Daug kabučių jau pačiame šio teksto pavadinime. Kaži, ar tai geras ženklas, – sužadinti skaitančiojo intenciją ar bent jau pademonstruoti patenkinamą rašymo stiliaus valdymą? Gal ne „stilių“, o semantinį kalbos sakinio sandaros valdymą, bet, – kaip rašė Rita Šerpytytė savo neseniai išleistoje monografijoje „Tikrovės spektrai: Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos“ (2019: 200-202) ar jau seniai išsakė straipsnyje „Nihilizmas ir naujieji realizmai“ (Problemos 82, 2012: 7-17), – sąvokos ėmimas į kabutes ir tokios sakinio stilistikos įsigalėjimas žymi simptominį šiuolaikinės filosofijos būvį. Kokį? Keblus ir vienu sakiniu neatsakomas klausimas, todėl norintys gvildenti šį aspektą kreiptini į minėtus Šerpytytės tekstus, o taip „užmaskavus ir pateisinus“ savo teksto rašymo legitimumą, kelkime aktualų ir, atrodo, visiems kaip niekada artimą klausimą:
– Ką/apie ką/kaip galima/būtina mąstyti atsidūrus pakitusiame/pakeistame būvyje, sietiname su COVID-19 valdymo pretekstu?
Klausimas, suformuotas naudojant jau kitus stilistinius rašymo išteklius, sąmoningai komplikuojant ir skaidant jį į mąstymui siūlomas esmines kryptis, gali būti paverstas labai paprastu šauksmu: „Kas mūsų laukia po šios pandemijos?!“ – Ne praktinėse-buitinėse butų pirkimo ar valgymo srityse ir net ne mokymosi ar gydymosi procesuose, o socialinės sanklodos, jos inžinerijos bei kontrolės, o tai reiškia – tiesioginėje kiekvieną žmogaus gyvenimo mirksnį veiksiančioje plotmėje. Ši paskutinė sakinio dalis, einanti po kablelio ir prasidedanti jungtuku „o“ kritiškesniam skaitytojui gali kelti rimtų abejonių, o ne tokiam kritiškam suformuluotinas antrasis pirmąjį lydintis klausimas, išreikštas dviem skirtingomis formuluotėmis, kad būtų atliepta skirtinga intelektinio jautrumo pagava:
– Kodėl „mirties ir gyvybės“ masiniame aptarimo triukšme, baimės dėl ekonominės rytdienos šešėlyje turėtume mąstyti apie galimą naują socialinę sanklodą, jos inžineriją ir naujos kontrolės kiltį, o ne apie fizinės gyvybės „vertę“, mūsų intelektinę „raidą“ ar ekonomikos „sveikatą“?
Panaudojus jau ne vieną rašytinės kalbos efektą, atliktinas atverties aktas. Kadangi, pagal specialistų vertinimus, šiuolaikinis internetinių tekstų (taigi ir šio teksto) skaitytojas neturi kantrybės ilgėlesniam skaitymui, ilgiems sakiniams, didelėms pastraipoms, kalbos vingrybėmis apmuturiuotoms minties raiškoms, štai jums penktoko intarpas, leisiantis bent jau struktūriškai supaprastinti šį tekstą:
PLANAS
- 1. Įvadas. Klausimo formuluotė ir norimos aprašyti problemos įvardijimas (atlikta iki šio plano – žiūrėti aukščiau).
- 2. Dėstymas:
- a) Ką kalba/rašo Lietuvos filosofai suformuoto klausimo tema lietuviškoje internetinėje erdvėje?
- b) Kaip pereiti į kitą mąstymo klostę tematizuoto klausimo kontekste? – Michelio Serres’o1 „ranka“.
- 3. Išvada/moralas: drakonas mirė – tegyvuoja drakonas?
Dabar viskas aišku ir kiekvienas gali pasirinkti jam priimtiną šio teksto skaitymo būdą/dalį. Kiekviena dalis gali būti skaitoma ir kaip atskira su kitomis dalimis nesusijusi tema.
Ką
kalba/rašo
Lietuvos filosofai
suformuoto klausimo tema
lietuviškoje internetinėje erdvėje?
Arvydui Šliogeriui ir Leonidui Donskiui palikus fizinį pasaulį, pagrindinį viešojo filosofo vaidmenį neabejotinai paveldėjo Gintautas Mažeikis. Jau mirę filosofai pasižymėjo svariomis viešųjų intelektualų savybėmis, komentuodami kasdienio gyvenimo įvykius aktualia kalbėsena su filosofinės minties „pamušalu“. Nors Šliogeriui, kaip viešam kalbėtojui, „prilipo“ negatyvaus kritiko ir provokatoriaus žymė, o Donskis prisistatydavo/buvo pristatomas kaip neįtikėtinos erudicijos pozityvus kultūrinis veikėjas, neabejotina yra tai, kad jų „balsas“ skambėjo visiškai kitaip nei kai kurių dabarties ekspertų tarsi-filosofinės analizės, todėl Mažeikio gausesni pasisakymai internetinėje erdvėje, kupini intelektinio krūvio ir aktualios kalbėsenos, jam greit suteikė filosofo numero uno statusą.
Mažeikis, kaip ir dera numero uno, pirmasis viešoje erdvėje prabilo apie su COVID-19 susijusius dalykus: jau pirmosiomis Lietuvoje paskelbto karantino dienomis publikavo komentarą „Karūnos virusas ir Camus Maras“ apie šioje naujoje situacijoje kylančias dilemas – padidėjusią tėvų atsakomybę: drausti vaikams (kažką) ar saugoti savo tėvus; valstybės judesį, pasisavinant suvereno statusą; melą iš abiejų pusių (valdžia – valdomasis); nepasitikėjimo bangos kilimą; paradigminį asmenį iš Alberto Camus „Maro“; garbingą ir orią mirtį; zombius, ligos totalumą ir tokioje atmosferoje gimstančią socialinę inžineriją: „Socialinė inžinerija išstumia politiką, etiką ir poeziją. Inžinerijos šaltumą patvirtina standartizuota kūno sveikatos vertinimo sistema: mirtis blogiau nei liga, liga blogiau nei karantinas, karantinas – nei darbas namuose. Tokia vertybių sistema mirtį susieja ne su asmens orumu, ne su garbe, ne su idealais, o su konvejeriu […] Grėsmės ir ligos instrumentalizavimas paverčia demokratiją daugumos diktatūra: atskirti raupsuotuosius!“ (G. M.). Ankstyvoje uždarymo/užsidarymo fazėje Mažeikis nubrėžia filosofinę būvio apmąstymo liniją, kuri esmingai siejasi su tikslia vykstančios dabarties analize bei nostalgiška demokratinės santvarkos žmogaus socialine pajauta. Padėkime akcentą ties šia apibendrinančia išvada, kuri bus svarbi antroje teksto dalyje.
