Nekūrybinis rašymas: pasaulis kupinas tekstų

pagal | 2020 03 01

1969 m. konceptualus menininkas Douglas Huebleris rašė: „Pasaulis kupinas daiktų, daugiau ar mažiau įdomių, ir man jų visiškai pakanka.“ Man patiko Hueblerio idėja, kuri gali būti perdaryta taip: „Pasaulis kupinas tekstų, daugiau ar mažiau įdomių, ir man jų visiškai pakanka.“

Regis, tai tinkamas atsakas į naujas rašymo sąlygas: turėdami beprecedentį kiekį prieinamų tekstų, galime nebesukti galvos dėl rašymo; vietoje to turime išmokti dorotis su egzistuojančia tekstų gausa. Nuo šiol mano rašymo būdą nuo jūsiškio skiria būtent tai, kaip aš braunuosi per šią informacijos tankmę, kaip ją valdau, nagrinėju, organizuoju ir skleidžiu.

Žymi literatūros kritikė Marjorie Perloff, norėdama apibūdinti šią literatūroje kylančią tendenciją, neseniai pradėjo vartoti sąvoką „neoriginalus genijus“ [unoriginal genius]. Jos idėja ta, jog dėl technologijų ir interneto sukeltų pokyčių dabartinė genijaus – romantiškos, atsiskyrusios figūros – samprata yra pasenusi. Atnaujinta genijaus samprata turi apimti informacijos įsisavinimą ir jos sklaidą. Perloff nukaldino dar vieną sąvoką – „judanti informacija“ [moving information], kuri reiškia ir kalbos perstumdymo aktą, ir šio proceso emocinio judinimo aktą. Ji teigia, kad šiandieninis rašytojas labiau primena ne nusikamavusį genijų, o programuotoją, kuris nuostabiai konceptualizuoja, konstruoja, tvarko ir prižiūri rašymo mašiną.

Perloff idėja apie neoriginalų genijų neturėtų būti laikoma vien teorine savimana, o veikiau tikra rašymo praktika, kilusia XX a. pradžioje, įkūnijančia etosą, kuomet teksto konstrukcija ar koncepcija yra ne mažiau svarbi nei tai, kas tekste sakoma ar atliekama. Prisiminkime kad ir Walterio Benjamino lyginančią, eskizuojančią praktiką „Pasažų sumanyme“ [Passagenwerk] arba Oulipo – rašytojų ir matematikų grupės – matematiškai įkvėptus, apribojimais pagrįstus kūrinius.

Šiandien technologijos paaštrino šias mechanines tendencijas rašymo srityje (pavyzdžiui, yra kelios internetinės versijos „Šimto tūkstančių milijardų eilėraščių“, kuriuos 1961 m. darbščiai rankiniu būdu sukonstravo Raymondas Queneau), paskatindamos jaunesnius rašytojus pasinaudoti technologijomis ir internetu kaip literatūros konstravimo metodais. Taigi rašytojai pradeda tyrinėti rašymo būdus, kurie, kaip įprastai manoma, nepatenka į literatūros praktikos plotmę: štai keli jų – tekstų apdorojimas, duombazių kūrimas, perdarymas, pasisavinimas, sąmoningas plagijavimas, tapatybės kodavimas ir intensyvus programavimas.

2007 m. Jonathanas Lethemas žurnale Harper’s publikavo plagijavimą giriančią esė pavadinimu The Ecstasy of Influence: A Plagiarism („Įtakos ekstazė: plagijavimas“). Tai ilga ginamoji kalba bei istorija apie tai, kaip literatūroje buvo dalinamasi idėjomis, kaip jos buvo pasirenkamos, rūšiuojamos, perpanaudojamos, perdirbamos, išviliojamos, vagiamos, cituojamos, prikeliamos, dubliuojamos, dovanojamos, pasisavinamos, imituojamos ir grobiamos tiek laiko, kiek egzistuoja literatūra. Senesnių kūrinių temos sudaro pagrindą naujiems, ir Lethemas mums primena, kad, kuriant naujus kūrinius, gyvybiškai svarbius vaidmenis atlieka dalinimosi ekonomika, atvirojo kodo kultūra ir visuotiniai pasiekimai. Atkartodamas laisvosios kultūros gynėjų, tokių kaip Lawrence’as Lessigas ir Cory’is Doctorow, šauksmus, jis iškalbingai pasisako prieš autorinių teisių įstatymus kaip grėsmę kūrybiškumui. Pasitelkęs plačią apžvalgą nuo Martino Lutherio Kingo Jaunesniojo pamokslų iki Muddy Waterso bliuzo melodijų, jis pademonstruoja turtingus bendros kultūros vaisius. Net pacituoja pavyzdžius to, ką laikė savomis „originaliomis“ mintimis, kurios, kaip vėliau pagūglinęs suprato, tebuvo nesąmoningai įsisavintos kažkieno kito idėjos, kurias pats kadaise laikė savomis.

Tai puiki esė. Kaip gaila, kad jis jos „neparašė“. Stebitės? Lethemas beveik kiekvieną žodį ir idėją pasiskolino arba visiškai pasisavino ir perrašė iš kažkur kitur. Jo esė yra „durstinio“ [patchwriting] pavyzdys, kuomet sujungiamos įvairios kitų žmonių žodžių skiautės į tonaliai derančią visumą. Tai triukas, kurį studentai nuolat naudoja, tarkime, perfrazuodami Vikipedijos įrašus savais žodžiais. Tikra bėda, jeigu juos pričiumpa: akademinėje srityje durstinys yra laikomas nusižengimu, prilygstančiu plagijavimui. Jeigu Lethemas būtų šitai pateikęs kaip diplominio darbo ar disertacijos skyrių, jam būtų parodytos durys. Tačiau tik saujelė galėtų tvirtinti, kad jis nesukonstravo nuostabaus meno kūrinio ir tuo pačiu neparašė aktualios esė, naudodamasis kitų žodžiais. Susižavėjimą kelia tai, kaip jis – kruopščiai skolindamasis, sumaniai dėstydamas žodžius – konceptualizavo ir sutvarkė savo rašymo mašiną. Lethemo darbas yra savirefleksinis, parodomasis neoriginalaus genijaus kūrinys.

Lethemo provokacija paneigia tendenciją jaunų rašytojų tarpe, kurie dar drastiškiau žengia pirmyn, įžūliai pasisavindami kitų kūrinius, nenurodydami citatų, atmesdami meniškai ir sklandžiai suderintus Lethemo stiliaus durstinius. Jiems rašymo aktas yra tiesioginis kalbos perkėlimas iš vienos vietos į kitą, skelbiant, kad nuo šiol naujasis turinys yra kontekstas. Nors pastišas ir koliažas jau seniai yra neatsiejama rašymo dalis, būtent su interneto plėtra plagijavimo intensyvumas išaugo iki kraštutinumo.

Per pastaruosius metus matėme daug įdomybių: viename tinklaraštyje – diena iš dienos, kiaurus metus – buvo kruopščiai perrašomas Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“; pasisavinti visi konkrečios dienos The New York Times egzemplioriaus tekstai, kurie išleisti kaip devynių šimtų puslapių knyga; parduotuvių sąrašas iš prekybcentrių katalogo paverstas poetinę formą įgavusiu eilėraščiu; nuskurdęs rašytojas visus jam atsiųstus kreditinių kortelių pasiūlymus surinko į aštuonių šimtų puslapių knygą, kuri spausdinama tik pagal užsakymą ir taip brangiai, kad net ir jis neišgali jos įsigyti; poetas, kuris savais metodais išnarstė visą XIX a. gramatikos veikalo tekstą, įskaitant ir knygos rodyklę; teisininkė, nekeisdama nė žodžio, pristatė savo įprastos dienos teisinius užrašus kaip poeziją; viena rašytoja leido dienas Britanijos bibliotekoje ir perrašinėjo pirmąjį Dante’s „Pragaro“ stulpelį iš kiekvieno ten aptikto angliško vertimo, vieną po kito, puslapis po puslapio, kol išsunkė visus bibliotekos išteklius; rašytojų komanda, kuri renka būsenų atnaujinimus socialiniuose tinkluose ir priskiria jiems mirusių rašytojų vardus („Jonathanas Swiftas gavo bilietus į šio vakaro Wranglers rungtynes“), šitaip kuriant epinį, begalinį poezijos kūrinį, kuris persirašo sulig feisbuko puslapių atnaujinimu; egzistuoja ištisas rašymo judėjimas, vadinamas Flarf, kuomet griebiami patys blogiausi Google paieškos rezultatai – kuo bjauresni, kuo absurdiškesni, kuo nepriimtinesni, tuo geriau.

Šie rašytojai yra kalbos kaupikai; jų sumanymai yra epiniai, atspindintys gargantiuelišką tekstualumo mastą internete. Šie kūriniai dažniausiai įgauna elektroninę formą, tačiau esama popierinių variantų žurnaluose ir fanzinuose, kuriuos įsigyja bibliotekos, skaito, apžvelgia ir studijuoja literatūros mėgėjai. Nors šio naujojo rašymo būdo akyse žėri elektroninė atošvaistė, jo rezultatai yra akivaizdžiai analoginiai ir semiasi įkvėpimo iš radikalių modernistinių idėjų, suplaktų su XXI amžiaus technologijomis.

Ši „nekūrybiška“ literatūra toli gražu nėra nihilistinis, kategoriškas tariamo „technologinio pavergimo“ pripažinimas ar netgi tiesmukas atmetimas; tai džiaugsmingumo ir entuziastingo tikėjimo kupinas rašymo būdas, priimantis šį momentą kaip vaisingą galimybę. Šis džiaugsmas išryškėja pačiame rašyme, kuriame esama nenumatyto grožio akimirkų – vienos jų gramatinės, kitos struktūrinės, daugybė filosofinių: nuostabūs kartotės ritmai; kasdienybės spektaklis, pertvarkytas kaip literatūra; persiorientavimas į laiko poetiką; naujos perskaitymo perspektyvos – tai tik keletas jų. Ir nepamirškime visa tai lydinčių emocijų: taip, emocijų. Šis rašymo būdas nėra nei verčiantis, nei įtikinėjantis; emocijas jis kelia netiesiogiai ir nenuspėjamai; jausmai veikiau pasireiškia kaip rašymo proceso, – o ne autorinės intencijos, – rezultatas.

Šie rašytojai labiau funkcionuoja kaip programuotojai nei tradiciniai rašytojai, nuoširdžiai įsiklausydami į Solo LeWitto ištarmę: „Kai menininkas naudoja konceptualią meno formą, tai reiškia, kad visi planai ir sprendimai yra priimami iš anksto, o įgyvendinimas tėra formalus dalykas. Idėja tampa mašina, kuri kuria meną“ – ir atveria naujas galimybes rašymui. Poetas Craigas Dworkinas teigia:

Kaip atrodytų neekspresyvi poezija? Veikiau intelekto, o ne emocijų poezija? Tokia, kai pakeitimai, glūdintys metaforose ir vaizdiniuose, keičiami tiesioginiu pačios kalbos įpavidalinimu, o „spontaniškas srautas“ tėra kruopščios procedūros ir išsamaus loginio proceso išdava? Kuomet poeto ego saviroda gręžiasi į paties eilėraščio savirefleksinę kalbą? Taigi dabar klausti reikia ne to, ar galime poeziją sukurti dar geresnę (tai seminaro klausimas), o ar įsivaizduojame, kad ji galėtų būti kuriama kitaip.

Kenneth Goldsmith

Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: It’s Not Plagiarism. In the Digital Age, It’s ‘Repurposing.’

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *