Šio šimtmečio pradžioje Kalifornijoje susikūrė trilypė sąjunga, pasiryžusi pakeisti žmonijos likimą. San Francisko įlankoje sukasi turtingosios skaitmeninės ekonomikos bendrovės („Google“, „Facebook“, „Amazon“…), mokslininkai transhumanistai, kurie, vydamiesi svajonę prailginti tikėtiną gyvenimo trukmę iki begalybės, daro perversmus sveikatos rinkoje, ir galų gale – libertarizmo ideologai, trokštantys panaikinti valstybę. Visi jie siekia metafizinio persilaužimo. Mat mes, europiečiai, esame įpratę matyti technologijų pažangą kaip grėsmę, o štai šie amerikiečiai joje įžvelgia visų mūsų problemų sprendimą – tarp jų galbūt net ir mirties. Tai naivus utopizmas ar pranašiškas pragmatizmas?
Atverti naują žmonijos horizontą! Tokį tikslą sau kelia „The Seasteading Institute“ („Jūrinių platformų institutas“), nekomercinė organizacija, 2008 m. įsteigta jaunojo libertaro Patrio Friedmano – ultraliberaliojo ekonomisto Miltono Friedmano anūko ir buvusio „Google“ inžinieriaus, norinčio tarptautiniuose vandenyse prie San Francisko statyti nepriklausomas plūduriuojančias platformas. 2020-aisiais, kada numatyta pastatyti pirmąjį iš šių miestų ant vandens, šimtai pirmeivių turėtų ten įsikurti ir įsteigti autonomines bendruomenes, išlaisvintas nuo valstybės globos bei visokiausio reguliavimo – minimalių pajamų, socialinės apsaugos, šaunamųjų ginklų kontrolės ir t. t., – neleidžiančio individams gyventi pagal savo supratimą. Čia keliamas tikslas rasti galimybes atsiskirti, idant būtų galima viską pradėti iš naujo. Kadangi Vakarų užkariavimas jau baigtas, o kosmoso kolonizacijos dar teks palaukti, būtent vandenynas galėtų tapti naujuoju Eldoradu. „Pasauliui reikia tokių vietų, kur savo idėjas galėtų išmėginti norintieji pabandyti sukurti naują visuomenę. Kadangi visa žemė jau užimta, naujasis žmonijos horizontas yra vandenynų užvaldymas.“ – Verslininkas Peteris Thielas, vienas pirmųjų „Facebook“ mecenatų ir internetinės mokėjimo sistemos „PayPal“ bendraįkūrėjas, į šį projektą investavo virš milijono dolerių. „Mes gyvename kvapą gniaužiančiais laikais, – tvirtina Thielas, reikšdamas savo paramą šiam sumanymui. – Netrukus iš pagrindų pasikeis valdžios esmė.“
Gali būti, jog Patrio Friedmano plūduriuojantis miestas taip greitai neatsiras, tegul ir vien dėl to, kad šiame pasaulyje, kur valstybinė mąstysena dar visiškai neišnyko, nėra pasirengta spręsti tokio pobūdžio subjekto saugumo bei tarptautinio statuso problemas. Vis dėlto šis projektas leidžia šiek tiek nutuokti, kokioms permainoms ruošiamasi vakarinėje Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantėje.
Ideologijos ir mito vienovė
Reikalas tas, jog tokiu būdu gimsta nauja sąjunga tarp pažangiausių technologinių tyrimų, dinamiškiausio kapitalizmo ir naujos žmogaus bei visuomenės sampratos. Čia, viskuo abejojančioje ir ateitimi nebetikinčioje Europoje, mes to dar nesuvokiame, bet Kalifornijos Silicio slėnyje neabejotinai iš naujo atrandama pažangos idėja. Ten ja tikima. Ten ji kasdien vis iš naujo įrodoma, užverčiant mus būtent jos įkvėptais naujais gaminiais bei paslaugomis. Be to, siekiant jai suteikti prasmę ir pagrindą, ten kuriamas naujas diskursas, kuriame susipina ideologija ir mitas! Turint omenyje šio reiškinio apimtis, būtų jau metas į jį atsigręžti ir pamėginti suprasti, kas gi vyksta.