Beveik po dviejų savaičių Mažeikis publikuoja antrą komentarą su dar išraiškingesniu tematiniu pavadinimu „Propagandinis koronaviruso karas“. Jis toliau tęsia pirmame komentare pradėtą tematiką, tik kalbėjimo tonas, buvęs globėjiškai susirūpinęs ir perspėjantis, dabar tampa griežtesnis ir kritiškai radikalesnis. Tarytum tiesdamas tiltą pirmajam komentarui, Mažeikis vėl mini Camus „Maro“ tematiką, bet nurodo, ko tame egzistencinės žmogaus būties aprašyme nebuvo, žvelgiant iš mūsiškos perspektyvos, – propagandos, socialinės inžinerijos formos, išreikštos informaciniu teikiamos humanitarės pagalbos tikslu, „mirtinos“ [lyg būtų potencialiai kitokia. – Šio teksto autoriaus pastaba] ligos atveju. Kaip esminį atributą, ar tai propaganda identifikavimui, ar tai jos naudojimas socialinės inžinerijos forma, kaip variacijos, įvilktos į humanitarinės pagalbos „pamušalą“, atskyrimui, Mažeikis įveda atjautą, kuri yra giliai asmeninis ir egzistencinis dalykas, įgalinantis atsiskyrimo nuo propagandos galimybę ir leidžiantis filosofiškai buvoti bei kritiškai apmąstyti situaciją: „Humanitarinė pagalba yra kas kita: 10 proc. – atjautos, 80 proc. – socialinės inžinerijos perdarant visuomenę ir 10 proc. – propagandos.“ (G. M.). Jis aptaria, kaip socialinė inžinerija ugdo sėdinčius prie ekrano išlaikytinius, kaip Rusija demonstruoja savo gerą valią teikdama paramą, kaip italai dėkoja Kinijai ir kad tai yra geopolitinė propaganda, siekianti perskirstyti įtakos ribas. Mažeikis efektingai ir tiksliai analizuoja, kaip manipuliuojama faktais ar net pseudofaktais, kaip negebama iškomunikuoti kontrargumentų ir kaip pasiekiamos tarpinės pergalės propagandiniame kare. Taip, ne koronaviruso kare2, bet propagandiniame kare, nes koronavirusas, kaip karas, anot Mažeikio, yra pajungtas „aukštesniems tikslams“: „Karūnos viruso plitimas yra globali krizė, gilėjanti ir todėl jos žadinamos tiesos yra ne tik egzistencinės, ne tik asmeninis susidūrimas su absurdu. Prasideda ir nauja geopolitinė kova dėl pasaulio įtakų pasidalijimo.“ (G. M.). Kitoje šio teksto dalyje bus pateiktas požiūris, kad „koronaviruso karą“ laikant autonomišku objektu/dalyku, jis tampa nuoroda ne į svarbesnę aukštesnių tikslų plotmę, bet į galimą socialinės sanklodos lūžio reikalaujantį būvį, į radikalų socialinės formacijos pokytį. Pasak Mažeikio, dabartinės sąlygos yra kaip niekada palankus metas globaliai propagandai, nes visi suvaryti prie ekranų. O jeigu mes mąstytume ne kaip per prievartą suvaryti, bet kaip gimę prie ekrano?
Galiausiai randame dar vieną Mažeikio komentarą „Sienų ir ribų sugrįžimas“, kuriame pranešama apie kitą kintantį mūsų būvio aspektą: „Sugrįžo atstumo – socialinės distancijos – vertės suvokimas […] Sienų grįžimas ilgam žymi tai, kad prasidėjo didysis pasidalijimas tarp to, kas turi būti aptverta, ir to, kas išskleista visiems.“ (G.M.). Šis filosofo komentaras po pirmųjų dviejų pakankamai kritiško tono ir pesimistinės nuotaikos išryškėja kaip pozityvesnis būsimo pokyčio numatymas. Anot Mažeikio, „dabartinis sienų grąžinimas ir distancijos išaukštinimas yra būdas atgimti kultūringiems, prasmingiems skirtumams, kalboms, stiliams, bet ne besaikiam turizmui ir pirkimui“, tačiau net ir šis pozityvumas yra nostalgiško pobūdžio, skleidžiantis grindžiančiąją mintį, kad „senasis, gerasis demokratiškas ir kūrybingas žmogus gavo antrą šansą“.
Tarp paskutinių dviejų Mažeikio komentarų yra įsiterpęs jiems tematiškai artimas Nerijaus Mileriaus svarstymas „Apie pasaulį po koronaviruso kataklizmo: valdžios priežiūra tik griežtės“. Milerius, pakankamai žinomas viešoje erdvėje asmuo, daugiausia pasižymintis kaip aktualių kultūrinių objektų kūrėjas ar kritikas, šiame interviu, remdamasis savo intelektualine patirtimi ir kultūrinių reiškinių analize, prognozuoja, kad dabartinė krizė už lango yra lūžio momentas. Skamba intriguojančiai ir kitaip nei Mažeikio grindžiančioji mintis, nes lūžio sąvoka suponuoja ne apie manipuliavimą ir esančios padėties valdymą/užvaldymą, o apie dabarties griūtį ir galimą kitą ateitį. Tačiau sąvoka apgauna, nes Milerius, naudodamas sąvoką „lūžis“, ją taiko ir Berlyno sienos griūčiai, ir Rugsėjo 11-osios įvykiui, ir Rusijos veiksmams Kryme, ir Sirijos karui ar vadinamajai „pabėgėlių krizei“. Visi išvardyti įvykiai „lūžio“ sąvoka gali būti vadintini tik kaip atskirų diskursyvių įvykių grandinės epizodai, galimų veiksmo/apokalipsės filmų siužetų grindžiantieji įvykiai, bet, žvelgiant iš dabartinės socialinės sanklodos konteksto, visi jie tėra tęstiniai ir gana logiški ekspansiniai skirtingų režimų/galių manipuliacijai reikalingi linijinės grandinės epizodai, kuriuos galima papildyti ir Čečėnijos karu, ir Baltijos keliu, ir Rožių revoliucija, ir Balkanų krize, ir t. t. Mažeikis vienareikšmiškai juos apmąstytų kaip vyraujančios galios maitinantį šaltinį (jokio lūžio). Milerius aptaria ir kitus dalykus: tai, kad internetas tampa vis svarbesnis, bet kol kas jo neužtenka, nes mums reikia tiesioginio kontakto; jo kalboje šmėsteli kūrybiškumo galimybės viltis ir socialinės kontrolės stiprėjimo bei kaitos nuojauta.
Kad Mileriaus ir Mažeikio viltis dėl kūrybiškumo paskatinimo, bent jau trumpuoju periodu, nėra nepagrįsta, galima patvirtinti akivaizdžiu įrodymu – trys Liutauro Degėsio komentarai internetinėje spaudoje. Degėsys, vienu metu aktyviai rašęs komentarus internetiniuose portaluose, paskutiniu metu buvo „dingęs“ ir, matyt, keturios namų sienos privertė jį vėl „atsirasti“ su virusologikos diptiku. Pirmoje jo dalyje Degėsys (tai, beje, chronologiškai antras viešas filosofo komentaras po Mažeikio Karūnos ir Camus) su jam būdinga kandžia mąstymo maniera, pasitelkęs loginį kvadratą ir Pascalio bei Verygos dichotominę porą, aptaria nežinojimo ir testavimo galimybių sklaidą. Filosofas atskleidžia, kaip mąstantysis žvelgia į kasdienės rutinos ir bauginančios komunikacijos siautulį (tuo metu išimtinai vyravo tokia komunikacinė atmosfera). Pademonstravęs, kaip filosofas „prieina“ prie pasaulio įvykių, antroje diptiko dalyje Degėsys problematizuoja vieną vyraujantį mūsų gyvenimo aspektą – komunikacijos plokštumą ir suinteresuotumą, gal net kvailumą. Visas diptikas apie mus, kvailus/kvailinamus, apie valdžios manipuliacijas ir… apie tos „negeros valdžios“ siūlomų priemonių maksimalų plėtimą. Kadangi taip reikia ir tai teisinga. Kodėl? Mažų mažiausiai todėl, kad yra tokia loginė galimybė, kad taip elgtis yra teisinga. Kol kas visa yra tik smagus savojo mąstymo pajėgumo demonstravimas, bet tai nėra mirtina nuodėmė filosofui, kuris iš to valgo duoną ir ateityje netgi sulauks valstybinės mokslininko pensijos. Tačiau žvelgiant į trečią diptiko tekstą, smelkiasi mintis, kad po virusologikos pastūmėtos proto mankštos autorius nusprendė pasidalinti galimų vienos srities – mokymosi – transformacijų lūkesčiu. Daug žadanti teksto pradžia, – išryškinanti dabartinės švietimo sistemos esmines konstitucines ydas (dalykinį skirstymą ir masiškumą/gausumą, priverstinai inkorporuotus į naują nuotolinį esmiškai skaitmeninį/kompiuterinį/naujųjų technologijų apspręstą „rūbą“), – šiuo priverstiniu pokyčiu nuteikia transformacijos ir esminio visos mokymosi/ugdymo sistemos pokyčio lūkesčiui, bet Degėsys išvairuoja tekstą į šios sistemos ydų sprendimo receptą – mokinių sumažinimą ir mokinio/studento/mokytojo/dėstytojo lygiavertiškumo modelį.
Šios dalies pabaigai: žvalgant internetinę erdvę ir analizuojant filosofų poziciją nūdienos konteksto atžvilgiu, jų mąstymą, kuris buvo, yra ir, tikėkimės, bus visuomenės nuomonės (jei ne dabartinės, tai bent būsimos) atraminė pozicija, tiesiog pribloškia jaunojo filosofo Viliaus Bartninko karantinmečio interviu retrospektyvinis konspektas. Neįtikėtinas žavėjimasis savo intelektiniu pranašumu, absoliutus „realybės už lango“ ignoravimas, savo išskirtinumo ir „aukštumo“ rodymas: imkit mane ir garbinkit, nes aš žaviuosi šiuolaikine muzika, ir ne bent kokia; aš žiūriu šiuolaikinius filmus, ir ne bent kokius; aš skaitau Beckettą; aš esu Gintaro Varno teatro gerbėjas, nes visus šiuos dalykus vartoju ilsėdamasis nuo aukštosios kultūros nagrinėjimo/vartojimo/„mėsinėjimo“.
Išžvalgius Lietuvos filosofus (matomus ir, tikėtina, skaitomus lietuviškoje internetinėje erdvėje), jų pasisakymus ir mintis, bent jau laikinai pakitusios pasaulio socialinės konfigūracijos akivaizdoje galima atlikti keletą apibendrinančių išvadų, apie ką pastarieji skatina mąstyti atidžius jų tekstų skaitytojus:
-
- vyksta socialinė inžinerija, aktyviai naudojama propaganda, pajungta aukštesnių tikslų įgyvendinimui;
- griuvęs besienis klajokliškumas suteikia šansą lokaliam kūrybiškumui;
- interviu su Mileriumi mąstančiajam suteikia pretekstą įtarti, kad koronavirusas nėra dar viena globali krizė, bet kažkas kitko. Kas galėtų būti tas „kitkas“, Milerius mums taip ir nesufleruoja;
- taip, filosofai moka „žongliruoti žodžiais“;
- priverstinis kitokio, nuotolinio mokymosi įvedimas tampa dabartinės švietimo sistemos pasikeitimo troškimu, tačiau šis pasikeitimas apmąstomas ne kaip galimas esminis lūžis šioje sistemoje, o kaip laukiamas transformacinis pokytis;
- o gal tiesiog panirkime į atskirus pasaulius, „skriekime“ Leibnizo monados „stiliumi“ geriausiuose įmanomuose gyvenimuose?
Kaip
pereiti į
kitą mąstymo klostę
tematizuoto klausimo kon
tekste? – Michelio Serres’o „ranka“
Michelis Serres’as yra beveik nežinomas filosofas Lietuvos kultūrinėje padangėje, nors Prancūzijoje jo mąstymo autoritetas neapsiriboja universitetų auditorijomis ir reiškiasi plačiame bendrame kultūriniame lauke. Tad jis lyg ir turėtų galimybę „žengti“ Lietuvon ne tik pro siauras akademinės filosofijos pravertas „duris“, bet tai iki šiol neįvyko. Serres’o knygų ir kitų tekstų viena iš esminių detalių – sodri prancūzų kalbos gelmines ištakas naudojanti kalba, todėl jo tekstų vertimas yra labai sudėtingas, kai kurių specialistų manymu, net neįmanomas dalykas. Simptomiška šiuos teiginius formuojanti nuostata lyg ir legitimi, nes nėra išverstos nė vienos Serres’o teksto eilutės į lietuvių kalbą, o aptikti du šio filosofo paminėjimai3 labiau primena pėdsakus nei rimtesnius jo filosofijos recepcijos ar bent minčių integracijos bandymus. Vien paminėjus tokius intelektinės realybės faktus, kad Serres’as stipriai įtakojo ir tebeįtakoja Bruno Latouro socialinę teoriją (kuri šiuo metu yra viena svariausių, jei ne pati svariausia), kad Serres’o idėjas rimtai svarstė filosofijos meistras Deleuze’as ar viena ryškiausių XX a. antrosios pusės šiuolaikinės fizikos figūrų Ilya Prigogine’as, kad šiuolaikinė neįtikėtinos erudicijos mokslo filosofė Isabelle Stengers savo mokytoju laiko Serres’ą ar kad šiuolaikinės filosofijos kryptis, įgavusi „spekuliatyvaus realizmo“ pavadinimą, integravo Serres’o idėjas, – viso to užtektų suprasti, kokia intelektualinės kultūros „skylė“ žioji lietuviškoje jos klostėje.
COVID-19 viruso sukelta globali reakcija ir valdančiųjų spendimai bei valdomųjų reakcijos į šiuos sprendimus, nukreiptus suvaldyti „blogį“ bei užtikrinti „gėrį“, sukelia daug minčių apie tai, kas čia vyksta. Šioje blogio/gėrio aktualizuotoje dichotomijoje formuluojama daug tikslų karalijos elementų, tačiau dar labiau mąstymą gali aktualizuoti naudojamų priemonių šiems tikslams užtikrinti intensyvumas ir galimos šių tikslų bei priemonių sinergijos pasekmės pirmiausia socialinei žmonių gyvensenos sanklodai. Lietuvių filosofų komentarai šia tema paskatino iš atminties iškelti vienos Serres’o knygutės idėjas kaip šios situacijos analizės pakreipimą kita linkme. Šio kūrinio idėjų pagrindu suformulavus jūsų skaitomo teksto pavadinimą, laukė netikėtas atradimas; štai kaip atrodė minimos knygutės pirmojo leidimo viršelis:
Šio teksto autorius Serres’o kūrinį rado viename prancūziškame internetiniame tinklaraštyje ir perskaitė kartu su vertimu į kitą kalbą. Rankos motyvas čia iš tikrųjų tinkamas, o gal tiesiog „gerai sukrito kortos“. Tad apie kokį „rankos“, tiesiamos ar net imamos, motyvą kalbama Serres’o knygutėje Petite Poucette?
Pradėtina nuo pavadinimo. Pažodinis vertimas skambėtų „Mažoji nykštė / Nykštukė“. Jei atsižvelgtume į galiojančią literatūrinę tradiciją ir jos kuriamą prasmės reikalavimą, turėtume versti „Coliukė“; anglai prancūzišką sąvoka išvertė kaip Thumbelina, kuri turi tiesioginę nuorodą į thumb, nykštį, ir visų pirma sietina su Hanso Christiano Anderseno pasaka Tommelise, kurios pavadinimo kiltis yra lygiai tokia pati ir nurodo danišką žodį, reiškiantį nykštį, – tommel. Beje, minėtas Serres’o knygos pavadinimas veda ne tik į Anderseno pasaką, bet ir į geru šimtmečiu anksčiau gyvenusį prancūzų kultūros atstovą Charles’į Perrault bei jo pasaką Le Petit Poucet, tik herojus joje jau kitos lyties. Lietuviškas vertinys, nutolęs nuo genetinės kalbinės kilties šaknų, suponuoja europinei kultūrai svetimą matavimo vienetą, bet svarbiausia – neturi sąvokos darybos nuorodos į šiame kontekste svarbų „pirštą-nykštį“, kuris neįtikėtinu būdu, jau visai kitokius dalykus reprezentuodamas, tapo svarbiausiu XXI amžiaus ženklu, generuojančiu idėją apie kitokio žmogaus apibrėžti. Bet neužbėkime už akių – ši idėja glūdi Serres’o knygutėje. Jei verstume pagal Serres’o knygos turinio aurą, tai gal tiktų „Mažoji pirštukė/nykštukė“? Visas šis „siūlų painiojimas“, susijęs su pavadinimo daugiareikšmiškumu, su ranka ir pirštu, su mažumu ir kitoniškumu, tik nurodo Serres’o mąstymo savitumą. Jo knygoje „mieloji nykštukė“ generuoja visą kultūrinį paveldą tam, kad praneštų kažką svarbaus.
Tikiu, kad po tokio ilgo paruošiamojo darbo kirba klausimas: „Ką gi tokio svarbaus Serres’as galėjo parašyti mažoje knygiūkštėje?“ Pirmajam greitam ir tiesmukam atsakymui pasitelkime Sebastiano Olma įžvalgą4: „Michelio Serres’o Petite Poucette – keista maža knyga. Ji parašyta kaip ‘meilės laiškas įtinklintai kartai’ […] Remiantis Serres’o, šioje knygoje kalbama ne tiek apie naująją kartą, kiek apie naująjį žmogų.“ Stiprus pareiškimas, kurio įkontekstinimui reikia nutiesti dar „vieną tiltą“:
– Kaip tokia radikali Serres’o idėja siejasi su dabarties COVID-19 apspręsta realybe?
Vienintelis būdas nutiesti arba galutinai sugriauti net ir „tilto planą“ – pasitelkti knygos turinio analizę. Petite Poucette turinį galima būtų suskirstyti į tris temas: 1) Mieloji nykštukė (naujasis žmogus); 2) mokykla (pakitęs mokymasis/ugdymas); 3) visuomenė (kitokia socialinė sankloda). Arba taip: a) tezė; b) argumentacija Nr.1; c) argumentacija Nr.2. Tai puikiai dera su mūsų analizuotomis Lietuvos filosofų aptartomis temomis (mokymosi/ugdymo proceso pokyčio lūkesčių bei socialiniame gyvenime vykstančių reiškinių identifikacija), todėl COVID-19 keliamos sumaišties akistatoje netikėtai kilo mintis pasitelkti šį mąstytoją, Serres’ą, norint radikaliau atsakyti/kitaip permąstyti minimas temas.
Skaitant knygą, jaučiamas sklindantis autoriaus pagarbos jausmas; pagarbos jausmas ateinantiems, kitokiems. Dažnai į gyvenimo pabaigą filosofai (ir ne tik jie) pradeda niurnėti apie dabarties būvį ir pri(si)mena gražią bei turiningą praeitį, tačiau Serres’as, kuriam knygos rašymo metu buvo virš aštuoniasdešimties metų, kalba kitaip. Jo žodžiai, sklindantis iš knygos eilučių, kelia viziją, jog autorius pagarbiai žavisi visiškai kitokiais ateinančiais žmonėmis. Vis dėlto kūrinio pradžia gali pasirodyti tradiciškai nepakanti/nostalgiška: kalbama, kad naujoji karta gyvena visiškai kitokioje aplinkoje, jos santykis su gamta grįstas idilišku žavėjimusi ja, o tai, kad vis dar mintame žemdirbystės produktais, tėra rudimentinė praeities liekana; šis naujasis žmogus gyvena mieste; ji/jis gyvena perpildytame pasaulyje (per vienos kartos gyvavimo amžių žmonijos skaitlingumas nuo dviejų milijardų pasiekė septynis); jis/ji gyvena nematę karo, žino, kad gyvens apie aštuoniasdešimt metų ir nejaučia skausmo dėl naujų vaistų kūrimo; ji/jis elgiasi visiškai kitaip – visos buvusios moralinės nuostatos esmiškai nebeveikia; jis/ji buvo nuo pat pradžių planuoti ir gyvena, mokosi, būva daugiakultūrinėje tradicinių atskirčių (religijos, kalbos ir t. t.) nepripažįstančiame rate; šis naujasis žmogus mums, senojo rudimento apologetams, kelia baimę, nes nesuvokiame, kokia literatūra, istorija jai/jam bus aktuali, nes nei medžių, nei lauko darbų, nei mirčių, kraujo ar bado ji/jis savo patirtyje nefiksavo; jam/jai nieko nereiškia tėvynės, kritusiųjų už savo šalį ar kitokios sugestionuotos moralės imperatyvai. Taip mes šalia savęs matome ją/jį, laukiančius, kada pasitrauksime.
Ar gali būti baisus, bent jau gąsdinantis, už(si)darymas mieste, namie, kambaryje štai tokios pajautos žmogui? O gal tai jo svajonių pasaulis, garantuojantis, kad aplinka už lango prisitaiko prie jo pasaulio jausenos? Serres’as tęsia dar intensyviau, nurodydamas tą radikalų trūkį, kuris vyksta/įvyko šalia mūsų bręstant naujajam žmogui: mes savo kultūrą kūrėme mąstydami apie kelis tūkstantmečius praeities, apie galeras ir gladiatorių arenas, apie molines lenteles ar piešinius ant uolų; jis/ji ateina mąstydami apie milijardus metų iki mūsų eros, apie vienaląsčius ir fosilijas; sulaukęs dvylikos metų, dabarties gyventojas jau 20 000 kartų matė negyvėlį! Šį dabartinės kultūros paradigminį ženklą (populiariojoje žiniasklaidoje dažniausiai minimas žodis „mirtis“) ji/jis begalę kartų matė/skaitė ekrane, kuris iškilo ir čia pat išnyko nepalikęs rimtesnio pėdsako sąmonėje, juo labiau patirtyje. Nejaugi manote, kad šiandien, matydamas dėdę/tetą iš senojo pasaulio, kalbančius apie eilinę mirtį iš ekrano, jis/ji priima šią žinią taip, kaip jūs – aštuoniasdešimtmečiai, septyniasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai senojo pasaulio palikuoniai, – su baime, kūnu perbėgančiu virpuliu ir nuolankiu šios jus veikiančios patirties imperatyvu („daryk, kaip sakoma, nes gali mirti!“)? Jos/jo tai neliečia.
Šioje vietoje iš aplinkybių galima pereiti prie savybių: sakysite, neįtikėtina, nesąmonė, čia tik emocinė reakcija, tačiau tokia jūsų reakcija nėra net nuomonė, nes nuomonę gali turėti tik žmogus, kuris kažką žino, o ne kalba stumiamas emocijų. Štai paskaitykite naujausius kognityvinių mokslų darbus, kuriuose aiškiai aprašomi tyrimai, kad naršymas, Vikipedija, feisbukas, žinučių rašymas aktyvuoja visai kitus neuronus arba smegenų žievės vingius nei knygos ar grafitinės lentelės skaitymas bei rašymas į baltą lapą. Serres’as visai nesislapstymas sako: „Mums nepastebint, per gana trumpą laiko tarpą, nuo 1970 metų, gimsta naujasis žmogus“ (Serres: 4). Štai ir simbolinė riba, žyminti, kuriuos dar veikia senoji matrica, o kurie jau priklauso naujajai, kurios, tikėtina, kol kas tik matmenys susiformavo. Priklausančiuosius naujajai matricai skiria vienas paprastas fiziologinis gebėjimas – dviejų nykščių veiklos miklumas renkant tekstą išmaniojo prietaiso ekrane. Čia pavadinimo kilties sugestija. Toliau apibrėždamas šį naująjį žmogų, Serres’as plačiai atidaro duris: ji/jis kitaip kalba (argumentas neįveikiamas: nuo kardinolo de Richelieu laikų Akademija vieną kartą per dvidešimtmetį atnaujindavo prancūzų kalbos žodyną: skirtumas būdavo apie 4–5 tūkstančius žodžių; tuo tarpu skirtumas tarp dabar esančio ir ruošiamo leidinio – apie 35 tūkstančius žodžių!); jis/ji dirba visai kitaip, nes šis kalbos pokytis visų pirma susijęs su naujomis profesijomis (manau, numanote, kokios tai profesijos); šioms tinklas ir už(si)darymas daro minimalią įtaką, o fizinė grėsmė tampa antrinės vertės faktu. Tai individo gimimas. Kai kurie iš mūsų vis dar gyvena poromis, priklauso kažkam – vyrui/moteriai, religijai, turtui, tautai, rasei, regionui, kalbai, tikslui, partijai. Ji/jis šių dalykų neintegruoja į savo būvį kaip tą būvį steigiančias ar formuojančias sudedamąsias, o feisbuko vartotojų skaičius tik patvirtina, kad „šventa vieta tuščia nebūna“ ir kuriami nauji saitai/ryšiai, vyksta „žmogaus“ perkūrimo procesas, socialinė sankloda skyla, nes mokyklos, bibliotekos, žinios, auditorijos yra praeito pasaulio atributai, jie svetimi jam/jai.
Ar tik nebus taip, kad COVID-19 sukurtos užkardos ir sugestionuotas laikinas gyvenimo būdas šį skilimą tik dar labiau paspartins, nes jis/ji, laukiantis kito pasaulio matricos užpildymo, šiose aplinkybėse pasijus „esantis namuose“, o mums, senojo pasaulio keleiviams, dar radikalesniu būdu iškils trys Serres’o klausimai:
– Ką perduoti?
– Kam perduoti?
– Kaip perduoti?
Žinoma, mes perduodame žinias bet kuriuo perdavimo aktu, tačiau viskas pakito, nes visos žinios visada „su tavimi“, o mes gyvename artimos „kaimynystės sąlygomis“: aš bet kada iš bet kur galiu pasiekti bet ką taip, lyg visa tai būtų šalia mano kėdės. Su technologiniu pasaulio mutavimo vyksmu šiuo metu vyksta ir radikalus pokytis kituose žmogų apibrėžiančių sąvokų turiniuose: gimimas, mirtis, liga, išgijimas, užsiėmimas, erdvė, gyvenimas, būvis pasaulyje (Serres: 8). Serres’o manymu, filosofai atliko ne viską, nes pernelyg daug dėmesio skyrė senojo pasaulio „suvaldymui ir išsaugojimui“, pernelyg daug mąstė apie matricą, kuri seniai išsisėmė, ir nepakankamai vizionieriškai žvelgdami neprisidėjo prie to, kad ji/jis, ateidami į šį pasaulį, jaustųsi reikalingi ir priklausą jam. Ar jums nieko neprimena šie apibūdinimai? Ar šis COVID-19 atsitiktinis įvykis neatvėrė plyšio tarp žiojančių pasaulių – tų, kurie bijo, ir tų, kurie laukė?
[tezė-išskleista]
Taigi: ko bijo ir ko laukė? Labai aiškus socialinių sanklodų susidūrimas matomas mokykloje. Degėsys, apžvelgdamas mokymosi/mokymo neįprastumą, sąlygotą COVID-19 „atėjimo“, šiame „laikiname būvyje“ mato galimybę pakeisti „pastovų būvį“ sugrįžtant į įprastą mokymosi/mokymo aplinką. Tačiau Serres’as sako, kad joks pokytis čia neįmanomas, nes „laikinasis būvis“, sukeldamas visus dalyvius „anapus ekranų“, sulygino praktinį/buitinį mokymosi/mokymo dėmenį ir labai aiškiai parodė, kad visi, kurie turi lūkesčių apie senąjį auditorijos/klasės modelį, „plaukia ant atskilusios ledo lyties“ ir tolsta nuo žemyninės dalies.
Dar XVI amžiuje Montaigne’is sakė, kad geriau „aiški galva“ nei „prikimšta žinių“, tačiau dabar jis/ji atidaro kompiuterį ir tuo pačiu veiksmu „įjungia“ savo galvą, – mat tame „daikčiuke“, anot Serres’o, yra viskas – atmintis, vaizduotė, net protas. Visa tai guli prieš mus kaip atskirta galva, tačiau nevisiškai, nes tarsi kažkas liko ir ant pečių – intuicija, išradingumas ir gajumas. Tačiau ši nuo kūno atskirta jos/jo galva yra ne ta pati „aiški galva“, apie kurią svajojo Montaigne’is, tai kažkas kitko, kadangi toje atskirai gulinčioje ir šviečiančioje galvoje visos žinios lengvai pasiekiamos, tačiau tuo pačiu metu ir absoliučiai permatomos, beveik neapčiuopiamos. Ar šis atskyrimas yra žinojimo eros pabaiga? (Serres: 9-10).
Jei kartu su Degėsiu, kalbėdami apie sistemos ydas iš „laikino filosofinio bokšto“, turėtume omenyje, kad antroji, ženkliai gausesnė mokymosi/ugdymo proceso pusė – jie/jos su šalia gulinčiomis „atskirtomis galvomis“ – griebia šį mums laikiną, o joms/jiems laukiamą ir, pageidautina, nuolatiniu tapsiantį naują būvį, įtvirtinantį pokytį, suprastume, jog kalbėti apie lauktiną ydų „pataisymą“, kai COVID-19 atslūgs, tėra naivus senelio pasakojimas apie tai, kaip jis Antrojo pasaulinio karo metu bulvių kaupe miškelio pakraštyje, siaučiant bombardavimo mirties kvaituliui, slėpė močiutę, tuo metu tik šešerių metų mergaitę iš gretimo namo. Jokio ydų sprendimo būti negali, senojo mokymosi sistema nebegalioja – output. Kiek pagrįstas toks radikalus situacijos pamatymas? Pirmiausia pasekime Serres’o puslapiais ir supraskime šio mąstytojo pasakojimą apie „mielųjų nykštukų/nykštukių/coliukių/coliukų“ mokymosi pasaulį.
Anot Serres’o, mes esame knygos ir rašto anūkai, nes technika ugdo įgūdžius, o technologijos vysto humanitarinius mokslus, viešus susirinkimus, politiką ir visuomenę; štai todėl mes ir gyvename miestuose bei turime kažką, kas mus jungia. Mums, šios kultūros anūkams, teksto lapas tapo tokiu artimu, kad jį priimame kaip mus supančią erdvę, nes reklamos, užrašai, žemėlapiai, kelio ženklai ir t. t. lydi mus kiekvieną akimirką. Tačiau „mieloji nykštukė/nykštukas“ visą aplinką mato kitaip: nors kompiuterio ekranas iš pirmo žvilgsnio yra apspręstas kitokioje formoje esančio knygos lapo, vis dėlto tai kažkas kita, kadangi naujosios technologijos dėl savo konstitucijos reikalauja atsisakyti knyginio lapo formato. Atsakymą rasti nesunku: buitinė technika atsirado kaip mūsų fizinio pajėgumo išorinė išraiška: raumenys, sąnariai, kaulai, išsiveržę iš mūsų kūnų, rado pratęsimą mechaniniuose tęsiniuose – svirtyse ar sraigtuose; mūsų šiluma išsiveržė iš kūno ribų ir surado savo pratęsimą šiluminiame variklyje. O štai ji/jis mums demonstruoja, kad mūsų nervinė-operacinė sistema surado savo įsikūnijimą naujosiose technologijose. Tad ar kas nors dar lieka „mielosios nykštukės/nykštuko“ „begalviame kūne“? Taip, be abejo, – lieka mąstymas, tai, ką Descartes’as įvardijo gražia lotyniška sąvoką cogito (Serres: 11).
Taigi tie, kurie trokšta pakoreguoti žinių perdavimo aplinkybes ir žinių perdavėjo/priėmėjo santykį, kalba ne su tuo objektu: žinios yra „atskirtoje galvoje“, ir būtent joje dabar randamos visos geometrijos, loginis mąstymas, netgi atmintis ir pažinimo procesas; o štai su kūniškuoju ja/juo reikia bendrauti kažkaip kitaip, nes būtent čia yra likęs mąstymas ir išradingumas, kuris, atsiskyręs nuo žinių ir pažinimo procesų, virto savita tuštuma, bet paradoksaliu būdu ši tuštuma iki begalybės didina išradingumo ir kūrybingumo potencialą. Štai jums ir naujoji COVID-19 atskleista besimokančiųjų/mokančiųjų bendruomenė: mes, Zoom erdvės sulyginti, žvelgiantys į savo atskirtos galvos akis/ekraną ir grimzdami į tuštumą, esame pasiruošę neįtikėtino išradingo/kūrybiško mąstymo vyksmui. Baigėsi laikai, kai dėstytojas/mokytojas stovėdavo prieš publiką ir perduodavo žinias, o kiti tylėdavo; dabar jos/jie sudaro nenutylantį gaudesio chorą, ir gaudžia visi, nes kiekvienas gali vienodai pasiekti žinias. Šioje situacijoje žinojimo epocha pasibaigė. Tai radikalus pokytis nuo situacijos, kuomet norintys žinių ateidavo ir tylėdami jas gaudavo (prisiminkime M. Foucault paskaitas Collège de France – dabar tai neįmanoma), o paskui taip pat tylėdami turėdavo tas žinias – skaitydami tekstą – įsisavinti.
Šiandien žinių perdavėjai/teikėjai tapo paprasčiausiais klausytojais: triukšmo per daug, plepalų gausu, šurmulys nerimsta, todėl lieka tik klausytis, nes žinių pasiekiamumo laikmetyje esi tik dar vienas tarp daugelio galinčių jas pasiekti. Klausytis iš tuštumos ateinančio mąstančio išradingumo, jį užfiksuoti ir triukšme užmegzti kontaktą yra didis menas. Specialistų era baigėsi (Serres), atėjo atidieji (mes). Žinojime demokratijos niekada nebuvo: negali abejoti žinių tikrumu, jų tiesą privalo priimti visi. Ar ir ši era baigiasi? Žinių tikrumas ir neabejotinumas pirmiausia pasireiškia kūnišku priklausymu ir susitaikymu – privalai „įvesti visą savo kūną į žinių teikimo vietą“; taip patvirtinamas priklausymas ir lojalumas. COVID-19, kaip įgalinančios aplinkybės, veikimas leidžia mums suprasti, kad konkreti vieta, neatšaukiama ir teisėta žinių perdavimo erdvė yra prarasta. Dabar žinių gavimo procesas vyksta tokiu pačiu principu kaip ir eismas greitkelyje – visi vairuoja. Arba pažvelkime į naująjį teatrą – nebeliko žiūrovų, visi aktoriai; bažnyčioje nebėra vieno kunigo; teisme nebeaišku, kuris svarbiausias. Baigėsi atsakingųjų ir sprendžiančiųjų era. Tik tas, kuris vis dar „kažką turi“ ir „sprendžia“, gali trokšti lygiaverčių tyrėjų bendruomenės. Mes esame atskirų individų minioje, ir ši minia yra neįtikėtino dydžio.
Baigėsi klasifikacijos ir sutvarkyto dalijimo pasaulis. Vyrauja chaosas ir gausa, neužtikrintumas ir laikinos aiškumo kristalizacijos, kaip tame Émilio Zola romane „Moterų laimė“ (Au Bonheur des Dames) apie tvarkos pokytį, kuris atgimsta sėkminga plėtote. Šis neužtikrintumo plyšys, kai chaosas įsitvirtina ir nėra žinoma, kas yra teisinga, kas tampa norma jai/jam naujoje pasaulio matricoje… kadangi išradingumas, vienintelis tikras intelektualumo aktas, gali prasiveržti tik chaoso sukeltame plyšyje. Pakito ne tik mąstymo subjektas, bet ir objektas. Dabar viskas kyla iš totalios abstrakcijos. Supratimas nebėra svarbiausias dalykas, nes racionalioji tvarka jau neturi tokios vertės, kokią generavo ne vieną šimtą metų. Ji/jis, „mieloji nykštukė/nykštukas“ mums praneša, kad nuotolinis mokymasis nebėra pakaitalas ar (ne)išvengiamos situacijos apspręstas laikinas surogatas, – tai naujas pasaulis, kuris atėjo pas mus netikėtu būdu, genamas apsauginio kostiumo ir veido kaukės.
