Žmogus pasaulyje gimsta apsuptas daiktų ir reiškinių, kuriuos pažinti gali tik savo jutimais. Rega, klausa, taktiliniai pojūčiai, uoslė ir t. t. yra vieninteliai pažinimo šaltiniai. Dauguma tradicinių filosofijų iki fenomenologijos rėmėsi pažiūra, jog kūniškosios juslės klaidina žmogų. Pasitikėjimas juslėmis buvo laikomas net pavojingu: anot kai kurių mąstytojų, pasikliaudamas juslėmis, žmogus supanašėja su nemąstančiais gyvūnais ir tampa instinktų vergu.

Atsiradus fenomenologijai, kūniškosios juslės tapo bene pagrindiniu atspirties tašku, aiškinant bet kokio pažinimo procesą. Juslėms buvo grąžinta jiems priklausanti vieta pažinimo vyksmo hierarchijoje. Nuo šiol jutiminis pažinimas buvo laikomas ne tik patikimu ir pateikiančiu aiškiausią, betarpiškiausią ir akivaizdžiausią pažinimo medžiagą, bet ir kone pagrindiniu pasaulio pažinimo įrankiu.

Tačiau fenomenologija ne tik grąžino jutimams pasitikėjimą, pati jutimų samprata pasikeitė. Kadangi fenomenologija įžvelgė, jog žmogus vienu metu yra ir objektas, ir subjektas, atitinkamai turėjo būti permąstyta ir juslių prigimtis, struktūra ir buvo būtina iš naujo apibrėžti, rodos, tokį paprastą ir akivaizdų dalyką: kaip žmogus jaučia? Kaip jis jaučia savo paties kūną, kitus kūnus, pasaulio daiktus? Ar savojo kūno jutimas skiriasi nuo kitų daiktų jutimo?

Pirminis gyvenamojo kūno aptarimas pasirodė Edmundo Husserlio knygos „Idėjos apie grynąją fenomenologiją ir fenomenologinę filosofiją“ II tome. Ten pat buvo pateikta pirmoji dvigubų jutimų samprata. Husserlis, kalbėdamas apie kūną, svarbiausiu laiko sielos realybę[1]. Kaip tai suprasti? Juk siela tradiciškai suvokiama kaip kūno priešybė. Tačiau pats Husserlis sielą supranta netradiciškai. Jo eksplikacijoje siela (anima) yra suprantama kaip gyvybė. Taigi kalbėdamas apie anima, Husserlis omenyje turi gyvybę ir gyvūniškumą[2].

Žmogus egzistuoja gamtoje ir jo buvimas gamtoje įmanomas tik dėl jo gyvenamojo kūno, išoriškai pasireiškiančio fizinio kūno pavidalu. Šis fizinis kūnas esti gamtiniame pasaulyje taip pat, kaip ir kiti gamtos objektai ir taip pat gali būti suvoktas jutimais, kaip vienas iš erdvinių daiktų, turintis tam tikrą formą, spalvą, temperatūrą.

Skirdamas pagrindinius gyvenamojo kūno bruožus, Husserlis ypatingos svarbos suteikia taktiliniams pojūčiams. Anot jo, būtent lytėjimas yra pagrindinis kūno ir pasaulio sąryšio šaltinis. Lytėjime vyksta jutimų lokalizacija, aš suvokiu, kurioje vietoje esu liečiama, be to, kada pati save liečiu, jutimai susidubliuoja – liečiantis tampa tuo, kas liečiama. Vizualiniai jutimai, žvilgsnis negali būti dvigubo pojūčio šaltiniu, sako Husserlis. Žiūrėdami į veidrodį, mes nepagauname paties žvilgsnio, mes matome tik akis, kurios, kaip „žinome“, yra mūsų, tačiau tas „žinojimas“ kokybiškai skiriasi nuo betarpiško pojūčio.

