Išaušo diena, kai visuotinai slankiojantis posakis apie žmogaus būvį par excellence tapo „Jei tavęs nėra televizoriuje, tavęs nėra visai“. O štai tuomet viskas pradėjo vystytis septynmyliais žingsniais: „Jei tavęs nėra internete…“, „Jei tavęs nėra socialiniame tinkle…“, „Jei tavęs nėra Facebook‘e…“ ir taip ad infinitum skersai išilgai. Sutraukiant visą šį kvaitulį į vieną paprastą žodį, galima tarti taip: jei tavęs nėra „Ekrane“, tavęs iš viso nėra. Taip taip, būtent Ekrane, nes empirinėje patirtyje visi apibrėžimai yra taikytini prietaisui su gana skirtingais naudojimo būdais ir paskirtimis (bent jau taip pristatoma ir manoma), bet į kurį visuotinai be išimties turime Žiūrėti. Jei nori „save“ aptikti, – nesvarbu, ar televizoriuje, ar internete, ar Facebook’e, ar Second Life’e, ar tiesiog online, – turi neišvengiamai žiūrėti į ekraną. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, vizualumo triumfas, graikų filosofai „ant bangos“. Bet ar žiūrėdami į ekraną matome? Na, gerai, „suminkštinkime“ šią tezę, nes jai išskleisti reikėtų atlikti daug teorinių skiepų: ką žiūrėdami matome ir kaip tai atliekame?
Pirmam žvilgsniui – šioje apsuptyje iš kasdienybės problematikos (na, geriausiu atveju iš individualios egzistencijos terpės) ateinančių probleminių klausimų – percentravus dėmesį į akademinę terpę, tik apsimesdamas naiviu arba aklu gali ignoruoti vizualumo svarbą ir lemiančių pozicijų užėmimą. Būtų neįtikėtinai ilga kalba apie tiksliųjų mokslų kompiuterių ekranuose atliekamus eksperimentus ir vykstančius skaičiavimus bei jų poveikį mokslui (gal net pastarojo absoliučią transformaciją); tačiau ir humanitariniuose moksluose, kuriuose visuomet be paruoštuko kalbantis pranešėjas laikytas etaloniniu veikėju, nūdienos kontekste su neįtikėtina jėga veržiasi techninio mechanizmo teiktinas vaizdas. Turint omenyje nužymėtą probleminį kontekstą (čia tik fragmentiškai), Michailo Jampolskio knyga „Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos“ vertinga ir įdomi ne tik susijusiems su kino ar filosofijos specializuotomis studijomis ar ieškantiems įkvėpimo, nuorodų, suflerių, minčių, kaip ir ką žiūrėti, bet ir tiems, kurie kelia klausimą „Ar žiūrėdami matome?“
Ką gi, aptarimui atsiverskime Jampolskio tekstą. Tai, kad knyga rašyta prieš aštuonerius metus, tampa privalumu, o ne trūkumu, nes tezės, kurios tuo metu nebuvo aiškios, technologijų vystymosi laikmetyje išryškėja kaip turinčios pagrindą arba atmestinos. Šios temos, kurių pakankamai daug knygoje, svarbios kino specialistams ar kinematografijos istorikams bei tyrėjams, tačiau esminį, fundamentalų filosofinį klausimą keliantiems yra svarbu rekonstruoti teorinį knygos pamatą, tezę, kuri paties autoriaus galbūt nebuvo suformuota, bet knygos tekste aiškiai nugulė kaip centruojanti ašis, kaip dūris, veriantis probleminį lauką. Tad imkimės darbo punktyruodami galimą ašį.