Kalbant konkrečiai, viskas prasideda nuo interneto milžinų. Šie nauji ekonomikos veikėjai žaibišku greičiu užkariavo pasaulinę skaitmeninių komunikacijų rinką, demonstruodami astronomines apyvartas: 60 milijardų dolerių „Google“, kurios kapitalizacija 2013 m. pasiekė 400 milijardų; 74 milijardai dolerių „Amazon“, kurios kapitalizacija – 141 milijardas; 4,4 milijardo mokėjimo internetu sistemai „PayPal“… Taip pat pradedama suprasti, jog randasi naujų veikėjų, kurie ilgainiui „pripumpuos“ visą paslaugų rinką: imant tik vieną pavyzdį, vos per keletą metų viešbučių rezervavimo portalas „Booking“ ir privačių butų nuomos platforma „Airbnb“ visiškai pakeitė turizmo sektorių. O štai šiandien programėlė „Uber“ rengiasi apimti viso pasaulio taksi tinklą. Galiausiai savo eilės permainoms sulauks ir tokios sritys kaip švietimas, sveikata ar teisingumas. Šios transformacijos stulbina, tačiau apie jas pranešama, jų laukiama, jos visiems žinomos iš anksto. Užtat ne taip plačiai žinoma tai, kad didelė dalis šių interneto milžinų, kurių ambicijos yra pasaulinės, – tačiau kurių didžioji dalis yra susibūrę tame pačiame išskirtiniame tyrimų ir inovacijų uoste, San Francisko pietuose esančiame Silicio slėnyje, – turi ne tik „bendrą kultūrą“, bet ir bendrą mokslinę, ideologinę bei politinę „programą“! Nesitenkindami per keletą metų sukauptu didžiuliu kapitalu, jie reinvestuoja į nanotechnologijų, biotechnologijų ir dirbtinio intelekto tyrimų projektus, susikertančius taške, kuris vadinamas „transhumanizmu“: tai užmojis transformuoti žmogų, prailginant jo gyvenimo trukmę ir padidinant jo gebėjimus.
Daugiau prijungti – daugiau uždirbti
Taigi ilgainiui užsimezgė vis glaudesni ryšiai tarp šios daugialypės srities, jungiančios kognityvinius mokslus, fantastinę literatūrą ir filosofiją, atstovų bei tarp naujųjų technologijų milžinų. Plika akimi matomas šio naujo darinio smaigalys: 2012 m. „Google“ įdarbino transhumanizmo popiežių Ray Kurzweilą, kuris užima inžinerijos direktoriaus pareigas ir yra atsakingas už šių idėjų pavertimą… produktais. Juk „Google“ sukurta operacinė sistema išmaniesiems telefonams jau ir vadinasi „Android“, ar ne? Bet transhumanizmas ir patobulinto žmogaus vizija šiandien sklinda po visas Silicio slėnio bendroves. Jos puikiai supranta, kad šis kiek kliedesiais atsiduodantis sumanymas sujungti ar netgi sulieti smegenis ir kompiuterį yra neįveikiamai patrauklus technologinių gaminių sektoriui. Kodėl gi negalėtume įsivaizduoti, kad po mūsų naudojamų įrankių – kompiuterių, laikrodžių ir automobilių – ateityje tarpusavyje susisiekti bei užmegzti tiesioginį ryšį galės ir mūsų protai? Šios hipotezės šerdyje slypi smegenų-kompiuterio sąsajos, iš pradžių sukurtos siekiant sudaryti neįgaliesiems sąlygas perteikti savo motorines ir verbalines intencijas į išorę. Kaip pabrėžia mūsų impulsyvų priešiškumą tokio tipo „intruziniams“ projektams kritikuojantis neurologas Lionelis Naccache’as, dirbantis kognityvinių neuromokslų srityje Galvos ir nugaros smegenų institute (Institut pour le Cerveau et la Moëlle Épinière), šia linkme dirbantys tyrėjai siekia „nulaužti“ smegenų kodus „panašiai kaip programišiai, įveikiantys pačius sudėtingiausius kompiuterinius kodus. […] Ligi šiol daugiausia dėmesio skirta bandymams susieti konkrečią protinę veiklą (pavyzdžiui, skaitymą, skaičiavimą, prisiminimą) ir konkrečių smegenų tinklų aktyvumą. […] Kai šie kodai mums bus jau gerai žinomi, turėtų būti įmanoma šią sąveiką apgręžti: nuskaitant vyksmų smegenyse dinamiką nustatyti subjekto protinės veiklos turinį!“1 Nors tokių priemonių medicininis potencialas yra neaprėpiamas, jos kelia nerimą (kaip dėl grėsmės, jog bus pažeidinėjama tai, ką Naccache’as vadina „protiniu intymumu“?), o kartu skatina rastis ir įvairias fantazijas.