Lytėjimas taipogi yra tas pojūtis, kuriuo pasiremdami, galime geriausiai iliustruoti dvigubo jutimo sampratos reikšmę. Pateikime labai paprastą, jau klasikiniu tapusį stalo lytėjimo pavyzdį[3]. Kai liečiu stalą, galiu jausti jo materialumą, tokias fizines kokybes kaip glotnumas, šiurkštumas, šaltumas. Bet tuo pat metu jaučiame ir patį lytėjimą: liečiančioje rankoje sukoncentruotą pojūtį, tą pačią rankos vietą, pirštus, kurie liečia stalo paviršių. Galime sakyti, tuo pat metu jaučiame, kaip liečiame stalą ranka ir kaip stalas „liečia“ mūsų ranką, įgalindamas kūną jausti pačią ranką kaip liečiančiąją. Jeigu liestume kokį nors įkaitusį daiktą, tai jaustume ne tik paties daikto temperatūros skirtumą (nuo kitų daiktų, oro ir t. t.), bet ir mūsų pirštų įkaitimą ar net nudegimo skausmą. Neįmanoma liesti objekto tuo pat metu nejaučiant paties lietimo, kuris lokalizuojasi toje kūno dalyje, kuri yra įtraukta į lietimo procesą. Taigi žmogus visų pirma jaučia objektą, kurį norėjo paliesti, bet tuo pat metu toji lietimo intencija priverčia jį jausti save patį ne tik kaip subjektą, bet ir kaip objektą – sau tuo pat metu. Husserlis atskiria paprastus jutimus nuo lokalizuotų jutimų ir pažymi, jog šiuos jutimus lydi judesio jutimas (kinestezė). Nors Husserlis daugiausiai kalba apie rankos prisilietimą, pirštų jautrumą, bet jutime dalyvauja visas kūnas.

Akivaizdu, kad ši lytėjimo ir buvimo paliestu skirtis baigiasi dualistine įkūnijimo samprata, kurioje kūnas-subjektas neturi bendro pagrindo, jokio susikirtimo taško su kūnu-objektu. Mano savo paties kūno lytėjimo patirtis pagal Sartro analizę būtų kokybiškai tolygi liečiamumui, kurį suteikiate jūs: nemaloni išvada, suteikianti vidinės kilpos grįžtamojo ryšio formą, kuri daro vienišą masturbaciją, pavyzdžiui, tokią besiskiriančią nuo glamonėjimo, kurį suteikia kitas. „Suvokimo fenomenologijoje“ Maurice‘as Merleau-Ponty kritikuoja Sartro lytėjimo analizę bei kelia klausimą apie vienovę, sudarančią pagrindą mano lytėjimo bei buvimo liečiamam patirčiai. Jo atsakyme mes jau aptinkame abipusiškumo (grįžtamumo) tezės ženklus, nors ji kaip tokia neįvardijama ir tematiškai nevystoma[4].

Husserlio darbas, atliekant dvigubų kūno jutimų analizę, turėjo didelės įtakos visiems fenomenologijos sekėjams. Iš esmės visi fenomenologai savąsias gyvenamojo kūno teorijas grindė Husserlio fenomenologinio gyvenamojo kūno koncepcija. Merleau-Ponty buvo iš tų fenomenologų, kurie gyvojo kūno problemai skyrė didžiąją dalį savo dėmesio ir išvystė vieną nuosekliausių kūno teorijų. Merleau-Ponty ne tik išvystė ir papildė Husserlio įžvalgas, bet ir iš naujo permąstė šį fenomeną bei jame atrado naujų aspektų, kurie čia bus aptarti.

Ankstesniame straipsnyje Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra“ jau išnagrinėta, kaip Merleau-Ponty fenomenologija prasidėjo nuo pozityvistinio ir psichologistinio požiūrio kritikos. Klasikinė psichologija tarsi nepastebi dvigubo jutimo fenomeno ir savo analizėse jį visiškai ignoruoja.

Paslaptis ta, teigia Merleau-Ponty „Akyje ir dvasioje“, kad mano kūnas kartu yra ir regintysis, ir regimasis. Žvelgiantis į visą ką, jis gali žvelgti ir į save patį, todėl tame, ką regi, gali atpažinti savo regėjimo galios „kitą pusę“. Jis regi save regintį, liečia save liečiantį, yra regimas ir juntamas sau pačiam[5]. Tačiau čia pat mąstytojas pabrėžia, jog regėjimas nėra tam tikra mąstymo ar esaties sau atmaina, tai – man suteikta priemonė būti nesamu sau pačiam, dalyvauti būties skilime, ir tiktai jam pasibaigus užsidaro savyje[6].

Visų pirma Merleau-Ponty pastebi, kad jutimas ir buvimas juntamu taip, kaip tai aprašo Husserlis, nėra du tuo pačiu metu patiriami skirtingi pojūčiai: šis fenomenas atveria patį kūno dviprasmiškumą. Kūnas jaučia save ir kaip „vidų“ (subjektą), ir kaip „išorę“ (objektą). Taip kūnas tam tikra prasme susvetimėja pats sau. Merleau-Ponty čia atranda aspektą, kuris liko Husserlio nepastebėtas: dvigubas jutimas veda į kūno susvetimėjimą, o per tai atsiveria tarpkūniškumo arba intersubjektyvumo plotmė. Galėdamas save suvokti kaip objektą, kaip svetimybę, galiu kitą suvokti kaip subjektą. Jeigu nesuvokčiau savęs turint išorę, skirtingą nuo vidaus, negalėčiau manyti, jog tie, kurie man pasireiškia kaip visiškos išorybės, turi vidų ir yra subjektai. Ontologinė šio tapatumo skirtume reikšmė reikalauja paaiškinimo. Atitikimas (sutaptis) savajame suvokime yra vienas iš pagrindinių tradicinės epistemologinio subjekto izoliacijos bruožų: tai suteikia pagrindą pirmojo asmens patirties ir skaidrumo (permatomumo) nebetaisomoms tezėms imanencijos plotmėje, kuri veda prie vidinės bei išorinės, arba sąmonės bei daikto (kito) pasaulio radikalaus išskyrimo. Panašiai absoliutus suvokimo bei buvimo suvokiamam padalijimas taip pat sukelia pertrūkį tarp buvimo subjektu ir buvimo objektu. Vienintelis būdas išvengti dualizmo susiskaldymo pinklių yra priimti požiūrio tašką, pateiktą Merleau-Ponty, tai yra iš esmės dviprasmišką tapatumą apimantį skirtumą. Tai yra tasai dviprasmiškumas, kurį Merleau-Ponty išreiškia abipusiškumo tezėje[7].

Panašiai kaip ir Emmanuelis Levinas, Merleau-Ponty pabrėžia neįsisąmoninto ir neobjektyvuoto sąryšio su kitu pirmenybe. Jis siūlo atsisakyti tradicinės subjekto ir objekto perskyros[8]. Skirtingai nuo Husserlio, kuris pirmenybę teikė taktiliniams pojūčiams, Merleau-Ponty teigia, jog pasaulį galime pažinti ir vizualiai, tiesiog jį stebėdami, žvilgsniu išskirdami pasaulio fenomenus ir juos įtraukdami į savo patirties horizontą. Kai mano žvilgsnis, sako Merleau-Ponty, „pagauna“ ir „įtraukia“ kitą į savo akiratį, ne tik kitas tampa matomas man, bet ir aš pats tampu matomas sau kito akimis. Psichologinė „su-būtis“ yra tikabstrakti perceptyvios „su-būties“ schema[9]. Pirminis tarpusavio supratimas yra implikuotas pačioje pasaulio struktūroje[10]. Aš, kaip individas, apskritai „turiu pasaulį“ tik dėl savo kūno, nes šis kūnas yra šio pasaulio „galimybė“[11]. Kaip galėtume interpretuoti šiuos Merleau-Ponty teiginius? Ar tai reiškia, kad dėl savo konstitucijos dviprasmiškumo ir dvigubo jutimo fenomeno, žmogus savo kūną gali pažinti tik susvetimėjęs su juo ir tik per kito suvokimą? Galima teigti, jog taip. Kūnas išgyvenamas per kitą ir su juo, bendrame žvilgsnyje į pasaulį. Paprasčiausia kasdienė bendrumo patirtis, tokia kaip, pavyzdžiui, bendras žiūrėjimas į peizažą ar meno kūrinio reflektavimas atveria fenomenologinio pasaulio (o per jį ir pasaulyje buvojančio kūno) gelmę. Du žvilgsniai susitinka ne skirtingų pasaulių ar skirtingų horizontų sankirtoje, bet tame taške, kuriame atsiranda dviejų ego bendrumo galimybė. Merleau-Ponty griežtai atmeta dekartiškąją ir ypač hėgeliškąją ego kovos koncepciją, anot kurios, vienintelė sąmonių santykių perspektyva yra žūtbūtinė kova, siekiant sunaikinti arba pavergti alter ego[12]. Alter ego žvilgsnis leidžia mano paties kūnui atsiverti pasaulyje ir pamatyti save ne tik kaip daiktą tarp daiktų, bet ir atveria man žvilgsnio matymo perspektyvą. Tik per kito žvilgsnį, kito akimis galiu matyti save. Taip Merleau-Ponty reabilituoja Husserlio atmestą žvilgsnio dvigubo jutimo galimybę.

