Ką veikti filosofijos dirvonuose, jei prieš gerą šimtmetį su kaupu gyvenęs filosofas Friedrichas Nietzsche sakė, kad geriausiu atveju jį supras po poros šimtmečių? Jei jis buvo teisus, o jo įžvalgos būta gana aštrios ir taiklios, gyvename šio filosofo idėjų supratimo ir išpildymo bei apmąstymo priešaušryje. Taigi kas baigiasi? Kokios mintys praranda savo gyvybines jėgas ir po truputį tampa muziejinėmis relikvijomis? Žinoma, chronotopine prasme, jau ir Nietzsche’s mintys yra apdulkėjusi seniena, bet realiame gyvenime visai gali būti, kad jos tik pradeda galioti kaip aktyvios ir konstituojančios konkrečių individų būvį. Taigi pakartotas klausimas: koks minčių spiečius yra neišsenkančios dabartį ir realybę lemiančios plotmės energijos telkinys? Tegul atsakymas bus provokacija apmąstymams ir postūmis paklausyti italų filosofo Maurizio Pagano paskaitų, skaitytų Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre, – „’Dvasios fenomenologijos’ genezė ir prasmė“ bei „Hegelio dvasios filosofija ir jos palikimas“.
Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintis yra ta, kuri mus vis dar formuoja ir lemia, kartu beišsekdama ir užleisdama didžiąją sceną.
Kokios pagrindinės mintys skamba Pagano Hegelio idėjų artikuliacijoje? Kokia kryptimi slenka ši recepcija ir kokie probleminiai klausimai kyla?
Pirmoje paskaitoje Pagano teigia, kad Hegelis, rašydamas „Dvasios fenomenologiją“, siekė atnaujinti patirties galimybes ir sukurti laisvės filosofiją. Pažymi, kad Hölderlinas ir Fichte padarė Hegeliui didžiulę įtaką. Čia kyla serija klausimų: kuo nuo būtinybės skiriasi Hegelio ieškomas principas, Pagano įvardintas unifikuojančiu; ko ieško Hegelis – dėsnio ar principo; kas yra esminė unifikuojančio principo dalis; jei laisvę galima patirti tik taip, kaip patiriame meilę, argi iš tokio teiginio nekyla, kad laisvė, kaip ir meilė, yra tikslas, o ne dėsnis?
Pagano svarsto, kad Hegeliui dialektika yra susitaikymas, atsižvelgiantis į pirminę skirtį. Italų filosofo pranešime ši pirminė skirtis ir tampa esmine ašimi, apie kurią sukasi, anot pranešėjo, Hegelio mintinės konstrukcijos. Tolesniame Hegelio minties pristatyme Pagano teigia, kad vėlesniame kūrybos periode Hegelis vis labiau didina priešstatą tarp laisvės ir likimo bei filosofijai suteikia šios pirminės skirties sutaikymo misiją ir siekia absoliutaus tapatumo koncepcijos. Kliūna Heideggeriui, kurio atliktą Hegelio laiko sampratos kritiką Pagano laiko nepagrįsta. Hegeliui patirtis tampa viskuo, bet absoliutus žinojimas nėra žinojimas visko, nes kiekvieną dieną vis susiduriame su kažkuo kitu, todėl absoliutus pažinimas, taigi absoliutas, yra sąmoninga, save mąstanti dvasia.
Pagrindinis poleminis klausimas lieka tiesiog principinis poleminis nesutikimas su tokia Pagano atlikta formuluote: „Dialektikos principas yra kaip gyvenimo likimas.“ Jeigu likimas, kur čia atsitiktinumas, neprognozuotumas ir pan. Keistas tas likimas, tampantis gyvenimu, besiremiančiu/esančiu dialektikos principu.
Antra paskaita pradedama dviejų žinojimų, atliktų Hegelio koncepcijoje, atskyrimu: spekuliatyvus ir kasdienis. Pirmasis priskirtinas Kantui ir Fichte’i, o antrasis Schellingui. Pagano teigia, kad, anot Hegelio, absoliutas yra priešybių anihiliavimas, skirtybių sutaikymas, bet ne anuliavimas. Čia kyla klausimas, ar Hegeliui absoliutas nėra dialektikos judėjimo rezultatas. Schellingo apmąstymuose Hegelis konstatuoja radikalų atskyrimą absoliuto nuo atskirybės, nes pastarasis mąsto tarsi iš absoliuto pozicijos. Beje, šioje paskaitos vietoje Pagano papasakojo subtilią ir įdomią detalę: iš pradžių „Dvasios fenomenologija“ vadinosi „Sąmonės patirties mokslu“. Anot italų filosofo, Hegeliui patirtis slypi laipsniškoje patyrimo susvetimėjimo įveikos struktūroje. Jis taip pat nubraižo Hegelio minties schemas, parodydamas, kaip siejasi sąmonė, savimonė, protas ir dvasia. Taigi dvasia save pažįsta tik per lūžinius momentus, per tikėjimą, kad galima susirinkti į vieną. Čia išryškėja Hegelio minties mokslo ir teologijos ginčo galimybė, interpretuojama anihiliavimo perspektyvoje. Tuomet išstoja prelegentai: iš tos pačios dulkėmis klojamos praeities Kierkegaardas ir iš paskaitų klausytojų tarpo klausiantys.
Garso įrašai (paskaitos skaitytos italų kalba ir verstos į lietuvių kalbą):
1) Maurizio Pagano „’Dvasios fenomenologijos’ genezė ir prasmė“
2) Maurizio Pagano „Hegelio dvasios filosofija ir jos palikimas“
Laikas ir vieta: 2012 birželio 20 d., VU Religijos studijų ir tyrimų centras