[pirmosios-argumentacijos-pabaiga]
Logiškas sekantis filosofo žingsnis turi būti kalbėjimas apie visuomenę, nes jis/ji visų pirma yra naujas socialinis žmogus, kurio kitoniškumo artikuliacija pradėta mokymosi/ugdymo proceso pokyčio išryškinimu, todėl, norit išvengti priskyrimo į gausias šiandienos pranašų gretas, būtina analizuoti plačiąją socialinę klostę – visuomenę. Mažeikis mūsų aptartuose komentaruose apie tai mąstė. Ar Serres’o pozicija šiuo klausimu artima lietuvių filosofui? Pereidamas prie socialinių santykių analizės, Serres’as vis dar naudojasi mokymosi/ugdymo pavyzdžiu, teigdamas, kad pakito šio proceso dalyvių tarpusavio santykis: vertinimas ir kontrolė iš vienkryptės tapo abipusė, o gal net daugiapusė. Paanalizuokime keletą visuomenę palaikančių/formuojančių/klijuojančių jos sandarą fenomenų.
Vienas iš esminių – darbas. Štai ji/jis įsidarbina ir, norėdami pritapti bei per darbą pateisinti visuomenės sanklodą, darbo vietoje kalba ne bet kaip, o taip, kad neprarastų darbo ir išliktų šiame pasaulyje, – ir tai yra melas, visų pirma tam į tuštumą smingančiam jos/jo kūnui. Jis/ji trokšta mąstymo ir išradingumo bei paskęsta nuobodulyje, dirbtinėje pritapimo ir beprasmių ritualizuotų melo formų rutinoje. Moderniosios gamybos revoliucijos suformuota darbo forma žlugo. Ši COVID-19 sukelta priverstinė darbo stadija – tai neįtikėtinas tiesos proveržis, kuomet filosofui jau nebereikia kaip magui „traukti iš kepurės“ faktų; jam tereikia mąstantiesiems nurodyti akivaizdžiai matomą dalyką: mūsų visuomenę „lipdžiusi“ darbo forma baigėsi:
- melas, kad turime eiti kažkur, kad atliktume darbinius veiksmus;
- melas, kad mums reikia specialios/išskirtinės vietos ir apibrėžto/kontroliuojamo laiko mato, kad įvykdytume užduotis;
- melas, kad toks darbas yra reikšmingas ir prasmingas dalykas.
Mes praregėjome. Ji/jis – namuose. Tie, kurie dar galėjo atmesti senojo pasaulio matricą, atrado erdvę ir būdą, kaip dirbti. Štai dabar aišku, kodėl vyriausybės, archajinės/prievolinės/disciplinuojančios socialinę formą palaikančios galios turi remti verslą, tą sritį, kuri iš principo neturi būti remiama. Verslas, kaip veikiančios socialinės formos fenomenas, turi ne tik priimti pokytį ir laimėti, o pats nerti į chaotišką kūrimą ir laimėti. Prisiminkime É. Zola „Moterų laimės“ universalinės parduotuvės savininko sėkmę – jis pats sugriovė (net du kartus per sąlygiškai trumpą žmogaus amžių) nusistovėjusią verslo aplinką, kad pasiektų dar didesnę sėkmę. Tačiau tai yra nesuvokiama tiesa dabartiniam verslininkui, kuris ir po mėnesio prastovos mato apokalipsės akis ir prašo paramos. Ne, tai ne verslas, ne, tai ne darbas, ne, tai net ne gamyba – tai senųjų socialinių santykių forma, kuriai reikia pinigų tam, kad dalyviai toliau užtikrintų šių santykių tąsą (paprastai sakant, Dargiui reikia 3 mlrd., kad jis liktų „Dargiu“). Atmeskime šį melą, pasitikėkime ja/juo ir likime dirbti namuose – nuolatos. Mes nebenorime senosios darbo formos, nes ji yra archyvo šešėlis. Tikroji socialinė inžinerija nukreipta šia linkme. Propaganda naudojama visų pirma tam, kad išlaikytų šią archajinę socialinę sanklodą, nes ir Kinija, ir Rusija, ir JAV tėra pasaulio, kuris baigiasi, ribinės grimasos.
Tačiau ar užtenka šio vieno socialinės formos elemento analizės, kad būtų įtikinta tokia radikalia apmąstymo kryptimi? Serres’as siūlo nesustoti (Serres: 20–23) ir apžvelgia dar keletą fenomenų. Ligoninė, labai reikšminga nuolat besiplečianti įstaiga, kurios totalybė plinta apsiribodama vis siauresne funkcija – suteikti „šlubuojančiam lazdą“, t. y. pratęsti funkcijos atlikimą anonimiškam socialinės sanklodos vienetui. Augantis ligonių transportavimo įrangos kiekis – nuostabus to įrodymas. Kalbėjimu išreikštas socialinis ryšys – degradacijos lygyje, kadangi net mokytojai/dėstytojai (tie, kurie supranta klausančiojo tylėjimo imperatyvą) per savo darbinius susirinkimus triukšmingai plepa ar mažų mažiausiai nevikriu nykščiu brauko per ekraną. Tinklo visybė pilnai perima kitų visybių galias. Niekas negali lygintis su tinklo visuotinybe – nei tauta, nei klasė, nei bažnyčia, nei šeima, nei rinka, nei armija; tinklas – naujoji visuotinybės forma įsigalinčioje socialinėje sanklodoje. Mūsų kasdienė erdvė, ir ši kinta: stotys bei oro uostai tapo įprastesni nei gatvės arbatinė ar kebabinė; jis/ji jau nebegali pasakyti, kokiame mieste ar net šalyje gyvena; magistraliniai keliai tampa artimesne vieta nei užfiksuotoji gimimo liudijime.
Autoriteto galia senka, nes mažėja kompetencijos svarba. Juos keičia kylantis įtikinėjimo/tikėjimo sąryšis, todėl valdžios pastangos išsaugoti buvusią dalykų tvarką paprastai yra išreiškiamos naujų direktyvų, ribojimų, draudimų ir įstatymų įvedimu, kurie nieko nepaaiškina ir tik sukelia dar didesnę sumaištį. Ar tai jau nėra kažkur matyta? Nepraėjus net šimtui metų po fašistinių/nacistinių/komunistinių santvarkų iškilimo ir kai kurių jų galutinio žlugimo vos prieš tris dešimtmečius, šiandien įvedinėjamas drastiškas ribojančias priemones žmonės sutinka su entuziazmu/nuleidę galvas ir susitaikę/tyliai niurnėdami namuose. Ar kadaise represinių santvarkų laikmečiu gyvenusiems žmonėms užduodamas klausimas „Kodėl tylėjai ir nesipriešinai, kai kilo beprotiška nehumaniška banga?“ dabar nebus iškeltas mums visiems? Kodėl pritarei ar tylėjai, kai senojo pasaulio valdantieji pusžmogiai nebaudžiami taškėsi jiems nepriklausančia galia, tyliai skatindami nesantaiką, pritardami atskirų žmonių stigmatizavimui? Akivaizdu, kad priešpriešą kelia ne ribojimo konkretybė, bet tikslas, į kurį jis yra nukreiptas, – senojo pasaulio išsaugojimas ir jos/jo išstūmimas, kadangi sunkumai yra esminis demokratijos bruožas, o draudimai ir baudimai – lengviausias būdas bet ką užbaigti.