Akyje ir dvasioje“ Merleau-Ponty išsamiai išnagrinėja liečiančio žvilgsnio fenomeną, pasitelkęs tapytojo išgyvenamą vaizdingumo patirties gylį. Būtent tapytojo žvilgsnis, anot Merleau-Ponty, kaip niekas kitas pagauna pasaulio siunčiamus vaizdumo impulsus. Tapytojas kaip niekas kitas sugeba pamatyti daiktus tokius, kokie jie „nori būti matomi“. Tarp tapytojo žvilgsnio ir pasaulio užsimezga ypatingas abipusis ryšys, leidžiantis tapytojo kūnui (iš pradžių akims, o vėliau ir tapančioms rankoms) išreikšti nematomas pasaulio gelmes. Kaip tik todėl, sako Merleau-Ponty, tiek daug tapytojų yra sakę, kad daiktai žiūri į juos. Tapytojo regėjimas – tai nuolatinis gimimas[13].

Reabilitavęs žvilgsnį, kaip dvigubo jutimo šaltinį, Merleau-Ponty žengia toliau. Jis išplėtoja koncepciją, kurioje paaiškinama, kaip vyksta skirtingų jutimų sąveika ir kaip jie persipina, suteikdami mums pilnatvišką ir tikrą savęs ir pasaulio suvokimą. Lytėjimas neįmanomas be matymo, o taip pat neįmanoma matyti neliečiant. Matymas yra „lytėjimas žvilgsniu“. Dar René Descartes‘as teigė, jog aklieji „regi rankomis“. Merleau-Ponty šioje vietoje pabrėžia, jos kartezinis regėjimo modelis – lytėjimas[14].

Taip pat mąstytojas pabrėžia regėjimo ir mąstymo sąryši. Anot jo, nėra regėjimo be mąstymo, jie abu priklauso tam pačiam kūniškam horizontui. Tačiau, teigia Merleau-Ponty, mąstymo nepakanka tam, kad regėtume: regėjimas – tai sąlygotas mąstymas, jis gimsta to, kas vyksta kūne, „proga“, jis kūno „pažadinamas“ mąstyti[15].

Net jeigu mes tik žiūrime į objektą, bet jo neliečiame rankomis ar kita kūno dalimi, mes vis vien „liečiame“ stebimą daiktą žvilgsniu, lytėjimas projektuoja tam tikrą „vidinį žvilgsnį“, kuris net nuo gimimo akliems leidžia matyti pasaulį (nors tas „nematantis matymas“ kokybiškai ir skiriasi nuo akių regos). Vadinamasis „grynasis lytėjimas“, kurio egzistavimą bandoma pagrįsti aklųjų pavyzdžiu, yra ne kas kita, kaip labai specifinė patirties sfera, neturinti nieko bendro su integruoto lytėjimo patirtimi. Bet koks pojūtis, sako Merleau-Ponty, visada ir iš esmės priklauso tam tikram pojūčių laukui[16].

Jolanta Michalovskaja

.

Susiję straipsniai:

Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra“

  1. [1]Taip pabrėžia Dalius Jonkus savo straipsnyje „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“ (Problemos, 2008, Nr. 74, p. 132).
  2. [2]Jonkus D. „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“. Problemos, 2008, Nr. 74, p. 132.
  3. [3]Jį pateikia ir D. Jonkus savo straipsnyje „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“.
  4. [4]Dillon M.C. Merleau-Ponty and the reversibility thesis. Source: Man and World, 16, 1983, p. 365-388.
  5. [5]Merleau-Ponty M. „Akis ir dvasia“. Baltos lankos, Vilnius, p. 47.
  6. [6]Merleau-Ponty M. „Akis ir dvasia“. Baltos lankos, Vilnius, p. 101.
  7. [7]Dillon M.C. Merleau-Ponty and the reversibility thesis. Source: Man and World, 16, 1983, p. 365- 388.
  8. [8]Jonkus D. „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“. Problemos, 2008, Nr. 74, p. 136.
  9. [9] Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург : Наука, 1998, p. 447.
  10. [10]Jonkus D. „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“. Problemos, 2008, Nr. 74, p. 142-160.
  11. [11] Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург : Наука, 1998, p. 447.
  12. [12]Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург : Наука, 1998, p. 455-456.
  13. [13]Merleau-Ponty M. „Akis ir dvasia“. Baltos lankos, Vilnius, p. 59.
  14. [14]Merleau-Ponty M. „Akis ir dvasia“. Baltos lankos, Vilnius, p. 64.
  15. [15]Merleau-Ponty M. „Akis ir dvasia“. Baltos lankos, Vilnius, p. 76.
  16. [16]Мерло-Понти M. «Феноменология восприятия» – Санкт-Петербург : Наука, 1998, p. 266-280.
Tagged with: fenomenologijaHusserlkūnasMerleau-Ponty
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Set your Twitter account name in your settings to use the TwitterBar Section.