1 linija: semiotika ir fenomenologija. Jampolskis, prisimindamas savo nueitą/einamą intelektualinį kelią, pripažįstą, kad, kaip teoretikas, pradėjo nuo semiotikos, kuri, kaip žinia, buvo neatsiejama nuo kalbotyros ir filologijos. Vienas semiotikos pradininkų Lietuvoje Kęstutis Nastopka taip pristato esminį semiotikos (kažkada kurtos metakalbinės disciplinos su metodologiniu angažuotumu) siekį: „Įkąsti tikrovei.“ Semiotinis kvadratas, kaip nekvestionuojama metodologinė semiotikos dogma, siekia parodyti aiškų ir konkretų reikšmių sietą, kuriuo – kuo jis tankesnis – galima pagauti daugiau prasmės, taigi bent jau „prisiliesti/įkąsti tikrovei“, kurios dėka prasmė ir konstituojasi. Tačiau semiotika Jampolskiui pasirodė nepakankamas kelias nagrinėti kinui ir tam, kas bei kaip žiūrima, todėl jis pradėjo domėtis ir įtraukė į savo analizės instrumentinį bagažą fenomenologines nuostatas ir įrankius. Tokiu būdu Jampolskio dėmesys kino analizėje telkiasi ties dviem svarbiomis temomis – montažu (iš semiotinės tradicijos) ir kino laiku (iš fenomenologinės tradicijos). Dvi skirtingų reikšmių gijos vienoje linijoje.
2 linija: tekstas ir vaizdas? Semiotinė, o ypač fenomenologinė tradicijos, Jampolskiui sudaro prielaidas kino analizavimui, apmąstymui apie jį kaip apie konkretų fenomeną, kai natūralistinė kino samprata, kad kinas yratikrovės ar pasaulio atspindys (kuris išgąsdino pirmuosius brolių Lumière’ų žiūrovus), yra galutinai bei negrįžtamai atmesta ir kūrėjų, ir teoretikų mintyse. Jampolskis neatmeta tezės, kad kinas rodo pasaulį, bet nebėra reprezentacijos motyvo, todėl jis, gerbdamas Gilles‘io Deleuze‘o indėlį į kino apmąstymus, laiko juos didžiulę įtaką padariusiais, tačiau nepakankamais išsemti probleminį lauką. Šioje vietoje verta stabtelėti ir pabandyti demarkuoti liniją, ties kuria sukasi Deleuze‘o-Jampolskio diskusinė ašis. Deleuze‘as ypatingai mėgo ir vertino Jeaną–Lucą Godardą ir jo atliktą transformaciją kinematografijoje, nes su šiuo kino kūrėju, anot Deleuze‘o, vietoje vaizdinio-judėjimo atsiranda vaizdinys-laikas, o tai esminis pasikeitimas kinematografinėje tradicijoje. Tačiau bandant išryškinti ne paties Deleuze‘o kino interpretaciją ar, teisingiau būtų sakyti, diskusiją su kinu, o artikuliuojant Jampolskio galimą diskusiją su Deleuze‘o kino teorija, svarbiausiu dėmeniu tampa vaizdinys. Deleuze‘as išryškina kine vykstančią jo kūrybos transformaciją, bet aiškiai teigia, kad kino unikalumas pasirodo vaizdinio sukūrimu, to, ką kitoje knygoje „Kas yra – filosofija?“ (Qu‘est – ce que la Philosophie), mąstydamas apie meną apskritai (kinas papultų į šią terpę), jis įvardijo efekto konceptu. Tai reiškia, kad kinas tiek, kiek jis yra savo unikalumo terpėje ir rate, reiškiasi efekto sukėlimo būdu, nesuredukavimu į kito kultūrinio fenomeno terpę, todėl kalbant paprastai, kuo kinaskiniškesnis, tuo labiau į jį reikia tik žiūrėti. Deleuze‘o manymu, Godardo filmai būtent tai ir leidžia atlikti, nes žodžiai juose išbyra, tampa antraeiliais, pakraštiniais dalykais, atsitraukia įleisdami į centrą vaizdą. Tačiau Jampolskis, apmąstydamas Godardo kūryba, daro visiškai kitas išvadas. Visų pirma, jis laiko Godardą neprilygstamu montažo meistu, o tai jo koncepcijoje sietina su semiotiniu reikšmių artikuliavimu kino terpėje; tačiau, lyg to nepakaktų, jis teigia, jog Godardo filmuose kalba yra esminis dalykas, nes jeigu dar galima diskutuoti apie tiesioginės filmuose skambančios kalbos reikšmę, tai apie tai, kad Godardui vaizdas yra mąstymas, anot Jampolskio, diskutuoti neverta(Jampolskij 2011:266). Tokia tezė leidžia Jampolskiui teigti, kad Godardo kino kūrybos išeities taškas tampa supratimas, jog kinas esti savotiška „tarp“ terpė, kuri užima vietą tarp žmogaus ir „jo veidrodžio“, o tai jau lygintina su kine išpildytu Jacqueso Lacano aprašytu subjekto skilimo (shize) efektu;tai reiškia, kad Godardo filmai turi giluminį ryšį su psichoanalize(Jampolskij 2011:267). Nuo čia nebetoli iki teiginio, kad kino kūryba yra mąstymo konstrukcijų išpildymas. Subtili ir rafinuota reikšmių linija.
