Literatūra ir blogis

pagal | 2012 07 24

Vienintelis TV pokalbis su prancūzų rašytoju ir tyrinėtoju Georges’u Bataille, kuriame jis pasakoja apie savo knygą „Literatūra ir blogis“ (La Littérature et le Mal). Jį kalbina žurnalistas ir Prancūzijos TV laidų pirmeivis Pierre’as Dumayet. Pokalbis vyksta 1958 m. gegužės 21 d. televizijos kanalo R.T.F. laidoje „Skaitiniai visiems“ (Lectures Pour Tous).

 

Dumayet: – Pirmučiausia norėčiau paklausti apie knygos pavadinimą… Apie kokį blogį kalbate?

Bataille: – Manau, kad yra dvi priešingos blogio rūšys: pirmoji – žmonių būtinybė gyventi taip, kaip jie nori ir turėti trokštamus dalykus; antroji – sąmoningas noras pažeisti kai kuriuos pamatinius tabu, pavyzdžiui, žmogžudystės tabu, priešiškumą tam tikroms seksualinėms galimybėms.

Dumayet: – Kurti blogį ir blogį daryti?

Bataille: – Taip.

Dumayet: – Ar knygos pavadinimas nurodo, jog blogis ir literatūra neatsiejami?

Bataille: – Manau, kad taip. Kai kam gal ir neaišku, bet aš aiškiai matau, – jeigu literatūra atšlyja nuo blogio, ji greit tampa nuobodžia. Tai galbūt netikėta… Vienaip ar kitaip, aš manau, visiems greitai taps aišku, kad literatūra turi reikalų su kančia, ir toji kančia paremta kaži kuo, kas yra neteisinga, kaži kuo, kas neabejotinai stumia į kaži ką labai bloga, ir kai priverčiame skaitytoją tai pamatyti, arba jeigu jis bent jau susirūpina knygos veikėjais, kuriems blogai baigiasi (turiu minty romano turinį), jeigu skaitytojas atsiduria tokioje nemalonioje padėtyje – tai įtampos rezultatas, kuris literatūrą daro nenuobodžia.

Dumayet: – Ar rašytojai, tikrai geri rašytojai, yra kuo nors nusikaltę, jeigu rašo?

Bataille: – Daugelis rašytojų to nesuvokia. Manau, kad tame yra didžiulė kaltė. Rašymas yra priešingas dirbimui. Gal tai ir atrodo nelogiška, tačiau visų grožinės literatūros kūrinių pastangos nukreiptos prieš tikrą dirbimą.

Dumayet: – Ar galite nurodyti vieną ar du rašytojus, kurie rašydami jautėsi kaltais, manė nusikaltę, nes buvo rašytojais?

Bataille: – Yra du, rašau apie juos savo knygoje, jie puikūs egzemplioriai parodymui. Tai Baudelaire’as ir Kafka. Abu žinojo, kad stovi blogio pusėje. Ir, aišku, jautėsi kaltais. Baudelaire’as be jokios abejonės, jo pats intymiausias kūrinys vadinosi „Piktybės gėlės“, o Kafka dar ryškesnis. Jis žinojo, kad rašydamas priešinasi savo šeimos norams ir taip save įvarė į kaltybės kampą. Yra žinoma, jog artimieji jam sakė, kad negalima gyventi rašant – tai blogis, o teisingiausia gyvenime yra užsiimti prekybiniais reikalais, o jeigu darai kaži ką kita – darai bloga.

Dumayet: – Bet jei būti rašytoju reiškia būti dėl kažko kaltu, tai Baudelaire’o ir Kafkos atveju būti rašytoju reiškia ir nebūti perdaug atsakingu…

Bataille: – Tokia buvo jų artimųjų nuomonė.

Dumayet: – Ar šis kaltės jausmas jiems buvo kažkas vaikiška, ir ar manote, jog Baudelaire’as ir Kafka rašydami jautėsi kalti dėl to vaikiškumo?

Bataille: – Manau, tai jau perdėm aišku, jie patys taip sako… Jie jaučiasi kaip vaikai, palikti vieni namuose. Vaikas, kuris išdykavo ir todėl dabar jaučia kaltę, nes galvoja apie mylimus tėvelius, kurie nuolat jam sako, ką galima daryti, ko negalima, koks elgesys blogas (pačia pačiausia šio žodžio prasme).

Dumayet: – Bet jei literatūra yra vaikiškai nerimta, jei rašytojai jaučiasi kalti dėl vaikiškumo, tai reiškia, jog ir literatūra kenčia nuo vaikiškumo.

Bataille: – Manau, kad literatūroje yra kaži koks esminis infantilumas; tai gali pasirodyti nesuderinama su pasigerėjimo jausmu, randamu literatūroje, ir su kuriuo aš sugyvenu. Tačiau tikiu, kad tai didžiulė ir pamatinė tiesa, kad negali iš tiesų suprasti, ką reiškia literatūra, jeigu nežiūri vaiko akimis, o tai tikrai nėra prastesnė padėtis.

Dumayet: – Jūs parašėte knygą apie erotiškumą [L’érotisme]. Ar erotiškumas literatūroje yra infantiliškas?

Bataille: – Nesu įsitikinęs, kad tuo aspektu literatūra skiriasi nuo erotiškumo, bet manau, kad tai labai svarbu, norint visumoje suvokti infantilišką erotiškumo charakterį; jausti erotiškumą, tai pasijusti vaiku, kuris žavisi galimybe dalyvauti uždraustame žaidime. Tad žmogus, besižavintis erotiškumu, yra lyg vaikas, paliktas vienas namuose. Jis baiminasi, kas jam gali nutikti ir jis niekad nesiliaus, kol neiškils dingsties bijoti. Taigi jis nepasitenkina tuo, ką daro normalūs suaugusieji. Jam turi pasidaryti baisu. Jis turi atsidurti tokioje padėtyje, kaip ir vaikystėje, bijoti pabarimo ir net bausmės pačiu griežčiausiu būdu.

Dumayet: – Žodžiu, iš jūsų aš susidariau įspūdį, jog smerkiate tą vaikiškumą, betgi grįžkime prie jūsų knygos pavadinimo – literatūra ir blogis. Jūs nesmerkiate nei literatūros, nei blogio. Gal galite mums daugiau papasakoti apie savo knygos idėjas?

Bataille: – Be abejo, tai perspėjimas, nurodantis pavojų, bet kai kartą suvoki pavojų, tada randi įtikinamų priežasčių susidurti su tuo pavojumi. Manau, mums labai svarbu susidurti akis į akį su pavojumi, literatūra. Mano galva, tai didžiulis ir tikras pavojus, ir nesi vertas žmogaus vardo, jeigu vengi akistatos su tuo pavojumi. Manau, literatūroje galime matyti žmogiškąją perspektyvą visame jos gražume, nes literatūra neleidžia, nesuteikia leidimo gyventi nematant žmogiškosios prigimties visame jos žiaurume. Tereikia prisiminti tragedijas, Shakespeare’ą… daug yra to paties žanro pavyzdžių. Ir galų gale literatūra mums leidžia suvokti tai, kas blogiausia ir kaip tą išspręsti, kaip įveikti. Žodžiu, žmogus, kuris ryžtasi žaisti, žaidime randa jėgų įveikti siaubą, esantį žaidime.

Dumayet: – Ačiū.

 

Vertė Linas Jankauskas

Georges Bataille à propos de son livre “La littérature et le mal”

 

6 komentarai

  1. Jėzus Kristus

    Kliedesiai… arba žaidimas dėl žaidimo. Kokios čia sąvokos funkcionuoja? “Blogis”, “žmogiškoji prigimtis”, “žiaurumas”, “žaidimas”… Labanakt, Bataille.

    Atsakyti
  2. kebabas

    Kažkokia psichologijos, sociologijos ir teologijos mikstūra 🙂

    Atsakyti
  3. T.

    Postmodernas (nesvarbu, kad kalbama apie moderną) ir yra mikstūra – “anything goes”. Norint žaisti, reikia žinoti žaidimo taisykles 🙂

    Atsakyti
  4. Baobabas

    Vienok, gardžius “kebabus” gamindavo Bataille. Nors, aišku, skonio reikalas.

    Atsakyti
  5. Atgalinis pranešimas: Įžanga į radikalų Georges’o Bataille gyvenimą ir mąstymą | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *