir begalybė. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 93
Tagged with: etikafenomenologijaLevinasMerleau-PontyMickūnas
 

2 Responses to Veido prasmė Levino filosofijoje

  1. Raflezija parašė:

    Būtų įdomu Levino ir Lingio filosofinių įžvalgų palyginimo sulaukti. Dvi „L“ ir dar viena… „L“-ietuva. Tegul mintys liejasi laisvai 🙂

  2. Veronika parašė:

    Manau, kad visa tai labai imanoma 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.