3 linija: Aleksandras Sokurovas. Savo knygą Jampolskis skiria Aleksandrui Sokurovui, šalia prirašydamas dedikaciją „Kurio filmai verčia galvoti“. Ši dedikacija tapo netikėta nuoroda, iškėlusia į apmąstymo paviršių poleminį tašką žiūrint filmą. 2010 metais apsilankiau „Kino pavasario“ filmų festivalyje demonstruotame Sokurovo filme „Faustas“. Ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs, kritikų liaupsių daug sulaukęs filmas. Išėjęs iš filmo peržiūros, likau nusivylęs, jokio įspūdžio, nusivylimas ir suglumimas, pirma mintis: tiesiog nepasisekęs bandymas pakartoti Goethe; antra: per daug kalba. Dabar, žvelgdamas į Jampolskio knygos dedikaciją ir analizuodamas knygos turinį, suprantu, o gal interpretuoju, kodėl Sokurovo filmas mane taip paveikė, nors vienas pagrindinių kino teoretikų (analizuojamos knygos autorius Jampolskis) šio režisieriaus kūrybą vertina visiškai kitaip. „Fauste“ per daug kalbos. Iš atminties iškyla viena susižavėjusio kritiko liaupsė, skirta šiam filmui: „Koks Goethe’s pastatymas, koks supratimas, kokia nuostabi ir sodri vokiečių kalba, leidžianti persikelti į to laikmečio atmosferą.“ Aš klausiu: „Kam man filme sodri Goethe’s kalba, kai aš galiu bibliotekoje atsiversti šį kūrinį ir, atsidavęs šios kalbos kerams, vaizduotės nešinas atsidurti to laikmečio atmosferoje?“ Kine aš tikiuosi/laukiu/man žada tokią vaizdinio magiją, kuri mane, esantį šioje ekrano pusėje, taip užburtų, kad, kaip Godardas ir troško, neliktų perskyros tarp manęs ir vaizdinio bei atsidurčiau Goetheės laikų išpildytame vaizdinyje (anot Jampolskio). Ne, vaizde, būtent vaizde parodykite man tai, ką siekiate rodyti. Todėl vienintelis prisiminimas, siejantis mane su Sokurovo „Faustu“, yra ne vokiečių kalbos skambėjimas, ne Goethe’s transformacija kino ekrane, bet tas įtaigus ir sukrečiantis Mefistofelio vaizdinys/vaizdas, kuris visiškai neatitiko vaizdinio, susikurto paauglystėje skaitant „Faustą“, visiškai prieštaravo Eimunto Nekrošiaus teatre sukurto personažo išpildymui, bet buvo toks įtaigus, kad šiandieną, mąstydamas apie Mefistofelį, regiu jį taip, kaip man jį parodė/taip, kaip jį pamatė Sokurovas. Jei Sokurovo filmai priverstų tik galvoti, sakyčiau „Aplenkite juos ir eikime į biblioteką“, bet jie ir rodo. Tačiau klausimas „Ar žiūrėdami matome?“ liko neatsakytas. Kalbos reikšmių ir matymo patirties prieštaros linija.
Virginijus Gustas
Naudota literatūra:
Jampolskij, M. 2011. Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos. Vilnius: Mintis. Vertė N. Arlauskaitė.
turiu.laukia savo eiles, butinai skaitysiu.
Neplanavau skaityti, bet dabar būtinai paskaitysiu
Atgalinis pranešimas: Pavadinimas Nr. 1 (Apie ką mąstė / rašė Eizenšteinas „Montaže“?) vs. Pavadinimas Nr. 2 (O vis dėlto, kaip rašė ir ką mąstė Eizenšteinas „Montaže“?) | Aplinkkeliai.lt