Pakartokime: užbaigti, o ne išspręsti. Demokratija iškelia atskirus socialinės sanklodos atstovus tam, kad jie spręstų kylančias negandas, o ne užbaigtų; žmogiškas gyvenimas iš esmės yra neužbaigiamas socialinėje plotmėje, baigtinis jis tėra fizinėje dimensijoje. Tie, kurie uždaro, siekdami užbaigti, net patys to nesuprasdami siekia sunaikinti tą, kuris uždaromas, tačiau ji/jis uždaryti atranda unikalų dalyką – naujos socialinės sanklodos kilties galimybę. Šiandien viskas vis labiau priklauso nuo kodo: bankas, parduotuvė, mokykla, medicina, viešoji paslauga, todėl siekiantys išsaugoti senąjį pasaulį siekia ją/jį susigrąžinti iš namų, nes bijo kodo, naujos socialinės sanklodos esminės formuojančios detalės, nekontroliuojamumo. Leidus išlikti uždarymo/įnaminimo/nuotolinio gyvenimo būdo galimybei, bus prarasta socialinės kontrolės galia: individas, gimęs naujasis ego, kodo pagalba galės išsiversti be dabarties dalykų tvarkos ir milijardai kodų įsteigs naują socialinę tvarką.
[antrosios-argumentacijos-pabaiga]
P. S.: smelkiasi nuojauta (argumentacijai reiktų parašyti kitą tekstą), kad šie naujieji ego yra kitokie, nei išryškėjo jaunojo filosofo interviu konspekte, ir jų pasaulis, būdamas monadinis išorinėje raiškoje, turi totalinį susietumo poreikį.
IŠVADA/MORALAS
Gal Serres’o subtiliu stiliumi kalbėjo ne apie tai, gal jis tiesiog norėjo išreikšti savo pagarbą ir susižavėjimą „mieląja nykštuke/nykštuku“, tačiau jo filosofinė mintis, ieškodama ir pasakodama jo/jos atsiradimo ir egzistavimo istoriją, sudarė mums galimybę – dabarties valdančiųjų vykdomo „socialinio smurto“, grindžiamo COVID-19 grėsme, akivaizdoje – įžvelgti įvykusį skilimą ir didėjantį plyšį tarp mūsų ir jos/jo. Šis plyšys leidžia aiškiai suvokti: dabartinė mūsų egzistencijos socialinė forma išseko, ją verta nunešti į Archyvą ir padėti šalia Montaigne’io, Kanto, Benthamo ar Jameso Hargreaveso bei išleisti į sceną ją/jį.
COVID-19: atsitiktinė aplinkybė, tapusi mąstymą įgalinančia galimybe. Tik tiek iš jo/jos reikia filosofui. Visa kita – tik praeinančio pasaulio virpesiai.
Virginijus Gustas
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Serres, M., 2012. Petite Poucette. Paris: Éditions le Pommier. (žiūrėta, per:
https://jeromeblanstier.files.wordpress.com/2014/11/petite-poucette-essai-complet.pdf)
Šerpytytė, R. 2012. Nihilizmas ir naujieji realizmai, in: Problemos 82. Vilnius: VUL.
Šerpytytė, R. 2019. Tikrovės spektrai: Vakarų nihilizmas tarp diagnostikos ir teorijos. Vilnius: VUL.
Zola, É. 2017. Moterų laimė. Vilnius: Obuolys. Vert.: Dominykas Urbas.
- Michel Serres – svarbus ir ženklią įtaką dabartinės filosofijos sanklodai padaręs bei darąs prancūzų filosofas; gimė 1930 m. rugsėjo mėn. 01 d., mirė 2019 m. birželio mėn. 01 d. Serres’o idėjos kartais laikomos mistinėmis, todėl šiame kontekste kaip šalutinis įdomus faktas gali būti paminėta tai, kad jis gimęs Agen komunoje, kurioje trumpą laiko tarpą gyveno garsusis pranašautojas Nostradamas, kuris per tris metus, praleistus šioje vietoje, sugebėjo ne tik susirasti žmoną, bet ir su ja „užturėti“ du vaikus. Paminėkime ir tai, kad Serres’o mirties vietoje, Vincennes komunoje, Paryžiaus priemiestyje, buvo kalinamas kitas prancūzų kultūros perversinis asmuo, markizas de Sade’as, o šiuo metu veikia garsusis Université Paris 8 Vincennes-Saint-Denis, kurio steigime dalyvavo Deleuze’as, Lyotard’as, Foucault ir kiti 1968 metų gegužės protestų aktyvieji dalyviai.
- Taip dabar kalba aukščiausi valstybių valdovai, neįtikėtinu būdu manipuliuodami „karo“ sąvoka. Po „teroristinio karo“, kuriame priešas abstraktus (šis karas yra realiai vykstantis/nesibaigiantis, bet jo turinys dar sietinas su žmogiškomis karo ištakomis – vertybėmis, interesais, konfliktais), dabar mes dalyvaujame „kare“, kuriame priešas iškeliamas „anapus“ – gamta/„meta“/fizinis. Todėl „teroristiniame kare“, nors priešas ir abstraktus, ši abstrakcija dar sietina su žmogiška konkretybe, taigi ir su ribotu „pažymėtų“ žmonių kiekiu, tačiau persikėlus į „koronaviruso karą“, priešas pakyla į kitą abstrakcijos dimensiją ir visa savo kiltimi nebėra sietinas su žmogiškąja duotimi, todėl nesistebėkite, jei tapsite priešo „buveine ar apkasais“ ir pergalės labui būsite „sunaikinti“.
- 1) 2019 m. LKTI skelbtų papildomos doktorantūros studijų galimose temose fiksuojama tema apie Serres’o filosofiją ir estetiką. Tai Antano Andrijausko siūlymas. / 2) Kiek anksčiau, dar 2013 m., Serres’as lyg tarp kitko minimas neįtikėtiname kontekste. Jis garsėjo dėl savo feministinio požiūrio, tarpkultūriškumo ir net pozityvaus žvilgsnio į internetinę visuomenę, o pirmą kartą Lietuvoje buvo paminėtas pronacionalsocialistinių pažiūrų internetinio puslapio alkas.lt publikacijoje, kurią po kelių valandų perspausdino ir ekspertai.eu. Publikacijoje minimas vienas Serres’o interviu, kuriame jis negatyviai atsiliepia apie įsigalinčią anglų kalbą ir tokio pokyčio pasekmes prancūzams. Minėti lietuviški internetiniai portalai šiuos autoritetingos asmenybės pasisakymus pritaikė nutautinimo tematikai, kuri svetima Serres’o mąstymui.
- Visas S. Olma komentaras čia: Of Thumbs and Heads: A Comment on Michel Serres’ „Petite Poucette”