Pasak Doriano Neerdaelo, Briuselio laisvajame universitete dirbančio filosofinių tyrimų srityje ir neseniai išleidusio knygą „Lustas galvoje. Smegenų-kompiuterio sąsajos, leidžiančios žmogui peržengti savo ribas“2, dėl šių sąsajų tarp transhumanistų ėmė plisti didysis visus vienijantis mitas: svajonė apie „pilnutinį protezą“. Prijungus mūsų smegenis prie kompiuterio, naudojant šalmus ar smegenų implantus (prie smegenų žievės tvirtinamus miniatiūrinius elektrodus), pilnutinis protezas galiausiai suteiktų galimybę ne tik „kompiuteriams akimirksniu ir visiškai suprasti žmonių intencijas, [bet ir] užmegzti skaidrų komunikacinį ryšį tarp dviejų individų, komunikuojančių iš smegenų į smegenis, be jokios simbolinės terpės; galų gale – visiškai perkelti žmogaus protą į kompiuterį“. Bet protas nėra vienintelis šių perdėtų lūkesčių objektas. Ar, atėjus nanotechnologijų amžiui, negalėtų būti protezuojamos visos kūno dalys? Savo pamatinę idėją transhumanistinis judėjimas rengiasi paskleisti visose sveikatos tyrimų bei rinkos srityse nuo biotechnologijų iki skaitmeninės medicinos, stimuliuojamos hipotezių apie „prijungtąjį“ ateities kūną.
Apie morfologinę laisvę
Šis naujai atgijęs tikėjimas pažanga būtų neišbaigtas be savo politinės pusės, apie kurią iš Patrio Friedmano plūduriuojančių miestų projekto galima spręsti tik apgraibomis. Technologijų gigantai pasikaustę ne tik transhumanizmu, jie visi daugiau ar mažiau susiję ir su libertarizmu – radikalia liberalizmo atšaka, kuriai atstovauja intelektualai nuo Ayn Rand (1905–1982), parašiusios knygą „Atlantas gūžteli pečiais“3, antrą įtakingiausią knygą JAV po Biblijos, iki filosofo anarchokapitalisto Roberto Nozicko (1938–2002) ar kovotojo už visuomenę be valstybės Murray Rothbardo (1926–1995). Libertarai, darantys vis didesnį poveikį viešajai nuomonei (prisiminkime, kad libertaras Ronas Paulas lipo ant kulnų Mittui Romney 2012 m. JAV prezidento rinkimų pirminiuose rinkimuose tarp respublikonų) iš tiesų siekia panaikinti politiką. Vienintelį pagrindą visuomenei jie mato individo laisvėje ir mano, jog solidarumo ir kolektyvinio saugumo, o taip pat ir žmoniškumo vardu pastarajam taikomi suvaržymai yra religinės kilmės, į aukojimąsi orientuotos altruistinės kultūros padarinys. Libertarai, mokesčius laikantys priverstinio darbo forma, yra valstybės-globėjos priešininkai ir mano, kad rinka yra ideali forma palaikyti individų tarpusavio santykius, jeigu tik tarp jų neįsiterpia trečioji šalis, kuri yra potencialiai autoritarinė ir savavališka bei kelia grėsmę, jog bus pasikėsinta į prigimtinę laisvę. Ayn Rand knygoje „Savanaudiškumo dorybė“4 rašo, kad „[t]ėra viena vienintelė pamatinė teisė (visos kitos teisės yra šios pasekmės ar išdavos): žmogaus teisė į savo gyvenimą. […] Teisė į gyvenimą – tai teisė imtis visų veiksmų, kurių prigimtis reikalauja iš racionalios būtybės, norinčios išsaugoti, vystyti, išpildyti ir mėgautis savo pačios gyvenimu“.
Tokia koncepcija padeda puikiausią filosofinį pamatą transhumanizmui: remdamasis absoliučia laisve savo paties atžvilgiu, individas gali keisti save ir netgi savo prigimtinę būklę. Čia nelinkstama saugoti tą individo „orumą“, kuris klasikiniams humanistams buvo laisvės pagrindas ir kurio vardu buvo galima riboti individualiosios laisvės panaudojimą. Beje, dabar Andersas Sandbergas, [Oksfordo] Žmonijos ateities instituto (Future of Humanity Institute) tyrėjas, minėtais pagrindais sulydė transhumanizmą ir libertarizmą, pasiūlydamas „morfologinės laisvės“ sąvoką. „Kadangi esame technologiniai gyvūnai, – rašo jis, – turime ilgaamžę tradiciją integruoti dirbtinius elementus savyje ar savo asmeninėje erdvėje, o taip pat kryptingai modifikuoti save pačius, siekiant asmeninių ir kultūrinių tikslų. Drabužiai, kosmetika, tatuiruotės, auskarai ir plastinė chirurgija yra senos tradicijos. Jos iš esmės skirtos keisti mūsų išvaizdą ar socialinį įvaizdį, bet ne tikrąsias kūno funkcijas. Šiandien jau turime technologinių priemonių keisti daugiau funkcijų, nei tik savo išvaizdą, įgyvendinti kur kas gilesnes morfologines transformacijas. Technologija ir morfologinė laisvė eina išvien. Technologija atveria naujas išraiškos formas ir sukuria paklausą laisvei tomis formomis naudotis. Ši paklausa savo ruožtu skatina naujus technologinius ieškojimus. Tai nėra vien tik technologinių imperatyvų klausimas, tačiau realios žmonių pastangos siekiant autoaktualizacijos.“
Technicistinis nesaikingumas ar liberalioji utopija?
Vis dėlto kyla vienas klausimas: ar, priklausomai nuo socialinės ir geografinės padėties, individams netenka nevienodos galimybės naudotis šiais biotechnologiniais patobulinimais? Ir, kadangi pastarieji paveiks pamatinius žmogiškosios būklės elementus (gyvybę, mirtį, mąstymą, komunikaciją), ar tai nesukels grėsmės pačiai bendros būklės idėjai, kuria grindžiamos visai žmonijai bendros teisės? Būtent tokias dvejones šiemet Prancūzijoje išsakė Nacionalinis konsultacinis komitetas etikos klausimais. Savo pateiktoje nuomonėje apie „biomedicininius neuropatobulinimus“ komitetas nerimauja: „Tai griauna idėją apie lygias galimybes ir pasisekimą pagal kiekvieno piliečio sugebėjimus bei kelia riziką rastis ‘patobulintai‘ socialinei klasei, kas žymiai padidintų atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų.“ Tačiau libertarams „patobulintos“ klasės sąvoka kelia ne daugiau problemų nei natūrali nelygybė. Roberto Nozicko manymu, kiekvienas gali turėti natūralių kozirių ir visus iš jų išplaukiančius turtus: „Mes neradome įtikinančių argumentų teigti, – rašo jis, – kad turtiniai skirtumai, kylantys iš natūraliųjų privalumų skirtingumo, turėtų būti minimizuoti ar panaikinti.“
Laisvė, nelygybė, amžinybė: štai ką bauginančiai nuosekliai, tačiau be ypatingo polinkio į teisingumą byloja naujoji „progresistinė“ programa iš anapus Atlanto. Internetas suteikia galimybę pagal šią libertarinę koncepciją atrinkti individus, gebančius kurti visuomenę savarankiškai, be valstybės ir institucijų. Transhumanizmo projektas suteikia kryptį visoms technologinėms inovacijoms, pajungdamas jas metafiziniam „mirties nužudymo“ horizontui. Galiausiai projekto visumą vainikuoja libertariškoji idėja apie laisvę kurti save pačiam, be tų pareigų kitiems ar žmonijai, kurias uždeda lygybės saitai.
Kad ir koks būtų nuoseklus, šis projektas mūsų Atlanto pusėje vis dėlto žadina ironiją ir kelia nerimą. Paversti mirtį technine problema? Transplantuoti smegenis į kompiuterius? Pakeisti valstybę internetu? Mums, europiečiams, tai kelia šypseną. Tai mums atrodo kaip pozityvistinis naivumas, kaip technicistinis nesaikingumas arba kaip liberalioji utopija. Po XX a. katastrofų mes bijome pažangos idėjos ir trokštame ne gerinti, o veikiau išsaugoti esamą žmogiškąją būklę. Tačiau ar šiuo projektu Amerika neatnaujina pažangos idėjos Apšvietos dvasioje, kaip svajojo XIX-asis amžius? Dar prieš „Android“ ir „Google“, rašytojas Auguste‘as Villiers de l‘Isle-Adamas savo 1886 m. knygoje „Ateities Ieva“ (Ève future) svajojo sukurti nemirtingą „androidę“. Dauguma pažangiųjų to meto mąstytojų nuo Pierre‘o Leroux iki Auguste‘o Comte‘o taip pat svajojo apie naują žemiškąjį nemirtingumą, kurį pasiekti turėjo padėti Fėja Elektra ir komunikacijų plėtra. „Filosofinėje pratarmėje“, turėjusioje tapti įvadu į „Vargdienius“ ir reziumuojančioje to meto pažangiuosius šūkius, Victoras Hugo rašo: „Kosmosas yra vandenynas; visatos yra salos. Tačiau tarp tų salų reikia užmegzti ryšį. Jis užmezgamas sielomis. Mirtis aptarnauja sielų siuntimą iš vieno pasaulio į kitą.“ Gali būti, jog Amerika, įgijusi libertarinių platformų ir transhumanistinio rytojaus pavidalą, rengiasi suteikti tegul ir netikėtą, tačiau realią formą šiam Hugo sapnui.
Martin Legros
Iš prancūzų k. vertė Paulius Jevsejevas
Martin Legros Liberté, inégalité, immortalité: le monde que vous prépare la Silicon Valley
Philosophie magazine, 2014 m. spalis, nr. 83, p. 39–45.
Atgalinis pranešimas: Luc Ferry: transhumanistinė revoliucija - Aplinkkeliai.lt
Atgalinis pranešimas: Transhumanizmas – pati pavojingiausia pasaulio idėja - Aplinkkeliai.lt